Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. S. (J. S.) ir D. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda;

D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, iš J. S. ir D. G. solidariai išieškotas konfiskuotinos nusikalstamos veikos rezultatas – 200 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. bei D. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tiesiogiai savo naudai provokavo duoti bei susitarė priimti kyšį ir tiesiogiai savo naudai priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:

jie, būdami valstybės tarnautojai, eidami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas, pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės Pirmosios kuopos Pirmojo būrio patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą 2010 m. birželio 14 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-V-370, privalėdami užtikrinti kelių eismo priežiūrą, nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevenciją, viešąją tvarką, visuomeninę rimtį bei saugumą, žmonių teisių, teisėtų interesų ir turto apsaugą, privalėdami išaiškinti Kelių eismo taisyklių pažeidėjus ir savo kompetencijos ribose skirti jiems administracines nuobaudas, patruliuodami tarnybiniu automobiliu ,,VW JETTA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po priskirtą teritoriją, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. kovo 11 d. apie 3.17 val. (duomenys neskelbtini), D. G. sustabdžius D. B. vairuojamą automobilį „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastarajam su savimi neturint transporto priemonės registracijos liudijimo, techninės apžiūros rezultatų kortelės ir privalomojo transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimo liudijimo, nurodžius jam kartu eiti į policijos tarnybinį automobilį, J. S. D. B. parodė greičio matuoklio ekrane esančius duomenis su skaičiumi ,,83“ bei bendrai vykusio pokalbio metu, D. G. pritariant, nurodė, kad už vairavimą neturint automobilio dokumentų, nustatyto greičio viršijimą ir automobilio transportavimą susidarys apie 600 Lt bauda, po to jis ir D. G. konkliudentiniais veiksmais bei užuominomis leido D. B. suprasti, jog davus neapibrėžto dydžio kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl D. B. galimai padaryto administracinės teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 7 dalyje, 124 straipsnio 3 dalyje (kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nustatyto greičio viršijimas), bus nesurašytas ir D. B. liks nenubaustas. Šiam pasakius, kad su savimi neturi pinigų, J. S. D. B. nurodė, jog artimiausias bankomatas yra įrengtas prie ,,Iki“ parduotuvės, po to jis kartu su D. G. patikslino, kad prekybos centre yra parduotuvė ,,Batų kalnas“, ir kartu su D. G. nurodė lauksiantys D. B. tarnybiniame automobilyje prie statomo daugiabučio (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, J. S. vairuodamas tarnybinį automobilį kartu su D. G. palydėjo D. B. vairuojamą automobilį iki (duomenys neskelbtini), įrengto AB SEB banko bankomato, kur D. B. turėjo išimti grynuosius pinigus, bei apsisukę ir sustoję šalikelėje šalia namo (duomenys neskelbtini), abu laukė tarnybiniame automobilyje, kur apie 3.30 val. iš pastarojo tiesiogiai abu savo naudai priėmė kyšį – D. B. tarp priekinių automobilio sėdynių padėtą 200 litų banknotą grynaisiais pinigais. Tokiais savo veiksmais J. S., bendrininkaudamas su D. G., tiesiogiai savo naudai provokavo bei susitarė su D. B. dėl kyšio priėmimo ir priėmė reikalautą kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų J. S. ir D. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. ir D. G. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tiesa, teismas nuosprendyje padarė rašymo apsirikimą, keletą kartų S. vardą nurodęs ne ,,J.“, bet ,,J.“, todėl šis apsirikimas ištaisomas.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus abu apeliantai sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant įrodymų dėl J. S. ir D. G. kaltės.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad kiekvienu atveju teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, o teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistieji J. S. ir D. G., jų gynėjai bei teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei nurodyta nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai yra.

Apeliaciniuose skunduose pateiktos nuorodos į teismų praktiką nepaneigia skundžiamame nuosprendyje atlikto įrodymų, taip pat ir liudytojų parodymų, vertinimo. Išsamiau tai bus aptarta, pasisakant dėl apeliantų kaltės.

