Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M., T. M. ir Z. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1253-565/2010 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Aviabonusas“, T. M., A. M., R. O. ir Z. O. dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Trečiasis asmuo byloje Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo argumentai ir išvados

Dėl A. M. ir T. M. apeliacinių skundų argumentų

A. M. ir T. M. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas, pripažinęs visų keturių atsakovų - fizinių asmenų - dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, pažeidė paties nustatytą teismo posėdžio tvarką ir bylą išnagrinėjo atsakovams nedalyvaujant, be to, ne visiems atsakovams buvo pranešta apie teismo posėdį.

Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Apie teismo 2010 m. gegužės 3 d. posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, laiką ir vietą atsakovas T. M. buvo informuotas pasirašytinai (t. 2, b. l. 143), o toks informavimas prilygsta teismo pranešimui apie posėdžio laiką ir vietą. Dėl šios priežasties T. M. negali remtis aplinkybe, kad byla išnagrinėta jam nepranešus apie teismo posėdį. Atsakovas T. M. šios bylos procese atstovavo atsakovę A. M. įgaliojimo pagrindu (t. 2, b. l. 89), todėl pranešimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą atstovui (kaip minėta, apie tai T. M. informuotas pasirašytinai) laikomas tinkamu pranešimu ir jo atstovaujamajam, nes pagal CPK 51 straipsnio 2 dalies esmę atstovas procese visiškai pakeičia atstovaujamą asmenį. CPK 118 straipsnyje sakoma, kad kai šalis yra atstovaujama, visi su byla susiję procesiniai dokumentai (tarp jų teismo šaukimai ir pranešimai) įteikiami tik atstovui. Ši nuostata paaiškinama tuo, kad rūpintis proceso eiga, tinkamu ir operatyviu bylos išnagrinėjimu yra ne tik teismo, bet ir šalies procesinė pareiga (CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d. reikalavimai). Šalies atstovo pareiga yra nedelsiant perduoti atstovaujamajam visą gautą informaciją (CPK 118 str. 2 d. nuostata). Todėl net ir tais atvejais, kada teismas pripažįsta pačios šalies atvykimą į teismo posėdį būtinu, pakanka pranešimą apie tai perduoti (įteikti) atstovui (per atstovą). Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad apeliantės A. M. skunde taip pat nepagrįstai remiamasi aplinkybe dėl bylos išnagrinėjimo jai nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Kaip jau minėta, pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kada pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Atsakovės Z. O. apeliacinis skundas procesinės teisės normų pažeidimais nemotyvuojamas ir negrindžiamas, o atsakovas R. O. apeliacinio skundo apskritai nepadavė. Atsakovų šioje byloje nesieja privalomas procesinis bendrininkavimas, todėl laikoma, kad kiekvienas iš jų veikia savo vardu (CPK 44 str. 1 d. nuostata). Atsakovai T. M. ir A. M. neturi teisinio pagrindo (įgaliojimo ar pan.) veikti kitų atsakovų vardu, todėl savo apeliacinių skundų negali grįsti aplinkybe apie tai, kad byla išnagrinėta kitiems atsakovams nepranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, reglamentuojamas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte, nenustatytas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atitinkamame bylos nagrinėjimo etape pirmosios instancijos teismo priimta nutartis pripažinti atsakovų dalyvavimą procese būtinu, nesusaistė teismo ir neužkirto galimybės bylą iš esmės išnagrinėti atsakovams nedalyvaujant. Įvertinus bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis matyti, kad atsakovai užėmė itin pasyvią bylos dalyvių poziciją, neveikė už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, nesirūpino efektyvia savo teisių ir interesų gynyba, sumenkino galimybes tinkamai įgyvendinti procesines teises laikantis proceso dispozityvumo bei rungimosi principų, todėl jų motyvai, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo išnagrinėti bylos nedalyvaujant atsakovams, nors anksčiau buvo pripažinęs jų dalyvavimą būtinu, atmetami. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat vadovaujasi ir taisykle, kad negalima naikinti teismo sprendimo dėl formalių procesinės teisės pažeidimų, neturėjusių įtakos teisingam bylos išsprendimui (CPK 328 str., 329 str. 1 d. nuostatos).

