Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Šalys prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Dėl apribotos teisės naudotis elektros prietaisais

Dėl apribotos teisės įsigyti maisto produktų, kuriems reikalingas terminis apdorojimas

Dėl vaisių ir daržovių kiekio

Dėl BVK 73 straipsnio 3 punkto taikymo

Dėl neturtinės žalos nebuvimo

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl apribotos teisės naudotis elektros prietaisais

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja Panevėžio PN priskirta paprastajai nuteistųjų grupei (b. l. 43). Nustatyta, kad Panevėžio PN administracija įgyvendindama BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeitimus, paprastosios grupės nuteistosioms nurodė iki 2020 m. liepos 15 d. atiduoti elektros prietaisus į nuteistųjų daiktų sandėlį (b. l. 34). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. liepos 15 d. į sandėlį pridavė televizorių, plaukų tiesintuvą, ausines (b. l. 45). Panevėžio PN atsiliepime (b. l. 34) nurodė, kad sistemiškai aiškinant BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, konstatuotina, jog ši teisės norma įtvirtina lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems teisę turėti elektros prietaisus, o paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems teisė turėti elektros prietaisus nėra įtvirtinta, yra nustatyta tik jų teisė turėti barzdaskutę. Teismas tokiam Panevėžio PN pateiktam išaiškinimui nepritaria. Teismas pažymi, kad BVK 92 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems (taigi ir paprastajai nuteistųjų grupei) leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Kaip matyti, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) numatė paprastajai nuteistųjų grupei teisę turėti Taisyklių 20.4.1–20.4.7 papunkčiuose nurodytus elektros prietaisus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, Panevėžio PN liepusi iki 2020 m. liepos 15 d. pareiškėjai į sandėlį pasidėti leidžiamus turėti elektros prietaisus (televizorių, ausinės (kurios kaip nurodė Panevėžio PN atsiliepime (b. l. 35) yra naudojamos kartu su televizoriumi), plaukų tiesintuvą), elgėsi neteisėtai.

-televizorių ir jo priedėlį antžeminei televizijai, jei šis priedėlis įsigytas iki 2016 m. balandžio 1 d.;

-kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą;

-barzdaskutę;

-elektrinį virdulį;

-LED skaitymo lemptą (maitinamą elementais).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjai buvo atiduotas televizorius kartu su komplektuojančiomis dalimis ir ausinės (kaip prietaisas, naudojamas kartu su televizoriumi (b. l. 47). Plaukų tiesintuvas pareiškėjai grąžintas nebuvo, nes jo turėti neleido Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (galiojančių nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d.) 21 punktas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 15 d. iki 2020 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjai neteisėtai buvo atimta galimybė naudotis televizoriumi (kartu su ausinėmis).

Dėl teisės naudotis plaukų tiesintuvu teismas pažymi, kad abi Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. galiojanti redakcija), teisės naudotis plaukų tiesintuvų nenumatė, todėl pagrindo šiuo nagrinėjamu aspektu konstatuoti neteisėtus Panevėžio PN veiksmus nėra.

Dėl teisės naudotis elektriniu virduliu teismas pažymi, kad ši teisė iš pareiškėjos atimta nebuvo, nes kaip matyti Panevėžio PN priėmė sprendimą nuo 2020 m. liepos 16 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. leisti nuteistiesiems naudotis asmeniniais virduliais (b. l. 34), be to, kaip matyti iš pareiškėjos prašymo padėti daiktus į sandėlį (b. l. 45), pareiškėja į sandėlį elektrinio virdulio nepadėjo.

Dėl apribotos teisės įsigyti maisto produktų, kuriems reikalingas terminis apdorojimas

BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkte (redakcija galiojanti nuo 2020 m. birželio 20 d.) numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti maisto produktus (išskyrus maisto produktus, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti). BVK 95 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.

-vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų) – ne daugiau kaip 2 kg;

-duonos gaminių – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-pieno produktų (išskyrus saldintą sutirštintą pieną) – ne didesnėse nei 500 ml pakuotėse;

-termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių (žuvies) – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, riešutų – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-aliejaus, margarino– ne didesnėse nei 500 ml pakuotėse;

-natūralios arbatos, kavos, kakavos – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens – ne didesnėse nei 1000 ml pakuotėse;

-prieskonių, sintetinių saldiklių;

-sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-kruopų, makaronų – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-ketčupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų – ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse;

-sausainių, vaflių ir meduolių – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse ir ne daugiau kaip po vieną pakuotę.