Kita vertus, atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad abiejuose skunduose paminėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 nėra teisės šaltinis, kuriuo teismai turi vadovautis.

Dėl išdėstytų argumentų atmetami kaip nepagrįsti bei deklaratyvūs apeliacinių skundų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija neįžvelgė apeliaciniuose skunduose minimo in dubio pro reo bendrojo teisės principo pažeidimo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl apeliantų kaltės, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, byloje nenustatyta.

Dėl kaltės ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Nuteistieji ginčija padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad jį padarė būtent J. S. ir D. G..

Negalima sutikti su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentu, jog liudytojų D. B. bei J. K. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, o kitų kaltės įrodymų byloje nėra. Jau minėta, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Liudytojų D. B. bei J. K. parodymai atitinka visus BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas jų parodymus pagrįstai pripažino kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad abiejų liudytojų parodymai savo esme vienodi ir nuoseklūs. Kolegija neturi pagrindo jų parodymais netikėti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad tyrėjai D. B. parodymus nuolat „tikslino“, bandydami juos priderinti prie vėliau gautos medžiagos apie automobilio judėjimo maršrutą ir pan.

Priešingai, pirminius liudytojo parodymus palyginus su objektyviais, todėl nekeliančiais abejonių duomenimis – radijo pokalbių ir autotikros kanalo suvestinėmis (1 t., 52–54, 60 b. l.), AB SEB banko duomenimis (1 t., 32 b. l.), Vieningos pajėgų valdymo sistemos policijos ekipažo V1812 GPS duomenų analize ir tų duomenų detalia ataskaita (1 t., 92, 94–99 b. l.), AUDIT III informacinės sistemos audito duomenimis (2 t., 141, 145 b. l.) akivaizdu, kad liudytojo parodymai su jais sutampa.

Analizuojant minėtus objektyviai užfiksuotus duomenis ir juos lyginant su liudytojų D. B. bei J. K. parodymais, nustatyta tokia toliau dėstoma įvykių seka.

Vieningos pajėgų valdymo sistemos policijos ekipažo V1812 GPS duomenys (1 t., 94– 99 b. l.) įrodo, kad policijos pareigūnas D. G. išlipo iš tarnybinio automobilio 3:14:46 val. (tai, kad būtent jis sustabdė D. B. automobilį, pripažino abu nuteistieji). 3:17:26 val. bei 3:17:31 val. tarnybinio automobilio dureles atidarė D. G. ir D. B., t. y. įsėdo į automobilį. 3:18:12 val. (dėl perkeliant radijo ryšių pokalbių garso įrašų į laikmeną susidarančio 2 valandų skirtumo informavo Vilniaus apskrities VPK Informatikos ir ryšių skyriaus viršininkas – 1 t., 44 b. l.) ,,Dainava12“ (tai J. S. ir D. G. patrulių ekipažo šaukinys) susisiekė su ,,Venta“ (centru), perėjo į autotikros kanalą ir paprašė patikrinti duomenis apie Ukmergės–Žadeikos g. sustabdytą automobilį ,,Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Nuteistieji teigė liudytoją D. B. vairavus ne ,,Audi“, bet ,,BMW“ markės automobilį, tačiau tai paneigė ne tik pats D. B., bet ir autotikros kanalo suvestinės duomenys (,,kartoju Ukmergės Žadeikos Audi B. O. P. 672“).

Tokią aplinkybę įrodo ir pagal patrulių pranešimus ,,SBDB-stabdymas“ duomenų bazėje užfiksuoti duomenys (1 t., 37 b. l.), jog paleistas būtent ,,Audi“ automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šioje duomenų bazėje nurodytas paleidimo laikas 3:20 val., apie tai pareigūnai pranešė ,,Ventai“ 3:25:30 val., tiesa, nurodydami A. B. vardą ir pavardę.

J. S. teisme teigė tokio asmens nepažįstantis ir tik atsakydamas į prokurorės klausimus pripažino, kad jis bei A. B. registruoti tame pačiame bute. Taigi niekas kitas be J. S. negalėjo nurodyti šios pavardės, o tai neatitiko tikrovės, kadangi ,,Audi“ automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne A. B., bet D. B.

