Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje teisėja Gražina Mataitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto bankas, pareiškimą suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) su pagalbinio ūkio pastatais ((duomenys neskelbtini), tvartas, daržinė, virtuvė, tualetas) ir garažas ((duomenys neskelbtini)), esantys nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (tarp (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), yra valstybės– Lietuvos Respublikos– nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad VĮ Turto bankas yra gavęs (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pranešimą dėl gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais, esančių nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (tarp (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). VĮ Turto bankas, siekdamas nustatyti šio turto savininkus, rinko duomenis ir dokumentus dėl šio turto iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos, VĮ Registrų centro, (duomenys neskelbtini) regioninio valstybės archyvo. (duomenys neskelbtini) seniūnija 2024-07-15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsiuntė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų išrašų kopijas dėl šio turto, iš (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos išrašo kopijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) adresu gyveno S. P. gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini) su sūnumis K. ir J. P., ūkiui priklausė gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, virtuvė ir garažas. VĮ Registrų centras atsakė Turto bankui, kad pagal pateiktas koordinates neidentifikavo įregistruotų statinių ar jiems suformuotų nekilnojamojo turto kadastro įrašų adresu (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) regioninis valstybės archyvas atsiuntė tik (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų išrašų kopijas dėl šio turto, kuriose nurodyta, kad šeimos galva yra S. P., ūkio visuomeninė grupė – (duomenys neskelbtini), S. P. darbovietė – kolūkis „(duomenys neskelbtini)“, ūkiui priklauso (duomenys neskelbtini) statybos gyvenamasis namas, tvartas – daržinė, priemenė, veranda, dokumentai dėl šio namo su pagalbinio ūkio pastatais privatizavimo negauti. (Duomenys neskelbtini) seniūnas bendraujant telefonu nurodė, kad gyventojų teigimu šioje (duomenys neskelbtini) yra statyti standartiniai namai kolūkio, šiuo namu su pagalbinio ūkio pastatais jau daug metų niekas nesirūpina, duomenų apie S. P. įpėdinių buvimo vietą seniūnija neturi. Testamentų registro duomenimis, po S. P. mirties (duomenys neskelbtini) jos palikimas priimtas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) notaro biure, notarė N. D..

Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka.

Minėtas turtas pastatytas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento jis išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Valstybė taip pat nebuvo perdavusi savivaldybei. 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu privatizavimo metu nenupirktu žemės ūkio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010 padarė išvadą, kad „kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė“. Taigi, šiuo atveju nėra duomenų, kad Turtas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis yra valstybės nuosavybė. Valstybė nebuvo perdavusi Turto savivaldybei ir šis turtas nebuvo privatizuotas.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Pareiškėja, prašydama pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) su pagalbinio ūkio pastatais ((duomenys neskelbtini), tvartas, daržinė, virtuvė, tualetas) ir garažas ((duomenys neskelbtini)), esantys nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (tarp (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė, tačiau nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų.

Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: (duomenys neskelbtini), pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; (duomenys neskelbtini), nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą.

Nagrinėjamu atveju teismas neturi jokių duomenų, kurie duotų pagrindo manyti, jog gali egzistuoti koks nors privatus šio turto savininkas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog minėtas turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir vėliau nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl liko valstybės nuosavybe.

Įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) su pagalbinio ūkio pastatais ((duomenys neskelbtini), tvartas, daržinė, virtuvė, tualetas) ir garažas ((duomenys neskelbtini)), esantys nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (tarp (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) su pagalbinio ūkio pastatais ((duomenys neskelbtini), tvartas, daržinė, virtuvė, tualetas) ir garažas ((duomenys neskelbtini)), esantys nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (tarp (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Juridinis faktas nustatytas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmus.