Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-89-160/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-14
Bylos Nr.: 2A-89-160/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-13093-2012-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jadvyga Mardosevič, Zita Smirnovienė (pran.), Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: UAB „General Financing“
Atsakovas: G. Š.

Kategorijos

35.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-89-160/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13093-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5.;; 42.8.; 42.10.; 42.11.2.; 121.14.; 121.21.; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „General Financing“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-05 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atsakovui G. Š. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo G. Š. priešieškinį ieškovui UAB „General Financing“ dėl sandorio sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis bei sandorio sąlygų pakeitimo (išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „General Financing“ prašė iš G. Š. priteisti 15453,27 Lt mokėtinų įmokų, 74,44 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad šalys 2011-10-15 sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorį Nr. 1, pagal kurį iki 2016-07-28 ieškovas suteikė atsakovui 9900 Lt vartojimo kreditą. Sutarta, jog atsakovui nemokant įmokų daugiau kaip 60 dienų, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius ir išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu. Nors atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti įmokas, tačiau šių įsipareigojimų nesilaikė. Atsakovas buvo individualiai ir pasirašytinai supažindintas su standartine sandorio sudarymo informacija, kurią jis turėjo laiko per protingą terminą įvertinti bei palyginti su kitų vartojimo kredito davėjų teikiamomis finansavimo sąlygomis. Sandorio sudarymo metu galiojo Vartojimo kredito įstatymas, kurio nuostatos turėtų būti taikomos šalių tarpusavio santykiams. Atsakovo nurodomas protingų palūkanų dydis (6,94 proc.) yra suteiktų vartojimo kreditų namų ūkiams vidurkis, įskaitant ir namų ūkius aptarnaujančias ne pelno siekiančias institucijas. Todėl bet koks manipuliavimas skaičiais, kurie neatitinka realių vartojimo kredito rinkos, kurioje dalyvauja pelno siekiančios finansų įstaigos, yra nesąžiningas. Pagal Vartojimo kredito įstatymą sandorio sudarymo mokestis, įskaitant visas į šį mokestį įtraukiamas realiai ieškovo patiriamas išlaidas ir mokestį už kliento įsipareigojimų bendrovei vykdymo rizikos valdymo paslaugas, yra bendros vartojimo kredito kainos dalis. Todėl sandorio sudarymo mokestis neturi būti mažintinas. Sandorio bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 21,65 proc. nors sandorio sudarymo metu galėjo būti nustatyta ne didesnė nei 250 proc. Todėl ginčo sandorio bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra protinga, pagrįsta ir sąžininga.

Atsiliepimas

Atsakovas G. Š. prašė ieškinį atmesti bei pareiškė priešieškinį, kuriame prašė: pripažinti nesąžininga ir negaliojančia sandorio I. A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir sandorio X dalies „sandorio šalys“ nuostatą, numatančių, kad klientas pats pasirinko įmokos dydį; pakeisti sandorio II. A dalies „sandorio sudarymo mokestis“ ir II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatas, nustatančias sandorio sudarymo mokestį (1245,12 Lt), sumažinant sandorio sudarymo mokestį iki realių sandorio sudarymo išlaidų; pakeisti sandorio II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatą, nustatančią palūkanų normą (14,001 proc.), sumažinant palūkanų normą iki 6,94 proc. Paaiškino, kad ginčo sandorio nuostatos nebuvo individualiai aptartos su atsakovu, su nuostatomis buvo priverstas sutikti ir negalėjo joms daryti jokios įtakos, todėl ginčijamos sandorio nuostatos yra nesąžiningos. Į ieškiniu prašomą priteisti 15453,27 Lt sumą yra įtrauktas ir sandorio sudarymo mokestis, kuris yra lygus 1245,12 Lt ir sudaro net 12,58 proc. nuo bendros vartojimo kredito sumos. Tokio dydžio mokestis yra pernelyg didelis ir neatspindi realių ieškovo išlaidų, patiriamų sudarant sandorį, blogina atsakovo padėtį, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo principams bei veikia atsakovo, kaip vartotojo, nenaudai. Ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti palūkanas už visą sandorio laikotarpį, kadangi kreipimosi į teismą metu kredito grąžinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Teismo posėdžio metu ieškinį pripažino iš dalies – sutiko, jog yra skolingas ieškovui 9900 Lt sumą, 612,88 Lt palūkanų, jas skaičiuojant po 6,94 proc. iki ieškinio padavimo teismui dienos bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas paaiškino, kad šalių sudarytos sutarties atžvilgiu turėtų būti taikomas CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas. Sandorio sudarymo mokestis yra šalių sudarytos sutarties dalykas, kadangi specialieji teisės aktai nenustato reikalavimų konkrečiam šio mokesčio dydžiui. Specialieji teisės aktai nereglamentuoja palūkanų grąžinimo termino, kai vartojimo kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimo mokėti įmokas. Palūkanų normos, lėšų išmokėjimo būdai, įmokų dydis, jų mokėjimo skaičius, periodiškumas ir kiti su vartojimo kreditu susiję mokėjimai turi būti nurodyti vartojimo kredito sutartyje, tačiau kokybinė ir kiekybinė šių rodiklių išraiška yra taip pat šalių susitarimo reikalas.

Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba paaiškino, kad sutarties nuostata, kuri numato, jog išdėstytos ir kliento atskirai patvirtintos sąlygos buvo su juo individualiai aptartos ir nepažeidžia jo teisių ir interesų, panaikina arba apriboja vartotojo teises. Sutarties nuostatos, nustatančios vienašališką nutraukimą UAB „General Financing“ iniciatyva, bei suteikiančios galimybę kredito davėjui tai atlikti ne tik imperatyviais Vartojimo kredito įstatyme nustatytais pagrindais (vartotojui pradelsus ilgiau nei tris mėnesius bet kokį mokėjimą pagal sutartį, taigi net ir labai nedideles sumas, neturinčias įtakos tinkamam vartotojo esminių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui), iš esmės pažeidžia vartotojo teises ir interesus. Sutarties IX dalies nuostatos dėl kliento mokėtinos palūkanų normos, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo G. Š. ieškovo UAB „General Financing“ naudai 12200,44 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovo G. Š. priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino nesąžininga ir negaliojančia 2011-10-15 ieškovo ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties I. A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir Sutarties X dalies „Sandorio šalys“ nuostatą, numatančią, kad klientas pats pasirinko įmokos dydį; pakeitė 2011-10-15 vartojimo kredito sutarties II. A dalies „Sandorio sudarymo mokestis“ ir II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatas, nustatančias Sandorio sudarymo mokestį (1245,12 Lt), sumažinant šį mokestį iki realių Sandorio sudarymo išlaidų (100 Lt); pakeitė 2011-10-15 vartojimo kredito sutarties II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatą, nustatančią palūkanų normą (14,001 proc.), sumažinant palūkanų normą iki 7 proc. Padarė išvadą, jog ieškovo sutartyje įtvirtintos sąlygos negali būti laikomos individualiai aptartomis. Individualiai aptartos sąlygos yra tokios sąlygos, kurios įtraukiamos į sutartį aktyviai veikiant vartotojui, t. y. tokioms sąlygoms vartotojas gali daryti įtaką. Nors ieškovas teigė, jog atsakovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su jam pateikta informacija, sutarties sąlygomis bei sutarties kaina, tačiau nerodė jokios iniciatyvos derėtis dėl sutarties sąlygų, tai tik patvirtina, jog atsakovas tik sutiko su visomis jam pateiktos sutarties sąlygomis, patvirtindamas tai savo parašu, tačiau aktyviais veiksmais nesiekė pakeisti jos sąlygų. Todėl vien sutarties nuostatų, numatančių, jog atsakovas patvirtina, jog sutarties sąlygos buvo su juo individualiai aptartos ir atsakovas pats pasirinko įmokos dydį, įtvirtinimas sutartyje negali būti prilygindamas sutarties sąlygų aptarimui individualiai CK prasme. Todėl remiantis CK 6.188 str. 2 d. 2 p., sutarties I.A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir sutarties X dalies „Sandorio šalys“ nuostatos, numatančios, kad klientas pats pasirinko įmokos dydį, pripažino negaliojančiomis.

