Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Šarūnui Jarašiui,

2018 m. spalio 31 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. patikslintą skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (b. l. 17-21) teismo prašo panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Tauragės AVPK):

1) 2018 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. 85-AT2-4 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas);

2) 2018 m. birželio 12 d. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu (toliau – ir skundžiamas perspėjimas).

Nurodo, kad skundžiamu nutarimu nutarta taikyti pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Skundžiamame perspėjime nurodyta, jog pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Skundžiamuose aktuose nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjo veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą, todėl jis nesupranta kuo yra kaltinamas. Pažymi, kad jokių neteisėtų veiksmų neatlieka. Išsiaiškino, jog duomenys, dėl kurių pareiškėjui pareikštas skundžiamas perspėjimas, yra užfiksuoti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) nustatyta tvarka, t. y. gauti kriminalinės žvalgybos informacijos surinkimo metu, be to, jie sudaro valstybės ir tarnybos paslaptį.

Mano, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, teismas turi: 1) išsiaiškinti ar pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu buvo renkami slapti duomenys; 2) ar įslaptinti įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant jam galėjo būti pareikštas oficialus perspėjimas; 3) išsiaiškinti ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie jo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ar šie duomenys yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie oficialaus perspėjimo pagrįstumą; 4) atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais šioje byloje arba motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su neįslaptintais byloje esančiais įrodymais.

Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepimu (b. l. 29-31) į pareiškėjo patikslintą skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Tauragės AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus (toliau – ir Tauragės AVPK KPONTS) vyresnysis tyrėjas 2018 m. birželio 6 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 85-PR2-4983 informavo Tauragės AVPK viršininką, kad įstatymų nustatyta tvarka gauta duomenų, jog pareiškėjas betarpiškai palaiko ryšius su asmenimis, priklausančiais organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms, ir pats galimai vykdo sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, t. y. galimai susijęs su prekyba žmonėmis. Teigia, jog 2018 m. birželio 12 d. pareiškus pareiškėjui oficialų perspėjimą, jis paaiškino, kad verčiasi dėvėtos buitinės technikos prekyba pagal verslo liudijimą, jokių nusikaltimų nevykdo, o bendraudamas su asmenimis, nesidomi ką jie veikia ir ar jie vykdo nusikaltimus. Sprendimas taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, remiantis ONUĮ, buvo priimtas įvertinus turimus įslaptintus ir neįslaptintus duomenis apie jį, t. y. gauti ir turimi duomenys atitiko ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintus prevencinio poveikio priemonių taikymo pagrindus. Paaiškina, jog oficialus perspėjimas taikomas išskirtinai prevenciniais tikslais ir nesukelia jokių teisinių pasekmių asmeniui ir kad toks asmuo pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas yra laikomas nepriekaištingos reputacijos. Teigia, jog neįslaptinti duomenys apie pareiškėją kelia pagrįstų abejonių dėl jo pragyvenimo šaltinių teisėtumo.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą palaikė ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla nagrinėta iš esmės šiai administracinės bylos proceso šaliai nedalyvaujant (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 85-AT2-4 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ (b. l. 33) ir 2018 m. birželio 12 d. oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos vardu (b. l. 6, 23) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Tauragės AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas 2018 m. birželio 6 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 85-PR2-4983 (b. l. 32) informavo Tauragės AVPK viršininką, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo gauta duomenų, jog pareiškėjas M. K. betarpiškai palaiko ryšius su asmenimis, priklausančiais organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms, ir pats galimai vykdo sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, t. y. galimai susijęs su prekyba žmonėmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 147 straipsnio 1, 2 dalys). Nurodyta, jog siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, tikslinga pareiškėjui taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Teigiama, kad ONUĮ numatytos prevencinio poveikio priemonės pareiškėjui šiuo metu netaikomos ir praeityje taikytos nebuvo.

Tauragės AVPK KPONTS vyresnysis tyrėjas priėmė 2018 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. 85-AT2-4 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ (b. l. 33), kurį patvirtino Tauragės AVPK viršininkas ir kuriame nurodyta, jog vadovaujantis ONUĮ 1, 3, 4 straipsniais, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, t. y. kad pareiškėjas betarpiškai palaiko ryšius su organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (BK 147 str. 1 , 2 dalys – prekyba žmonėmis), nutariama taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas Tauragės AVPK KPONTS 2018 m. birželio 12 d. paaiškinimu (b. l. 34) nurodė, kad verčiasi dėvėtos buitinės technikos prekyba pagal verslo liudijimą, jokių nusikaltimų nevykdo, o bendraudamas su asmenimis, nesidomi ką jie veikia ir ar jie vykdo nusikaltimus.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