Atsakovas T. M., be kita ko, apeliuoja ir į tai, kad 2010 m. vasario 1 d. posėdžio protokoline nutartimi atsisakydamas tenkinti jo prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą dėl ieškovo atstovės neatvykimo į posėdį, bet atidėdamas bylos nagrinėjimą (t. 2, b. l. 142), teismas pažeidė CPK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, o tai sukėlė abejonių dėl teismo galimo šališkumo. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pasisako taip: pirma, teismo 2010 m. vasario 1 d. protokolinė nutartis nėra šios apeliacijos objektas; antra, CPK 246 straipsnio 1 dalies nuostata apie tai, kad neatvykus į teismo posėdį ieškovui (jo atstovui) ir atsakovui neprašant priimti sprendimo už akių teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, nėra imperatyvaus pobūdžio. CPK 246 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju ieškinio palikimas nenagrinėtu nėra procesinė sankcija, o tik priemonė, sudaranti galimybes nevilkinti proceso ir nepatekti bylai į aklavietę. Įvertinęs ieškovo (jo atstovo) procesinį elgesį per visą iki tol buvusį bylos nagrinėjimo procesą, teismas turėjo pagrindą manyti, kad vienkartinis ieškovo atstovo neatvykimas į teismo posėdį neturi būti įvertintas kaip nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, bandymas užvilkinti procesą ar nepateisinamas nesirūpinimas jo eiga, todėl teismas neturėjo griežtos pareigos atsižvelgti tik į vieno iš atsakovų išreikštą poziciją palikti ieškinį nenagrinėtą. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad tuo atveju, kai neprašoma priimti sprendimo už akių, galutinio sprendimo teisę taikyti ar netaikyti vieną iš ieškovo (jo atstovo) neatvykimo procesinių padarinių – ieškinio palikimą nenagrinėtu, turi teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes.

Dėl Z. O. apeliacinio skundo argumentų. Dėl teismo išvadų pripažinti ginčo sutartis negaliojančiais sandoriais vertinimo

Atsakovė Z. O. skunde nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 8 d. sudarydama su UAB „Aviabonusas“ darbo sutartį, ji nežinojo aplinkybių, jog UAB „Aviabonusas“ neturi turto ir lėšų, iš kurių galėtų mokėti darbo užmokestį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant pagal vidutiniškai išsilavinusio, protingo ir apdairaus asmens (bonus pater familias) standartą akivaizdu, jog atsakovė turėjo žinoti, jog UAB „Aviabonusas“ jokios realios veiklos nevykdo, darbo patalpų (pvz., biuro, kur galėtų dirbti sekretorė – referentė) neturi. Atsakovė nepaneigė pažinties su atsakovais T. M. ir A. M., ją sieja svainystės ryšiai su atsakovu R. O., todėl atsakovė žinojo ir turėjo žinoti, kad šie asmenys, jau anksčiau sudarę darbo sutartis UAB „Aviabonusas“, ne tik realiai neatlieka darbo funkcijų, tačiau ir negauna jokių darbo pajamų. Atsakovė nenurodo, kaip ji galėjo įsivaizduoti sekretorės-referentės darbą be konkrečios darbo vietos, UAB „Aviabonusas“ susirašinėjimui (korespondencijai) naudojant tik abonentinės pašto dėžutės adresą. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokiomis sąlygomis negalėjo pagrįstai numatyti ir tikėtis, kad darbo sutartis bus realiai vykdoma, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaip ir kiti atsakovai, sudarydama ginčo darbo sutartį atsakovė Z. O. veikė nesąžiningai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės subjektų sąžiningumas turi būti vertinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia reikalavimą elgtis protingai, rūpestingai, teisingai, laikantis bonus pater familias elgesio standarto; vertinant asmens sąžiningumą objektyviuoju požiūriu reikia nustatyti tai, ką jis turėjo žinoti. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas vertinamas per asmens vidinį santykį su realybe – tai, ką jis galėjo žinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008; 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2005; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2004; ir kt.).

