Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Gediminui Bučiūnui, nuteistajam S. M. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl 2014 m. spalio 20 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dali ir nubaustas: pagal BK 226 straipsnio 2 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) bauda; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) bauda. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, paskirta galutinė bausmė – 125 MGL (16 250 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 65 ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, ir S. M. nustatyta galutinė bausmė – 123 MGL (15 990 Lt) arba (4 631 EUR ) bauda. Remiantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, išieškoti iš S. M. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 6 905,60 Lt arba 2 000 EUR.

Šiuo nuosprendžiu J. Z. Č. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 1 dalyje, požymių. Dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M., pripažintas kaltu pagal BK 226 str. 2 d. dėl to, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) komisariato Viešosios policijos skyriuje vyriausiuoju specialistu, pagal pareigybės aprašymą turėdamas teisę ir pareigą rinkti duomenis apie administracinius teisės pažeidimus, juos fiksuoti ir perduoti spręsti atitinkamiems administracinių bylų teisenos organams, 2011-08-23 gavęs Lenkijos Respublikos piliečio A. S. žodinį prašymą dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės - traktoriaus „Ursus 3512“, grąžinimo, kuri priverstinai nuvežta už A. S. 2011-08-13 padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., ir dėl tarnybos žinodamas, kad už tokį pažeidimą yra numatyta ir transporto priemonės privaloma konfiskacija ir grąžinti šią transporto priemonę savininkui negalima, piktnaudžiavo savo įgaliojimais ir 2011-08-23 A. S. neteisėtai išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę - traktorių „Ursus 3512“, be registracijos numerių, kurią A. S. nenustatytoje vietoje paslėpė ir taip S. M. sukliudė antstoliui vykdyti 2011-08-29 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarimą dėl transporto priemonės konfiskavimo ir tokiu būdu, nesant kyšininkavimo požymių, jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos A. S., nes įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams; šiais savo veiksmais jis tyčia grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisėtumo principo, nepaisė pareigos būti pareigingam, principingam, reikliam, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, užkirto galimybę vykdyti teismo sprendimą, dėl to didelės žalos patyrė juridinis asmuo - policijos įstaiga, tuo pačiu ir Lietuvos valstybė

Be to, S. M. pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d. dėl to, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) PK Viešosios policijos skyriuje ir laikinai eidamas šio skyriaus viršininko pareigas, turėdamas informacijos, kad jo buvęs kolega ir pažįstamas D. Z., dirbantis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus nusikaltimų nuosavybei poskyrio viršininku, atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje įtariamuoju gali būti pripažintas A. K., 2012-05-08, apie 16.47 val. susitiko su D. Z. prie auto elektrikų dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) g., Marijampolėje ir ten įkalbinėjo valstybės tarnautoją D. Z., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, t. y. aiškino, kad A. K. yra labai geras jo pažįstamas, nusikaltimo padaryti negalėjo ir prašė nepakeisti A. K. procesinės padėties, kad A. K. netaptų įtariamuoju jo tiriamoje byloje, turėdamas tikslą už tokius veiksmus iš A. K. savo naudai priimti 2000 eurų kyšį; negavęs iš D. Z. konkretaus atsakymo veikti neteisėtai ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tos pačios dienos vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, garaže, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) , Marijampolė, susitiko su A. K. ir tiesiogiai pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją D. Z. ten priėmė iš jo 2000 eurų kyšį, aiškindamas kad ateityje paveiks D. Z. ir šis neteisėtai veiks jo (A. K.) naudai vykdydamas įgaliojimus.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai liudytojo A. K. teisme duotus parodymus įvertino kaip melagingus, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus, kurie yra gauti pažeidžiant BPK normas, pripažino kaip įrodymus. A. K. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu D. G. nuolatos reikalavo duoti parodymus prieš S. M., grasino jį ir jo žmoną patalpinti į areštinę, pareigūnai, darę jam spaudimą, sakė, kad jo byla dėl puspriekabių bus baigta baudžiamuoju įsakymu ir jam nebus skirtas laisvės atėmimas tik tada, kai jis duos parodymus apie apeliantą. A. K. teismui nurodė, kad D. G. ir G. N. liepė jam eiti į apelianto kabinetą ir provokuoti užduodant klausimus apie pinigus ir, kad būdamas išsigandęs A. K. kalbėjo ką liepė policijos pareigūnai. Jis nurodė, kad apklausoje dalyvavo ir D. Z., kuris taip pat taikė psichologinį spaudimą, grasinimus. Patys pareigūnai pripažino, kad apklausinėjant A. K., jo apklausoje dalyvavo ir kitų tarnybų (ne Imuniteto poskyrio) pareigūnai –D. Z., G. N.. Apelianto įsitikinimu, tai neginčytinai traktuotina kaip poveikis liudytojui ir tik patvirtina tą faktą, kad A. K. parodymai apie jam darytą poveikį buvo teisingi. Todėl neginčytinai aišku, kad duomenys iš A. K. buvo išgauti pažeidžiant LR BPK 21 str. nuostatas, todėl vertinti juos kaip įrodymus nėra jokio pagrindo.

Skunde teigiama, kad liudytojo S. L. parodymai, kad apeliantas pas jį domėjosi apie A. K. bylą turi būti vertinami tik kaip informaciniai, patvirtinantys paties S. M. nurodytas aplinkybes, kad jis klausė jo apie A. K. statusą, o ne kaip įrodantys jo kaltę dėl kyšio paėmimo. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje nėra surinkta ir teismui nepateikta nei vieno tiesioginio įrodymo, kad jis būtų gavęs iš A. K. kokius nors pinigus, kad juos būtų kaip nors naudojęs ar siūlęs kitiems pareigūnams, laikęs namuose, o teismo išvados dėl tokios jo veiklos padarytos vadovaujantis ir grindžiamos vien prielaidomis.

Teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti S. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų.

BK 228 str. 1 d. numatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 nuo 2007-07-21 red.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vadovavosi teismų praktika ir nurodė, šios nusikalstamos veikos esmė pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstymu, kad pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio arba drausminio nusižengimo, yra didelės žalos valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą. Šio požymio kriterijų įstatymas nenumato, todėl jis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui.

Nors nuteistasis tiek bylos tyrimo metu tiek ir apeliaciniame skunde nuosekliai tvirtino, kad joks teisės aktas nedraudė kaltinamajam grąžinti traktorių iki teismo nutarimo priėmimo, dėl ko jo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, tokie S. M. argumentai yra paneigti byloje surinkta medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl ATPK 130² str. numatytos veikos padarymo. Šiame straipsnyje numatytas privalomas transporto priemonės konfiskavimas. ATPK 269 str. 7 d. numato, kad padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, kaip šiuo atveju ir yra, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla. Šios įstatymo nuostatos dėl konfiskuotinų daiktų gražinimo yra detalizuotos ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-06-23 įsakymu Nr. 5-V-569 patvirtinto „Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo“ 14 punkte, kuris numato, kad tais atvejais, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonę leidžiama susigrąžinti, jei teismas, išnagrinėjęs bylą, nepriima nutarimo konfiskuoti transporto priemonės. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šis teisinis reglamentavimas aiškiai ir vienareikšmiškai draudžia grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, kurios konfiskavimas yra numatytas įstatyme, iki administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo ir nutarimo priėmimo.

A. S. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole buvo nurodyta, kad byla teisme bus nagrinėjama 2011-08-29, tą žinojo ir apeliantas, tačiau vis tiek traktorių gražino 2011-08-23, t.y. likus kelioms dienoms iki bylos nagrinėjimo teisme. Apeliantas savo kaltę bando paneigti tuo, kad daikto grąžinimo klausimą yra pavesta spręsti policijos atsakingiems pareigūnas, kas patvirtina jog jis turėtus įgalinimus, t.y. teisę gražinti savininkui transporto priemonę, tačiau įstatymas besąlygiškai reglamentuoja teismo teisę spręsti, ar transporto priemonė turi būti konfiskuota ar gali būti gražinta savininkui, o S. M. savo minimus įgalinimus galėjo realizuoti tik po teismo sprendimo priėmimo ir tik taip, kai nusprendė teismas. Šios aplinkybės patvirtina, kad tokie S. M. veiksmai yra neteisėti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai – dėl netinkamai įvertinų liudytojo A. S. parodymų, kad jis po traktoriaus grąžinimo žinojo apie konfiskavimo galimybę ir jo neslėpė, netinkamai įvertinų liudytojos A. L. parodymų, jog vykdomoji byla nebaigta ir grąžinus traktorių, gali būti įvykdyta, bei prašomos įvertinti aplinkybės, kad teismų praktikoje yra priimta sprendimų, kuriais tokiose situacijose transporto priemonės nekonfiskuojamos, yra nesusiję su kaltinimo sudėties būtinųjų požymių buvimo ir todėl atmetami. Šios aplinkybės leidžia modeliuoti galimus įvykius jau po S. M. atliktų veiksmų ­ transporto priemonės grąžinimo savininkui iki teismo sprendimo priėmimo, kurie aukščiau aptartais duomenimis neginčijamai laikytini neteisėtais.

Skundo argumentą, kad neįrodyta, jog jis savo veiksmais padarė didelės žalos valstybei, apeliantas grindžia tuo, kad jis prisipažino dėl padaryto, veikė teisėtai, nesiekė asmeninės naudos. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir laiko, prisipažinimas, bei asmeninės naudos nesiekimas niekaip nepaneigia didelės žalos valstybei padarymo. Kaip jau paminėta, nuosekliai ir išsamiai ištirti bylos duomenys patvirtina, S. M., būdamas valstybės tarnautoju, privalančiu užtikrinti įstatymų laikymąsi, pats ignoravo imperatyviais teisės aktų normas ir jas šiurkščiai pažeidė, nes be teismo sprendimo sudarė galimybę naudoti transporto priemonę, kuri buvo pažeidimo padarymo įrankis ir kuri privalėjo būti paimta valstybės nuosavybėn, ir taip sudarė kliūtis teisingumo įvykdymui pagal teismo priimtą nutarimą. Tokiais veiksmais jis pademonstravo visišką nepagarbą įstatymui, savo pareigybei, ir tokia aiškiai neteisėta veika padarė didelę žalą policijai kaip institucijai ir visai valstybei.

Apeliantas skunde neteisingai nurodo, kad tarnybinio patikrinimo medžiagos ir išvados duomenimis nebuvo galima remtis kaip įrodymais, kadangi tarnybinio jo veiksmų įvertinimo patikrinimo metu jis buvo nušalintas nuo pareigų, kas reiškia, kad jis nebuvo pareigūnas, o tarnybinis patikrinimas yra atliekamas tik pareigūnų atžvilgiu. Pažymėtina, kad nors tarnybinio patikrinimo metu S. M. ir buvo nušalintas nuo einamų pareigų, tačiau patikrinimas buvo atliekamas dėl galimai jo padarytų nusikalstamų veikų, kai jis dar ėjo tarnybines pareigas ir būtent dėl tokių, kurias jis galėjo atlikti tik būdamas policijos pareigūnu ir turėdamas tam tikrus įgalinimus. Atlikus tarnybinį patikrinimą ir surinkus pakankamai duomenų, leidžiančių S. M. įtarti padarius nusikalstamas veikas, jam, kaip įtariamajam, teismo sprendimu buvo paskirtas laikinas nušalinimas nuo pareigų, siekiant užkirsti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Todėl tai, kad S. M. jo tarnybinio veiklos patikrinimo metu jau buvo taikytas laikinas nušalinimas nuo pareigų, neduoda pagrindo išvadai, kad šio patikrinimo duomenys bei išvados yra niekinės.

