Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-456-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01415-2011-2

2012 m. gegužės 9 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 02 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir nuteisė laisvės atėmimo bausme 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., ši bausmė subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 10 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, D. T. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2011 08 27 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir bausmė, atlikta pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 10 26 d. nuosprendį. Iš D. T. priteista nukentėjusiajai S. K. 150 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos ir 1000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2011 08 27 d. apie 21.30 val. Geležinkelio g. 6, Vilniuje iš nukentėjusiosios S. K. rankų pagriebęs mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6303“, kurio vertė – 350 Lt, su jame buvusia „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, kurios vertė – 5 Lt, bandė pasišalinti, siekdamas jį pilnai užvaldyti, po ko nukentėjusiajai S. K. siekiant susigrąžinti iš jos pagrobtą turtą, ji sugriebė už jo marškinių bei bandė ištraukti paminėtą telefoną iš jo dešinės rankos, jam toliau siekiant užvaldyti nukentėjusiosios turtą ir susigrūmus su nukentėjusiąja, buvo sužalotas nukentėjusiosios kairės rankos nykštys, tuo jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiais veiksmais pasikėsino pagrobti svetimą, nukentėjusiajai S. K. priklausantį, 355 Lt vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų praeivių.

Iš skundžiamo nuosprendžio formuluočių matyti, kad pats D. T. privalėjo įrodyti savo nekaltumą, nepateikė pakankamai savo nekaltumo įrodymų, tačiau remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo.

Apelianto manymu, jis įvykdė ne plėšimą, bet atvirąją vagystę. Nukentėjusioji S. K. parodė, kad nuteistasis griebė iš jos rankų telefoną ir ketino pasišalinti, o ji sugriebė D. T. už drabužių ir bandė atimti telefoną. Nuteistasis apie įvykį davė analogiškus parodymus. Jokių kitų įrodymų apie šį įvykį bylos medžiagoje nėra. Akivaizdu, kad nuteistasis, užvaldydamas turtą, jokios fizinės ar psichinės prievartos nenaudojo. Tai, kad nukentėjusioji susižalojo, atiminėdama iš apelianto savo telefoną, nusikaltimo kvalifikacijai jokios reikšmės neturi, nes tai nesusiję su jos valios palaužimu (tuo metu jis jau disponavo pagrobtu telefonu, jis neturėjo tikslo palaužti jos valios). Be to, plėšimas yra tyčinis nusikaltimas, tačiau, anot D. T., byloje nėra nei vieno įrodymo, kad nukentėjusiąją jis sužalojo tyčia. Kaip tik iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji susižalojo pati ir tai įvyko visiškai atsitiktinai.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pagrobto turto vertė nustatyta neteisingai. Pati SIM kortelė nėra turtas, turintis ekonominę vertę. Perkant SIM kortelę, už pačią kortelę nėra mokami pinigai, 5 Lt mokami už pokalbių trukmę, kurią leidžiama prakalbėti kortelės pagalba. Byloje nebuvo išsiaiškinta, kokia pokalbių trukmė buvo likusi toje kortelėje. Taip pat teismas turėjo tiksliai nustatyti pagrobto turto vertę – nustatyti pagrobto telefono kainą, atsižvelgiant į tai, kad telefono korpusas buvo apibraižytas, pats telefonas nebuvo naujas, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji. Iš skelbimų internetiniuose tinklapiuose matyti, kad analogiško telefono kaina – apie 150 Lt, be to, šie telefonai parduodami su pakrovėjais, atminties kortelėmis, ausinėmis ir kitais priedais, kurie turi ekonominę vertę. Atsižvelgiant į tai, pagrobto telefono vertė turėjo būti nustatyta mažesnė. Teismas privalėjo atsižvelgti į telefono nusidėvėjimą, jo rinkos vertę nusikaltimo padarymo metu, taip pat – moralinį nusidėvėjimą. Nuteistojo įsitikinimu, pagrobto telefono „Nokia 6303“ rinkos vertė nusikaltimo padarymo metu buvo tik apie 120 Lt, kadangi nuo skelbimuose nurodytos kainos visada galima nemažai nusiderėti.

