Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-04-16 · Civilinė byla Nr. 2A-335-340/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-16
Bylos Nr.
2A-335-340/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-01294-2010-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Tatjana Žukauskienė (pran.), Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
O. M.
Atsakovas
T. N., UAB „Vilmona“, SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-335-340/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01294-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 30.3; 30.6; 121.14; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. balandžio 16 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Algirdo Auruškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. M. ir atsakovės T. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovams T. N., UAB „Vilmona“, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, nuosavybės teisės į dalį buto nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šalių ginčas kilo dėl susitarimo ir buto pirkimo-pardavimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais dėl suklydimo ir tikrosios valios neatskleidimo.

Šalies argumentai

Ieškovė N. N. pateikė ieškinį, kurį patikslinusi prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1992-08-31 pasirašytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatyti ieškovei nuosavybės teisę į 43/50 buto, o I. N. – į 7/50 buto. Nurodė, jog pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta dėl suklydimo, kadangi sumokėjusi 13 164 rublius už butą ieškovė tikėjosi, jog įgijo nuosavybės teisę į buto dalį, proporcingą sumokėtai už perkamą butą sumai. Ieškovė N. N. mirė (duomenys neskelbtini); jos turto paveldėtoja dukra V. M. 2010-04-15 padovanojo paveldėjimo teises savo dukrai O. M.. Ieškovė O. M. įstojo į bylą ir patikslinusi ieškinį prašė pripažinti iš dalies negaliojančiais 1991-12-17 pasirašytą susitarimą ir 1992-08-31 pasirašytą buto pirkimo-pardavimo sutartį, nustatyti N. N. nuosavybės teisę į ½ buto, atitinkamai I. N. paliekant nuosavybės teisę į ½ buto. I. N. yra miręs (duomenys neskelbtini).

Ieškinio reikalavimai grindžiami CK 1.90, 1.127 str. nuostatomis. Nurodoma, jog pagal Butų privatizavimo įstatymo normas, galiojusias sandorių sudarymo metu, N. N. turėjo teisę privatizuoti butą, t. y. būti privatizavimo sandorio šalimi, tačiau suklydo ir butas buvo privatizuotas vieno I. N., kuris yra N. N. sūnus, vardu. Sandorio sudarymo suklydimo įtakoje aplinkybėmis nurodomos N. N. amžius, valstybinės kalbos nemokėjimas ir tai, jog N. N. sumokėjo didžiąją dalį kainos už privatizuojamą butą ir suklydo dėl to, kas bus privatizuojamo buto savininku. Tikėjosi, jog įgyja nuosavybės teises į ½ buto dalį, t. y. lygiomis dalimis su I. N.. Nepraleido termino ieškiniui dėl sandorių nuginčijimo paduoti, kadangi apie buto privatizavimą I. N. vardu ir apie tai, kad ne ji yra buto savininkė, N. N. sužinojo 2009-12-09, kai po I. N. mirties kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovė T. N. prašė netenkinti ieškinio reikalavimų; nurodė, jog bendroms šeimos reikmėms buvo iškeisti į litus ir panaudoti jų šeimos investiciniai čekiai; ieškovė pati užpildė buto privatizavimo dokumentus ir buvo susitarta, jog butas bus privatizuotas I. N. vardu.

