- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-09
- Bylos Nr.
- 2S-1017-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04901-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- A. A.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „Swedbank“, AB dėl vienašališko 2007-02-20 Būsto kredito sutarties Nr. 07-016086-FA/07-016087-FA-07-016089-FA ir papildomo susitarimo Nr. 07-016086-FA/07-016087-FA-07-016089-FA/09-026339-FA/11-003376-FA-4 nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties šalių sugrąžinimo į iki sutarties nutraukimo buvusią padėtį, atitinkamai ją pratęsiant. Ieškovai prašė, nepranešus atsakovui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti antstolei A. M. toliau vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0104/13/01007 bei sustabdyti visus vykdymo veiksmus, kol teismas nepriims galutinio sprendimo šioje civilinėje byloje. Prašymą grindžia tuo, kad teismui patenkinus ieškinį ir antstolei pardavus areštuotą turtą, bus neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo ir tęsti prašomų atstatyti sutartinių santykių. Nurodė, kad pagal turimą informaciją, šiai dienai antstolė areštuotą turtą įkainoja ir skirs turto vertės nustatymo ekspertizę, o po to skelbs varžytynes ir bandys parduoti ieškovų turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 14 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, nurodė, kad preliminariu teismo vertinimu, ieškovų pateikti įrodymai nesudaro pagrindo patenkinti pareikštą ieškinį. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 2011-08-20 šalių pasirašytu susitarimu ieškovams buvo atidėtas pagal kredito sutartį nesumokėtų palūkanų mokėjimas iki 2012-01-30. Po to ieškovai savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė – laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2013-06-05, kada buvo nutraukta kredito sutartis, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimai buvo nuolat pradelsiami, vykdomi nereguliariai, nesilaikant sutartyje nustatytų terminų. Nors ieškovai ieškinyje nurodo, kad laiku negavo paskutinio atsakovo išsiųsto įspėjimo dėl sutarties nutraukimo, tačiau pažymėtina, kad ieškovai apie sutarties nutraukimą tuo atveju, jeigu nevykdys savo įsipareigojimų, buvo įspėti ir ankstesniais atsakovo pranešimais, kuriuos ieškovai, kaip patys nurodo ieškinyje, faktiškai gavo. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad gavę atsakovo įspėjimą, jie per nustatytą terminą sumokėjo visą tuo metu susidariusią skolą. Esant tokioms aplinkybėms, manytina, jog reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu pagal teismui pateiktus duomenis šiuo atveju negalėtų būti tenkinamas. Kartu pažymėtina, kad tai yra tik preliminarus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo vertinimas. Toks vertinimas neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-199-640/2013).
Šalies argumentai
Ieškovė A. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti 2014 m. vasario 14 d. nutartį ir laikinąsias apsaugos priemones taikyti. Nurodo, kad teismas prieš priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą ir nurodė, kad 2011-08-20 šalių pasirašytu susitarimu ieškovams buvo atidėtas pagal kredito sutartį nesumokėtų palūkanų mokėjimas iki 2012-01-30. Po to ieškovai įsipareigojo tinkamai nevykdė - laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2013-06-05, kada buvo nutraukta kredito sutartis, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimai buvo nuolat pradelsiami, vykdomi nereguliariai, nesilaikant sutartyje nustatytų terminų. Todėl teismo manymu reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu pagal teismui pateiktus duomenis šiuo atveju negalėtų būti tenkinamas. Teismas vertindamas preliminariai ieškinio pagrįstumą, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką sprendžiant tokio pobūdžio civilines bylas. Atsakovas iš esmės sutiko, kad skola būtų atidėliojama vėlesniam laikui ir pratęsinėjo sutarties galiojimą. Todėl teismas žinodamas apie sutartinių įsipareigojimų pratęsimą, turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad bankas pats sutiko dėl sutartinių įsipareigojimų pratęsimo. Atsakovas neįteikdamas paskutiniojo pranešimo ieškovams pažeidė CK 6.209 str., 6.217 str., 6.218 str. nuostatas ir todėl negalima laikyti, kad Kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovų pareikštas ieškinys ir jame išdėstyti reikalavimai yra susiję su areštuotu turtu ir jį antstoliams pardavus iš esmės ieškovų reikalavimas taps neįvykdomas. Priimant sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas turi išlaikyti šalių interesų pusiausvyra ir šalių interesai neturi būti varžomi labiau nei reikia tikslui (sprendimo įvykdymo užtikrinimui) pasiekti. Iš prie ieškinio pridėtos medžiagos matyti, kad skundžiama nutartis neatitinka šio principo. Akivaizdu, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovas nepatirs papildomos žalos, nes teismui patenkinus ieškinį, atsakovas toliau gaus įmokas ir nepraras turto, nes jis įkeistas ir areštuotas, tuo tarpu ieškovai, patenkinus ieškinį, prarastų galimybę atgauti turtą ir būtų neįmanoma atnaujinti kredito sutarties. Be to, skundžiama teismo nutartis yra be jokių teisingų argumentų. Matomai teismas jau yra nusprendęs, kaip išspręs šią bylą. Todėl ginčijama nutartis turi būti panaikinta ir priimta nauja nutartis dėl ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui.