Skunde pažymima ir tai, kad 60 Lt vertės telefono korpusas, kurį reikia keisti, ir 90 Lt vertės odiniai batai negali turėti reikšmės nusikaltimo kvalifikacijai, nes tų daiktų apeliantas nepagrobė, o svetimo turto sužalojimas jam nebuvo inkriminuotas.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl D. T. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką. Jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. yra teisinga.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių pasikėsinimo padaryti plėšimą aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistasis D. T. savo kaltę pripažįsta, neginčija įvykio aplinkybių, tačiau mano, kad jis įvykdė ne plėšimą, bet atvirąją vagystę. Toks apelianto manymas yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad nors BK 178 ir 180 str. numatytos vagystės ir plėšimo nusikaltimų sudėtys turi daug bendrų požymių (šias nusikalstamas veikas sieja tai, kad darant jas svetimas turtas yra pagrobiamas, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas), tačiau esminis jų atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus.

Analizuojant bylos duomenis (nuteistojo D. T., nukentėjusiosios S. K., liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą) matyti, kad 2011 08 27 d. apie 21.30 val. D. T. ant pėsčiųjų tilto šalia Geležinkelio g. 6, Vilniuje iš nukentėjusiosios S. K. rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, nukentėjusioji sugriebė D. T. už marškinių, pastarasis į ją atsisuko ir liepė apsiraminti, priešingu atveju jis pagrobsiąs ir jos rankinę. Nukentėjusiajai timptelėjus D. T. ar jam užkliuvus už jos kojos, D. T. nugriuvo, o nukentėjusioji atsiklaupė šalia jo ir mėgino atimti telefoną, bet apeliantas muistėsi, telefono neatidavė, bandė įsidėti jį į kišenę. Nukentėjusioji įkando D. T. į rankos riešą, bet jis vis vien telefono neatidavė, juo brūžino per žemę. Telefoną pavyko atgauti tik priėjus 2 pašaliniams vyriškiams, kurių vienas prispaudė D. T. galvą, o kitas paėmė telefoną. Po grumtynių nukentėjusioji pastebėjo, kad jai sužalotas rankos pirštas. Iki įvykio jos pirštas nebuvo sužalotas. (t. 1, b. l. 9-10, 12-13, 16-21, 48-43, 50-51, 52-53, 54-55, 101-102, 109; t. 2, b. l. 58-65).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis, panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, todėl D. T. nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Išanalizavus visus byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis po svetimo turto pagrobimo, nukentėjusiajai aktyviais veiksmais siekiant atgauti iš jos rankų ištrauktą telefoną, pargriuvęs ant žemės, muistėsi, fiziškai trukdė nukentėjusiajai atgauti savo turtą, siekdamas išlaikyti pagrobtą telefoną, dėl ko įvyko grumtynės, kurių metu nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. 2011 09 29 d. specialisto išvadoje Nr. G 2952/11 (01) konstatuota, kad S. K. nustatytas randas sugijus žaizdai kairės plaštakos pirmame piršte, žaizda galėjo būti padaryta aplinkybėse nurodytu laiku (2011 08 27 d.), paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kurio individualių požymių nerasta. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 24-25).

Fizinis smurtas BK 180 str. prasme suprantamas kaip bet koks fizinis - smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Nors fizinis poveikis prieš nukentėjusiąją S. K. buvo panaudotas po to, kai iš nukentėjusiosios buvo atimtas telefonas, tačiau smurto panaudojimas siekiant palaužti nukentėjusiojo asmens valią ginti savo turtą ar kitaip kaltininkui siekiant įveikti nukentėjusiojo asmens pasipriešinimą turto pagrobimui vertintinas kaip siekis išlaikyti turtą, t. y. jį pasisavinti, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką veika vertinama kaip plėšimas ir tokiais atvejais, kai smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo padaryti iš karto po to, kai turtas buvo užvaldytas siekiant išlaikyti užvaldytą turtą, jei kaltininkas dar neturėjo realios galimybės turtu naudotis ar disponuoti. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, aplinkybė, kad grumtynės prasidėjo ne kaltinamojo, o nukentėjusiosios, siekiančios apginti savo turtą, iniciatyva, nereiškia, kad D. T. veiksmai muistantis ar kitaip fiziškai trukdant nukentėjusiajai atgauti savo turtą nėra plėšimo sudėties požymis. Atvirkščiai, D. T. smurtinius veiksmus atliko siekdamas fiziškai išlaikyti ir užvaldyti nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepagrįstais laikytini ir tie nuteistojo skundo argumentai, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kad nukentėjusiąją jis sužalojo tyčia, nukentėjusioji susižalojo pati. Pažymėtina, kad nusikalstamus veiksmus kvalifikuojant pagal BK 180 str. 1 d. būtina nustatyti subjektyviosios plėšimo pusės požymį – kaltės pasireiškimą tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad turtas yra svetimas, ir norėti jį pagrobti (užvaldyti) neteisėtomis priemonėmis: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Priešingai nei mano apeliantas, byloje neabejotinai nustatyta, kad D. T. veikė tiesiogine tyčia, juolab, kad jis pats pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, neginčijo savo siekio pagrobti nukentėjusiosios turto. Tai, kad, kaip teigia nuteistasis, jis nesužalojo nukentėjusiosios tyčia, neturi reikšmės D. T. veiksmų kvalifikacijai. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios S. K. sveikata buvo sužalota būtent dėl D. T. veiksmų, siekiant užvaldyti svetimą turtą.