Dėl kaltinimo pagal BK 226 str. 2 d. numatyto nusikaltimo S. M. tiek viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, tiek ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo kaltę teismas grindė tik prielaidomis, o ne neginčijamais, teismo išvadas pagrindžiančiais įrodymais. Jis teigia, kad jo kaltė grindžiama liudytojų parodymais, kuriais nesąlygiškai negalima tikėti, nes nei vienas jų nebuvo tiesioginis jam inkriminuotos veikos padarymo liudytojas, be to, dalis liudytojų, kurių parodymus teismas laikė jo kaltės įrodymu, yra pareigūnai, susiję su įvykiu ir todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyviais, A. K. parodymus keitė, ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs davęs kyšį apeliantui, teisme viską paneigė.

Pagal BK 226 straipsnį atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, pažintimi ir kt., savo ar kitų asmenų naudai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį pažadėjęs paveikti atitinkamą įstaigą, tarnautoją ar instituciją, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgalinimus.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visus bylos įrodymus, padarė išvadą, jog šiais duomenimis neginčijamai nustatyta, jog S. M. pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, t.y. pažintimi su kolega, tyrėju D. Z., kuris tyrė A. K. bylą, priėmė iš šio kyšį, pažadėjęs už tai paveikti jo bylą tiriantį tyrėją, kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus ir nepareikštų įtarimų A. K., ir šie kaltinamojo veika pilnai atitinka BK 226 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.

Dėl kaltinimo priėmus kyšį S. M. dalį aplinkybių, kurias apylinkės teismas laikė kaip jo kaltę patvirtinančias, taip pat pripažino: jis neneigė, kad policijos komisariate sutiko pažįstamą A. K., kuris pasakė, kad turi problemų ir yra atėjęs pas pareigūną D. Š., iš kurio nuteistasis sužinojo, kad A. K. yra liudytojas automobilių byloje, t.y. žinojo apie A. K. dalyvavimą viename ikiteisminiame tyrime, tačiau dėl tolimesnių veiksmų nurodė, kad tuo jo kontaktas su A. K. ir baigėsi. Po kelių dienų važiuojant automobiliu pradėjo gesti jo variklis ir jis nusprendė užvažiuoti pas Z. Č. susiremontuoti automobilį, bet jo nerado, o automobilis užgeso. Tada norėjo paskambinti pažįstamam Zigmui, bet netyčia paspaudė kolegos D. Z. telefono numerį ir pradėjęs kalbėti su juo paprašė atvažiuoti į Saulės gatvę patempti automobilį iki degalinės. Kai D. Z. atvažiavo, pokalbio metu jis D. Z. paklausė apie A. K. bylą, apie jos aplinkybes, tačiau nieko dėl A. K. neprašė ir poveikio jam nedarė. D. Z. atsakė, kad A. K. byloje yra liudytojas ir tuo jų pokalbis baigėsi. Neigė tą vakarą su kuo nors gėręs ir taręsis dėl kyšio, A. K. nematė ir pinigų iš jo negavo. A. K. pirmą kartą po pokalbio su D. Z. pamatė 2012-10-10 kai šis atėjo į jo kabinetą ir kažko klausė apie savo bylą, norėjo, kad D. Z. gražintų jam pinigus. S. M. nesuprato, apie ką A. K. kalba, pats nuteistasis teigia neprisimenantis, apie ką su juo kalbėjęs ir ką jam atsakęs. Išėjus A. K. jis skambino savo draugui D. M. ir prašė paskolinti pinigų, bet ne dėl kyšio, o asmeniniais reikalais, nes norėjo vakare atsiskaityti už pastatytą paminklą. Tą dieną iš L. M. pasiskolino 2000 Lt. Nuteistasis mano, kad ši byla yra jo buvusio viršininko D. G. kerštas už tai, kad anksčiau nepalaikė jo pozicijos konflikte su Marijampolės AVPK vadovybe.

