- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- 2S-555-755/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00380-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
- Kategorijos
- 3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-555-755/2016
Giedrius Avinas Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00380-2016-7 Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.4.
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016-03-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-523-724/2016,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas VSDFV Utenos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams T. M. ir A. M. dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, dėl sutarčių fiktyvumo prieštaravimo gerai moralei ir viešajam interesui, dėl sutarčių fiktyvumo (tariamas sandoris).
Ieškovas ginčija tarp atsakovų T. M. ir A. M. sudarytas darbo sutartis. Nurodo, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos siekiant tik tariamos veiklos imitavimo. Atsakovas T. M. sudarytų fiktyvių darbo sutarčių pagrindu paskaičiuodavo sau darbo užmokestį, nors įsteigtos įmonės ginčijamų darbo sutarčių sudarymo metu Lietuvoje veiklos nevykdė, turto neturėjo, todėl darbo, kuris pagal ginčijamas darbo sutartis turėjo būti suteiktas atsakovui, nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Visagino miesto apylinkės teismas 2016-03-30 nutartimi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovams T. M. ir A. M. dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis priimti atsisakė.
Teismas manė, kad ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimų, kuriuos formuluoja ieškinyje – pripažinti darbo sutartis negaliojančiomis, kadangi jis nėra darbo sutarčių dalyvis, o ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik sutarties šalys arba įstatymų nurodyti asmenys. Teismas, nustatęs, kad ieškovas ieškinyje nurodo, kad sudarant ginčijamas darbo sutartis buvo pažeistas viešas interesas, nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Pažymėjo, kad CPK 49 straipsnis numato, jog tik įstatymų nustatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Šiuo konkrečiu atveju nustatė, kad VSDFV skyriui teisė ginti viešąjį interesą įstatymu nėra suteikta.
Atskiruoju skundu ieškovas VSDFV Utenos skyrius skundžia Visagino miesto apylinkės teismo 2016-03-30 nutartį ir prašo klausimą išspręsti iš esmės - ieškovo ieškinį atsakovams T. M. ir A. M. dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento priimti. Ieškovas nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta, prieštaraujanti Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai praktikai ir yra naikintina.
VSDFV Utenos skyrius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-189/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-316/2011 šis teismas paliko nepakeistais Vilniaus apygardos teismo sprendimus, kuriais teismai pripažino pagal CK 1.81 str. 1 d. nuostatas atsakovų sudarytas ginčijamas darbo sutartis prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ir gerai moralei, t.y. pripažino šiuos sandorius niekiniais ir negaliojančiais tikslu pasipelnyti valstybės sąskaita, įgyjant teisę gauti įstatyme numatytas išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų.
Pažymi, kad 2011-07-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-316/2011 Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad VSDFV teritorinis skyrius yra tinkamas asmuo reikšti ieškinį dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes pagal CK 1.78 str. 5 d. reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Dėl šios priežasties CK įtvirtinta norminė taisyklė dėl kiekvieno suinteresuoto asmens teisės kreiptis į teismą dėl niekinio sandorio fakto konstatavimo ir tokio sandorio pasekmių taikymo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nurodė papildomą pagrindą reikšti VSDFV teritoriniam skyriui ieškinį dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o būtent, VSDFV teritorinio skyriaus, kaip valstybės institucijos (turinčio subjektinę reikalavimo teisę), subjektinės teisės pareikšti ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą turėjimą. Todėl ieškovas nurodo, kad skundžiama nutartis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-04 nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-316/2011, suformuotai teismų praktikai ,vertinant VSDFV teritorinių skyrių, kaip suinteresuotų asmenų teisę reikšti ieškinius dėl viešajai tvarkai bei gerai moralei prieštaraujančių sandorių pripažinimo negaliojančiais bei VSDFV teritorinių skyrių (turinčių subjektinę reikalavimo teisę) subjektinės teisės pareikšti ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą turėjimą.
Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2007, neturi nieko bendro su sandorių pripažinimo niekiniais ir reikalavimų dėl niekinių sandorių teisinių pasekmių taikymo bylomis, nes šioje nutartyje nagrinėjamas ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo netinkamam atsakovui klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad iš ginčijamų darbo sutarčių kylančios teisinės pasekmės labiausiai pažeidžia būtent ieškovo-VSDFV Utenos skyriaus interesus (CK 1.78 str. 5 d.). Šiomis ginčijamomis darbo sutartimis yra padaryta ir daroma žala Valstybės socialinio draudimo fondo biudžetui, nes atsakovas T. M., turėdamas tikslą pasipelnyti valstybės sąskaita, įgyjant svetimą turtą - Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšas, t.y. įsteigdamas (įregistruodamas) įmones ir jose įsidarbindamas (tame tarpe ir pagal ginčijamas darbo sutartis), tik prisiskaičiuodavo sau milžiniškus darbo užmokesčius, tačiau nesumokėdavo privalomų sumokėti VSD įmokų, padidino jo vadovaujamų įmonių skolą VSDF biudžetui iki 34886,94 Eur bei įgijo teisę gauti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytas išmokas (ligos pašalpas, netekto darbingumo pensiją ir kt. VSD išmokas). Be to, ieškovas T. M. moka ir netekto darbingumo 290,59 Eur dydžio pensiją, kuri paskirta anksčiau, t. y. ši pensija apskaičiuota iš iki ginčijamų darbo sutarčių sudarymo prisiskaičiuotų sau T. M. darbo užmokesčių (draudžiamųjų pajamų) laikotarpių. Pažymi, kad nurodytoms ligos pašalpoms itin didelę reikšmę turėjo būtent 2015 m. 09, 10, 11 mėn. remiantis ginčijamomis darbo sutartimis T. M. prisiskaičiuotos sau itin didelės draudžiamos pajamos (darbo užmokestis).