Atmetamas ir tas nuteistojo argumentas, kad iš skundžiamo nuosprendžio formuluočių matyti, jog pats D. T. privalėjo įrodyti savo nekaltumą, nepateikė pakankamai savo nekaltumo įrodymų. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad šis argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pabrėžia ir tai, kad pagrobto turto vertė skundžiamame nuosprendyje nustatyta neteisingai: nuteistojo manymu, pati SIM kortelė nėra turtas, turintis ekonominę vertę, o pagrobto telefono „Nokia 6303“ rinkos vertė nusikaltimo padarymo metu buvo tik apie 120 Lt.

Apygardos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde ginčijama nukentėjusiajai priklausančio mobiliojo ryšio telefono ir SIM kortelės vertė nustatyta teisingai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais ir kita turto vertę patvirtinančia bylos medžiaga.

Pažymėtina, kad nukentėjusioji S. K., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jos mobiliojo ryšio telefono, kurį D. T. pasikėsino pagrobti, vertė – 350 Lt. Iš bylos medžiagoje esančio pirkimo kvito matyti, kad S. K. minėtą mobiliojo ryšio telefoną pirko 2011 04 12 d. už 388 Lt (t. 1, b. l. 36). Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta praėjus tik maždaug 5 mėnesiams po mobiliojo ryšio telefono pirkimo dienos, darytina išvada, kad minėto telefono vertė nustatyta teisingai. Apygardos teismui nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta turto verte. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, internetiniuose skelbimuose panaudoti, tokio pat modelio kaip nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonai parduodami už mažesnę kainą, šiuo atveju negali turėti įtakos pasikėsinto pagrobti telefono vertės nustatymui, juolab, kad prie apeliacinio skundo pridėtuose skelbimuose nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kada mobiliojo ryšio telefonas buvo pagamintas, įsigytas, kiek laiko naudotas.

Taip pat apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo argumentus dėl SIM kortelės vertės. Atvirkščiai nei nurodo apeliantas, SIM kortelė yra turtas, turintis vertę. Nors įsigyjant kortelę klientui suteikiama galimybė kortelės kainos dydžio sumą panaudoti pokalbiams, tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad perkant SIM kortelę, už pačią kortelę nėra mokami pinigai. Be to, nėra numatyta galimybė nemokamai įsigyti SIM kortelę, atsisakius galimybės sumokėtą pinigų sumą praleisti pokalbiams.

Pastebėtina, kad plėšimo sudėčiai nenumatomas tam tikras pagrobto turto kiekis ar jo minimalus vertės dydis – plėšimo būdu pagrobto turto vertė gali būti žymiai mažesnė nei 3 ar net 1 MGL dydžio suma, todėl apeliaciniame skunde ginčijama pagrobto turto vertė negali įtakoti nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos.

Apeliantas skunde pažymi, kad 60 Lt vertės telefono korpusas, kurį reikia keisti, ir 90 Lt vertės odiniai batai negali turėti reikšmės nusikaltimo kvalifikacijai, nes tų daiktų apeliantas nepagrobė, o svetimo turto sužalojimas jam nebuvo inkriminuotas. Minėto turto vertė ir neįtakoja D. T. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 str. 1 d. ir BK 180 str. 1 d. Byloje nustatyta, kad nuteistasis pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai S. K. priklausantį 355 Lt vertės turtą. Nors nuteistasis nebaigė savo nusikalstamo kėsinimosi dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tačiau savo nusikalstamais veiksmais visgi padarė nukentėjusiajai S. K. žalos: buvo sugadintas mobiliojo ryšio telefono metalinis korpusas ir odiniai nukentėjusiosios batai, todėl, nepaisant to, kad svetimo turto sužalojimas nebuvo inkriminuotas, nusikalstamais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginta.

Taigi surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad D. T., panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų praeivių, t. y. D. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Klausimas dėl pasikėsinto pagrobti svetimo turto vertės bei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo taip pat išspręstas teisingai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 02 20 d. nuosprendį ir D. T. išteisinti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo D. T. apeliacinį skundą.