Paprastai civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu, kol jo nesąžiningumas nėra įrodytas. Ši taisyklė taikytina visais atvejais, jeigu įstatyme nenustatyta jos išimtis – nesąžiningumo prezumpcija (pvz., CK 6.67 straipsnis). CK 2.135 straipsnyje nesąžiningumo prezumpcijos taikymo nenustatyta, todėl trečiojo asmens (kitos sandorio šalies) nesąžiningumas turi būti įrodinėjamas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės Z. O. sąžiningumą sudarant ginčo darbo sutartį, įrodinėjimo taisyklių nepažeidė – vertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu konstatavo, kad visi atsakovai buvo artimai pažįstami, o sudarydami ginčo darbo sutartis siekė ne realių darbo santykių sukūrimo, o kitų, skundžiamame teismo sprendime įvertintų neteisėtų tikslų. Apeliantė nepateikė argumentų, paneigiančių šias apeliacinės instancijos teismo išvadas. Nors Z. O. skunde ir užsimenama, kad ji faktiškai vykdė sekretorės-referentės darbą, tačiau kaip konkrečiai pasireiškė tokia darbinė veikla, atsakovė neatskleidė. Atsakovo T. M. pildytų ir jo pasirašytų darbo užmokesčio apskaičiavimo bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių teisinis vertinimas faktų įrodytumo aspektu šioje nutartyje jau yra pateiktas aukščiau. Apeliantės motyvai, kad ji nesusieta giminystės ryšiais su atsakovu R. O., kad prieš jai sudarant darbo sutartį šis neatskleidė ir neturėjo pareigos atskleisti UAB „Aviabonusas“ turtinės padėties, yra nereikšmingi, nes ne R. O. buvo apeliantės darbdavys. Veikdama pagal vidutiniškai išsilavinusio, protingo ir apdairaus asmens elgesio standartą, atsakovė galėjo ir turėjo sužinoti reikšmingas darbo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes bendraudama su darbdaviu. Apeliantė, teigdama buvusi sąžininga ginčo darbo sutarties šalis, nepaaiškina, kokios aplinkybės jai sudarė pagrindą tikėtis, kad jai bus mokamas sutartyje numatytas darbo užmokestis. Dar 2007 m. rugpjūčio 10 d. atsakydamas į A. M. įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Aviabonusas“ direktorius T. M. nurodė, kad įmonė neturi finansinių galimybių atsiskaityti, t. y. neturi galimybės išmokėti darbo užmokestį (pridėta UAB „Aviabonusas“ bankroto byla Nr. B2-1128-565/2010, lapas 7). 2007 m. spalio 1 d. atsiliepime į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aviabonusas“ direktorius T. M. nurodė, kad įmonė neturi galimybės išmokėti darbo užmokestį (pridėta UAB „Aviabonusas“ bankroto byla Nr. B2-1128-565/2010, lapas 17). Vadinasi, įmonės finansinė padėtis, dėl kurios ji net neturėjo galimybių mokėti darbo užmokestį, per laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. spalio 1 d. visiškai nesikeitė, tačiau nežiūrint to, jau inicijavus nemokiai UAB „Aviabonusas“ bankroto bylos iškėlimą, 2007 m. rugsėjo 8 d. buvo įformintas darbo sutarties su atsakove Z. O. sudarymas. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti apie fiktyvios sutarties sudarymo faktą. Apeliantės motyvas, kad darbdaviui daugiau kaip du mėnesius nemokant darbo užmokesčio ji 2007 m. lapkričio 19 d. paprašė nutraukti darbo sutartį, yra nereikšmingas, nes tuo metu UAB „Aviabonusas“ jau buvo pradėta teisminė bankroto procedūra. Atsakovės Z. O. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl Visagino miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. gruodžio 1 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kur nurodyta nesant objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovė būtų įdarbinta fiktyviai, neatlikusi darbo sutartyje nurodytų darbų bei negavusi įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodyto atlyginimo, nevertinama, nes prie apeliacinio skundo toks nutarimas nepridėtas. Nors atsakovės skunde pažymėta, kad visi įrodymai yra nagrinėjamoje byloje (bylos Nr. 2-1253-565/2010), tačiau apeliantės Z. O. paminėto prokuratūros 2009 m. gruodžio 1 d. nutarimo bylos medžiagoje nėra.

