Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-11-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1526-265/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-27
Bylos Nr.
2A-1526-265/2014
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-09798-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Žerlauskas (pirm.), Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė
Ieškovas
UAB „General Financing“
Atsakovas
R. B.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-1526-265/2014Teisėja L. Šimanskienė (Proceso Nr. 2-06-3-09798-2013-0)
Procesinio sprendimo kategorija 121.14; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. lapkričio 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „General Financing“ ir atsakovės R. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „General Financing“ ieškinį atsakovei R. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 31 740,19 Lt mokėtinų įmokų, 207,20 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2008-06-06 sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorius Nr. 1 – Nr. 14, pagal kuriuos ieškovė suteikė atsakovei 46 799,72 Lt vartojimo kreditą iki 2017-04-28. Atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti sutartyje nustatyto dydžio įmokas, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė ir 2013-08-22 dienai liko skolinga 31740,19 Lt mokėtinų įmokų, už pradelstą atsiskaityti laikotarpį atsakovei paskaičiuota 207,20 Lt delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės R. B. priteisė 28 507,31 Lt mokėtinų įmokų, 207,20 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 28 714,51 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 862,20 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „General Financing“. Taip pat išdėstė priteistos 29 576,71 Lt sumos, kurią sudaro 28 507,31 Lt mokėtinos įmokos, 207,20 Lt delspinigiai ir 862,20 Lt bylinėjimosi išlaidos, išieškojimą 42 mėnesių laikotarpiui, pirmus 41 mėnesius išieškant po 704,00 Lt dydžio įmokas kiekvieną mėnesį, paskutinį mėnesį išieškant 712,71 Lt dydžio įmoką, pradedant išieškojimą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas nesumokėtą sandorio mokesčio dalį 3 232,88 Lt konstatavo, kad teismo teisė mažinti šį mokestį numatyta Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į sutarties sudarymo ypatumą ir įvertinęs, kad sandorio sudarymo mokestis ieškovės buvo skaičiuojamas visam finansuojamų sandorių Nr. 7 – Nr. 14 galiojimo laikui, konstatavo, jog protinga jį proporcingai mažinti tam laikui, kuriuo galiojo sutartis (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-89-160/2014). Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais padarė išvadą, kad atsakovės finansinė padėtis sunki. Dėl to teismas, siekdamas dar labiau nepabloginti atsakovės padėties ir sudaryti sąlygas realiai įvykdyti teismo sprendimą ir užtikrinti ieškovės teises bei teisėtus interesus, pripažino, kad yra pagrindas išdėstyti priteistos 28 714,51 Lt sumos ir 862,20 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš viso priteista 29 576,71 Lt suma) išieškojimą.

Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jai nebuvo priteisti 3 232,88 Lt sandorio sudarymo mokesčio, nesutiko. Šią teismo sprendimo dalį prašė panaikinti ir priteisti pagal sutartis priklausantį sandorio sudarymo mokestį. Taip pat prašė sutrumpinti skolos išdėstymo ir mokėjimo terminą iki 2017-04-28. Nurodė, kad didžiąją sandorio sudarymo mokesčio dalį sudaro kliento įsipareigojimų bendrovei vykdymo rizikos valdymo paslaugos, kurios nėra užtikrintos esant netinkamam sutarties vykdymui. Dėl to yra taikomos visą sutarties galiojimo laikotarpį. Pasak ieškovės, sandorio sudarymo mokesčio dydis atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus protingumo, pagrįstumo kriterijus ir atsakovės, kaip vartotojos, teisių nepažeidžia. Be to, teismas nenurodė, kokiais kriterijais vadovaudamasis mažina sandorio sudarymo mokestį. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo jo mažinti. Taip pat ieškovė nurodė, jog su atsakove sudaryti sandoriai Nr. 7 ir Nr. 9 jau buvo pasibaigę prieš ieškovei kreipiantis į teismą, dėl to sandorio mokesčio mažinti nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog pagal pirmosios instancijos teismo išdėstytą teismo sprendimo vykdymą atsakovė su ja atsiskaitytų 8 mėnesiais vėliau nei 2017-04-28, o tai pažeistų jos interesus, nes ji negalėtų perskolinti pinigų ir gauti pelno. Taip pat prašė nurodyti, jog atsakovei nesumokėjus bent vienos įmokos ji turi teisę išieškoti visą skolą.

Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos buvo priteista dalis sandorio mokesčio ir delspinigiai, nesutiko. Šias teismo sprendimo dalis prašė panaikinti ir ieškovės ieškinį dėl sandorio sudarymo mokesčio ir delspinigių priteisimo atmesti. Taip pat prašė pakeisti teismo sprendimo dalį dėl mokėjimų išdėstymo ir išdėstyti skolą po 300 Lt per mėnesį. Nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė dalį skolos administravimo mokesčio ir delspinigių, kadangi ieškovė suteikdama kreditą neįvertino atsakovės mokumo (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalis). Kaip nurodo atsakovė, akivaizdu, jog ieškovė visiškai nevertino jos mokumo, kadangi ji, sudarydama sandorius Nr. 7 ir 14, buvo nemoki, nes kreditoriniai įsipareigojimai viršijo gaunamas pajamas. Be to nurodė, jog sandorio sudarymo mokesčiai yra neadekvačiai dideli. Atsakovė taip pat nesutinka su priteistos sumos išdėstymu. Nurodė, kad ji yra skolinga ir kitiems kreditoriams, dėl to nėra pajėgi visiems vykdyti tinkamai finansinius įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino sandorio sudarymo mokestį, kai sprendime konstatavo, jog vartojimo kredito kainos norma yra protinga. Sistemiškai aiškinant Vartojimo kredito sutarties 21 straipsnį konstatuotina, jog bendra vartojimo kredito kaina mažintina tais atvejais, kai ji neprotinga, nepagrįsta, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą. Tik nustačius, jog vartojimo kredito kaina per didelė, teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, galėtų mažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Dėl to pripažinus, kad vartojimo kredito kainos norma yra protinga, nebuvo teisinio pagrindo mažinti ir sutarties sudarymo mokesčio. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartyje, kuria sumažindamas sandorio sudarymo mokestį vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo sumažintas ne sandorio sudarymo mokestis, o sandorio tvarkymo mokestis proporcingai sutarties galiojimo terminui. Dėl to analogiškų kriterijų taikymas mažinant skirtingus mokesčius yra negalimas ir ydingas. Be to, pirmosios instancijos teismo taikytas sutarties sudarymo ypatumas, kaip kriterijus, kuriuo vadovavosi teismas mažindamas bendrą vartojimo kredito kainą, nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi nesuponuoja jokių sutarties sudarymo ypatybių. Pažymėtina, jog šalių sudarytoje sutartyje sandorio sudarymo mokestis apibrėžiamas kaip kliento mokamas mokestis už kliento duomenų surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, surinktų duomenų apdorojimą, taip pat trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, būtinas sandoriui sudaryti, įskaitant ir su kliento įsipareigojimų bendrovei vykdymo rizikos valdymo paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai šio mokesčio paskirčiai jį mažinti proporcingai tam laikui, kuriuo galiojo sutartis, negalima, nes šis mokestis, priešingai, nei tvarkymo mokestis, nėra skaičiuojamas kas mėnesį. Jeigu teismas būtų pripažinęs vartojimo kredito kainą nepagrįstai didele, šį mokestį jis būtų galėjęs mažinti tik atsižvelgdamas į šio mokesčio tikslinę paskirti, t. y. išsiaiškinus, kokie tiesioginiai ieškovės kaštai surenkant duomenis apie atsakovę. Vis dėlto konstatavus, jog vartojimo kredito kaina sudaro tik ¼ maksimaliai leidžiamos sumos, tai mažinti sandorio sudarymo mokesčio nebuvo teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog atsakovė apeliaciniu skundu prašė iš jos šio mokesčio iš viso nepriteisti, kadangi ieškovė, suteikdama kreditą atsakovei, neįvertino jos mokumo. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalį netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teisės normos taikymas yra susietas su tam tikrų juridinių faktų visetu. Būtina nustatyti, kad kredito davėjas netinkamai įvertino kredito gavėjo mokumą. Taip pat neturi būti nustatyta kredito gavėjo kaltė vertinant pastarojo mokumą. Be to, nustačius vien tik kredito gavėjo neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, jog būtent vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės, o ne kiti aspektai lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą. Pareiga įrodyti, kad kredito davėjas netinkamai įvertino kredito gavėjo mokumą, tenka kredito gavėjui (CPK 178 straipsnis). Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovė netgi nenurodė, kokių veiksmų neatliko ieškovė, vertindama atsakovės mokumą. Faktas, jog atsakovė ėmė paskolas kitų paskolų refinansavimui, negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovės mokumas buvo įvertintas netinkamai, jai neįrodžius, kad šios aplinkybės ieškovei buvo žinomos prieš sudarant sandorius. Pareiga pateikti visą informaciją apie ekonominę ir finansinę situaciją, kuri turi įtakos atsakovės mokumui įvertinti, pagal sutartį buvo numatyta ir atsakovei. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog vien tik faktas, kad atsakovė yra vartotoja, ji negali naudotis įstatymo jai suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Taip pat apeliaciniu skundu abi šalys kvestionavo sprendimo teisėtumo dalį dėl išdėstymo. Ieškovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo įvykdymą išdėstė pernelyg ilgą laiko tarpą, o atsakovė teigė, jog sprendimas turėjo būti išdėstytas ilgesniam laikotarpiui, taip sumažinant mokėtiną sumą per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistos skolos įvykdymo termino išdėstymo teisėta ir pagrįsta. Pažymėtina, jog išdėstant teismo sprendimo įvykdymą visiškai patenkinti visų šalių interesus neįmanoma. Dėl to teismas turi siekti interesų pusiausvyros įvertindamas šalių turtinę padėtį ir kitas su išdėstymo įvykdymu susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas šalių turtinę padėtį, pagrįstai nustatė laikotarpį. Ieškovės argumentas, jog bus pažeisti jos interesai išdėstant teismo sprendimo įvykdymą ilgesniam laikotarpiui nei iki 2017-04-28, nepagrįstas. Pažymėtina, jog ši data susijusi su ieškovės įsipareigojimų įvykdymu, jeigu ji tinkamai būtų vykdžiusi savo įsipareigojimus, t. y. laiku mokėjusi įmokas ieškovei. Vis dėlto teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamos sutarties vykdymo rizika ir nuostoliai tenka ieškovei, kuriuos ji minimalizuoja per įvairius sutarties mokesčius. Taip pat teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo, pagal kurį atsakovei nesumokėjus bent vienos įmokos, ji turėtų teisę išieškoti visą skolą, kadangi tokios galimybės įstatymas nenumato.

