Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

BK 64¹ straipsnio pagrindu G. V. paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinus su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-26 baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, G. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir 10 MGL (1300 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš G. V. V. I. Č. 415 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 30 d., apie 14.30 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), iš V. I. Č. pirkinių maišelio pagrobė 5 litų vertės juodos spalvos akinių futliarą, kuriame buvo 400 litų grynųjų pinigų ir 10 litų vertės „(duomenys neskelbtini)“ papildymo kortelė, tuo nuketėjusiajai V. I. Č. padarė 415 litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. V. kaltu padarius atvirąją vagystę. Savo skundu nuteistasis neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam G. V. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to nepagrįstas nuteistojo skundo teiginys, jog teismas nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. G. V. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra nevedęs, nedirbantis, nuo 2013-11-26 neberegistruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, tarp jų ir už smulkaus turto vagystes, bei teistas 17 kartų, tarp jų net 16 kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos 2 savaitėm po to, kai jis atliko Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-02-26 baudžiamuoju įsakymu paskirtą arešto bausmę. Anksčiau G. V. paskirtomis bausmėmis (areštu, bauda) bei bausmės vykdymo atidėjimu, lygtiniu paleidimu prieš terminą iš pataisos įstaigos, įstatymo dėl amnestijos nuostatų taikymu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Kadangi naują tyčinę nusikalstamą veiką G. V. padarė neišnykus teistumui už tyčines veikas, jis BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas, kuriam už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 straipsnio 1 dalis). Dėl to įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi švelnesne bausme – bauda, areštu, laisvės apribojimu nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą nusikaltimą paskirta žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė, daroma išvada, kad apeliantui paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė tik 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas G. V. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už jo padarytą nusikaltimą bei šią bausmę sumažindamas vienu trečdaliu, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės mažinti. Taip pat apylinkės teismas, subendrindamas apeliantui paskirtą ir vienu trečdaliu sumažintą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, BK 64 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes prie paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo nesumokėta 10 MGL dydžio baudą. Dėl to G. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per giežta ir jos mažinti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas nelaikytinas aplinkybe, kuri būtų pagrindas švelninti apeliantui paskirtą bausmę.

Taip pat nėra pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti bausmės vykdymą. BK 75 straipsnis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors G. V. nuteistas už apysunkį nusikaltimą, jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, dėl ko yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nuosprendžio.