Vienas iš pagrindų, kuriems esant sandoriai pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais, yra nurodytas CK 1.81 straipsnyje, kurio pirmoje dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ samprata; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Formuluočių „viešoji tvarka“ ir „gera moralė“ turinys taip pat yra įvairialypis. Jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti, ar jie atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009; 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006, kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB Aviabonusas“ buvo iškelta bankroto byla tuoj po atsakovų įforminimo šios įmonės darbuotojais. Per šį trumpą laikotarpį joks darbo užmokestis pagal darbo sutartis jiems nemokėtas. Akivaizdu, kad per visą laiką nuo darbo sutarčių sudarymo iki bankroto bylos įmonei, kaip darbdaviui, iškėlimo susidarė atitinkami atsakovų kreditoriniai reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, nors realiai darbo funkcijų pagal sutartis jie taip ir neatliko. Šių reikalavimų patenkinimo atsakovai nepagrįstai tikėjosi valstybės įsteigtų Garantinio fondo ir socialinio draudimo fondo lėšų sąskaita.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybės ar savivaldybės turtas (įskaitant finansinį turtą), kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas siekiant patenkinti tam tikrus viešus interesus. Kadangi valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privačių asmenų nuosavybėn susijęs su viešo intereso apsauga, įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus. Šie specialūs reikalavimai dažniausiai yra imperatyvūs. Kartu tai reiškia, kad valstybės ir savivaldybės turto perleidimui kitų asmenų nuosavybėn gali būti taikomi tik specialūs įstatymai. Tokį teisinį reglamentavimą sąlygojo valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas, todėl teisės normos, reglamentuojančios valstybės ar savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos siekiant apginti viešą interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčijamus sandorius fiktyviai siekta darbo teisinių santykių sukūrimo, o darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir kitų apskaitos dokumentu pildymu bandyta įforminti sudarytų darbo sutarčių vykdymo regimybę, tai tokių sandorių pagrindu atsiradę atsakovų kreditoriniai reikalavimai ĮBĮ nuostatų nustatyta tvarka ne tik buvo įrašyti į pirmąja eile tenkintinų reikalavimų sąrašą, tačiau pirmiausia būtų kompensuojami Garantinio fondo lėšomis, o nuo su darbo santykiais susijusių finansinių reikalavimų priklausančios socialinės garantijos būtų užtikrinamos VSD fondo biudžeto sąskaita. Vadinasi, valstybės finansinis turtas būtų naudojamas ir valstybės socialinės garantijos būtų teikiamos pažeidžiant viešąjį interesą, nes būtų tenkinami bei užtikrinami piktnaudžiaujančių savo teisėmis ir neteisėtus nesąžiningus veiksmus atlikusių asmenų turtiniai ir socialiniai poreikiai. Atsisakant ginti nesąžiningų asmenų teises, teismų praktikoje remiamasi pagrindiniais civilinės teisės principais, įvirtinančiais nuostatas, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (jus ex injuria non oritur) , taip pat niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (nullus commodum kapare potest de sua iniuria propria). Ieškovo teigimu, priimdamas save patį ir kitus atsakovus į darbą, UAB „Aviabonusas“ direktorius ir pagrindinis dalyvis T. M. nesiekė tikslo atgaivinti įmonės veiklą ar ją likviduoti, o tik apskaičiuoti darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas, siekiant įgyti pirmos eilės kreditorinius reikalavimus bendrovei jos bankroto paskelbimo atveju, juos patvirtinti teisme, o vėliau realizuoti savo teises į išmokas iš Garantinio fondo, taip gaunant nepagrįstą naudą ieškovo ir Garantinio fondo administruojamų lėšų sąskaita. Ieškovo teigimu, ginčijamomis sutartimis pažeidžiami tiek jo, tiek ir Garantinio fondo teisėti interesai, sutartys prieštarauja gerai moralei. Ieškovas išsamiai argumentavo, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ne siekiant sukurti realius darbo teisinius santykius, o kitais, neteisėtais tikslais, ne tik prieštaraujančiais ieškovo, kaip socialinio draudimo fondą tvarkančios ir valdančios valstybės institucijos, trečiojo asmens Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos, administruojančios specialų valstybės pinigų fondą, interesams, o tuo pačiu ir visuomenės interesams, bet ir padarant jai nuostolius.

