Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo

J. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 227 str. 2 d., paskiriant 18 MGL (677.88 eurų) dydžio baudą.

Taip pat J. P., šiuo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 287 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo sudėties požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui:

jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. sausio 16 d. apie 02.50 val., adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai, žodine forma pasiūlė 50 Lt dydžio kyšį savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams – Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patruliams R. M. ir M. U., o pastariesiems atsisakius paimti pinigus, ir įspėjus jį dėl baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūnų papirkimą, jis, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pasiūlė R. M. ir M. U. 200 Lt, vėliau 300 Lt dydžio kyšį, siekdamas neteisėto šių valstybės tarnautojų veikimo, vykdant įgaliojimus, t.y, kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 1 d., surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2013 m. sausio 16 d. apie 02.50 val., adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes vairavo transporto priemonę „Audi Q7“, v.n. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis, 1,87 promilių girtumo laipsnis.

Taip pat J. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis grasino valstybės tarnautojui:

jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. sausio 16 d. apie 02.50 val., adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą prieš savo įgaliojimus vykdantį valstybės tarnautoją – Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulį R. M., pasireiškusią tuo, kad žodžiu grasino su juo (R. M.) susidoroti, teigdamas, kad kitą dieną jau nedirbs policijoje, kad sužinos, kur gyvena, ar turi vaikų ir nuspręs, ką su juo (R. M.) daryti, reikalaudamas iš valstybės tarnautojo R. M. atlikti veiksmus jo naudai –sunaikinti jo blaivumo testo rezultatą, jam nustačius 1,87 promilių girtumą ir nepatraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 1 d., surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2013 m. sausio 16 d. apie 02.50 val., adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes vairavo transporto priemonę „Audi Q7“, v. n. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis, 1,87 promilių girtumo laipsnis,

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas atmestinas.

BK 227 str. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2011, 2K-541/2014). Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą, vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Taigi, paties nuteistojo J. P. parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes skiriasi, todėl kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas J. P. parodymus vertino ir analizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje esantys duomenys. Nors nuteistasis neprisipažino, padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d., apelianto J. P. pozicija, kad jis minėjo pinigus, kaip galimybę jam susitarti su nukentėjusiuoju, o ne kaip kyšį policijos pareigūnams, atmestina kaip paneigta baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir laikytina gynybine, pateikta, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. M. ir M. U. nurodė, kad, gavus iškvietimą dėl iš eismo įvykio vietos pasišalinusio asmens, kuris galimai automobilį vairavo neblaivus, atvyko į įvykio vietą pažeidimui užfiksuoti. Gavus pranešimą apie galimai iš įvykio vietos pasišalinusio vairuotojo sustabdymą, nuvyko prie sustabdyto automobilio. Prie minėto automobilio buvo atvykęs nukentėjusysis, kuris išsiaiškino su sustabdyto automobilio vairuotoju, jam pretenzijų neturėjo ir išvyko. Pasiūlius J. P. pasitikrinti blaivumą, pastarasis pasiūlė 50 Lt, kuriuos išsitraukęs iš piniginės laikė rankoje. Perspėjus vairuotoją dėl atsakomybės ir vėl pasiūlius pūsti į alkotesterį, J. P., žodžiu, neberodant pinigų, pasiūlė 200 Lt. Įspėjus J. P. dėl atsakomybės, pastarasis į tai nelabai reagavo. Patikrinus vairuotojo blaivumą ir nustačius, jog jis transporto priemonę vairavo neblaivus, forminant teisės pažeidimą, J. P. pasiūlė 300 Lt, kad tai nebūtų užfiksuota. Tiek liudytoju apklaustas R. M., tiek M. U., pažymėjo, kad, nustatant J. P. neblaivumą ir surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, pastarasis į tarnybinį automobilį nesėdo. Į šį automobilį jis buvo įsodintas tik po išreikštų grasinimų pareigūnui ir nutarus J. P. vežti į komisariatą. Liudytojas R. M. atkreipė dėmesį į tai, kad tarnybiniame automobilyje buvęs registratorius užfiksavo tik mažą pokalbio su J. P. dalį, t.y. pastarojo žodžius „vaikinai, turiu 100 Lt“, pažymėdamas, kad pinigų siūlymas vyko lauke, o automobilyje, į kurį vairuotojas buvo įsodintas tik vežant į komisariatą, jokių kalbų apie kyšį nebebuvo.