Atsiliepimas
Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepimu prašė atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, kad „Swedbank“, AB ir A. P. 2007 m. vasario 20 d. pasirašė Kredito sutartį kuria A. P. buvo suteiktas 85 392,42 litų kreditas AB DNB banko kredito refinansavimui, 200 000 litų žemės sklypo dalies, buto ir kiemo statinio, esančių (duomenys neskelbtini) įsigijimui ir 65 000 litų buto, esančio (duomenys neskelbtini) remontui. Apeliantų įsipareigojimų pagal 2007 m. vasario 20 d. Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu įkeistu turtu. 2009 m. A. P. susidūrus su finansinėmis problemomis jis kreipėsi į atsakovą ir šalys 2009-03-30 pasirašė Susitarimą dėl įsipareigojimų vykdymo atidėjimo. Taip pat A. P. negrąžinta suma buvo konvertuota į eurus ir bendra mokėtinų palūkanų suma buvo sumažinta beveik dvigubai. Kitu 2011 m. sausio 25 d. susitarimu A. P. vėl buvo atidėtas įmokų mokėjimas. Kitu 2011-08-10 susitarimu A. P. bei į prievolę įstojusiai A. A. vėl buvo atidėtas įmokų mokėjimas. Nors „Swedbank“, AB su apeliantais buvo susitaręs dėl dvidešimt šešių mėnesių kredito dalinių įmokų grąžinimo (nemokėjimo) laikotarpio, tačiau pasibaigus nustatytam lengvatiniam laikotarpiui apeliantai negalėjo ar nenorėjo vykdyti Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Nors „Swedbank“, AB ir buvo apeliantams nustatęs terminą, o vėliau ir papildomą terminą Kredito sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau apeliantai iki nustatyto termino, t.y. 2013 m. balandžio 11 d. Kredito sutarties pažeidimų nepašalino. „Swedbank“, AB 2013 m. balandžio 18 d. pranešimais Nr. SR/13-14342, Nr. SR/13-14343, Nr. SR/13-14343 apeliantams pranešė apie tai, kad apeliantai per papildomai nustatytą terminą nepašalino Kredito sutarties pažeidimų, ir kad apeliantams iki 2013 m. gegužės 24 d. nesumokėjus pradelstos skolos, Kredito sutartis bus laikoma nutraukta 2013 m. gegužės 24 d. ir ieškovai turės per dešimt dienų nuo kredito sutarties nutraukimo dienos grąžinti visą skolą. Kadangi apeliantai nuo 2009 m. sistemingai nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nepašalino jos pažeidimų nei per pranešimuose nustatytus terminus, nei per „Swedbank“, AB vienašališkai taikytą ieškovams palankesnę kredito sutarties nutraukimo tvarką, t.y. papildomai nustatytą trisdešimt dienų terminą ir informavimą apie Kredito sutarties nutraukimą prieš trisdešimt dienų, kadangi apeliantai iki 2013 m. gegužės 24 d. nepašalino Kredito sutarties pažeidimų, „Swedbank“, AB 2013 m. birželio 5 d. raštu Nr. SR/13-20533 kreipėsi į Vilniaus miesto 28 – ąjį notarų biurą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą skolai iš ieškovų išieškoti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai nutarė netaikyti ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
LR CPK 144 str. nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotųjų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju ieškovė su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą šioje byloje. Kadangi sutarties įvykdymo terminai ieškovams daugelį kartų buvo atidėti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisingumo principu ir prima facie įvertinęs minėtame apeliantės prašyme išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, bei nustatęs, kad jie nėra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti patenkintas, pagrįstai netenkino apeliantės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės nurodoma teismų praktika nėra aktuali, kadangi minimomis nutartimis ginčai buvo išspręsti iš esmės, o ne sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.