Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų

Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus, Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir jam skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir P. V. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 9 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. V. nuteistas už tai, kad kartu su E. K. 2024 m. liepos 27 d., apie 16.09 val., parke, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), siekdami išvengti sulaikymo dėl padaryto administracinio nusižengimo, pasipriešino savo pareigas atliekantiems valstybės tarnautojams, o būtent: Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus specialistams D. D. ir E. V., atvykus pagal gautą pranešimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo, alkoholio vartojimo viešoje vietoje, pareikalavus E. K. ir P. V. prisistatyti ir eiti į tarnybinį automobilį asmenybes nustatymui bei protokolo surašymui, atsisakė vykdyti šiuos teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus ir pasipriešino policijos pareigūnams, tai yra:

E. K. – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,46 promilės neblaivumas) atsisakė eiti į tarnybinį automobilį, garsiai šūkavo, vartojo necenzūrinius žodžius, D. D. ir E. V. perspėjus, kad nevykdant policijos pareigūnų reikalavimų bus sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą asmenybės nustatymui ir protokolo surašymui, ir toliau nevykdė teisėtų policijos pareigūnių reikalavimų: policijos pareigūnams priėjus ir paėmus jį už rankų, siekdamas išvengti sulaikymo ištraukė rankas, muistėsi, ranka sudavė pareigūnui D. D. per ranką, dėl ko pareigūnas D. D. jį paleido; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, D. D. dar kartą perspėjus vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus ir paaiškinus, kad atsisakius juos vykdyti bus sulaikytas, standino rankas, muistėsi, gniaužė kumščius, sudavė delnu D. D. į dešinę ranką, D. D. įspėjus, kad jei jis nenutrauks savo neteisėtų veiksmų, bus panaudota specialioji priemonė – elektrošoko impulsinis prietaisas „Taser“, nenutraukė savo neteisėtų veiksmų, dėl ko D. D. panaudojo elektrošoko impulsinį prietaisą be šaunamojo užtaiso ir spec. priemones – antrankius; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nepaklusdamas teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, muistėsi į šonus, sukosi aplink savo ašį, dėl ko D. D. laikant jį už antrankių vidurio, sukėlė D. D. dešinėje rankoje stiprų skausmą, pastūmė petimi D. D., dėl ko abu kartu griuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais E. K. pasipriešino valstybės tarnautojams D. D. ir E. V., sukėlė D. D. fizinį skausmą ir padarė D. D. dešinės alkūnės ir plaštakos sumušimą ir patempimą, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. D. sveikatą;

P. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,20 promilės neblaivumas) priešinosi sulaikymui ir tyčia trenkė D. D. per dešinę ranką, D. D. panaudojus elektrošoko impulsinį prietaisą be šaunamojo įtaiso, vengdamas sulaikymo pradėjo bėgti, stūmė D. D. savo kūnu ir petimi, dėl ko D. D. jį paleido, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, stūmė policijos pareigūną E. V. savo kūnu ir petimi, dėl ko E. V. griuvo ant žemės, taip padarė E. V. kairio kelio sąnario sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu, poodine kraujosruva, vidinio menisko užpakalinio rago ir priekinio raiščio plyšimą, taip nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą dėl jo tarnybos pareigų vykdymo ir sukėlė D. D. fizinį skausmą ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams D. D. ir E. V..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.6. Mano, kad ūmaus elgesio išsiprovokavimas, kas stebima tiek nagrinėjamoje, tiek ankstesnėse P. V. padarytose nusikalstamose veikose, labiau būtų suvaldytas taikant ne realią laisvės atėmimo bausmę, o skiriant jam būtiną dalyvavimą elgesio pataisos programoje, kuria būtų struktūruota teoriškai ir empiriškai pagrįsta intervencija, nukreipta į teisės pažeidėjų rizikos pakartotinai nusikalsti valdymą, mažinant rizikos arba stiprinant apsauginius veiksnius. Atkreipiamas dėmesys, kad anksčiau tokia baudžiamojo poveikio priemonė P. V. atžvilgiu taikyta nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji nuteistajam nebūtų efektyvi.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu neginčijama P. V.kaltė, veikų kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su paskirta bausme - prašoma peržiūrėti bylą, pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, bei, kad jo nusikalstamiems veiksmams turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, ir esant galimybei, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, P. V.parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, bei neatidėdamas paskirtos bausmės vykdymo, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei nuteistojo asmenybę atitinkančią, adekvačią padarytoms nusikalstamoms veikoms bausmę, o byloje nustatytos aplinkybės, charakterizuojančios nuteistojo asmenybę, jo skunde išdėstytas pageidavimas jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar neadekvati padarytiems nusikaltimams. Remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, daryti priešingą išvadą ir nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.

7. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo teisė nuspręsti dėl bausmės rūšies ir jos dydžio įvertinus BK nuostatas ir visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę, nes baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

8. Skundžiamu nuosprendžiu P. V. pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų nusikaltimą (BK 286 straipsnis), už kurio padarymą atitinkamai baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktas), už kurio padarymą numatyta tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas P. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimą 7 mėnesiams, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos veikos padarymą - laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. V. paskirta galutinė subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. V., atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą (įvykdė du tyčinius, baigtus nusikaltimus, kurių vienas priskirtinas nesunkių nusikaltimų, o kitas - apysunkių nusikaltimų kategorijai), jo asmenybę – teistas, turi neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, nusikaltimus padarė praėjus sąlyginai neilgam laikui po to, kai baigė atlikti arešto bausmę už prieš tai padarytą nusikaltimą, jo veiksmai pasipriešinant pareigūnams sukėlė sunkesnius padarinius, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, baustas administracine tvarka (t. 2., b. l. 150-152), vykdo individualią veiklą. Teismas pagrįstai dėl visų nusikalstamų veikų nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, kad veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be šio, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai akcentavo bei įvertino P. V. teistumo duomenis, sistemingą nusikalstamų veikų darymą ir padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirtis bus pasiekta tik P. V. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam P. V. už aptariamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 286 straipsnyje, padarymą skirdamas sankcijoje numatytą – laisvės atėmimo bausmę ir jos trukmę nustatydamas didesnę nei straipsnio sankcijoje nustatytas šios bausmės minimumas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, parinko teisingą skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių bendrinimo būdą ir nuteistajam P. V. paskyrė teisingą bausmę.

10. Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo P. V.skunde nurodyti motyvai nepagrįsti ir atmestini.

11. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2005, Nr. 2K-471/2009, Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-94/2010).

12. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis P. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų prisipažino tik iš dalies. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, P. V.ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau parodymus duoti atsisakė (2 t., b. l. 167-169). Apklaustas papildomai ikiteisminio tyrimo metu P. V. parodė, kad dėl išgerto alkoholio kiekio jam dingo atmintis, tačiau sekančią dieną jis matė kelis vaizdo įrašus, pripažįsta, kad būdamas neblaivus nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų, tačiau neigė sužalojęs policijos pareigūną (2 t., b. l. 180-183). Teisiamojo posėdžio metu P. V. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, t. y. pripažino, kad viešoje vietoje rėkavo, buvo neblaivus, tačiau teigė, kad policijos pareigūno E. V. neprilietė, jo nesutraumavo. Visgi, šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent P. V., siekdamas išvengti sulaikymo, sudavė pareigūnui D. D. per ranką, pastūmęs pareigūną bandė pabėgti, stūmė policijos pareigūną E. V. savo kūnu ir petimi, ko pasėkoje pareigūnas E. V. pargriuvo ant žemės ir susižalojo. Akivaizdu, kad P. V.nepripažįsta esminių bylos aplinkybių, pripažindamas tik dalį savo atliktų veiksmų ir neatskleisdamas tikrųjų nusikaltimo padarymo aplinkybių stengėsi sumenkinti savo veiksmus, atsakomybės mastą dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sužalojimo perkeldamas policijos pareigūnams, todėl jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme neprisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo. Toks formalus prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nelaikytinas nuoširdžiu, todėl nuteistajam P. V. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

13. Taip pat minėta, kad nuteistasis P. V. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusio asmens rizikingą elgesį. Tačiau tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

14. Pažymima, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020). Nukentėjusiojo provokuojančio elgesio aplinkybė gali būti konstatuota tik esant objektyviam pagrindui, todėl negali būti grindžiama vien tik tuo, kaip nukentėjusiojo elgesį įvertino pats kaltinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023).

15. Nagrinėjamu atveju nuteistojo P. V. argumentai, kad policijos pareigūnų netaktiškas elgesys, t. y. grubūs atsakymai į replikas, bandymas situaciją iškart spręsti fizine jėga, turėjo įtakos veikos padarymui, nesudaro pagrindo pripažinti tai nuteistojo P. V.atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis E. V. P. V. atžvilgiu būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ir neatsargiai skatinęs pastarąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (nukentėjusįjį). Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis prieš įvykio pradžią būtų įžeidinėjęs, smurtavęs ar atlikęs kitus neteisėtus ar amoralius tyčinius veiksmus nukreiptus į patį nuteistąjį P. V., kurie leistų vertinti P. V. nusikalstamą veiką kaip atsakomąją reakciją į nukentėjusiojo veiksmus. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis viešoje vietoje buvo akivaizdžiai neblaivus, dar prieš prieinant policijos pareigūnams vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi neadekvačiai, paprašytas eiti iki tarnybinio automobilio tapatybės nustatymui atsisakė, todėl nukentėjusiojo E. V., kaip policijos pareigūno, atliekančio tarnybines pareigas veiksmai, siekiant sulaikyti asmenį, padariusį teisės pažeidimą, nelaikytini provokuojančiais ar rizikingais nukentėjusiojo veiksmais. Tuo tarpu P. V. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį E. V. atliko agresyviais, puolamaisiais interesais, o ne gynybos tikslais, todėl pripažįstama, jog nėra pagrindo pripažinti P. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