Akivaizdu, jog automobilio paleidimo laikas nurodytas netiksliai, nes iš jau minėtos Vieningos pajėgų valdymo sistemos policijos ekipažo V1812 GPS duomenų detalios ataskaitos matyti, kad pareigūnų automobilio galinės keleivio durelės atidarytos 3:24:46 val. ir uždarytos 3:24:54 val. Šią aplinkybę atitinka liudytojo D. B. parodymai, jog po pokalbio su pareigūnais jis išlipo iš policijos automobilio ir nuvažiavo prie prekybos centro ,,IKI“ pareigūnų nurodyto bankomato paimti pinigų. Fotolentelė prie liudytojo D. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (1 t., 18 b. l.) patvirtina bankomatą ir parduotuvę ,,Batų kalnas“ kaip liudytojui nurodytą orientyrą ten esant.

AB SEB banko duomenys, atsakant į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus paklausimą dėl pinigų nurašymo iš D. B. sąskaitos ir jų paėmimo iš bankomato (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro ,,IKI“, įrodo, kad pinigai iš bankomato paimti 3:28:28 val. (1 t., 32 b. l.).

Toliau tikrinant įrodymus pagal pirminius liudytojo D. B. parodymus nustatyta, kad atstumas nuo bankomato iki liudytojo laukusių pareigūnų automobilio prie statomo pastato (duomenys neskelbtini) yra 316 m, jį nuvažiuoti automobiliu trunka 1 minutę (interneto paieškų svetainės ,,Maps.lt“ duomenys – 1 t., 22–23 b. l.).

Jau minėtos Vieningos pajėgų valdymo sistemos policijos ekipažo V1812 GPS duomenų detali ataskaita įrodo, kad 3:30:07 val. atidarytos pareigūnų automobilio galinės keleivio durelės, 3:30:11 val. uždarytos ir 3:30:19 val. vėl atidarytos. Jau iš liudytojo D. B. pirminių parodymų matyti, jog būdamas prie bankomato jis matė pareigūnų automobilį, paėmęs pinigus nuvažiavo prie jo, į jį įsėdo, padėjo pinigus tarp priekinių sėdynių ir išlipo.

Pareigūnų automobilio maršrutą nuo liudytojo D. B. sustabdymo vietos Ukmergės g. iki sustojimo prie (duomenys neskelbtini) statomo pastato, kur buvo perduoti pinigai, įrodo automobilio vaizdo registratoriaus įrašo apžiūros protokolo duomenys su iš jo bei interneto tinklalapio www.maps.google.lt darytomis nuotraukomis ir Vieningos pajėgų valdymo sistemos policijos ekipažo V1812 GPS duomenimis (1 t., 82–91 b. l.). Iš šių duomenų matyti visas tarnybinio automobilio judėjimas, jo sustojimai. Duomenys pagal laiką ir maršrutą sutampa su jau išanalizuotais kitais duomenimis bei liudytojo D. B. parodymais.

Atkreipiamas dėmesys, kad pagal skirtingų informacijos šaltinių duomenis pareigūnų automobilis stovėjo liudytojo nurodytoje vietoje, kur buvo perduoti pinigai, apie dvi su puse minutės (laikas truputį skiriasi dėl skirtingų laikmenų). Tai sutampa su liudytojo D. B. parodymais, jog būdamas prie bankomato jis matė stovintį pareigūnų automobilį ir netrukus prie jo iš priekio privažiavo.

Beje, policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo apžiūros protokolą tyrėjas S. R. surašė tik 2013 m. balandžio 15 d., todėl ikiteisminį tyrimą atliekančiai vyresniajai tyrėjai E. Š. jo duomenys negalėjo būti žinomi, 2013 m. kovo 11 d. liudytojui D. B. duodant išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes.