Pažymi, kad atsakovai buvo sudarę ir daugiau niekinių (fiktyvių) darbo sutarčių ir kitose įmonėse. Nurodo, kad atsakovai steigia naujas įmones ir VSDFV Vilniaus skyriaus veiklos teritorijoje. VSDFV Utenos skyrius savo ieškinyje prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento darbo sutartis, sudarytas VSDFV Utenos skyriaus veiklos teritorijoje formaliai veikiančiose šešiose įmonėse.
Ginčijamos darbo sutartys taip pat laikytinos ir tariamais sandoriais, nes jomis nebuvo ketinama sukurti šiose sutartyse numatytų pasekmių (suteikti ir dirbti darbą, mokėti atlyginimą) (CK 1.86 str. 1 d.). Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį negalioja tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris. Šiuo atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, kad ginčijamomis darbo sutartimis buvo siekiama ne realių darbo teisinių santykių sukūrimo, o tik išorinio jų iliuzijos (fikcijos) sudarymo, faktiškai siekiant kitokių, neteisėtais pripažintų tikslų. Civilinės teisės, kurių atsiradimo siekta tokiais tikslais, negali būti saugomos, nes atsakovai jas bandė įgyvendinti prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai ir geros moralės principams (CK 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 ir 5 d. nuostatos).
Teigia, kad ginčijamos darbo sutartys prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, o tuo pačiu prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str.), kad šių darbo sutarčių sudarymas buvo atsakovų iš anksto suplanuotas, siekiant iš VSDF biudžeto gauti didesnes valstybinio socialinio draudimo išmokas, ginčijamų darbo sutarčių pagrindu teikiant VSDFV Utenos skyriui akivaizdžiai neteisingus, melagingus, suklastotus pranešimus apie sau priskaičiuotus itin didelius darbo užmokesčius. Kadangi viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, todėl ginčijamos darbo sutartys turi būti panaikintos nuo jų sudarymo momento.
Tai, kad dėl nurodytų ginčijamų sandorių (darbo sutarčių) teisinės pasekmės buvo sukeltos VSDFV Utenos skyriui, t.y. dėl ginčijamų sandorių nukentėjo (buvo pažeisti ir toliau pažeidinėjami) Valstybės socialinio draudimo fondo biudžeto (VSDFV Utenos skyriaus) interesai įrodo ieškinyje atskleistos aplinkybės, t.y. ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės ir ieškinio dalykas patvirtina ieškovo teisinį tikslą pripažinti, kad ginčo sutartys būtų pripažintos niekiniais ir negaliojančiais sandoriais. Teigia, kad nurodytos aplinkybės taip pat suponuoja VSDFV Utenos skyriui poreikį apgintį ir viešąjį interesą, reiškiant ieškinį dėl nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes, kaip nurodyta , pagal CK 1.78 str. 5 d. reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.
Teigia, kad teismas nevertino ieškinyje paminėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-189/2011, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010-03-10 sprendimas civ. byloje Nr. 2-1648-104/2010 dėl T. M., A. M. ir kt. asmenų sudarytų darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir kurioje pažymėta, kad civiliniame procese išvados apie tam tikrų aplinkybių, turinčių reikšmės bylos baigčiai, egzistavimą, yra grindžiamos ir tikimybių balansu, kuris reiškia, kad teismas konstatuoja tam tikrų aplinkybių egzistavimą ir tada, kai yra labiau tikėtina, kad šios aplinkybės egzistuoja, negu kad jos neegzistuoja. Ši taisyklė pagrįsta šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principais, pagal kuriuos kiekviena proceso šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Visagino miesto apylinkės teismui priėmus skundžiamą nutartį, suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius atsidūrė nelygiateisėje padėtyje, nes iš jo buvo atimta CK 1.78 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė apginti (apsaugoti) nuo atsakovų sudarytų niekinių sandorių pasekmių valstybės socialinio draudimo fondo biudžeto interesus, taikant niekinių sandorių teisines pasekmes, t.y. valstybės institucijai VSDFV Utenos skyriui skundžiama nutartimi nepagrįstai atimta teisė teikti ieškinį dėl minėtų darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teigia, kad skundžiama nutartis prieštarauja CK 1.78 str. 5 d., ieškinyje nurodytoms aplinkybėms bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-04 nutartimi (Nr. 2A-316/2011) bei 2011-03-28 nutartimi (Nr. 2A-189/2011) suformuotai teismų praktikai, t. y. Visagino miesto apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį.
Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepaduoti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas dalinai.
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tuomet, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė civilinio proceso normas (CPK 329 str.) arba netinkamai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas (CPK 330 str.).
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria ieškovo VSDFV Utenos skyriaus ieškinį atsisakyta priimti, nustačius, kad ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas bei įvertinimas. Nagrinėjamoje byloje teismas ieškinį atsisakė priimti, nurodydamas kad ieškovas nėra ginčijamo materialinio santykio dalyvis, be to, VSDFV teritorinis skyrius nagrinėjamu atveju neturi teisės ginti viešojo intereso.
Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais grįsta teismo išvada ieškovo ieškinį atsisakyti priimti, nesutinka.
Iš ieškovo pareikšto ieškinio matyti, kad reikalavimą pripažinti darbo sutartis negaliojančiomis ieškovas prašo vadovaudamasis CK 1.81 str.,1.86 str.1 d. pagrindais, nurodydamas, kad ginčijamos darbo sutartys yra viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantys sandoriai, kurie yra niekiniai,tad negalioja,be to, ginčijami sandoriai yra laikytini ir tariamais sandoriais. Nurodė, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, taip pat ieškovas tvirtina, kad ginčijamais sandoriais pažeistas viešasis interesas, todėl jis, ieškovas, kaip valstybinė institucija, turi subjektinę teisę reikšti ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio pagrindą bei reikalavimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimti ieškovo ieškinį atsisakė nepagrįstai.
CK 1.1 straipsnio 3 dalis nustato, kad Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.Tai reiškia,kad darbo sutartiniai santykiai pripažįstami privatinės teisės sudedamąja dalimi. Minėta, ieškinys šioje byloje pareikštas pripažinti darbo sutartis, kaip sandorius, negaliojančiomis dėl prieštaravimo gerai moralei ir viešajam interesui, dėl sutarčių fiktyvumo. Sandorių negaliojimą reglamentuoja civilinės teisės normos, o Darbo kodekse darbo sutarties negaliojimo pagrindai nereglamentuojami. Sandoriai, tarp jų ir darbo sutartis, gali negalioti absoliučiai arba santykinai. Taip pat gali negalioti kuri nors iš sutarties sąlygų. Taigi, CK 1.78-1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo, vykdymo ir keitimo tvarką bei sąlygas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004). Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovas VSDFV Utenos skyrius neturi teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimų, nes nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio (darbo sutarčių) dalyvis, neteisingai nustatė ginčo pobūdį. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad reiškiant ieškinį dėl darbo sutarčių, kaip sandorių, pripažinimo negaliojančiomis, ieškovo reikalavimams taikomos sandorių negaliojimo pagrindus nustatančios CK normos. Ieškiniu keliamo šioje byloje ginčo esmė yra darbo sutarčių (kaip sandorių) galiojimo nuo pat jų sudarymo momento teisinis įvertinimas, o ne ginčas dėl darbo santykių, kada turėtų būti taikomos Darbo kodekso bei Civilinio proceso kodekso XX skyriaus normos, todėl pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl netinkamo ieškovo aptartu aspektu yra neteisinga.
Ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės ir ieškinio dalykas patvirtina ieškovo teisinį tikslą pripažinti, kad ginčo sutartys būtų pripažintos niekiniais ir negaliojančiais bei tariamais sandoriais. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Sandorių negaliojimo paskirtis – siekti, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Niekiniai sandoriai tiesiogiai draudžiami įstatymo, nes tokiais sandoriais pažeidžiami ne tik sandorio šalies, bet ir viešasis interesas, viešoji tvarka, imperatyvūs įstatymų reikalavimai, esminiai civilinių teisinių santykių principai, kitų asmenų teisės ir interesai. Dėl šios priežasties, pažymėtina, CK įtvirtinta norminė taisyklė dėl kiekvieno suinteresuoto asmens teisės kreiptis į teismą dėl niekinio sandorio fakto konstatavimo ir tokio sandorio pasekmių taikymo.
Be to, ieškinio pareiškime pakankamai atskleistos aplinkybės, koks viešasis interesas galimai pažeistas sudarant ginčijamas darbo sutartis, kokių tikslų, galimai prieštaraujančių viešajai tvarkai bei gerai moralei siekė ginčijamų sandorių šalys. Todėl ir šiuo aspektu, VSDFV teritorinio skyriaus, kaip valstybės institucijos, subjektinę teisę pareikšti ieškinį, laikytina, sąlygoja ir poreikis apginti viešąjį interesą, dėl ko konstatuotina, kad ieškinys byloje pareikštas tinkamo (turinčio subjektinę reikalavimo teisę) asmens.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškovo VSDFV Utenos skyriaus ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes ieškinio priėmimo klausimai, įvertinus ar jie neturi trūkumų, sprendžiami tik šios instancijos teisme (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 3 p.,
nutaria:
ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atskirąjį skundą tenkinti dalinai, Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinio priėmimo klausimą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.