16. Be to, byloje nustatyta, kad būtent nuteistojo P. V. veiksmai buvo neteisėti, nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, kad nepaklūsta pareigūnų teisėtiems reikalavimams ir sąmoningai priešinasi pareigūnų nurodymams. Nors apeliantas skunde teigia, jog jo veiksmai nebuvo nukreipti tiesiogiai į pareigūną, siekiant sukelti jam fizinius sužalojimus, kad pareigūnas nepaleidęs jo, pats prarado pusiausvyrą ir griuvo, ir, kad šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad P. V., siekdamas išvengti sulaikymo, sudavė pareigūnui D. D. per ranką, pastūmęs pareigūną bandė pabėgti, stūmė policijos pareigūną E. V. savo kūnu ir petimi, ko pasėkoje pareigūnas E. V. pargriuvo ant žemės. Kadangi, P. V. tyčia pastūmė E. V., todėl iš to sekusios pasekmės, E. V. sukeltas fizinis skausmas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra priežastiniame ryšyje ir laikytini tyčinių nusikalstamų veiksmų pasekmėmis.

17. Apeliaciniu skundu prašoma įvertinti skunde nurodomas aplinkybes, apelianto nuomone, turinčias reikšmės teisingai bausmei paskirti, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, P. V. skundžiamu nuosprendžiu už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirta bausmė, tiek ir galutinė, atsižvelgus tiek į aptariamų veikų pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra per griežta, priešingai, yra tinkamai individualizuota.

18. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, paskiriant įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Tačiau toks prašymas negali būti tenkinamas.

19. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė pagrindų P. V. taikyti BK 75 straipsnį. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus tik dalį bausmės.

20. Iš byloje esančių duomenų visumos akivaizdu, kad P. V. ignoruoja visuomenėje priimtas taisykles, nesilaiko įstatymų. Bylos duomenys rodo, kad nuteistasis P. V. nusikalto būdamas recidyvistu, teisiamas 8 kartą, turi 7 neišnykusius teistumus, naujas nusikalstamas veikas įvykdė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai 2024-03-15 buvo paleistas iš pataisos įstaigos pagal paskutinį Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atlikęs arešto bausmę. P. V. sistemingai daromi nusikaltimai neabejotinai rodo jo pasirinktą nusikalstamą gyvenimo būdą ir nenorą jį keisti. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad nors nuteistasis P. V. yra jauno amžiaus, tačiau teisiamas nuo 2015 metų ir iš ankstesnių teistumų, teisių suvaržymų bausmės vykdymo metu teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės, bausmės (elgesio apribojimas, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas, areštas) savo tikslų nepasiekė, kadangi nuteistasis ir toliau ignoruoja visuomenėje priimtas normas, nesilaiko įstatymų ir vykdo nusikaltimus. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, bylos duomenys patvirtina, kad P. V. buvo skiriamos švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat jo atžvilgiu buvo taikytos ir jo teisinę atsakomybę švelnintis įstatymas (arešto bausmės vykdymas vadovaujantis BK 75 str. atidėtas), tačiau bausmės paskirtys nebuvo įgyvendintos, nes P. V. vėl nusikalsta. Tai asmenį charakterizuoja neigiamai, rodo, jog asmuo iš ankstesnio neteisėto elgesio nepasimoko, nesitaiso, ankstesnės bausmės P. V. įtakos nepadarė ir nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų. Todėl, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog manyti, kad bausmės tikslai P. V.dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, pagrindo nėra, nes, dėl aptartų aplinkybių visumos, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas šiuo atveju nebūtų nei teisingas, nei koreguojantis asmens elgesį, priešingai, formuotų nuteistajam nebaudžiamumo iliuziją.

21. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės (turi du mažamečius vaikus, šiuo metu susilaukė dar vieno vaikelio, jis rūpinasi šeima, paskyrus laisvės atėmimo bausmę nukentėtų šeimos interesai) nors ir svarbios, tačiau nėra išskirtinės, dėl kurių išimtinai būtų galimas BK 75 straipsnio taikymas. Pažymėtina, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ar daromos spontaniškai. Kaip jau minėta, P. V. teistas septynis kartus, nusikalto būdamas recidyvistu, baustas ir administracine tvarka, o tai rodo, kad nei tuo metu auginami du mažamečiai vaikai, nei siekis pasirūpinti šeima, jo nuo nusikaltimų darymo nesulaikė. Todėl vien apelianto siekis, noras rūpintis šeima savaime nepaneigia recidyvios asmenybės ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir kartu neleidžia patikėti, jog šiuo atveju bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės vykdymo.

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.