Taigi teisiamajame posėdyje ištirti liudytojo D. B. pirminiai parodymai, kurie vėliau patikslinti tik dėl smulkmenų, patvirtino objektyviais duomenimis nustatytas pareigūnų padaryto nusikaltimo aplinkybes. Dėl šios priežasties liudytojo D. B. parodymų teisingumas nekelia abejonių, nors nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose juos ginčija. Liudytojo parodymai, kad kurį laiką jis per veidrodėlį matė važiuojantį policijos automobilį, nepaneigti, nes iš vaizdo registratoriaus darytos nuotraukos (1 t., 85 b. l.) neleidžia kategoriškai teigti, kad tolumoje negali būti liudytojo automobilio šviesų, o liudytojas niekada nesakė, kokiu atstumu nuo jo pareigūnai važiavo.

Kita vertus, priešingai nei teigia savo skunduose apeliantai, vaizdo įrašai nėra svarbiausi šioje byloje. Jie tėra vienas iš įrodymų šaltinių, neturintys prioriteto prieš kitus įrodymų šaltinius, ir vertinami kaip įrodymų viseto dalis.

Liudytojo D. B. parodymuose kai kurių detalių nesutapimas nepaneigia jo parodymų esmės. Kai kur liudytojas dėl streso ir pan. sąžiningai klydo (pvz. sakė, kad pareigūnų automobilyje pirmą kartą sėdėjo 15 minučių ar daugiau, nors pagal jau aptartus objektyvius duomenis tai truko tik apie 7 minutes), tačiau tai tik įrodo, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai nedarė spaudimo liudytojui duoti tokius parodymus, kurie būtų palankūs, siekiant nepagrįstai apkaltinti apeliantus.

Parodymų nesumenkina ir tai, jog apie policijos pareigūnams duotą kyšį pranešė ne pats liudytojas, bet jo bendrakeleivė J. K., maždaug po 15 minučių po įvykio grįžusi į namus ir paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu 112 (1 t., 3 b. l.).

Liudytojos J. K. parodymai taip pat nekelia abejonių, nes atitinka jau išanalizuotus objektyvius duomenis. Jų nepatikimais nedaro aplinkybė, kad skambindama bendruoju pagalbos telefonu prisistatė svetima Navickaitės pavarde, kadangi apie nusikaltimą galima pranešti ir anonimiškai.

Apeliantai ginčija liudytoją J. K. galėjus matyti pinigų perdavimą pareigūnams. Teisėjų kolegija tokį apeliacinių skundų argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir nurodo šią aplinkybę apeliantus traktuojant perdėtai tiesmukai, nevertinant visumos.

Jau ikiteisminio tyrimo pradžioje liudytoja J. K. parodė esmines įvykio aplinkybes: grįžęs iš policijos automobilio D. B. pasakė, kad reikia važiuoti prie bankomato; artimiausią bankomatą nurodė pareigūnai, abu liudytojai jo nežinojo; D. B. iš bankomato paėmė 200 Lt banknotą, nuvažiavo į Fabijoniškių gatvę, ten įsėdo į policijos automobilį ir padėjo pinigus tarp priekinių sėdynių; liudytoja automobilyje tyčia persikreipė, kad pareigūnai matytų ją viską stebint (1 t., 33 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme liudytoja J. K. patvirtino savo parodymus, nurodė policijos ir privažiavusio D. B. automobilių tarpusavio padėtį, atstumą tarp jų. Dar kartą apklausta pirmosios instancijos teisme, liudytoja nubraižė automobilių stovėjimo schemą (2 t., 160 b. l.) ir paaiškino, ką matė ir kaip suprato D. B. perdavus pinigus – matė jo pasilenkimą ir judesį lyg ranką tiestų, iš kurio suprato, kad draugas pasilenkė ir padėjo pinigus, kadangi D. B. į policijos automobilį nuėjo su pinigais, o grįžo be pinigų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visetą, neturi pagrindo netikėti liudytojos J. K. parodymais. Nėra argumentų paneigti liudytojos parodymus, jog nuo bankomato jie nuvažiavo į Fabijoniškių gatvę, kur stovėjo pareigūnų automobilis, ir D. B. į jį įsėdo (nedalyvaudama įvykyje liudytoja negalėjo žinoti duomenų apie policijos automobilio stovėjimo vietą, durelių atidarymą, uždarymą, laiko tarpą tarp šių veiksmų, gautų iš jau aptartų objektyvių įrodymų šaltinių, kurie atitinka liudytojos parodymus).