ONUĮ nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (ONUĮ 3 straipsnis). Pagal ONUĮ 4 straipsnį šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Remiantis ONUĮ 5 straipsniu, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškinant ONUĮ 4 straipsnio taikymą, pažymėtina, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) gauti įstatymų nustatyta tvarka. Taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Pažymėtina, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2014 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1456-14; 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakant dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 p.; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 p.; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgiant į nurodytas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles, darytina išvada, kad tokio kaip šioje byloje pobūdžio administracinėse bylose teismas turi jomis vadovautis, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, t. y. išaiškinti:

1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas ONUĮ 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas; tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą ONUĮ 4 straipsnio taikymo prasme; tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie ONUĮ 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę; tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1456-14).

Atsakovas pateikė šiuos neįslaptintus duomenis apie pareiškėją: 2013 m. kovo 9 d. 00.30 val. buvo gautas pranešimas, kad 2013 m. kovo 9 d. pareiškėjas sudavė smūgį į veidą kitam asmeniui ir dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau 2013 m. kovo 26 d. šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas; 2014 m. birželio 23 d. pareiškėjas garsiai klausė muziką, taip trukdydamas namo gyventojams ilsėtis, dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 183 straipsnio 1 dalimi, buvo įspėtas; 2016 balandžio 23 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo dėl gauto pranešimo, kad buvo sumuštas kitas asmuo, įtarimai šio nusikaltimo padarymu buvo pareikšti pareiškėjui, tačiau 2016 m. birželio 16 d. šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas; 2013-2017 metų laikotarpiu pareiškėjas 5 kartus baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Taip pat atsakovas nurodo ir pateikia duomenis, jog 2018 m. liepos 6 d. skunde teismui ir 2018 m. birželio 12 d. paaiškinime pareiškėjas teigia, jog jis dirba pagal patentą. Tačiau iš 2018 m. liepos 31 d. „SODROS“ duomenų bazės išrašo matyti, kad 2017 metais pareiškėjas turėjo patentą tik nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. (17 dienų), o 2018 metais – nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. liepos 31 d. (14 dienų). Atsakovas pažymi, kad 2018 metais pareiškėjas įsigijo patentą jau po 2018 m. birželio 12 d. jam pareikšto oficialaus perspėjimo. Atsakovas mano, kad tokie duomenys apie pareiškėją kelia pagrįstų abejonių dėl jo pragyvenimo šaltinių teisėtumo. Nurodo, kad pareiškėjas nesiregistravo darbo biržoje 2017 metais ir 2018 metais iki 2018 m. liepos 31 d.

Pasisakant dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, pažymėtina, kad neįslaptinti įrodymai – patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejai 2013–2017 metais (įskaitant už padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus) negali būti pripažinti svarbiais nagrinėjamai bylai dėl savo pobūdžio, o 2013 m. kovo 26 d. ir 2016 balandžio 23 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėti ir nutraukti ikiteisminiai tyrimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai laiko aspektu. Šie neįslaptinti įrodymai (informacija) yra pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, tačiau ji neatskleidžia pareiškėjo ONUĮ 4 straipsnio taikymo požiūriu galbūt pavojingo elgesio požymių oficialiam perspėjimui pareikšti aktualiu laikotarpiu, t. y. ši informacija ONUĮ 4 straipsnio taikymo prasme nėra aktuali ir reikšminga nagrinėjamai bylai, kadangi šie duomenys neparodo, kad pareiškėjas turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei pareiškėjo elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Tačiau, teismo vertinimu, be kita ko atsižvelgiant į pareiškėją charakterizuojančią medžiagą, t. y. jog pareiškėjas linkęs daryti įvairius teisės pažeidimus, atsakovo teismui į bylą pateikti neįslaptinti duomenys apie pareiškėjo pragyvenimo šaltinį yra pakankami spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas net atsakovui pateikus į bylą atsiliepimą ir šiuos duomenis, nebandė jų paneigti, nepateikė įrodymų patvirtinančių priešingas aplinkybes. Šie atsakovo pateikti duomenys, vertinant juos kaip visumą kartu su kitais, įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina, jog nagrinėjamu atveju skundžiamo nutarimo ir skundžiamo perspėjimo priėmimo metu pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Nagrinėjamu atveju skundžiamas nutarimas ir skundžiamas perspėjimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamame perspėjime ar skundžiamame nutarime nenurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiamas nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo ir skundžiamas oficialus perspėjimas yra teisėti bei pagrįsti, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimti kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant procedūros, todėl pareiškėjo skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo M. K. patikslintą skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.