Kadangi ieškovas neįrodė, jog atsakovo ginčijamos sutarties I. A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir Sutarties X dalies „Sandorio šalys“ sąlygos buvo individualiai aptartos, kad atsakovas turėjo galimybę įtakoti šių sąlygų nustatymą sutartyje, todėl atsakovo prašymas pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis šalių sudarytos Sutarties I. A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir Sutarties X dalies „Sandorio šalys“ nuostatą, numatančią, kad klientas pats pasirinko įmokos dydį, pakeisti Sandorio II. A dalies „Sandorio sudarymo mokestis“ ir II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatas, nustatančias Sandorio sudarymo mokestį (1245,12 Lt), sumažinant šį mokestį iki realių Sandorio sudarymo išlaidų bei pakeisti Sandorio II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatą, nustatančią palūkanų normą (14,001 proc.), yra pagrįstas. Ieškovas nedetalizavo ir nepatikslino, kodėl nustatytas būtent tokio dydžio sandorio sudarymo mokestis, koks jo apskaičiavimo mechanizmas, taip pat duomenų, kad sudarant ginčo sutartį kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, įvertino kredito gavėjo mokumą, kaip to reikalauja LR Vartojimo kredito įstatymo 8 str. nuostatos. Todėl sandorio sudarymo mokestį (1245,12 Lt), vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei vartotojo teisių gynimo principu, sumažino iki 100 Lt. Ieškovas po sutarties nutraukimo prašo priteisti iš atsakovo 14 proc. dydžio sutartines ir įstatyme nustatyto dydžio 5 procentų metines palūkanas, todėl iš viso ieškovo naudai būtų priteisiamos 19 procentų dydžio palūkanos iki paskolos sumos grąžinimo. Prašomos priteisti palūkanos yra pernelyg didelės ir suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Todėl prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino iki 7 proc. ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 2126 Lt palūkanų. Kadangi atsakovas neginčijo, jog pagal šalių sudarytą sutartį neįmokėjo nei vienos įmokos, yra skolingas ieškovui pagrindinę skolos sumą – 9900 Lt, neginčijo ieškovo prašomų priteisti 74,44 Lt delspinigių bei nepateikė įrodymų dėl prievolės tinkamo vykdymo, todėl ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 9900 Lt mokėtinų įmokų, 2126 Lt palūkanų, 74,44 Lt delspinigių ir 100 Lt sandorio sudarymo mokestį, viso 12200,44 Lt sumą bei nuo šios sumos 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-13 nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-05 sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje nurodant, kad 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteistina iš ieškovo UAB „General Financing“ atsakovo G. Š. naudai. Motyvuojamosios dalies septynioliktoje pastraipoje ištaisė rašymo apsirikimą ir nurodė, jog iš atsakovo G. Š. ieškovo UAB „General Financing“ naudai priteistina 681,61 Lt palūkanų. Sprendimo motyvuojamosios dalies septynioliktoje pastraipoje ir rezoliucinės dalies antrojoje pastraipoje nurodė, jog iš atsakovo G. Š. ieškovo UAB „General Financing“ naudai priteistina suma yra 10756,05 Lt, o ne 12200,44 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „General Financing“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmetant atsakovo priešieškinį (išskyrus dalį, kuria prašoma priteisti mokėjimo palūkanas nuo sutarties sudarymo iki ieškinio teismui padavimo dienos), ieškovui priteisiant: 9900 Lt skolą; 14,001 proc. palūkanų nuo sutarties sudarymo dienos iki ieškinio teismui padavimo dienos (sutarties nutraukimo dienos); sandorio sudarymo mokestį 1245,12 Lt; 6 Lt sutarties tvarkymo mokesčio; 74,44 Lt delspinigių. Paaiškino, kad sutarties I.A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir sutarties X dalies „Sandorio šalys“ nuostatos nesąžiningomis ir negaliojančiomis pripažintos nepagrįstai, netinkamai taikius CK 6.188 str. CK 6.188 str. 2 d. nurodyta, jog tam, kad tam tikros vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomis nesąžiningomis būtina įrodyti du dalykus: 1) vartojimo sutarčių sąlygos šalių nebuvo individualiai aptartos; 2) ginčytinos sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Sprendime nurodyta, kad ginčytinos nuostatos atitinka CK 6.188 str. 2 d. 2 p., tačiau nenustatyta ir nenurodyta jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčytinos nuostatos atitinka šios CK nuostatos sąlygas. Iš viso nenustatyta visų būtinųjų sąlygų tam, kad ginčytinos sutarties nuostatos galėtų būti vertinamos kaip iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei atsakovo teises ir interesus. Ginčytinos nuostatos savaime negali pažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei atsakovo teisių ir interesų, kadangi jose nėra įtvirtinta jokių šalių teisių ir pareigų, t. y. šių nuostatų buvimas ar nebuvimas niekaip negali pakeisti ar kažkaip kitaip įtakoti šalių tarpusavio santykių, nuostatos tik apibrėžia ikisutartinių vartojimo kredito santykių metu atliktus Vartojimo kredito įstatyme nustatytus veiksmus bei atsakovo prieš sutarties sudarymą nurodytus prioritetus, kuriais remiantis buvo suformuotos specialiosios sutarties sąlygos. Iki sutartinėje informacijoje esančios siūlomos vartojimo kredito sąlygos, su kuriomis ieškovas individualiai supažindino atsakovą, yra identiškos specialiosioms sutarties sąlygoms. Todėl sutarties specialiojoje dalyje yra įtvirtinama viena iš ginčytinų nuostatų „šiame puslapyje išdėstytos ir Kliento atskirai patvirtintos sąlygos su juo buvo individualiai aptartos ir jos nepažeidžia jo teisių ir interesų“, kuri nesukuria, nepanaikina ir neapriboja jokių šalių teisių, o tik patvirtina faktines aplinkybes, įvykusias iki sutartinių santykių metu. Nesant šios nuostatos, šias aplinkybes patvirtintų atsakovo pasirašyta ir šalių bendrai suformuota iki sutartinė informacija, pilnai atitinkanti sutarties specialiąsias sąlygas. Ginčytina sąlyga, kad „Klientas atskirai patvirtina, kad pats pasirinko įmokos dydį“ taip pat neatitinka CK 6.188 str. 2 d. 2 p. nurodytų sąlygų, kadangi nesukuria, nepanaikina ir neapriboja jokių šalių teisių ir pareigų, o tik apibrėžia iki sutartinių vartojimo kredito santykių metu atliktus Vartojimo kredito įstatyme nustatytus privalomus veiksmus.

Pripažįstant sutarties sąlygas, nustatančias sutarties kainą (sutarties sudarymo mokestį ir palūkanas), nesąžiningomis ir negaliojančiomis, nepagrįstai atsisakyta taikyti CK 6.188 str. 5 d., pagal kurią sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taip pat neatsižvelgta į Vartojimo kredito įstatymo 21 str. nustatytą vartojimo kredito kainos teisinį reguliavimą. Sprendime nurodyta teisinė argumentacija neatitiko ieškinio ir priešieškinio reikalavimų ir teisminio ginčo pobūdžio, t. y. nurodyti teisiniai argumentai (žr. sprendimo 4 puslapį, pradedant žodžiais „Vartotojų teisių apsaugos tarnyba <...>“, baigiant 5 puslapyje esančiais žodžiais „<...> nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą“) nėra niekaip susiję su atsakovo ginčijamomis nuostatomis dėl sutarties kainos. Sutarties 1.12 p. apibrėžtas sandorio sudarymo mokestis ir sutarties 1.14 p. apibrėžtos palūkanos, yra bendros vartojimo kredito kainos dalis. Atsakovas remiantis Vartojimo kredito įstatymo 5 str. buvo tinkamai supažindintas su sutarties kaina: i) pirmą kartą – pasirašytinai supažindinant su ieškovo ir atsakovo kartu parengta ir aiškiai bei suprantamai išreikšta iki sutartine informacija apie sutarties kainą; ii) antrąkart – su aiškiai ir suprantamai išreikštomis specialiosiomis sutarties sąlygomis, identiškomis su jau pasirašytai supažindinta iki sutartine informacija. Todėl nuo 21,652 proc. iki 7,684 proc. sumažinta metinė kredito grąžinimo norma yra net 33 kartais mažesnė, nei ta, kuri buvo leidžiama pagal tuo metu galiojusį Vartojimo kredito įstatymą. Nepagrįstai sumažinta vartojimo kredito grąžinimo metinė norma – 7,684 proc. (metinė kredito grąžinimo norma apskaičiuota, įskaitant tvarkymo mokestį visam sutarties laikotarpiui, kuris apskritai nebuvo priteistas), savo dydžiu labiau atitinka būsto kredito, o ne vartojimo kredito grąžinimo metinę normą.

Našta įrodyti sandorio sudarymo mokesčio dydį ir jo apskaičiavimo mechanizmą nepagrįstai perkelta ieškovui. Sutarties kaina atsakovui buvo pateikta aiškiai ir suprantamai, todėl sutarties kaina pagal CK 6.188 str. 5 d., įskaitant sandorio sudarymo mokestį ir palūkanas, negalėjo būti vertinama nesąžiningumo požiūriu. Nenustatyta ir tai, jog ieškovas bandė nuslėpti tikrąją sutarties kainą, pateikė ją painiai ar nesuprantamai, kad protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus vidutinis vartotojas, negalėtų suprasti sutarties kainodaros. Didžiąją sandorio sudarymo mokesčio dalį sudaro kliento įsipareigojimų bendrovei vykdymo rizikos valdymo paslaugos, kurios atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutarties vykdymas nėra niekaip užtikrintas, esant netinkamam sutarties vykdymui, yra teikiamos visą sutarties galiojimo laikotarpį. Todėl sandorio sudarymo mokesčio sumažinimas yra teisiškai nepagrįstas.