Netikint abiejų liudytojų parodymais, nėra logiško paaiškinimo, kodėl naktį vežant merginą namo Ukmergės gatve ir sustabdžius policijos pareigūnams, kelių minučių laikotarpiu reikėjo apsisukti, važiuoti prie bankomato, nuimti 200 Lt, po to važiuoti į Fabijoniškių gatvę, nors merginos namai buvo priešinga kryptimi, ir pan.

Apeliantai savo nekaltumą teisme ir apeliaciniuose skunduose įrodinėjo antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis (2 t., 103–105 b. l.) teigdami, kad faktinės aplinkybės konstatuotos tokiomis pat sąlygomis, kaip nurodė liudytoja J. K., t. y. D. B. sėdėjimo automobilyje vieta, abiejų automobilių padėtis, žmonių ūgis ir kitos svarbios aplinkybės buvo identiškos.

Su tokiu skundų argumentų negalima sutikti.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai argumentuota, kad teismas neturi pakankamo pagrindo teigti faktines aplinkybes buvus konstatuotas būtent tokiomis pat sąlygomis, kaip buvo perduodami pinigai pareigūnams: antstolė nežinojo bylos medžiagos, iš kurios galėtų matyti aplinkybes, kurias kaltinamieji prašė patikrinti; aplinkybių konstatavimo metu ji negalėjo tiksliai žinoti nei liudytojo D. B. sėdėjimo automobilyje vietos, nei automobilių padėties, nei kitų svarbių aplinkybių ir pan.

2014 m. gegužės 6 d. antstolės D. M. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole iš tiesų nurodyta, kad faktinės aplinkybės konstatuotos, automobiliams stovint vienas kito atžvilgiu trimis variantais. Tai reiškia, jog antstolė nežinojo tikrosios automobilių stovėjimo padėties, kadangi schemą liudytoja J. K. nubraižė tik 2014 m. birželio 19 d. teisiamajame posėdyje. Ir iš schemos, ir iš liudytojos 2014 m. balandžio 24 d. apklausos teisme matyti, kad antstolės surašytame dokumente nėra liudytojos nurodyto varianto (automobiliai stovi pusiau prasilenkę). Vadinasi, D. B. automobilio keleivio vietoje sėdinčio asmens galimybė matyti yra kitokia, nei nurodyta faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.

Tas pat pasakytina dėl pinigus perdavusio asmens sėdėjimo policijos automobilyje vietos. Antstolės protokole nurodyta, kad policijos automobilyje D. G. (jis vaizduoja pinigus perduodantį D. B.) sėdi galinės sėdynės dešinėje pusėje, tačiau 2014 m. gegužės 21 d. teisiamajame posėdyje liudytojas D. B. į užduotą klausimą atsakė, kad sėdėjo dešinėje arčiau vidurio.

Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytas D. G. ūgis 1,83 m, tačiau pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad liudytojas D. B. yra aukštesnis už D. G. Apie faktines aplinkybes konstatavusios antstolės ir liudytojos J. K. ūgį duomenų nėra. Šios aplinkybės svarbios vertinant, ką galėjo ar negalėjo matyti liudytoja.

Beje, antstolė konstatavo, kad negalima matyti rankų, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu ne rankos, bet ant policijos automobilio galinės sėdynės sėdinčio asmens poza. Liudytoja matė pasilenkusį D. B. ir padarė logišką išvadą apie nusineštų pinigų padėjimą, kadangi D. B. grįžo be pinigų. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nekonstatuota (to ir nebuvo prašoma padaryti), ar iš automobilio ,,Audi A4“ buvo galima matyti žmogaus pasilenkimą į priekį.