Aplinkybę apie siūlomą 50 Lt pareigūnams nurodė ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. B.. Pastarasis tiek šios bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog matė ir girdėjo, kaip J. P., būdamas prie pareigūnų R. M. ir M. U. tarnybinio automobilio, rankoje laikė 50 Lt kupiūrą, kurią pastariesiems siūlė ant alaus ir dėl kurios J. P. buvo perspėtas. Tuo tarpu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. M. parodė, kad girdėjo, kaip J. P. kelių policijos pareigūnams siūlė susitarti, kad nebūtų rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, sakydamas, jog turi pinigų. Liudytojas policijos pareigūnas D. B. nurodė, kad nors pats tiesiogiai negirdėjo J. P. išsakyto siūlymo pareigūnams dėl kyšio, bet girdėjo, kaip pastarasis bendraudamas su pareigūnais, kažką sakė, jog „ant šašlykų“, taip pat kad nors jų policijos ekipažui kyšio siūlymo nebuvo, buvo išsakytas prašymas nekviesti kito policijos ekipažo. Pažymėtina ir tai, kad visi šie liudytojai taip pat patvirtino aplinkybę, kad policijos pareigūnų R. M. ir M. U. bendravimas su J. P. vyko prie pastarųjų tarnybinio automobilio, J. P. taip pat būnant lauke, tik vėliau šis asmuo buvo įsodintas į tarnybinį automobilį. Liudytojas A. B. taip pat patvirtino aplinkybę, kad J. P. blaivumo tikrinimas buvo atliekamas lauke.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog liudytojai, nurodydami tokias nagrinėjamo įvykio aplinkybes, siekė apkalbėti J. P. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai šio įvykio metu vykdė savo tiesiogines darbo funkcijas, duomenų, jog R. M. ir M. U., tuo labiau liudytojais apklausti pareigūnai A. B., A. M. ir D. B., turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, t.y. apkaltinti J. P. nusikaltimo padarymu, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl liudytojų R. M. ir M. U. teiktų parodymų galimo prieštaringumo jokių abejonių nekilo. Manyti, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistojo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Šių liudytojų parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos iš esmės patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai, t.y. iš dalies liudytojo E. G. parodymai, kad J. P. su pareigūnais bendravo lauke, J. P. grįžus į automobilį, šis nurodė, kad turi 50 Lt, o jam reikia 100 Lt, kalbant su J. P. apie pinigus, be policijos pareigūnų daugiau nieko nebuvo; baudžiamojoje byloje esantys policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kuriuose pareigūnai nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, įvykio vietos apžiūros, garso įrašo apžiūros protokolai, taip pat garso įraše girdima J. P. išsakyta frazė, kad „vaikinai, turiu 100 Lt“, kita bylos medžiaga – administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad nuteistajam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl kaltinime nurodytu laiku automobilio vairavimo neblaiviam, bei teismo nutarimas, kuriuo už šį teisės pažeidimą J. P. buvo nubaustas nuobauda.

Šių nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvadą, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas J. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumą ir priimdamas procesinį sprendimą byloje, analizavo ne tik paties nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duotus parodymus, bet kartu vertino ir byloje apklaustų liudytojų parodymus, taip pat kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos analizavo ir įvertino visumos byloje surinktų faktinių duomenų kontekste, pripažindamas juos nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Šiais įrodymais buvo paneigta J. P. versija, jog jis pareigūnams jokio kyšio nesiūlė, o, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis buvo policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, konstatuodamas, kad nustatytos faktinės aplinkybės paneigia J. P. poziciją, kad jis pareigūnams už jų neteisėtą veikimą, vykdant jiems pavestus įgaliojimus, kyšio nesiūlė. Apelianto argumentai, jog apylinkės teismo nuosprendis yra grindžiamas nevisapusiškai išnagrinėtais įrodymais ir prieštaringais pareigūnų teiktais parodymais, laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas šioje byloje faktines aplinkybes, rėmėsi ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet jų visuma, nesuteikdamas prioriteto nei vienam iš jų. Teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant skundžiamą nuosprendį.