Sprendimu supainiotos skirtingos palūkanų rūšys – mokėjimo palūkanos su procesinėmis palūkanomis. Komercinės palūkanos negali suponuoti neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą, kadangi netinkamo sutarties vykdymo atveju komercinės palūkanos apskritai nebuvo ir negali būti taikomos. Netinkamo sutarties vykdymo atveju, sutartyje numatytas 0,05 proc. delspinigių dydis, kurį ir buvo prašoma priteisti kaip ir įstatyme nustatytų 5 proc. dydžio procesinių palūkanų. Sprendimo dalis, kuria komercinės palūkanos buvo priteistos nuo sutarties sudarymo dienos iki ieškinio teismui padavimo dienos, apeliaciniu skundu neskundžiama, tačiau kategoriškai nesutiktina su sutartinių nuostatų, nustatančių palūkanų dydį, kaip suponuojančių neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties nevykdymą, keitimu. Visiškai nebuvo atsižvelgta į ieškovo rašytinius ir žodinius paaiškinimus dėl akivaizdžiai matomo atsakovo pateiktų (Lietuvos banko tinklapyje nurodytų „namų ūkiams suteiktų naujų paskolų vidutinių palūkanų normų“) ydingumo, kadangi nurodytos palūkanos visiškai neatspindi realių vartojimo kredito rinkos palūkanų, atsižvelgiant į atsakovui suteiktą kredito sumą ir terminą bei kitas reikšmingas aplinkybes. Neatitinkanti rinkos sąlygų palūkanų norma, negali būti lyginama su sutarties palūkanomis: 1) net esant galimybei teismui keisti sutarties kainą reglamentuojančias nuostatas, turėtų būti taikomas tas palūkanų dydis, kuris nustatytas paskolos sutartims, sudarytoms ilgiau nei metams, atsižvelgiant į sutarties tarp ieškovo ir atsakovo galiojimo laikotarpį (pagal LB statistiką – 12,69 proc.); 2) pateikti palūkanų dydžiai yra netikslūs ir neišsamūs, kadangi suformuoti, gaunant duomenis tik iš kredito įstaigų, negaunant duomenų iš finansų įmonių, tokių, kaip ieškovas; 3) LB statistikoje pateikiama namų ūkio sąvoka apima ne tik vartotojus, tačiau ir ne pelno siekiančias organizacijas; 4) LB statistikoje pateikiamos palūkanų normos, apskaičiuotos, neatsižvelgiant į namų ūkiams, suteiktą paskolos dydį. Pagal Vartojimo kredito įstatymą vartojimo kredito sutartimi laikoma sutartis iki 75000 EUR, todėl negalima lyginti palūkanų normų, taikomų minimaliam ir maksimaliam vartojimo kredito dydžiui. Šiems teiginiams įrodyti, prie bylos prijungtini nauji įrodymai – Lietuvos banko ir ieškovo atstovo susirašinėjimas. Naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo siekiant įrodyti sprendimo ydingumą, netinkamai taikant materialinės teisės normas.

Vykdant teismo 2013-07-19 įpareigojimą buvo pateikta prašomų priteisti sumų detalizavimas, kuriame buvo nurodytas 57 Lt tvarkymo mokestis. Tačiau sprendimu, be jokios teisinės argumentacijos, ši suma nebuvo priteista. Taip pat netinkamai paskirstytos bylinėjimo išlaidos, iš atsakovo nepriteisiant ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant to, kad atsakovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsiliepimas

Atsakovas G. Š. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad teismas pagrindė atitinkamų sutarties sąlygų pripažinimą nesąžiningomis ir negaliojančiomis, nurodydamas, jog „vien sutarties nuostatų, numatančių, jog atsakovas patvirtina, jog sutarties sąlygos buvo su juo individualiai aptartos ir atsakovas pats pasirinko įmokos dydį, įtvirtinimas sutartyje negali būti prilyginamas sutarties sąlygų aptarimui“. Aplinkybė, jog remiantis Vartojimo kredito įstatymo 5 str. 1 d., atsakovui buvo pateikta informacija su siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir jog jos identiškos specialiosioms sutarties sąlygoms dar nereiškia, jog atsakovas, kaip vartotojas, galėjo joms daryti kokią nors įtaką. Nors apeliantas teigia, kad atsakovas dalyvauja siūlytinų sąlygų formavime, tačiau ieškovas pats nurodo, jog įmokos dydis tik iš dalies priklauso nuo vartojimo kredito gavėjo išsakytų prioritetų, o kita dalis – nuo vartojimo kredito davėjo pasiūlytų komercinių sąlygų. Įmokos dydis (271,11 Lt) apskaičiuotas ne nuo bendros vartojimo kredito sumos (9900 Lt), padalinant iš įmokų skaičiaus (57), o nuo bendros vartojimo kredito gavėjo mokamos sumos (15453,27 Lt), kurios tik dalį sudaro bendra vartojimo kredito suma, o visa kita – įvairūs mokesčiai, kurie automatiškai įtraukiami ir dėl kurių atsakovas negalėjo derėtis. Atsakovas realiai galėjo pasirinkti tik bendrą vartojimo kredito sumą, įmokų skaičių ir mokėjimo dieną. Paslaugų teikėjui vienašališkai nustačius, kad sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai arba kad jos nepažeidžia kredito gavėjo, kaip vartotojo, teisių ir interesų, iš vartotojo atimama galimybė pasinaudoti CK 6.188 str. garantuojama apsauga nuo nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų.

Šalių sudarytoje sutartyje numatytas sandorio sudarymo mokestis nebuvo aiškiai ir suprantamai išreikštas. Teismas kelis kartus bylos nagrinėjimo iš esmės metu pasiūlė ieškovui pateikti įrodymus/paaiškinimus kas sudaro ieškiniu priteisti sumą, tačiau ieškovas vis tiek nepateikė jokių įrodymų detalizuojančių sandorio sudarymo mokesčio apskaičiavimą. Sutartyje nebuvo pateikta ir atsakovui nebuvo išaiškinta, kaip jis apskaičiuojamas ir kaip gaunama būtent tokio dydžio (1245,12 Lt) suma. Sandorio sudarymo mokesčio dydis, kuris sudaro net 12,58 % nuo bendros vartojimo kredito sumos (9900 Lt), akivaizdžiai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų ir viršija ieškovo galimas išlaidas sutarties bendrųjų sąlygų 1.12. p. veiksmų atlikimui. Nors apeliantas teigia, kad dalį sandorio sudarymo mokesčio sudaro kliento įsipareigojimų bendrovei vykdymo rizikos valdymo paslaugas, tačiau nėra aišku ką apima šios paslaugos, kokia jų kaina ar vertės dalis bendroje sandorio sudarymo mokesčio sumoje.

Apelianto argumentai dėl iki 7 proc. sumažinto palūkanų normos taip pat nepagrįsti, kadangi 7 % dydžio palūkanų norma nustatyta atsižvelgus į Lietuvos skelbiamą Pinigų finansinių institucijų (PFI) paskolų ir indėlių palūkanų normų statistiką, į kurią įtraukti vartojimo paskolų namų ūkiams duomenys. Teismo pritaikytas palūkanų skaičiavimo mechanizmas atitiko teismų praktiką faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010-11-23 nutartis Nr. 2A-954-492/2010). Susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, tai prieštarauja viešajai tvarkai.

Apelianto prašymas prijungti naujus įrodymus, pagrindžiančius neatitinkančios rinkos sąlygų palūkanų normos ydingumą, atmestinas, kadangi teismo procesas vyksta nuo 2012 m. rugsėjo mėn. Todėl ieškovas turėjo pakankamai laiko ir galėjo bet kada kreiptis į Lietuvos banką su prašymu dėl informacijos pateikimo ir pateikti šiuos įrodymus nagrinėjant bylą Pirmosios instancijos teisme. Atsakovas yra vartotojas, todėl bylinėjimosi išlaidos iš jo nepriteistos pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. nenustatyta. Todėl apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nes ginčas šioje byloje neliečia viešojo intereso klausimų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo atmesti atsakovo priešieškinį (išskyrus dalį, kuria prašoma priteisti mokėjimo palūkanas nuo sutarties sudarymo iki ieškinio teismui padavimo dienos, ieškovui priteisti 9900 Lt skolą, 14 procentų palūkanų nuo sutarties sudarymo dienos iki ieškinio teismui padavimo dienos (sutarties nutraukimo dienos), sandorio sudarymo mokestį 1245,12 Lt, 6 Lt sutarties tvarkymo mokesčio bei 74,44 Lt delspinigių. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama šioje apeliacinio skundo apimtyje.

