Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. J. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žemės sklypų prikimo-pardavimo sutarčių patvirtinimo, tretieji asmenys J. T., AAS „Gjensidige Baltic“,.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė patvirtinti, jog su D. N. sudarė pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias D. N. pardavė, o ieškovė I. J. pirko 1,2813 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini, 1,0968 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini., ir 0,6071 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini.Nurodė, kad ieškovė ir D. N. 2010-02-17 sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo, kurį ieškovė ketino persikelti į Duomenys neskelbtini ,pirkimo. D. N. sutiko suteikti įgaliojimus ieškovei persikelti žemės sklypą į Duomenys neskelbtini, ir sudaryti notarinę šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė preliminarios sutarties sudarymo metu sumokėjo D. N. 9 000 Lt, 2010-02-17 D. N. pasirašė įgaliojimą, suteikiantį teisę ieškovei tvarkyti visus reikiamus dokumentus, spręsti klausimus su jam priklausančio žemės sklypo nuosavybės atkūrimu. Remiantis CK 6.393 str. 4 d. pagrindu, ieškovei sumokėjus visą sutartą žemės sklypų kainą, prašė pripažinti, jog tarp ieškovės ir D. N. buvo sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys. Atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad žemės sklypai preliminariosios sutarties sudarymo metu nebuvo suformuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre kaip daiktai, daiktinės teisės D. N. vardu taip pat neįregistruotos, todėl šis turtas negalėjo būti pirkimo - pardavimo sutarties dalyku.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad 2010-02-17 ieškovės ir D. N. sutarties sudarymo metu nuosavybės teisės į žemės sklypus D. N. dar nebuvo atkurtos, žemės pirkimo - pardavimo sutarties objekto – žemės sklypų, nebuvo, žemės sklypai nebuvo suformuoti kaip kadastriniai vienetai, todėl sprendė, jog sklypai negalėjo būti perduoti ieškovės nuosavybėn. Konstatavo, jog tarp ieškovės ir D. N. buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, kadangi ieškovei buvo išduotas įgaliojimas, kuriuo jai buvo pavesta rūpintis D. N. nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau tai nepatvirtina pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto.Nurodė, kad 2010-02-17 sutarties negalima vertinti kaip žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi joje nėra aptartos pagrindinės sutarties esminės sąlygos, t. y. parduodamų (perkamų) žemės sklypų identifikavimo požymiai.Faktą, kad ieškovė sumokėjo 9 000 Lt, vertino kaip patvirtinantį buvus ikisutartinius santykius, ir sprendė, jog ieškovės sumokėti pinigai atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją netesybų būdu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, netyrė ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.Pažymi, kad ieškovė įvykdė sandorius, nes pilnai atsiskaitė su pardavėju, sandorio vertės yra realios. Pažymi, kad ieškovei buvo suteikti įgaliojimai atlikti visus veiksmus, susijusius su D. N. nuosavybės teisių atkūrimu. D. N., įregistravęs nuosavybės teises į žemės sklypus, turėjo sudaryti notarinį sandori - perleisti sklypus ieškovei vadovaudamasis rašytine preliminariąja sutartimi.Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai akcentavo nuosavybės įregistravimo datos reikalavimą, tačiau nevertino realiai susidariusios situacijos.Mano, kad teismas pažeidė protingumo ir teisingumo principus, nes sprendimu sukūrė situaciją, prieštaraujančią abiejų ikisutartinių santykių šalių valiai, kadangi ieškovė, sumokėjusi visą sandorio sumą, tapo kreditore, o ne žemės sklypų savininke.Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti.Nurodo, kad 2010-02-17 ieškovės ir D. N. sutarties sudarymo metu nuosavybės teisės į žemės sklypus D. N. dar nebuvo atkurtos, žemės pirkimo- pardavimo sutarties objekto - žemės sklypų, nebuvo, todėl sklypai negalėjo būti perduoti ieškovės nuosavybėn.Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šalių procesinius dokumentus, bylos medžiagą, visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė esmines faktines bylos aplinkybes. Ieškovės skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.

IV. Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Ieškovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepakankamai detaliai motyvavo savo sprendimą ir nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad buvo sudarytos trijų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartys. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pirmos instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir D. N., atstovaujamas S. U., 2010 m. vasario 17 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo, kuria D. N. pasiūlė ieškovei I. J. už 9 000 Lt pirkti žemės sklypą Duomenys neskelbtini, kuris bus perkeltas į kitą Lietuvos vietą pagal Telšių apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 7 d. išvadą Nr. VT6-233. Ieškovė šia sutartimi sutiko pirkti iš D. N. siūlomą žemės sklypą už 9 000 Lt. Pasirašant sutartį ieškovė sumokėjo 9 000 Lt D. N.. Šalys susitarė, jog pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2013 m. gruodžio 31 d. D. N. teisę atkurti nuosavybės teises į žemę Duomenys neskelbtini., atkuriant nuosavybės teises į 1,6004 ha žemės, įgijo pagal Telšių apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 7 d. išvadą Nr. VT6-233 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 36S-44 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui D. N.“ nuspręsta atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,6004 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,9852 ha sklypus (vertė 2 973,77 Lt), esančius Duomenys neskelbtini. Daiktinės teisės į šiuos sklypus D. N. vardu įregistruotos 2015 m. gruodžio 21 d., 2016 m. sausio 26 d. Plungės rajono 3 notarų biure patvirtinta, jog D. N. turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei.Ieškovės reikalavimas pripažinti, kad buvo sudarytos sklypų pirkimo – pardavimo sutartys, grindžiamas 2010-02-17 preliminariąja sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog analizuojant 2010-02-17 sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, matyti, jog sutartis turi pagrindinius preliminariosios sutarties bruožus ir elementus – aiškų šalių įsipareigojimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį (Sutarties 4 punktas, kuriame numatyta, kad pardavėjas ir pirkėja įsipareigoja šioje sutartyje nurodytomis esminėmis sąlygomis iki 2013-12-31 sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį); aptartos pagrindinės sutarties esminės sąlygos (Sutarties 1., 3., 6. punktai, kuriuose šalys aptarė parduodamo turto kainą, sutarė dėl sklypų kainos sumokėjimo, preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmes, pagrindinės sutarties sudarymo datą ir kt.); sutartis sudaryta rašytine forma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos sąlygos leidžia šalių sudarytą sutartį laikyti susitarimu ateityje sudaryti kitą pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, kuri būtų patvirtinta notaro ir sudaroma preliminariojoje sutartyje nustatytomis būtinosiomis sąlygomis, nes tai atitinka aptartą preliminariosios sutarties teisinį reglamentavimą (formą ir turinį) (CK 6.165 straipsnis).Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. J. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-395/2014, ir kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį; kad tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai; kad preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai esminis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad preliminariojoje sutartyje nurodyto sutarties objekto nebuvimas, įsipareigojimas jį sukurti ateityje taip pat yra preliminariąją sutartį kvalifikuojantis požymis, nesudarantis pagrindo tokią sutartį laikyti pagrindine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Išanalizavus byloje esančius įrodymus konstatuotina, jog 2010-02-17 preliminariosios sutarties sudarymo metu nuosavybės teisės į žemės sklypus D. N. dar nebuvo atkurtos, žemės pirkimo-pardavimo sutarties objekto – žemės sklypų, nebuvo, žemės sklypai nebuvo suformuoti kaip kadastriniai vienetai, todėl sklypai negalėjo būti perduoti ieškovės nuosavybėn. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Pirkimo – pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Pirkimo – pardavimo sutarties dalyku gali būti daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, nes prievolės dalyku gali būti ir turtas, kuris bus sukurtas ateityje (CK 6.3 straipsnio 2 dalis). Taigi, pardavėju gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuris yra parduodamo daikto savininkas arba daiktą įgis ar sukurs ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis), t. y. nuosavybės teisę paprastai gali perduoti tik tas asmuo, kuris ją turi pats, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Taigi, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2010-02-17 preliminariosios sutarties pasirašymo metu egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių pirkimo – pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta: D. N. neturėjo subjektinės teisės į daiktą, kuris nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suformuotas ir identifikuotas kaip atskiras civilinės apyvartos objektas. Daiktinės teisės į žemės sklypus D. N. vardu įregistruotos tik 2015 m. gruodžio 21 d.Apeliantės argumentas, jog žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartys turi būti pripažintos įvykusiomis, kadangi ji sumokėjo visą žemės sklypų kainą, atmestinas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju žemės sklypai nebuvo perduoti naudotis ieškovei, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys, todėl, nors ir buvo atlikti veiksmai, turintys šios sutarties požymių, tačiau tai nesudaro pagrindo šalių susitarimą kvalifikuoti ne kaip preliminariąją, o kaip pagrindinę sutartį. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės sumokėta 9 000 Lt suma laikytina netesybomis dėl sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymo, kadangi byloje nėra jokių ieškovės įsipareigojimų nevykdymą patvirtinančių įrodymų. Išaiškintina, jog ieškovė dėl 2010-02-17 preliminarios sutarties pagrindu sumokėtų 9 000 Lt gali kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka dėl nuostolių atlyginimo.Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti argumentai ir motyvai yra pagrindas daryti išvadai, jog šalis siejo ikisutartiniai santykiai, nes jos 2010-02-17 preliminariąja sutartimi susitarė dėl pagrindinės žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Preliminarioji sutartis ieškovei nesukūrė teisės CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.305 straipsnio 1 dalies pagrindais reikalauti, kad pirkimo – pardavimo sutartis būtų pripažinta sudaryta.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.