Taigi, apeliantas pripažįsta tik kalbėjęs su kolegomis dėl A. K. dalyvavimo ikiteisminiame tyrime, tačiau kitus veiksmus – tarimąsi su A. K. dėl kyšio priėmimo, jo paėmimo ir pažadėjimo pakalbėti su ikiteisminį tyrimą atliekančiu pareigūnu ir jį įtakoti dėl A. K. palankių sprendimų priėmimo, kurie atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, jis kategoriškai neigia padaręs. Be to, apeliantas taip pat tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė dėl tokių veiksmų atlikimo pagrįsta tik prielaidomis, o ne tiesioginiais įrodymais.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje, nurodė, kuriais byloje surinktais duomenimis vadovaujasi, o kuriuos atmeta, vertindamas byloje surinktus duomenis ir pripažindamas juos įrodymais, pagrindžiančiais S. M. kaltę, apylinkės teismas BPK 20 str. nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu, todėl pakartotinai visų apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų neanalizuoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nors nuteistasis nurodo, kad liudytojų D. Z. ir D. Š. parodymais nėra pagrindo tikėti, jų nepatvirtinus jokiais kitais duomenimis, apygardos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad šių liudytojų parodymai yra patikimi ir patvirtinti kita bylos medžiaga. Aplinkybes, kad S. M. tiesiogiai pažadėjęs A. K. paveikti valstybės tarnautoją D. Z., priėmė iš A. K. 2000 eurų kyšį, pažadėdamas ateityje paveikti D. Z., kad šis neteisėtai veiktų A. K. naudai vykdydamas įgaliojimus, patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai D. Z. ir D. Š.. Jiems aplinkybes apie kyšio davimą S. M. tiesiogiai patvirtino pats kyšį davęs asmuo A. K.. Jis ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad davė kyšį S. M., siekdamas išvengti atsakomybės, nes buvo apklaustas liudytoju ikiteisminiame tyrime ir žinojo, kad jam gali būti pareikštas įtarimas. Pažymėtina, kad šias aplinkybes A. K. nurodė policijos pareigūnams ir apklausiamas jau įtariamuoju tame ikiteisminiame tyrime. Šių liudytojų parodymus teismas laikė teisingais ir patikimais ir dėl to, kad juos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys, tai A. K. telefoninių pokalbių suvestinės, išklotinės, jų garso įrašai, kurių turinys išsamiai ir detaliai išanalizuotas skundžiame nuosprendyje ir apygardos teismas šios analizės nekartoja. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde liudytojo L. L. parodymai, kad kaltinamasis domėjosi A. K. bylos aplinkybėmis, vertinant juos įrodymų visumos kontekste, laikytini S. M. kaltę patvirtinančių įrodymų visumos dalimi.

Pažymėtina, kad S. M. nurodytos aplinkybės, jo versijoje pateiktos kaip visiškai atsitiktinės, t.y. jog sugedus automobiliui jis netyčia paskambino ne kam kitam, o būtent D. Z. ir paprašęs jo atvažiuoti padėti dėl automobilio, tačiau tuo pačiu užklausė ir apie A. K. dalyvavimą ikiteisminiame tyrime, taip pat kad jis prašė L. M. paskolinti pinigų skolai už paminklą padengti kaip tik tą dieną kai A. K. pareikalavo grąžinti jam kaip kyšį duotus pinigus, visų surinktų įrodymų kontekste skamba visiškai neįtikinamai ir vertintos kaip bandymas byloje nustatytas faktines aplinkybes paaiškinti sau naudinga linkme. Todėl kolegija sutinka su skundžiame nuosprendyje tokių aplinkybių vertinimu kaip nuteistojo gynybinė aplinkybių traktavimo versija, siekiant išvengti atsakomybės.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl liudytojo A. K. netinkamo parodymų vertino, patikimais laikant ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų įtakos ir spaudimo pasekoje jo duotus parodymus, o teisme duotų parodymų nelaikant teisingais. Dėl šio liudytojo parodymų vertinimo apylinkės teismas taip pat plačiai ir išsamiai pasisakė, motyvuotai paaiškino, kodėl būtent vienas šio liudytojo nurodytas aplinkybes laikė teisingomis ir vadovavosi tais parodymais, o kitus atmetė kaip neatitinkančius faktinių aplinkybių.