Nustatyta, kad Panevėžio PN administracija įgyvendindama BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeitimus, nuo 2020 m. birželio 29 d. uždraudė įstaigoje veikiančioje nuteistųjų parduotuvėje prekiauti maisto produktais, kuriuos būtina termiškai apdoroti (t. y. kurių negalima vartoti prieš tai jų nepaveikus šiluma): natūralia arbata, kava, kakava, sausomis sriubomis, sausais antraisiais patiekalais, sausu sultiniu, kruopomis, makaronais. Teismas pažymi, kad nors vadovaujantis BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paprastajai nuteistųjų grupei uždrausta turėti maisto produktų, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti), tačiau to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems (taigi ir paprastajai nuteistųjų grupei) leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Kaip matyti, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) numatė paprastajai nuteistųjų grupei teisę turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17 papunkčiuose nurodytus maisto produktus (tame tarpe ir termiškai apdorojamus). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, Panevėžio PN nuo 2020 m. birželio 29 d. uždraudusi įstaigoje veikiančioje nuteistųjų parduotuvėje prekiauti maisto produktais, kuriuos būtina termiškai apdoroti, elgėsi neteisėtai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad laukdami poįstatyminio teisės akto, kuris reglamentuotų nuteistiesiems leidžiamus įsigyti ir turėti asmenius daiktus, priėmimo bei atsižvelgdami į nuteistųjų prašymus ir nusiskundimus dėl joms apribotos teisės įsigyti asmeninius daiktus (ypač arbatą, kavą, kakavą), taip pat siekdami palengvinti nuteistųjų adaptaciją pereinamuoju laikotarpiu, Panevėžio PN priėmė sprendimą nuo 2020 m. liepos 16 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. leisti nuteistosioms įsigyti šiuos maisto produktus, kuriems reikalingas terminis apdorojimas: natūralios arbatos, kavos, kakavos, sausų sriubų, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio.

2020 m. rugpjūčio 21 d. įsigaliojus naujoms Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms nuteistosioms buvo leista įsigyti ir turėti maisto produktus, kurie buvo numatyti taisyklių 20.1.1-20.1.9, 20.1.12, 20.1.17 punktuose, taip pat sausų dribsnių:

-vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų) – ne daugiau kaip 2 kg;

-duonos gaminių – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-pieno produktų (išskyrus saldintą sutirštintą pieną – ne didesnėse nei 500 ml pakuotėse;

-termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių (žuvies) – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, riešutų – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-aliejaus, margarino– ne didesnėse nei 500 ml pakuotėse;

-natūralios arbatos, kavos, kakavos – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse;

-sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens – ne didesnėse nei 1000 ml pakuotėse;

-prieskonių, sintetinių saldiklių;

-ketčupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų – ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse;

-sausainių, vaflių ir meduolių – ne didesnėse nei 500 g pakuotėse ir ne daugiau kaip po vieną pakuotę.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2020 m. liepos 16 d. pareiškėjai neteisėtai buvo atimta galimybė apsipirkti Panevėžio PN parduotuvėje maisto produktų, kurie jai buvo leidžiamai Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.). Šiuo atžvilgiu konstatuotini neteisėti Panevėžio PN veiksmai. Laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 16 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjai neteisėtai buvo atimta galimybė nusipirkti kruopų ir makaronų, nes Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) šią teisę pareiškėjai garantavo. Šiuo atžvilgiu konstatuotini neteisėti Panevėžio PN veiksmai.

Dėl vaisių ir daržovių kiekio

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai buvo apribota leidžiamų įsigyti ir turėti vaisių, daržovių kiekis (buvo nustatytas 2 kg apribojimas). Apribojus įsigyti ir turėti leidžiamų vaisių, daržovių kiekį, pareiškėja neteko galimybės gauti pakankamai vitaminų ir mineralų, nes pataisos įstaigoje teikiamas maistas palaiko tik gyvybines jos funkcijas.

Panevėžio PN atsiliepime (b. l. 37-38) nurodė, kad apribojimai dėl nuteistiesiems galimo įsigyti ir turėti vaisių, daržovių kiekio niekaip nėra susiję su 2020 m. birželio ir rugpjūčio mėn. įsigaliojusiais BVK ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais. Pažymėjo, kad apribojimas dėl nuteistiesiems leidžiamo įsigyti vaisių ir daržovių kiekio atsirado nuo 2018 m. spalio 20 d. įsigaliojus 2018 m. spalio 19 d. įsakymui Nr. 1R-213 ,,Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Analogiškos nuostatos dėl apribojimų leistinam įsigyti vaisių ir daržovių kiekiui buvo perkeltos ir į naujųjų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, nuostatas. Taigi, pareiškėjai leidžiamų įsigyti vaisių ir daržovių kiekio apribojimas buvo taikomas nuo pat jos atvykimo į Panevėžio PN, t. y. 2019 m. birželio 20 d.

Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais Panevėžio PN atsiliepime nurodytais argumentais, nes Panevėžio PN atsiliepime teisingai nurodė, kad pakeitimai susiję su leidžiamu įsigyti vaisių ir daržovių kiekiu atsirado nuo 2018 m. spalio 20 d. įsigaliojus 2018 m. spalio 19 d. įsakymui Nr. 1R-213 ,,Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Kaip pagrįstai nurodė Panevėžio PN analogiškos nuostatos dėl apribojimų leistinam įsigyti vaisių ir daržovių kiekiui buvo perkeltos ir į naująsias nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusias Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles.

Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad negalėdama įsigyti pakankamo kiekio vaisių ir daržovių, pareiškėja negauna pakankamo kiekio vitaminų ir mineralų, teismas pažymi, kad kaip pagrįstai nurodė Panevėžio PN savo atsiliepime (b. l. 38), pareiškėja įstaigoje veikiančioje parduotuvėje gali apsipirkti du kartus per savaitę, taigi ji iš viso gali įsigyti 4 kg vaisių ir daržovių. Be to, kaip nurodė Panevėžio PN atsiliepime (b. l. 38-39) pareiškėjai pataisos įstaigoje yra teikiamas maitinimas, kuris atitinka fiziologines mitybos normas, teikiamas maitinimas yra kokybiškas, ką patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 73-80).

Dėl panaikintos galimybės įsigyti vitaminus ir maisto papildus

Pareiškėja skunde nurodė, kad Panevėžio PN nuo 2019 metų panaikino galimybę įsigyti maisto papildus ir vitaminus, nors jie priskiriamai prie maisto produktų.

Teismas pažymi, kad galimybė nuteistiesiems įsigyti vitaminų atsirado tik nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. įsigaliojus Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių pakeitimams. Taisyklių 20.5.15 papunktyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje vaistinių preparatų, kuriais Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko nustatyta tvarka leidžiama prekiauti vaistinių preparatų mažmeninės prekybos įmonėms, vitaminų (gamintojų pakuotėmis, ne daugiau kaip 30 tablečių arba kapsulių), gydytojo rekomenduotų medicinos priemonių (nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktoriaus leidimą įsigyti ir turėti medicinos priemonių).

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjos skundo teiginiai, kad Panevėžio PN nuo 2019 metų panaikino galimybę įsigyti maisto papildus ir vitaminus, nors jie priskiriamai prie maisto produktų, atmetami kaip nepagrįsti, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtų Panevėžio PN veiksmų analizuojamu aspektu nėra.

Dėl BVK 73 straipsnio 3 punkto taikymo

Pareiškėja skunde nurodė, kad remiantis BVK 73 straipsnio 3 punktu pakeitimu nuo 2020 m. birželio 20 d. paprastajai nuteistųjų grupei priskiriami nuteistieji nebegali gauti smulkiųjų paketų iki 2 kg (galimi tik laiškai iki 20 gr.), todėl taip buvo atimta jos galimybė gauti neribotą kiekį įvairiausių žurnalų, kryžiažodžių, pašto ženklų, vokų.

BVK 73 straipsnio 3 punkte (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 20 d.) buvo numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų.

BVK 73 straipsnio 3 punkte (redakcija galiojanti nuo 2020 m. birželio 20 d.) numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat šio Kodekso 95 straipsnyje nustatytu periodiškumu gauti perduodamų daiktų.

Taigi, atsižvelgiant į naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą matyti, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji nebegali gauti smulkiųjų paketų. Pareiškėja tokį pasikeitusį reglamentavimą sieja su jos apribota galimybe gauti žurnalų, rašomo popieriaus, pašto ženklų, vokų. Teismas tokius pareiškėjos skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Teismas pažymi, kad kaip pagrįstai nurodė Panevėžio PN savo atsiliepime (b. l. 39-40), vadovaujantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 29 punktu, spaudos, vokų, pašto ženklų, rašymo popieriaus nuteistosioms leidžiama gauti pašto ir perduodamu siuntiniu arba per pasimatymus. Be to, kaip nurodė Panevėžio PN šių prekių nuteistosios gali įsigyti iš pataisos įstaigoje veikiančios parduotuvės. Laikraščius, žurnalus nuteistosios gali prenumeruoti pačios (tą numato BVK 93 straipsnis), be to ir patys Panevėžio PN prenumeruoja periodinius leidinius (laikraščius, žurnalus). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo konstatuoti neteisėtų Panevėžio PN analizuojamu aspektu nėra.

Teismas pareiškėjos skundo argumentą, kad įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui daiktus galima gauti tik viena pašto siunta, kuri leidžiama kartą per šešis mėnesius ir neturi sverti daugiau nei 15 kg (vienu metu perduodami daiktai, į kuriuos įeina drabužiai, patalynė, avalynė, laikrodžiai, elektros prietaisai – televizoriai, radijo imtuvai, virduliai), sieja su ta aplinkybe, kad ji negalėjo apsirūpinti drabužiais 4 metų laikams. Tokį pareiškėjos skundo argumentą teismas atmeta kaip nepagrįstą. Teismas pritaria Panevėžio PN atsiliepime (b. l. 40-41) nurodytam argumentui kad nuteistosios, kurios neturi nuosavų drabužių ir (ar avalynės) esant jų rašytiniam prašymui aprūpinamos nemokamai. Bylos duomenimis pareiškėja 2020 metais nėra teikusi prašymų Panevėžio PN dėl jos aprūpinimo drabužiais ir avalyne (b. l. 41).

Teismas pažymi ir tai, kad iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji ginčija tik BVK 73 straipsnio 3 punkto teisėtumą, kuris yra procesinio pobūdžio, o nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių Panevėžio PN priimtų aktų teisėtumo neginčija.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas daro išvadą, Panevėžio PN jokių neteisėtų veiksmų susijusių su BVK 73 straipsnio 3 punkto taikymu pareiškėjos atžvilgiu neatliko, todėl šie pareiškėjos skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BVK 73 straipsnio 3 punktas, 92 straipsnio 1 dalies 2 punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenkintinas. Pažymėtina, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjos prašymą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Likusieji pareiškėjos argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, kad Panevėžio PN neteisėtai iš pareiškėjos atėmė televizorių (kartu su ausinėmis) ir tam tikrą laiką neleido pareiškėjai iš pataisos įstaigoje veikiančios parduotuvės įsigyti ir turėti leidžiamų maisto produktų.

Iš pareiškėjos pateikto skundo matyti, kad ji atsakovu byloje nurodė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (b. l. 15-17). Pareiškėja neturtinę žalą siejo su Teisingumo ministerijos priimtu teisės aktu (priimtais BVK pakeitimais). Teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą jokių neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų pareiškėjos atžvilgiu nenustatė. Tokia išvada daroma todėl, kad Teisingumo ministerija pareiškėjos atžvilgiu nepriėmė jokio teisės akto, kuris būtų taikomas išskirtinai tik jai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėja prašė priteisti 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu. Teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų (b. l. 48) nenustatyta, kad pareiškėja dėl skunde jai galimai padarytų pažeidimų patyrė ryškesnių dvasinių išgyvenimų, emocinės būklės sutrikimų, teismui nėra pateikta duomenų apie pareiškėjos kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jos nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jos sveikatai. Tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėja patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių ji nebūtų patyrusi, jei būtų buvusi laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėja patyrė neturtinę žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Teismas vertindamas pareiškėjos patirtą neturtinę žalą pažymi, kad nors iš pareiškėjos tam tikrą laiką buvo atimta teisė naudotis televizoriumi (kartu su ausinėmis), tačiau susipažinti su svarbiausiomis naujienomis pareiškėja galimybę turėjo. Nustatyta, kad pareiškėja televizorių galėjo žiūrėti Panevėžio PN bendro naudojimo patalpose, pareiškėja galėjo skaityti Panevėžio PN prenumeruojamą spaudą (laikraščius, žurnalus), pareiškėja spaudą prenumeruoti galėjo ir pati. Dėl draudimo įsigyti tam tikrus maisto produktus teismas pažymi, kad šis draudimas galiojo neilgą laiko tarpą, be to, kaip nurodė Panevėžio PN savo atsiliepime (b. l. 36) uždraudus įsigyti termiškai apdorojamus maisto produktus, nuteistųjų iki tol turėti ir nesuvartoti maisto produktai paimti nebuvo, juos nuteistosioms buvo leista suvartoti. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimo pobūdį, jų trukmę, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jos teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjos L. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Panevėžio pataisos namuose, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.