2011-10-15 Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tvirtina, kad UAB „General Financing“ ir G. Š. sudarė sutartį, pagal kurią 2011-10-15 G. Š. buvo suteiktas 9900 Lt kreditas, sandorio sudarymo mokestis sutartas 1245,12 Lt, tvarkymo 1 mėnesio mokestis – 1 Lt (t. I, b. l. 3). Sutarties 8. 2 p. šalys susitarė, kad bendrovė (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad skolininkas (atsakovas) prieš kredito grąžinimo terminą sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu, jeigu: bendrovė raštu informavo skolininką apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas daugiau kaip 1 mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo rašytinio pranešimo įteikimo. 8.3 punktu šalys susitarė, jog laikoma, kad bendrovė reikalaudama kliento sumokėti kreditą prieš terminą 8.2 p. nurodytomis sąlygomis, nutraukia sutartį, t. y. bendrovės reikalavimas pagal savo esmę yra ir pareiškimas dėl sutarties nutraukimo (t. I, b. l. 5). Tiek bendrosios, tiek specialiosios sutarties sąlygos atsakovo pasirašytos, todėl laikytina, kad pasirašant sutartį atsakovas su jomis buvo susipažinęs ir jei šios sąlygos jo netenkino, turėjo teisę atsisakyti sutartį sudaryti. Todėl atsakovo argumentas, kad sudarant sutartį jam buvo primestos jos sudarymo sąlygos prieš jo valią, yra nepagrįstas ir šiuo atveju jo, kaip vartotojo teisių pažeidimo, dėl kurio sutartis būtų negaliojanti dėl įmokų dydžio ar sutarties sudarymo mokesčio, nėra pagrindo konstatuoti.

Ieškinį ieškovas pareiškė dėl 15527,71 Lt priteisimo iš atsakovo pagal nutrauktą vartojimo kredito sutartį, sudarytą tarp UAB „General Financing“ ir atsakovo G. Š. 2011-10-15, kuri, šalių paaiškinimu buvo nutraukta atsakovui nesumokėjus nei vienos įmokos pagal sutartį.

Atsakovas neginčija, kad sutartis nutraukta. Kadangi kito reikalavimo sumokėti skolą į bylą nepateikta, laikytina, kad ieškinio pareiškimas prilygsta veiksmui, kuriuo konstatuojamas sutarties nutraukimas pagal sutarties 8.3 punktą. Ieškinyje paaiškinama, kad skola susidaro iš 15453,27 Lt nesumokėtų įmokų ir 74,44 Lt delspinigių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas žodžiu paaiškino, kad prašomą priteisti sumą sudaro suteikto kredito suma – 9900 Lt, sandorio sudarymo mokestis 1245,12 Lt, palūkanos 4251,15 Lt, tvarkymo mokestis 57 Lt bei delspinigiai 74,44 Lt. Šis paaiškinimas bei sutartimi nustatytas mokėjimų sumos tvirtina, kad sandorio sudarymo mokestis, palūkanos, skola bei tvarkymo mokestis buvo įskaičiuoti į kas mėnesį mokėtinas įmokas, kurios sudarė 271,11 Lt.

Atsakovas priešieškinį reiškia argumentu, kad jo, kaip vartotojo teisės pažeistos nustatant per didelį įmokų dydį. Šiuo argumentu, apeliacinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas siekia sumažinti sutartinių pelno palūkanų dydį bei sandorio sudarymo mokestį. Šios įmokų sudėtinės dalys sudaro bendrą vartojimo kredito kainą. Todėl tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje išdėstytos aplinkybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į bendras vartojimo kredito kainos sudarymo taisykles, sutarties ypatumus atskiriant šiuos mokesčius bei taikant teismui suteiktą diskrecijos teisę dėl bendros vartojimo kredito kainos mažinimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog sudarant sutartį buvo pažeistos atsakovo, kaip sutarties šalies ir vartotojo teisės. Atsakovas sutartį pasirašė kiekviename jos lape, sutarties tekstas pasirašant jam buvo žinomas, turėjo galimybę atsisakyti sudaryti sutartį, todėl jo priešieškiniu keliamas ginčas vertintinas kaip priemonė išvengti didesnės materialinės atsakomybės. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir priešieškinys atmetamas. Priešieškinyje išdėstyti argumentai laikytini pakankamais atsikirtimais į ieškinį, ieškinį tenkinant iš dalies.

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 d. preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 3 d.). Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius) (Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 2 d.). Pagal sutartį, sudarytą tarp šalių, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 21,652 procento (t. I., b. l. 3). Šis paskaičiavimas, kaip rodo sutarties 1 lapas (t. I, b. l. 3), apima ir sandorio sudarymo mokestį ir tvarkymo mokestį ir kartu su palūkanomis yra išdėstytas sumokėti per 57 kartus. Iš esmės ši bendros vartojimo kredito kainos metinė norma tesudaro 1/10 dalį leistinosios įstatymu, taigi laikytina protinga, todėl atsakovo argumentas, kad jam buvo primestos per didelės palūkanos, nepagrįstas. Tačiau, atsižvelgiant į sutarties sudarymo ypatumą, kad sandorio sudarymo mokestis bei tvarkymo mokestis ieškovo buvo skaičiuojamas visam sutarties galiojimo laikui, protinga ji proporcingai mažinti tam laikui, kuriuo galiojo sutartis – nuo 2011-10-15 iki 2012-10-08. Tuomet įmokos tvarkymo mokesčio iš atsakovo turėtų būti priteista 6 Lt (pirmoji įmoka galiojant sutarčiai 2011-11-28, paskutinė – 2012-09-28), kaip kad reikalauja ieškovas, sandorio sudarymo mokesčio – 240,29 Lt. Pelno palūkanos sutarties galiojimo metu sudarytų 1359,42 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nepriteisė ieškovo paskaičiuotų 74,44 Lt delspinigių. Delspinigiai yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.70 str.). Kadangi pagrindinės prievolės mokėti įmokas pagal sutartį atsakovas nevykdė, netesybas, kurios aptartos sutarties pirmajame puslapyje bei kurios sudaro 0,05 procento nuo neįvykdyto įsipareigojimo sumos, atsakovas privalo sumokėti. Atsižvelgiant į neįvykdytą iki ieškinio pateikimo teismui dienos sutartinės prievolės dydį, netesybos nėra didelės, todėl turi būti priteistos. Tuomet viso priteistina suma yra 11580,15 Lt.

Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas paduodant ieškinį sumokėjo 466 Lt žyminio mokesčio. Ieškinys tenkintas 74,6 procento, tuomet ieškovui atsakovas turi atlyginti 348 Lt sumokėto žyminio mokesčio už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 54 Lt, neturtinio pobūdžio priešieškinys apeliacinės instancijos teisme atmestas, todėl šį mokestį atsakovas ieškovui privalo atlyginti, viso žyminio mokesčio atlygintina suma sudaro 402 Lt.

Atsakovas naudojosi advokato pagalba pirmosios instancijos teisme, kurio išlaidos sudarė 1815 Lt. Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies, priešieškinys atmetamas, pakankamas advokato pagalbos atlyginimas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintas 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85, yra 600 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-05 sprendimą bei 2013-09-13 nutartį dėl klaidų ištaisymo pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria:

Priteista iš atsakovo G. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovo UAB „General Financing“, j. a. k. 300515252, naudai 10756,05 Lt suma, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteista iš UAB „General Financing“ G. Š. naudai 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų;

Priteista iš ieškovo UAB „General Financing“, j. a. k. 300515252, 144 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai;

Atsakovo G. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), priešieškinys tenkintas iš dalies;

Pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis 2011-10-15 ieškovo ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties I. A dalies „Kliento patvirtinimai“ 2 p. ir Sutarties X dalies „Sandorio šalys“ nuostatos, numatančios, kad klientas pats pasirinko įmokos dydį;

Pakeistos 2011-10-15 vartojimo kredito sutarties II. A dalies „Sandorio sudarymo mokestis“ ir II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatos, nustatančias Sandorio sudarymo mokestį (1245,12 Lt), sumažinant šį mokestį iki realių Sandorio sudarymo išlaidų (100 Lt);

Pakeista 2011-10-15 vartojimo kredito sutarties II. B dalies „Finansavimo sąlygos“ nuostatą, nustatanti palūkanų normą (14,001 proc.), sumažinant palūkanų normą iki 7 proc.;

Šią sprendimo dalį išdėstyti sekančiai:

Priteisti iš G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) UAB „General Financing“ (j. a. k. 300515252) naudai 11580,15 Lt (vienuolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt Lt 15 ct) bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB „General Financing“ (j. a. k. 300515252) naudai 402 Lt (keturis šimtus du Lt) sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo UAB „General Financing“ (j. a. k. 300515252) atsakovo G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 600 Lt (šešis šimtus Lt) advokato pagalbai atlyginti.

Atsakovo G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priešieškinį atmesti.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Zita SmirnovienėHenrichas JaglinskisJadvyga Mardosevič