Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nerengdama teismo posėdžio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. S. prašymą dėl jam skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo švelnesne bausme, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje yra naudojamas terminas „įstatymas“, todėl prašyme pasisakoma, kad šis terminas turi būti aiškinamas plačiau nei tik Lietuvos Respublikos Seimo išleistas ir Prezidento patvirtintas teisės aktas.

Prašyme taip pat nurodoma, jog, atsižvelgiant į aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, reikšmės turi teisinis reguliavimas, numatytas BK 1 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato BPK. Padaryta išvada, jog BPK 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau.

Nuteistojo prašyme aprašoma teismų kompetenciją užpildyti įstatymų spragas ir nurodoma, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškino: „teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog Vyriausybės pastabų 22–27 pastraipose pasisakoma, kad po EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiškėjai. Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis EŽTT išvadų byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą.

Nuteistasis sutinka su tokia Vyriausybės pozicija ir teigia, jog teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Pažymi, jog nuo sprendimo Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą byloje praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas nesureguliavo baudžiamojo įstatymo taip, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką, todėl ši spraga, jo teigimu, gali būti užpildyta palengvinant teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, nes minėtas EŽTT sprendimas laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu, pagal savo teisinę galią prilygstančiu įstatymui.

Nuteistojo teigimu, nors priimant jo atžvilgiu Kauno apygardos teismui 1999 m. rugpjūčio 25 d. apkaltinamąjį nuosprendį EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą neegzistavo, tačiau šio prašymo padavimo metu minėtas sprendimas reiškia, jog atėmimo iki gyvos galvos bausmė, nesant jos peržiūrėjimo galimybės, negali būti skiriama. Atsižvelgiant į 2018 m. kovo 19 d. pastabose išdėstytą Vyriausybės poziciją, pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją sušvelninti bausmę tiek, kad ji atitiktų Konvenciją ir jos išaiškinimą aktualioje EŽTT byloje.

Nuteistojo A. S. prašymas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi BK 3 straipsnio nuostatomis.

Nagrinėjamu atveju prašymas paduotas tuo pagrindu, kad nuteistojo padėtį švelnina ne įstatyme įtvirtintas reguliavimas, o išaiškinimas, kurį pateikė EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, t. y. pažeidžia nuteistojo „teisę į viltį“.

Teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo A. S. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Kauno apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-9/1999, kuriuo A. S. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), tiesiogiai taikyti ir nuteistajam A. S., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti A. S. ir kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai tuo pačiu klausimu, t. y., ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas šios bausmės peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16, kt.)). Teismas, šiuo metu ad hoc užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys neidentiškai, kaip yra išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą teismas pasisakė, jog Konvenciją pažeidžia nebuvimas tokio teisinio reguliavimo, kuris numatytų galimybę peržiūrėti tokią bausmę. Tai rodo, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų ir procedūrų, pagal kurias būtų galima peržiūrėti tokią bausmę. Tokių instrumentų nebuvo priimant EŽTT sprendimą minėtoje byloje, taip pat jų nėra ir šiai dienai.

Tai, kad Lietuvos Respublikos teisėkūra deda pastangas ištaisyti šią spragą, matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlo įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti EŽTT sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau projektas dar neapsvarstytas ir baudžiamasis įstatymas šiai dienai dar nepakeistas. Tad, šiuo metu dar nėra teisinių sąlygų nagrinėti tokį nuteistojo prašymą iš esmės. Šiuo metu nėra nustatytų sąlygų ir kriterijų, kuriais turėtų būtų vadovaujamasi sprendžiant šį klausimą. Todėl nesant įstatyme įtvirtintų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimo instituto nuostatų, nesant aiškių kriterijų, šį klausimą išspręsti nėra galimybių. Toks neapibrėžtas ir nemotyvuotas teisėtai paskirtos bausmės pakeitimas, tenkinant vien nuteistojo lūkesčius, prieštarautų teisinės valstybės principui, iškreiptų teisinės sistemos darną.

Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, kuris priimtas 1998 m., o Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d., 110 straipsnio 3 dalį nuteistajam atlikus du trečdalius bausmės arba, jei jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, iškalėjus 25 metus, teismas peržiūri bausmę ir sprendžia, ar ją sumažinti. Nesukakus nurodytiems terminams, bausmė neperžiūrima. Taigi, tarptautinis statutas numato minimalų 25 metų kalėjimo terminą, ką tikėtina apsvarstys ir Lietuvos Respublikos teisėkūra, įtvirtindama nacionalinėje teisėje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros institutą. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis A. S. šiuo metu nėra atlikęs tokio dydžio bausmės, todėl jo prašymo svarstymui nėra jokio pagrindo.

Pagal esamą teisinį reglamentavimą, įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalo būti vykdomas, o intervencija į nuosprendį ir juo paskirtą bausmę galima tik tuo atveju, jeigu po nuosprendžio įsiteisėjimo buvo priimtas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas, tačiau šiuo atveju to nenustatyta.

Baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kuomet galėtų būti sprendžiama galimybė švelninti nuteistojo A. S. teisinę padėtį, tai yra amnestijos taikymas (BK 78 straipsnis) ir malonė (BK 79 straipsnis), tačiau abiem atvejais laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo galimybės suteiktos ne teismams. Amnestija – tai Lietuvos Respublikos Seimo priimtas aktas, o malonė - Respublikos Prezidento išleistas teisės aktas. Nors šios galimybės remiantis EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui taikyti BK 51 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į švelnesnę. Baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, jų privalomu laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teismas neturi galimybės priimti tokį procesinį sprendimą, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas, net tuo atveju, kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautinių teismų praktiką laikytini neveiksmingomis galimybėmis sušvelninti bausmę asmenims, įkalintiems iki gyvos galvos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką ( nutartis Nr. 1S-154-487/2018) analogiškose bylose, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo A. S. prašymas yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹, 364 straipsniais,

nutaria:

nuteistojo A. S. prašymo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.