Tuo tarpu atsakovės reikalavimas dvigubai ilgesniam laikotarpiui išdėstyti sprendimo įvykdymą negali būti pateisinamas argumentais, kurie susiję su jos laisva valia prisiimtais įsipareigojimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinus atsakovės prašymą būtų iš esmės paneigta šalių interesų pusiausvyra.

Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismo sprendimo dalis dėl priteistos 28 507,31 Lt skolos keistina, padidinant priteistiną skolą iš atsakovės iki 31 740,19 Lt (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi ieškovės ieškinys turėjo būti tenkintas visiškai, iš jos turėjo būti priteistos visos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 958 Lt, o ne 862,20 Lt žyminis mokestis.

Padidinus priteistiną sumą ir priteistinas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, atitinkamai keistina ir teismo sprendimo dalis, susijusi su teismo sprendimo įvykdymu. Pripažinus sprendimo įvykdymo išdėstymo laikotarpį pagrįstu, konstatuotina, jog iš atsakovės išieškoma pirmus 41 mėnesius po 783 Lt, o paskutinį mėnesį – 802,39 Lt dydžio įmoką, pradedant mokėjimus nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo dalis dėl skolos, bylinėjimo išlaidų priteisimo ir įvykdymo išdėstymo pakeisti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimu priteistą 28 507,31 Lt skolą ir 862,20 Lt bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 32 698,19 Lt.

Išdėstyti priteistos 32 905,39 Lt sumos, kurią sudaro 31 740,19 Lt skola, 207,20 Lt delspinigiai ir 958 Lt bylinėjimosi išlaidos, išieškojimą 42 mėnesių laikotarpiui, pirmus 41 mėnesius išieškant po 783 Lt dydžio įmokas kiekvieną mėnesį, paskutinį mėnesį išieškant 802,39 Lt dydžio įmoką, pradedant mokėjimus nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Alvydas ŽerlauskasKolegijos teisėjai Jolanta GailevičienėIrma Čuchraj