Nuosprendyje teismas nurodė, jog nors pagal BPK 276 str. 1 d., liudytojo, kuris nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teisminio nagrinėjimo metu perskaityti ikiteisminio tyrimo tyrėjui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymas, tačiau pagal šio straipsnio 4 dalį, tokie liudytojo parodymai bylos nagrinėjimo metu gali būti perskaitomi esantiems įrodymams patikrinti. Todėl liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors ir nėra savarankiškas S. M. kaltės įrodymas, tačiau visiškai patikimai patvirtina liudytojų D. Z. ir D. Š. parodymus, kuriais ir įrodoma nuteistojo kaltė.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad byloje liudytojais paklaustų pareigūnų parodymai negali būti laikomi ne tik objektyviai, nes pareigūnai yra suinteresuoti apginti savo sukonstruotą įvykių versiją, be to, jų parodymuose nėra tiesioginių jo kaltę patvirtinančių duomenų.

S. M. skunde nurodytos aplinkybės, jog policijos pareigūnai darė spaudimą A. K., kad jis apkalbėtų apeliantą, dėl ko ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai neteisingi, kad apskirai ši byla prieš jį sufabrikuota dėl jo vadovo keršto, grįsti tik subjektyviai paties apelianto nuomone. Apeliantas nepateikia jokių duomenų, kurie argumentuotai galėtų paaiškinti priežastį, dėl ko D. G. ir kiti jo vadovaujami pareigūnai galėjo siekti paveikti A. K., kad jis apkalbėtų S. M.. Jau aukščiau aptartais įrodymais pripažinta, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, kuriuos patvirtino ir kita bylos medžiaga, kas patvirtina, kad nors liudytojo apklausoje ir dalyvavo kiti, su šiuo tyrimu nesusiję pareigūnai, tai savaime nereiškia, jog buvo siekiama padaryti liudytojui įtaką duoti neteisingus parodymus ir kad apklausa yra neteisėta.

Taigi, kaip matyti iš paties apelianto bei apklaustų liudytojų parodymų, nors kiekvieni jų atskirai ir negalėtų būti savarankišku apelianto kaltės dėl inkriminuotos veikos įrodymu, tačiau vertinant kiekvieną jų kitų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos kontekste, darytina neabejotina išvada, kad juose yra akivaizdus išdėstytų aplinkybių bei įvykių sekos atitikimai, kas patvirtina, kad liudytojų parodymai yra teisingi ir turi būti vertinami kaip atitinka tikrovę bei faktus, kas akivaizdžiai paneigia apelianto skundo argumentą, jog nuosprendis grindžiamas ne įrodymų visuma, o niekuo nepagrįstomis prielaidomis.

Skirdamas nuteistajam bausmes, teismas laikėsi BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino jo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, įvertino tai, kad jie neteistas ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti S. M. paskyrus švelniausią abiejų nusikaltimų sankcijose numatytą bausmę – baudą. Įvertinus nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskirtos žymiai švelnės už įstatymų sankcijose numatytos bausmės vidurkius baudos nelaikytinos per griežtomis.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tad keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. M., išlaidas iki 2015 m. sausio 14 d. sudaro 34,74 Eur (trisdešimt keturi eurai, 74 euro ct), dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo S. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesi.