Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-01-04 · Civilinė byla Nr. 2S-199-640/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-04
Bylos Nr.
2S-199-640/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13184-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Ieškovas
Swedbank AB, M. J., L. J.
Atsakovas
AB Swedbank
Trečiasis asmuo
V. J., O. J.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-199-640/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13184-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Swedbank AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų M. J. ir L. J. ieškinį atsakovui AB Swedbank dėl neteisėto sutarties nutraukimo, tretieji asmenys V. J. ir O. J..

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai M. J. ir L. J. teismui pateikė ieškinį prašydami pripažinti, kad Swedbank AB neteisėtai nutraukė kredito sutartį Nr. 06-077403-FA/06-077660-FA ir kad tai nesukelia jokiu sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Reikalavimui užtikrinti teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui atlikti vykdymo veiksmus iš 2006-10-16 Kredito sutarties Nr. 06-077403-FA/06-077660-FA pagrindu įkeisto turto – žemės sklypo ir pastato - gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-09-20 nutartimi (b.l. 12) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir sustabdė priverstinius skolos išieškojimo veiksmus iš 2006-10-16 Kredito sutarties Nr. 06-077403-FA/06-077660-FA ir vėlesnių jos pakeitimų ir papildymų pagrindu įkeisto turto - žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., ir pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (hipotekos lakštas Nr. 01120070012819) iki procesinio sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje Nr. 2-16703-779/2012.

Šalies argumentai

Atsakovas Swedbank AB atskiruoju skundu (b.l. 13-19) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-20 nutartį. Nepanaikinus nutarties, įpareigoti ieškovus per 10 dienų į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sąskaitą sumokėti 14 951,15 euro galimų „Swedbank“, AB nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas, t.y. teismas nevertino, ar ieškinio reikalavimai pagrįsti tiek faktiniais tiek teisiniais argumentais. Taip pat nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas pažeisdamas LR CPK 144 str. prima facie nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, tačiau akivaizdu, kad jeigu teismas būtų pasisakęs, pirmosios instancijos teismas prima face būtų turėjęs konstatuoti, kad ieškinys nėra pagrįstas faktiniais bei teisiniais argumentais. Nurodo, kad tiek įstatymai, tiek ir sudarytos sutartys numato galimybę kreditoriui vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jei skolininkas netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, todėl ieškovų teiginiai, kad Kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir negalioja ab initio, yra neteisingi ir nepagrįsti. Nurodo, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio Kredito gavėjai pradėjo nevykdyti prievolės grąžinti kreditą, nemokėjo palūkanų ir netesybų pagal su „Swedbank“, AB pasirašytą Kredito sutartį. 2011-06-02 kredito sutartis buvo pakeista, tačiau nepaisant to, kad „Swedbank“, AB sutiko pakeisti Kredito sutartį taip, kaip pageidavo Kredito gavėjai, jie vis tiek nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Nurodo, kad kadangi Kredito gavėjai nevykdė prievolės grąžinti kreditą, nemokėjo palūkanų ir delspinigių bei nebendradarbiavo su „Swedbank“, AB, kreditorius nutraukė sutartį bei pareikalavo grąžinti visą kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Nei Kredito gavėjai, nei laiduotojai skolų per nurodytą laikotarpį nepadengė bei nerodė jokių veiksmų, kad vykdys savo įsipareigojimus. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovų pareikštas reikalavimas, kuris yra nepagrįstas, yra absoliučiai nuostolingas „Swedbank“, AB, nes užkerta kelią kreditoriui „Swedbank“, AB reikalauti iš ieškovų padengti įsiskolinimą, tame tarpe nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, skundžiama teismo nutartimi buvo pažeistas ekonomiškumo principas, todėl ji turi būti panaikinta. Nurodo, kad laikinąsias apsaugos priemones ieškovai naudoja neteisėtais tikslais, siekdami apsisaugoti nuo teisėtų kreditoriaus reikalavimų pagal nevykdomą Kredito sutartį, bei siekdami užkirsti kreditoriui „Swedbank“, AB galimybę patenkinti savo piniginius reikalavimus iš įkeisto turto. Taip pat nurodo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas patiria nuostolius kurie sudaro 14 951,15 euro, todėl prašo įpareigoti ieškovus sumokėti šia sumą į teismo depozitinę sąskaitą, kaip galimų nuostolių atlyginimą.

Atsiliepimas

Ieškovai M. J. ir L. J. atsiliepimu (b.l. 30-34) į atskirąjį skundą prašo netenkinti atsakovo atskirojo skundą ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ginčijamą nutartį priėmė nustatęs akivaizdų esminio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinio pagrindo egzistavimo faktą - pavojų, kad įkeistas turtas bus priverstinai parduotas tretiesiems asmenims ir tokiu būdu prieš terminą bus išieškoma ieškovų paskola, nors nėra išspręstas teisminis ginčas dėl apelianto atlikto vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Nurodė, kad kitas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikėtinumas, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinami ieškovo materialieji reikalavimai galėtų būti teismo tenkinami. Ieškovų įsitikinimu, šiuo pagrindu teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tuo atveju, jeigu ieškovo materialiųjų reikalavimų tenkinimas yra objektyviai negalimas (neįmanomas). Nurodo, kad apeliantas neįrodo, kodėl ieškovų materialieji reikalavimai nagrinėjamoje byloje objektyviai negalėtų būti tenkinami. Taip pat nurodo, kad atskirajame skunde apelianto pateiktas prašymas atlyginti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ateityje patirtinų 14 951,15 EUR dydžio nuostolius ne tik yra nepagrįstas konkrečiais įrodymais, bet ir nėra atskirojo skundo, nagrinėjamo apeliacinės instancijos teisme, ginčo dalykas. Todėl toks apelianto prašymas galėjo būti pareikštas ir spręstinas tik pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliantas prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui iš viso nėra pateikęs.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Todėl teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog CPK nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Atskirajame skunde apeliantas pagrįstai akcentuoja būtinybę teismui sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, nebus patenkintas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu kredito sutarties su atsakovu nutraukimą. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, nes neįsitikino ieškovų galimybėmis vykdyti kredito sutartį. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų ir atsakovo argumentų, ieškovai nuo 2010 m. nebevykdo prisiimtų įsipareigojimų, teismo keliu pasiekus, kad kredito grąžinimas būtų atidėtas iki 2011 m. gruodžio mėnesio, ieškovai vis tiek nevykdė sutarties. Ieškovai buvo įspėti dėl būsimo sutarties nutraukimo jeigu nevykdys savo įsipareigojimų. Šie ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, jog reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą nepagrįstu pagal šiuo metu turimus duomenis galimai negalėtų būti tenkinami. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas čia nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tik vertina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą vertindamas byloje esančius duomenis.

Šiuo atveju reikalinga užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieškovai, teikdami ieškinį, nepateikė duomenų, sudarančių teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino jų prašymą, nes šiuo atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios ir neproporcingos byloje pareikštiems reikalavimams – byloje nėra ginčijamas skolos dydis ir nėra prašoma modifikuoti kredito sutartį.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu pritaikytos nepagrįstai, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės: ieškovų M. J. ir L. J. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui AB „Swedbank“ netenkinamas.

Ieškovas pareikšdamas atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patyrė 100 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 26). Remiantis CPK 93 str. 1 d. šios išlaidos priteitinos atsakovui iš ieškovų lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 2 p., 339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovų M. J. ir L. J. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui AB „Swedbank“ netenkinti.

Priteisti iš ieškovų M. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 100 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 50 Lt iš kiekvieno, atsakovui „Swedbank“ AB.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė