Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir Ž. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytos dvi laikino sulaikymo dienos ir galutinė bausmė paskirta 96 MGL (3 615 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – 2 metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje;

Ž. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytos dvi laikino sulaikymo dienos ir galutinė bausmė paskirta 96 MGL (3 615 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – 2 metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš R. B. ir Ž. B. konfiskuota po 28,96 Eur, gautų iš nusikalstamos veikos.

Asmens kratos metu pas Ž. B. rasti 70 Lt (20,27 Eur) nukreipti konfiskuotino turto išieškojimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. bei Ž. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad būdami statutiniai valstybės tarnautojai – R. B., dirbdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK) (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiąja patrule, ir Ž. B., dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių policijos skyriaus kelių patrulių 1-ojo būrio patruliu, veikdami kartu bendrininkų grupe, 2014 m. vasario 9 d., atlikdami tarnybines pareigas – pagal 2014 m. vasario 9 d. patrulių tarnybos užduotį, R. B. būnant ekipažo vyresniajai, nuo 9.15 val. iki 12 val. jie, vykdydami prevencinę priemonę, skirtą transporto priemonių techninei būklei (padangos, apšvietimas, šviesos signalizacija, stabdžiai) nustatytame patruliavimo sektoriuje Nr. 25 – Ąžuolų Būda – Selemos – Plutiškių k. – Gudelių k. – Jūrės mst., jiems tarnybai skirtu (duomenys neskelbtini) apskrities VPK priklausančiu automobiliu „Nissan Navaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 10 val. kelyje Marijampolė – Plutiškės, patruliavimo sektoriuje ties sankryža į (duomenys neskelbtini), sustabdė patikrinti S. P. vairuojamą automobilį „C. X.“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo automobiliu velkamą degalams įpilti N. C. vairuojamą automobilį „WV Passat“. Dokumentų patikrinimo metu Ž. B. įtarus, kad automobilio „C. X.“ vairuotojas S. P. gali būti neblaivus, ir apie tai pranešus R. B., ji prie tarnybinio automobilio alkoholio matuokliu patikrino S. P. blaivumą bei nustačiusi, jog S. P. neblaivumas neviršija leistinos vairuoti transporto priemonę normos (girtumas 0,27 promilės iškvepiamame ore), Ž. B. akivaizdoje jam paaiškindama, kad „yra labai blogai“, melagingai jį įtikino padarius teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalyje, t. y. vairavus transporto priemonę neblaiviam, ir dėl to gresiant teisės vairuoti transporto priemones atėmimui. S. P. pasiūlius „susitarti“, t. y. netiesiogiai pasiūlius kyšį už tai, kad iš jo nebūtų atimta teisė vairuoti, ten pat girdint Ž. B. už tariamo teisės pažeidimo nefiksavimą R. B., sakydama „keturi“ ir patikslindama „keturi šimtai litų“, Ž. B. akivaizdoje tyčia savo pačios ir bendrininko Ž. B. naudai pareikalavo iš S. P. 400 Lt kyšio (šiuo metu atitinkančio 115,84 eurų sumą) už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. už tariamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. S. P. sutikus su šiuo neteisėtu reikalavimu duoti kyšį ir pasiūlius reikalaujamą pinigų sumą nedelsiant surinkti iš artimųjų grįžus į savo gyvenamąją sodybą Gabių k. bei ten juos perduoti, turėdami tikslą priimti kyšį, bendru susitarimu jie sąmoningai nukrypo nuo nustatyto patruliavimo maršruto ir kartu R. B. vairuojamu tuo pačiu tarnybiniu automobiliu nuvyko (duomenys neskelbtini) kryptimi link S. P. nurodytos gyvenamosios vietos Gabių kaime. S. P. nutraukus kelionę į degalinę, grįžus į sodybą ir ten kyšiui duoti pasiskolinus iš N. C. 190 Lt (šiuo metu atitinkančią 55,02 eurų sumą), surinkus tik 200 Lt (šiuo metu atitinkančią 57,92 eurų sumą), tą pačią dieną ir tuo pačiu tikslu apie 10.24 val. R. B. kartu su Ž. B. tuo pačiu tarnybiniu automobiliu privažiavo prie S. P. sodybos, esančios kelyje Marijampolė–Plutiškės, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, šalikelėje apie 180 m atstumu nuo sodybos sustojo ir, Ž. B. išlipus iš automobilio, netrukus iš ten atėjusio S. P. bendru susitarimu tarp bendrininkų R. B. bei Ž. B. laikotarpiu nuo 10.24 val. iki 10.30 val. prie tarnybinio policijos automobilio už nurodytą tariamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus R. B. ir savo naudai Ž. B. klausdamas, „ar niekas nesužinos“, priėmė 200 Lt kyšį (šiuo metu atitinkančią 57,92 eurų sumą) kaip dalį reikalauto 400 Lt (šiuo metu atitinkančią 115,84 eurų sumą) kyšio.

Tai reiškia, jog specialisto A. K. paaiškinimai dėl VPVS darbo, galimybių, galimų paklaidų nėra niekuo pagrįsti, todėl vertintini kaip abejotinos įrodomosios reikšmės.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog yra suklastoti procesiniai dokumentai, tačiau teismas vietoj to, kad kaltiems asmenims pradėtų ikiteisminį tyrimą, šias nusikalstamas veikas panaudojo apelianto kaltei pagrįsti. Nuosprendyje nurodyta, kad procesiniuose dokumentuose nustatytas laiko dubliavimas, jog su vienu ir tuo pačiu asmeniu procesiniai veiksmai buvo atliekami tuo pačiu metu, tačiau skirtingose vietose, su skirtingais asmenimis. Šį dokumentų klastojimo faktą pripažino ir tyrėja E. P., tačiau teismas padarė išvadą, kad dokumentų klastojimas nelaikytinas esminiu pažeidimu. Vien dėl šių aplinkybių nuosprendis privalo būti naikinamas konstatuojant, jog jį priėmė aiškiai šališkas teismas. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad jis visiškai nevertino apeliantą teisinančių įrodymų. Dėl šios priežasties būtina peržiūrėti R. B. teisme pateiktą vaizdo medžiagą ir S. P. parodymų patikrinimo vaizdo įrašą.

Liudytojai V. B., D. K., R. K. ir R. T. taip pat įvykio nematė, apie jį nieko papasakoti negali, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Be to, šie asmenys yra R. P. giminaičiai arba susiję su jais, o R. T. yra N. C. pažįstamas, todėl visi yra suinteresuoti, kad S. P. dėl melagingų parodymų davimo bei kyšio davimo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Specialisto A. K. parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštaringi: vienu metu specialistas tvirtino faktą, jog jokių paklaidų Vieningoje pajėgų valdymo sistemoje nėra ir negali būti jokių paklaidų, kitu – jog paklaida gali būti, nors gamintojas nenumatė jokių minėtos sistemos paklaidų. Be to, jis dar patvirtino ir kitą aplinkybę, kad realus sustojimo bei stovėjimo laikas galimas su tam tikra paklaida, sudarančia iki 1 min. Tokie parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes būtent šio laiko trūksta S. P. spėti paduoti pareigūnams pinigus ir vėl grįžti į savo kiemą. Toks papildomas specialisto paaiškinimas dėl paklaidos traktuotinas kaip noras padėti kaltinimui, kadangi specialistas yra policijos komisariato darbuotojas, artimai susijęs su asmenimis, kurie atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį, 276 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnį, nes pasirinktinai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, vertino įrodymus ne kaip visumą, o kiekvieną atskirai. Taip pat šiurkščiai pažeistas rungimosi principas, kadangi visiškai netirti apeliantą teisinantys įrodymai. Jau nėra procesinių galimybių objektyviai pašalinti abejones, todėl abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis Ž. B. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. B. bei Ž. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. ir Ž. B. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus abu apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu motyvuodami, kad, neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus, priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme, pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas ar padaryti kiti su įrodinėjimu susijusių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai.

Nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, kad S. P. parodymai gauti, pažeidus BPK 20 straipsnio nuostatas, nes jis kaip kyšio davėjas turėjo būti apklaustas ne kaip liudytojas, bet kaip įtariamasis, be to, pirminius parodymus jis davė neblaivus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Ankstesnė baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė pati savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-333-511/2015).

Taigi aplinkybė, jog S. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas, savaime neužkerta kelio remtis jo parodymais. Liudytojo S. P. parodymai atitinka visus BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas jo parodymus pagrįstai pripažino kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Aplinkybė, kad pirmos apklausos metu liudytojas S. P. buvo neblaivus, taip pat nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų leistinumu. Šie parodymai gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis priemonėmis, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

Nuteistasis Ž. B. kaip esminį pažeidimą apeliaciniame skunde nurodė neva byloje nustatytą procesinių dokumentų (akistatos ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų) klastojimo faktą.

Skunde ginčijamų procesinių veiksmų (akistatos tarp N. C. ir Ž. B. bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką) patikimumas patikrintas, kaip liudytoją apklausus tyrėją E. P., kuri paneigė nuteistojo skunde nurodytus kaltinimus dėl dokumentų klastojimo.

Pirmosios instancijos teisme tyrėja E. P. parodė, kad akistatą atliko ji, o asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką – G. N.. Abu procesiniai veiksmai buvo atliekami skirtingu laiku, tačiau tame pačiame kabinete. Šiuo atveju padaryta klaida, nes netiksliai užfiksuotas procesinio veiksmo atlikimo laikas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie procesiniuose dokumentuose nustatyti procesinių veiksmų atlikimo laiko neatitikimai nelaikytini esminiais, nes jie neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir nepažeidė apeliantų teisių.

Taigi aptarti duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atliktų akistatos ir asmens atpažinimo iš nuotraukų rezultatų patikimumu bei įrodomąja verte.

Nėra pagrindo kritiškai vertinti liudytojų G. N., E. P., D. G., V. B., D. K., R. K. ir R. T. parodymus, kaip to skunde prašė nuteistasis Ž. B., vien todėl, kad jie įvykio nematė.

Atkreipiamas dėmesys, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – leidžiantys patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai).

Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant pakankamai tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2008, 2K-334/2009, 2K-636/2011 ir kt.).

Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas tik samprotavimais ir įtarimais vien dėl to, kad dalis įrodymų byloje nėra tiesioginiai.

Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Liudytojai G. N., E. P., D. G., V. B., D. K., R. K. ir R. T. iš tiesų tiesiogiai nematė, kaip buvo perduoti pinigai policijos pareigūnams, tačiau jų parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią teigti, kad nuteistųjų kaltę įrodo įrodymų visetas.

Nepagrįstas nuteistojo Ž. B. apeliacinio skundo teiginys, jog teismas negalėjo remtis Imuniteto poskyrio pareigūnų parodymais, nes jų iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Priešingai, bylos duomenys rodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal anoniminį skambutį (vėliau paaiškėjo, jog skambino R. K.), kad S. P. davė kyšį tam tikriems policijos pareigūnams. Liudytojas D. G. teisme patvirtino, kad buvo atlikti gautos informacijos patikrinimo veiksmai, kyšio davėjas pristatytas į policijos komisariatą.

Skundžiamame nuosprendyje įvertinti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamas nuosprendis, o kurie atmetami.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatyme numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistos ir skunde minimos BPK 1 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Atkreipiamas nuteistosios R. B. dėmesys, kad skunde paminėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 nėra teisės šaltinis, kuriuo teismai turi vadovautis.

Negalima sutikti su nuteistojo Ž. B. apeliacinio skundo argumentu, jog teismas pažeidė rungimosi principą.

Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą bei turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).

Apelianto priekaištai teismui dėl rungimosi principo pažeidimo yra deklaratyvūs ir nemotyvuoti. Apeliantas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo gynybos teisių apribojimas teikti įrodymus, prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, todėl teisėjų kolegija negali atsakyti į abstrakčius skundo teiginius.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo Ž. B. apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas.

Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas ir tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vienos bylos šalies nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys buvus pirmiau nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo.

Apeliaciniame skunde tokių duomenų nepateikiama, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina egzistavus tokias aplinkybes.

Teismo šališkumą apeliantas siejo su tuo, jog teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepalankias jam išvadas.

Tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, nėra teisinis pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas.

Nuteistasis Ž. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė šis pažeidimas, todėl teisėjų kolegija dėl šio skunde nurodyto pažeidimo plačiau nepasisako.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl kaltės ir veikos kvalifikavimo

Apeliantai neigia padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, tačiau jų kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė nuteistųjų bei liudytojų parodymus, todėl šioje nutartyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

Nuteistieji R. B. bei Ž. B. apeliaciniuose skunduose teigė, kad pirmosios instancijos teismas jų kaltę iš esmės pagrindė prieštaringais ir nenuosekliais liudytojo S. P. parodymais, nepagrįstai atmetė pačių apeliantų parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti apeliantų parodymus, nes jie prieštaravo įrodymų visetui.

Liudytojas S. P. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai nurodė visą nusikaltimo eigą. Visi šie parodymai pakankamai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Savo esme jie atitinka liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 7, 8–9). Liudytojo parodymuose yra kai kurių nežymių nesutapimų, tačiau tam turi reikšmės įvairūs faktoriai: ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno užduodamų klausimų, detalizuojant liudytojo parodymus, tikslumas, nuo įvykio praėjęs laiko tarpas, liudytojo psichologinė būsena ir kt.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiais parodymais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Be to, nuteistųjų kaltė įrodyta ne tik liudytojo S. P., bet ir liudytojų S. C., N. C., V. B., D. K., R. K. bei R. T. parodymais, taip pat objektyviais bylos duomenimis – Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis, radijo ryšio garso įrašo duomenimis, mobiliojo ryšio telefonų išklotinėmis ir kt.

Nuteistoji R. B. apeliaciniame skunde bandė sumenkinti liudytojo S. P. parodymų patikimumą, lygindama juos pagal laiką su VPVS užfiksuotais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią tiek S. P. parodymų, tiek VPVS duomenų analizę. Šie duomenys palyginti tarpusavyje, su nuteistųjų radijo ryšio pokalbio duomenimis, liudytojų ir specialisto parodymais, kitais rašytiniais įrodymais. S. P. parodymai neprieštarauja minėtiems įrodymams, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus vertino kaip patikimus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad VPVS pateiktų duomenų rezultatų analizė patvirtina, jog nuteistųjų – policijos patrulių – automobilis 10:27:01 val. buvo sustojęs būtent liudytojo S. P. nurodytoje vietoje – maždaug 180 m atstumu nuo jo namų, kur nuteistiesiems buvo perduoti pinigai. Liudytojo S. P. papildomo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodyti veiksmai, siekiant perduoti nuteistiesiems pinigus, šių veiksmų atlikimo laikas neprieštarauja VPVS pateiktiems duomenims.

Apeliaciniame skunde ginčydama šią teismo išvadą, R. B. nurodė, kad papildomo parodymų patikrinimo vietoje metu S. P. judėjimo laikas iš jo namų kiemo iki pareigūnų automobilio yra žymiai didesnis, nei pareigūnų automobilio stovėjimo laikas, užfiksuotas VPVS duomenimis.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas nuosprendyje įvertino ir išsamiai aptarė nuteistosios R. B. skunde nurodomus neatitikimus, lygino laiką, reikalingą S. P. nueiti iki pareigūnų automobilio, automobilio stovėjimo laiką, užfiksuotą Vieningoje pajėgų valdymo sistemoje, ir liudytojo A. K. parodymus dėl automobilio realaus sustojimo bei stovėjimo galimos laiko paklaidos.

Nuteistoji apeliaciniame skunde abejoja liudytojo A. K. kaip specialisto paaiškinimų pagrįstumu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog policijos pareigūnų tarnybinių automobilių judėjimo laiko fiksavimo ne visiškas sutapimas su realiu laiku teismų praktikoje žinomas ir aptartas, todėl nekelia abejonių (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-221-177/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti, kad S. P. pakako laiko atsirasti prie sustojusio policijos pareigūnų automobilio, perduoti pinigus ir pasakyti pareigūnui kelis sakinius.

Tai, jog parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas S. P. iš pradžių nurodė ėjęs iki policijos automobilio, o vėliau prisiminė dalį atstumo bėgęs, nepaneigia apeliantų kaltės.

Liudytojo S. P. parodymuose kai kurių detalių nesutapimas nepaneigia jo parodymų esmės. Kai kur liudytojas dėl streso, praėjusio laiko nuo įvykio ir pan. sąžiningai klydo (pvz. matė ar nematė, kaip apsisuko policijos automobilis; kuriuo momentu jis išėjo iš kiemo link automobilio: pareigūnams pravažiavus sodybą ar automobiliui sustojus; ėjo ar bėgo iki automobilio), tačiau tai nedaro liudytojo parodymų nenuoseklių, nes nepaneigia jo parodymuose išdėstytos esmės. Be to, tai įrodo, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai nedarė spaudimo liudytojui duoti tokius parodymus, kurie būtų palankūs, siekiant nepagrįstai apkaltinti apeliantus.

Kita vertus, net ir atmetus tai, jog S. P. didelę kelio dalį bėgo iki pareigūnų automobilio, dėl jau paminėtos teismų praktikai žinomos aplinkybės ir nevienkartinių išsamių liudytojo A. K. parodymų buvo pakankamai laiko S. P. nueiti iki automobilio ir perduoti pinigus.

Apeliantai skunduose teigė, kad teismas negalėjo remtis A. K. kaip specialisto parodymais, nes jie prieštaringi, be to, jis neturi techninio išsilavinimo, jog galėtų vertinti Vieningos pajėgų valdymo sistemos užfiksuotus duomenis.

Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisme apklaustas liudytojas A. K. parodė, kad dirba Marijampolės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus viršininku. Jis yra VPVS administratorius, baigęs specialius kursus ne tik kaip administratorius, bet ir sistemos atnaujinimo, jos pakeitimų kursus. Jis kaip specialistas su šia sistema dirba nuo pat jos įdiegimo.

Apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, leidžiančių abejoti šio asmens kompetencija arba galinčių patvirtinti, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti aptariamo liudytojo kaip specialisto kompetencija.

Teisme apklaustas pirmą kartą, A. K. patvirtino, kad gamintojo charakteristikoje nepateikiama informacijos apie kokias nors paklaidas. Antros apklausos teisme metu jis išsamiai paaiškino, kad, remdamasis savo praktine patirtimi, nustatė, jog perduodant duomenis galima vienos minutės paklaida. Tai priklauso nuo oro sąlygų, galimų tam tikrų ryšio sutrikimų, sukauptų duomenų kiekio perdavimo intervalo, kuris trunka vieną minutę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visetą, jau minėtą teismų praktiką, neturi pagrindo netikėti liudytojo A. K. parodymais. Jo parodymai logiški ir atitinka kitus byloje surinktus bei ištirtus įrodymus.

Nors liudytojas A. K. parodė, kad realus transporto priemonės sustojimo ir stovėjimo laikas galimas su tam tikra paklaida, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti byloje esančių Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų patikimumu, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Liudytojai S. P., N. C. bei S. C., iš dalies ir apeliantai nurodė tas pačias pareigūnų tarnybinio automobilio judėjimo kryptis, kurios užfiksuotos VPVS duomenų apžiūros protokole.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai ikiteisminio tyrimo metu iš viso neigė sustoję netoli S. P. namų. Apie tai jie ėmė kalbėti tik teisme, kai, baigus ikiteisminį tyrimą, susipažino su visa medžiaga ir išstudijavo tarnybinio automobilio judėjimo maršrutą. Dėl šios priežasties apeliantė pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją, jog po pokalbio su policijos komisariato budėtoju ji sustabdė automobilį tam, kad užfiksuotų įvykį savo užrašuose, nes vairuodama automobilį to negalėjo padaryti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo šia apeliantės versija ir ją atmetė, nes jos nepatvirtina byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetas.

Nuteistoji R. B. teisme negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl šalia sėdintis kitas pareigūnas Ž. B., kuris nevairavo automobilio, negalėjo užfiksuoti minėto įvykio.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip įrodymą nuteistosios pateiktą ir apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtą vaizdo medžiagą apie tarnybinio automobilio judėjimą, nes ją vertina tik kaip nepasitvirtinusią R. B. versiją.

Apeliantė skunde savo nekaltumą motyvavo tuo, kad S. P. nepadarė jokio teisės pažeidimo, todėl nebuvo pagrindo reikalauti neteisėto atlygio už pažeidimo, kurio nebuvo, neįforminimą.

Su tokiu skundo motyvu negalima sutikti.

Nors formaliai pažeidimas nebuvo padarytas, tačiau S. P. nuoširdžiai patikėjo, kad transporto priemonę jis vairavo, būdamas apsvaigęs virš nustatytos leistinos normos, ir už tai gali būti nubaustas. Pareigūnai, pasinaudoję liudytojo S. P. tuo metu buvusia emocine būsena, leido jam suprasti, jog nemalonumų gali išvengti duodamas kyšį. Iš liudytojo parodymų matyti, kad pareigūnė jam pasakė ,,keturi“, jis dar pasidomėjo, keturi tūkstančiai ar šimtai, tada ji aiškiai pasakė, kad keturi šimtai litų. Vadinasi iniciatyvą gauti kyšį parodė patys policijos pareigūnai.

Apeliantė skunde stebėjosi, kad S. P. su aštuonerių metų vairavimo stažu nežinojo, kokia yra leistina organizme alkoholio koncentracijos norma.

Liudytojas S. P. nuo pat pradžių nuosekliai parodė, kad pamatęs, jog alkoholio tikrintuvas parodė 0,27 promilių girtumą, išsigando ir sutriko, pradėjo atsiprašinėti pareigūnų, prašė pasigailėti ir nebausti. Pareigūnė pasakė, kad taip negalima, jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis. Jis buvo įsitikinęs, kad leistina alkoholio norma yra 0,04 promilės.

Liudytoją S. P. nežinojus, kokia leistina alkoholio koncentracijos norma organizme, patvirtina liudytojos N. C. parodymai. Ji parodė, kad, pareigūnams sumokėjus pinigus, S. P. ir jos vyras pradėjo pjauti malkas. Jos vyras pasakė, kažin, ar leistina norma nėra 0,4 promilės, bet S. P. atsakė, kad ne – leistina norma 0,04 promilės.

Taigi iš S. P. parodymų matyti, jog jis buvo tvirtai įsitikinęs padaręs teisės pažeidimą.

Kita vertus, teisėjų kolegija nenustatė, kad S. P. turėjo kokį nors motyvą apkalbėti anksčiau nepažinotų pareigūnų ar sakyti apie juos netiesą. S. P. parodymai yra pakankamai išsamūs, viso proceso metu nuoseklūs ir logiški, juose nėra jokių esminių prieštaravimų, leidžiančių abejoti tokių duomenų patikimumu.