Taigi, ginčo darbo sutartys buvo sudarytos siekiant neteisėtos naudos, tuo pačiu padarant nuostolių valstybės įsteigtiems Garantiniam ir socialinio draudimo fondams. Ši konstatuojama faktinė aplinkybė sudaro pagrindą spręsti, kad ginčijamos darbo sutartys buvo sudarytos prieštaraujant viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintos niekiniais ir negaliojančiais sandoriais (CK 1.81 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad piktnaudžiaudami teisėmis, pažeisdami geros moralės principus ir nepaisydami viešojo intereso, elgdamiesi nesąžiningai atsakovai sudarė ir siekė įgyvendinti sandorius, kurių dėka UAB „Aviabonusas“ bankroto procese galėtų ne tik pirmumo teise gauti kreditorinių reikalavimų patenkinimą, bet ir pagal esantį teisinį reguliavimą nepagrįstai įgytų galimybę į šių reikalavimų tenkinimą Garantinio fondo lėšomis, taip pat galimybę į atitinkamų subjektinių teisių įgijimą bei apsaugą socialinio draudimo fondo lėšų sąskaita. Remiantis tuo, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą nustatyti, jog ginčo sutartys prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, jomis siekta tikslo neteisėtai pasipelnyti valstybės sąskaita, įgyjant galimybę gauti išmokas iš Garantinio fondo bei valstybinio socialinio draudimo biudžeto, todėl šias sutartis sudariusių asmenų veiksmai pripažinti pažeidžiančiais viešąją tvarką ir gerą moralę. Skundžiamu sprendimu atsakovų sudarytos darbo sutartys pripažintos negaliojančiomis ne dėl jų formos ar būtinųjų sąlygų, o dėl tikslų, kurių siekė šių sutarčių šalys, prieštaravimo aukščiau nurodytiems teisės principams ir gerai moralei, nustačius, kad darbo sutartis šalys sudarė ne siekdamos sukurti realius darbo teisinius santykius, bet įgyti pirmos eilės kreditorinius reikalavimus, realizuojant juos į išmokas iš Garantinio fondo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sutartis niekiniais ir negaliojančiais sandoriais, pagrįstai rėmėsi dar vienu įstatyme įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, nurodytu CK 1.86 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį negalioja tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris. Pirmosios instancijos teismo sprendime atlikta ginčo sutarčių šalių tikrųjų ketinimų ir tikslų sudarant šias sutartis faktinė analizė bei pateiktas šių tikslų teisinis įvertinimas leido teismui pagrįstai kvalifikuoti šias sutartis kaip tariamuosius sandorius. Šiuo atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, kad šiomis sutartimis buvo siekiama ne realių darbo teisinių santykių sukūrimo, o tik išorinio jų iliuzijos (fikcijos) sudarymo, faktiškai siekiant kitokių, neteisėtais pripažintų tikslų. Civilinės teisės, kurių atsiradimo siekta tokiais tikslais, negali būti saugomos, nes atsakovai šias teises bandė įgyvendinti prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai ir geros moralės principams (CK 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 ir 5 d. nuostatos).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų T. M., A. M. ir Z. O. apeliacinius skundus, šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esminę reikšmę šiai bylai turinčias faktines aplinkybes ir padarė šiomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas dėl ginčijamų darbo sutarčių negaliojimo. Pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.