Taigi antstolės surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys nepaneigia liudytojų D. B. ir J. K. parodymų apie įvykio aplinkybes.

Atmetamas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus apeliacinių skundų argumentas, kad abu liudytojai gali būti suinteresuoti keršyti policijos pareigūnams dėl anksčiau buvusių konfliktų. Beje, tokia savo formuluote patys apeliantai išsakė tik prielaidą.

Negalima neatkreipti dėmesio, jog apie kokį nors ankstesnį pareigūnų konfliktą su D. B. byloje nėra jokių duomenų, o apie tariamą konfliktą 2013 m. Perkūnkiemio rajone su liudytoja J. K. nuteistasis J. S. be jokių įrodymų ,,prisiminė“ tik teisme, praėjus daugiau nei vieneriems metams po įtarimo priėmus kyšį; D. G. iki D. B. automobilio sustabdymo iš viso liudytojų nebuvo matęs.

Tiesa, liudytoja J. K. parodė, kad 2013 m. pradžioje nepilnas dvi savaites nuomojo butą Perkūnkiemyje, tačiau per tą laiką jokio konflikto su policija nebuvo; ji du kartus bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus Zarasų r. 2013 m. rudenį, t. y. žymiai vėliau, nei aptariamas įvykis, bet ji buvo kalta, todėl konfliktų nebuvo. Liudytojos to laikotarpio gyvenamąją vietą Zarasų r. savivaldybėje patvirtina asmens duomenys.

Priešingai, nuteistojo J. S. teiginio 2013 m. gyvenus Perkūnkiemyje bylos duomenys nepatvirtina, nes iš jo pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties duomenų (2 t., 151–158 b. l.) matyti, kad jo tėvai butą Vilniuje, Perkūnkiemio g., pardavė dar 2012 m. spalio 9 d., o iki 2013 m. rudens jo gyvenamoji vieta (ne tik deklaruota) nurodyta Vilniuje, Fabijoniškių gatvėje.

Taigi nenustatyta, kad duodami parodymus apie duotą kyšį šie liudytojai turėjo kokį nors realų pagrindą keršyti policijos pareigūnams ar grasinti jiems ,,padaryti“. Priešingai, nei nurodyta nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti liudytojų D. B. ir J. K. parodymų patikimumu.

To negalima pasakyti apie nenuoseklius nuteistųjų parodymus. Kaip ir liudytojų parodymai, jie pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami, tačiau atkreipiamas dėmesys į esmines aplinkybes.

Abu nuteistieji apklausti, praėjus vos pusantros paros po įvykio, bet visiškai neprisiminė patruliavimo maršruto ir jo eigos, išskyrus susitikimą su D. B. Jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu lakoniški, abstraktūs ir neišsamūs. Neįtikėtina, jog per tokį trumpą laiką galima pamiršti esminius įvykius, juo labiau kad tai buvo paskutinis patruliavimas, tačiau juos prisiminti daugiau nei po metų, minučių tikslumu išstudijavus tarnybinio automobilio judėjimą.

Tik susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, taigi ir su įrodymais tapusiais objektyviais, todėl nenuginčijamais duomenimis iš vaizdo registratoriaus įrašo apžiūros protokolo, radijo pokalbių bei autotikros kanalo suvestinių, Vieningos pajėgų valdymo sistemos policijos ekipažo V1812 GPS duomenų detalios ataskaitos, AUDIT III informacinės sistemos audito ir AB SEB banko, pirmosios instancijos teisme atsirado J. S. versijos apie sustojimą Fabijoniškių gatvėje stebint ,,Statoil“ degalinėje susirinkusį jaunimą, į tarnybinį automobilį įsėdusį kelio paklausti vairuotoją, dar vieną sustojimą, tam pačiam vairuotojui norint pasitikslinti kelią Zarasų kryptimi, o D. G. versija apie iš D. B. automobilio sklidusį alkoholio kvapą ir vairuotojo pakvietimą į tarnybinį automobilį įsitikinti jo blaivumu (beje, turėtas alkoholio tikrintuvas ,,Drager“ 0747 (1 t., 108 b. l.) taip ir nebuvo panaudotas).

Paminėti bei šioje nutartyje jau išanalizuoti objektyvūs duomenys paneigia J. S. parodymus, jog Fabijoniškių gatvėje dviejų su puse minučių (1 t., 88 b. l.) ekipažui pakako stebėti jaunimą, įsitikinti, kad jaunimas degalinėje juos pastebėjo ir niekur nevažiuos, bei pakviesti tuo metu privažiavusį vairuotoją atsisėsti į automobilį ir nežinančiam, kaip išvažiuoti iš miesto, tai išaiškinti.

Akivaizdu, jog D. G. versija niekuo objektyviai nepagrįsta, o J. S. versijos priderintos prie jau minėtų objektyvių duomenų, užfiksavusių tarnybinio automobilio judėjimo, stovėjimo vietą ir laiką, durelių atidarymą, uždarymą ir pan.

Teisėjų kolegija tai vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką.

Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistųjų J. S. ir D. G. kaltę, jiems būnant valstybės tarnautojais, tiesiogiai savo naudai provokavus, susitarus su D. B. priimti kyšį ir jį priėmus už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Neteisėtas neveikimas pasireiškė tuo, kad sustabdę vairuotoją, su savimi neturintį transporto priemonės registracijos liudijimo, techninės apžiūros rezultatų kortelės ir privalomojo transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimo liudijimo, neįformino administracinio teisės pažeidimo. Bendrai vykusio pokalbio tarnybiniame automobilyje metu pareigūnai konkliudentiniais veiksmais bei užuominomis liudytojui D. B. leido suprasti, kad už atlygį protokolas liks nesurašytas ir pažeidėjas nenubaustas.

Aplinkybė, jog D. B. perduoti pareigūnams 200 Lt nerasti, nepaneigia apeliantų kaltės, nes, priešingai nei nurodyta apeliaciniuose skunduose, imuniteto tarnybos pareigūnai atvyko ne po labai trumpo laiko, bet beveik po valandos, o automobilio apžiūra ir pareigūnų asmens kratos atliktos, praėjus trims valandoms po įvykio (1 t., 62, 122–123, 187–188 b. l.). Toks laiko tarpas yra pakankamas kaip kyšis gautiems pinigams paslėpti arba kitokiu būdu jais disponuoti. Beje, aptariamos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir nereikalauja nusikalstamų padarinių, todėl, net jei apeliantai dėl kokių nors nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių nebūtų priėmę kyšio, jų iki tol atlikti veiksmai (provokavimas ir susitarimas priimti kyšį) vis tiek būtų nusikalstami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas J. S. bei D. G. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą. Teismas įvertino skundžiamos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad už skundžiamą veiką paskirta straipsnio sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis atitinka įstatymo reikalavimus, bausmės savo dydžiu nėra per griežtos.

Dėl rašymo apsirikimo

Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė aiškų rašymo apsirikimą. Nuosprendžio įžanginėje dalyje ir aprašomosios dalies pradžioje teisingai nurodęs kaltinamojo S. vardą ,,J.“ (tiesa, jį rašydamas ne pagal nelietuviškų asmenvardžių rašymo taisykles), tolesnėje nuosprendžio aprašomojoje dalyje (3, 7, 11, 12 lapuose) ir rezoliucinėje dalyje teismas S. įvardijo kaip ,,J.“.

Teisėjų kolegija šį apsirikimą vertina ne kaip esminį pažeidimą, turintį įtakos nuosprendžio teisėtumui, bet kaip teisėjo aplaidumą ir jį ištaiso.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio aprašomosios dalies 3, 7, 11, 12 lapuose bei rezoliucinėje dalyje ir laikyti, kad pripažintas kaltu bei nuteistas ne Jurij, bet J. S.

Nuteistųjų J. S. ir D. G. apeliacinius skundus atmesti.