Liudytojo S. P. parodymų nesumenkina ir tai, jog apie policijos pareigūnams duotą kyšį pranešė ne pats liudytojas, bet jam pašalinis asmuo R. K. išgirdusi, kaip jos anyta D. K. kalbėjo su savo vyru V. B. apie tai, kad R. P. prašė paskolinti 400 Lt kyšiui pareigūnams.

Ta aplinkybė, kad liudytojai N. C. ir S. C. nematė, kaip S. P. perdavė pareigūnams pinigus, neleidžia abejoti S. P. parodymų patikimumu.

Liudytojai nuosekliai patvirtino, kad, kai automobilis pravažiavo S. P. sodybą ir sustojo, jis nunešė jiems pinigus.

Nuteistasis Ž. B. apeliaciniame skunde abejojo liudytojų V. B., D. K. ir R. T. parodymais motyvuodamas, jog jie yra R. P. giminaičiai, o R. T. yra N. C. pažįstamas, todėl visi suinteresuoti duoti apeliantui nepalankius parodymus, kad S. P. išvengtų atsakomybės už kyšio davimą.

Liudytojo S. P. parodymai atitinka ne tik V. B., D. K. ir R. T., bet ir S. C., N. C., Imuniteto poskyrio pareigūnų D. G., G. N., E. P. parodymus. Tai, kad apelianto minėti asmenys yra susiję su S. P. giminystės ar kitokiais ryšiais, nedaro jų parodymų nepatikimų ir nėra kliūtis jų parodymus pripažinti tinkamu įrodymu.

Taigi priešingai, nei nurodyta nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti liudytojo S. P. parodymų patikimumu.

To negalima pasakyti apie nenuoseklius nuteistųjų parodymus. Jų parodymai prieštarauja ne tik įrodymų visetui, bet yra prieštaringi ir tarpusavyje (pvz. dėl automobilio apsisukimo; dėl kelių, kuriais važiavo, dangų; dėl važiavimo maršrutu ar ne).

Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistųjų R. B. ir Ž. B. kaltę, jiems būnant statutiniais valstybės tarnautojais, tiesiogiai savo naudai reikalavus, susitarus su S. P. priimti kyšį ir jį priėmus už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Pareigūnų veiksmų bendrumas, neprieštaravimas vienas kito veiksmams rodo nuteistuosius suvokus, jog veikia bendrai, ir norėjus taip veikti.

Aplinkybė, jog S. P. perduoti pareigūnams 200 Lt nerasti, nepaneigia apeliantų kaltės, nes jie, nors ir buvo sulaikyti netikėtai, kaip teigta skunduose, tačiau tik praėjus beveik penkioms valandoms po įvykio, o automobilio apžiūra ir R. B. asmens krata atliktos, praėjus dar beveik trims valandoms nuo sulaikymo. Tiesa, Ž. B. asmens kratos metu rasta ir paimta 70 litų (t. 1, b. l. 98–99; t. 2, b. l. 31, 72). Toks ilgas laiko tarpas yra pakankamas kaip kyšis gautiems pinigams paslėpti arba kitokiu būdu jais disponuoti. Beje, aptariamos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir nereikalauja nusikalstamų padarinių, todėl, net jei apeliantai dėl kokių nors nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių nebūtų priėmę kyšio, jų iki tol atlikti veiksmai (reikalavimas ir susitarimas priimti kyšį) vis tiek būtų nusikalstami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. B. bei Ž. B. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą. Teismas įvertino skundžiamos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad už skundžiamą veiką paskirta straipsnio sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis, taip pat pritaikytas BK 68² straipsnis (tai leidžia daryti BK 42 straipsnio 6 dalies nuostatos) atitinka įstatymo reikalavimus, bausmės abiem nuteistiesiems savo dydžiu nėra per griežtos.

Nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. B. ir Ž. B. apeliacinius skundus atmesti.