Nuteistasis savo apeliacinį skundą grindžia taip pat tuo, kad registratoriaus pagalba nebuvo užfiksuota jokių jo pakalbių su pareigūnais, juo labiau apie kyšio siūlymą, todėl, apelianto manymu, pareigūnai turėjo galimybę iškraipyti faktus. Šį apelianto argumentas nepagrįstas. Nuteistajam inkriminuotos veikos sudėtis yra formali, todėl šios veikos baigtumas yra siejamas su momentu, kai tiesioginiais ar netiesioginiais veiksmais yra atlikta bent viena iš BK 227 str. numatytų alternatyvių veikų, t.y. kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti. Gi šie veiksmai yra įrodinėjami visais leistinais įrodymais, o ne vien garso ir vaizdo įrašu. Be to, šioje baudžiamojoje byloje nustatytos įvykio faktinės aplinkybės liudija, kad kyšis pareigūnams buvo siūlomas, J. P. būnant ne tarnybiniame automobilyje, o lauke. Taip pat faktas, kad apeliantas įvykio metu neturėjo siūlomų 200 Lt ar 300 Lt, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už valstybės tarnautojų papirkimą.

Apelianto skundo argumentas, kad kalba apie pinigus vyko po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, kas, anot jo, reiškia, jog jis nebeturėjo motyvo siūlyti kyšį, atmestinas, kaip paneigtas ištirtų įrodymų visuma, tuo pačiu paneigta ir apelianto versija, kad užsiminė pareigūnams apie turimus 100 Lt dėl galimybės susitarti su nukentėjusiuoju. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis prie sustabdyto J. P. automobilio buvo iš pradžių, prie jo atvykstant antram ekipažui, nukentėjusysis, apžiūrėjęs savo automobilį, pretenzijų J. P. neturėjo, todėl išvažiavo; šią aplinkybę matė ir girdėjo ne tik pats J. P., bet ir liudytojai policijos pareigūnai, todėl J. P., toliau bendraujant su policijos pareigūnais, šiems pasiūlius pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, kurį atvežė antro ekipažo pareigūnai, nebebuvo jokio reikalo minėti pinigų, juos siejant su galimybe atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Konstatuotina, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 227 str. 2 d., buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais J. P. kaltę padarius jam inkriminuotą veiką. Nėra jokio teisinio pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl bylos įrodymų visumos vertinimo.

Aplinkybė, kad šios bylos nagrinėjimo metu teismas atmetė prašymą apklausti galimai eismo įvykio metu nukentėjusįjį vairuotoją, su kuriuo apeliantas tarėsi dėl žalos atlyginimo, nelaikytina baudžiamojo įstatymo normų pažeidimu, nes teismas šį savo sprendimą motyvavo, be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog kyšio siūlymo pareigūnams faktas įvyko jau po to, kai minėtas asmuo, nepareiškęs jokių pretenzijų dėl automobilio apgadinimo, išvyko. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo prašymo apklausti nurodytą asmenį atmetimas sukliudė teismui byloje priimti teisingą sprendimą, o šio asmens parodymai esminės reikšmės neturi.

Apelianto skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas tik vieną kartą, tuo tarpu pareigūnai net po kelis kartus, nėra niekaip susijęs su jo nuteisimo už nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d., pagrįstumo vertinimu. Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu J. P. būtų buvusios suvaržytos įstatymo garantuojamos teisės, nėra, o ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo seka, skaičius, eiliškumas, atsižvelgiant ir į tai, kad nuteistajam buvo inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos, yra nusikalstamų veikų tyrimo taktikos dalykas ir negali būti vertinami, kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Esant išdėstytų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, argumentuotai remdamasis vienais įrodymais ir nesiremdamas kitais, juos sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei vertino visus įrodymus jų visumos kontekste. Teismo išvados dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo J. P. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 227 str. 2 d., yra teisingos ir pagrįstos Surinktų įrodymų, kurių turinys buvo atskleistas teismo nuosprendyje, visuma neginčytinai patvirtina, kad J. P. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 227 str. 2 d. Tai, kad apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir vertindama juos savo naudai, nėra pagrindas keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą atmesti.