Atsakovai UAB „Vilmona“ ir SĮ „Vilniaus mieto būstas“ nesutiko su tuo, kad šios įmonės dalyvauja byloje atsakovais, kadangi nedalyvavo jokių sandorių pasirašyme ar tvirtinime, todėl neturi suinteresuotumo bylos baigtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-10-28 sprendimu ieškinį tenkino; pripažino iš dalies negaliojančiais 1991-12-17 I. N. ir N. N. pasirašytą susitarimą pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvęs gatvės pavadinimas (duomenys neskelbtini)) ir 1992-08-31 pasirašytą buto pirkimo-pardavimo sutartį (registro numeris 10 - 8673); nustatė nuosavybės teisę į butą N. N. (mirusi (duomenys neskelbtini)) ir I. N. (miręs (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis - po ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) (buto unikalus numeris (duomenys neskelbtini)); priteisė iš atsakovės T. N. valstybei 1 304 Lt žyminio mokesčio ir 62,06 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų, iš viso 1 366,06 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 1991-12-17 susitarimu N. N. ir I. N. susitarė pirkti butą Žvaigždžių g. 4 - 92, Vilniaus mieste lygiomis dalimis, nurodytos dalys po 50 procentų. Susitarimo 2 punkte padaryti taisymai, kurie neaptarti, šalių nepasirašyti, neaišku, kas ir kada tuos pataisymus padarė, – ištaisyta, jog buto savininku bus vienas I. N.. Pakeistas susitarimo turinys neatitiko tikrosios šalių valios ir jų atliekamų veiksmų, kadangi už perkamą butą mokėjo abu – I. N. ir N. N.. Didžiąją dalį perkamo buto kainos mokėjo N. N., t. y. 13164 rub., o I. N. – 2226 rublius (atsiskaityta investiciniais čekiais). N. N. nuo 1972 metų gyveno bute, mokėjo visus priklausančius mokesčius; butas buvo skirtas visai šeimai 1972-01-23 – I. N. (pagrindiniam buto nuomininkui) ir jo šeimos nariams, t. y. sutuoktinei ir vaikams. Remiantis Butų privatizavimo įstatymo normomis, galiojusiomis buto privatizavimo metu, N. N. turėjo teisę privatizuoti butą ir būti privatizavimo sandorio šalimi. Iš pateiktų dokumentų – susitarimo, buto pirkimo-pardavimo sutarties, atsiskaitymo už perkamą butą dokumentų, teismas padarė išvadą, jog N. N. po ginčo sutarties sudarymo elgėsi kaip buto savininkė ir pagrįstai tikėjosi, jog faktiškai tapo buto bendraturte; ji sumokėjo didžiąją dalį lėšų (rubliais ir investiciniais čekiais) už butą, nuolat gyveno privatizuotame bute, mokėjo mokesčius.

Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė, jog N. N. galėjo pasirašyti susitarimą privatizuoti butą nenaudingomis sąlygomis, faktiškai prilygintinomis teisės į nuosavybės dalį atsisakymui. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog minėtame dokumente N. N. būtų išreiškusi savo tikrąją valią privatizuoti butą I. N. vardu ir tokiu būdu atsisakiusi savo teisių į butą ar jas perleidusi. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta vieno I. N., tačiau pinigus už butą mokėjo abu susitarime nurodyti asmenys. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės patvirtina, kad buvo suklysta rašant susitarimą ir buto pirkimo-pardavimo sandorius dėl to, kas taps buto savininku (savininkais), tai yra dėl esminių sandorio sąlygų, ir tai yra esminis suklydimas. Pasirašius tokį sandorį ir N. N. sumokėjus už butą, ji pagrįstai tikėjosi, jog tapo buto bendraturte. Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus apie atsiskaitymą už nupirktą butą, bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, nuosavybės teisę į butą teismas nustatė lygiomis dalimis - po ½ buto N. N. ir I. N.. Nors šie asmenys yra mirę, tačiau sprendimo priėmimas ir turto dalių nustatymas reikšmingas paveldint turtą.

Teismas pripažino, jog pradinė ieškovė N. N. ir paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pagrindu įstojusi į bylą ieškovė O. M. nepraleido ieškinio senaties termino sandoriams ginčyti, kadangi apie pažeistas teises sužinojo 2009 m. gruodžio mėnesį, ieškinį dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia pateikė teismui 2010-02-03. Vertindamas ieškovės O. M. teisę tikslinti ir pildyti ieškinio reikalavimus teismas atsižvelgė į tai, kad N. N. turėjo teisę ir ginčijo buto privatizavimą, buto pirkimą I. N. vardu, todėl nelaikė, jog papildydama ieškinį, O. M. viršija savo teises ir pareigas, įgytas paveldėjimo teisės dovanojimo sutarties pagrindu.

Nepagrįstas atsakovės argumentas dėl restitucijos taikymo ir buto grąžinimo, kadangi pripažinus sandorius iš dalies negaliojančiais, šiuo konkrečiu atveju pasikeičia privatizuoto buto nuosavybės teisės ir jos dalys, I. N. ir N. N. pripažįstami šio buto bendraturčiais. Ieškovei ir kitiems suinteresuotiems asmenims atsiranda teisė įgyti nuosavybės teises paveldėjimo būdu ir su tuo susiję pareigos.

Bylinėjimosi išlaidas – 131 Lt žyminį mokestį už sandorio nuginčijimą bei 1 173 Lt žyminio mokesčio už turtinio pobūdžio reikalavimą pripažinti nuosavybės teises į dalį buto, iš viso 1 304 Lt, tame tarpe ir 629 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo bei 62,06 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidos, priteistos valstybei iš atsakovės T. N.. Šalims neatlyginamos jų turėtos išlaidos advokato pagalbai atlyginti, o ieškovei neatlyginamos jau sumokėto žyminio mokesčio išlaidos. Teismas atsižvelgė į tai, kad sprendimo pagrindu šalims atsiranda paveldėjimo teisės į buto dalis ir į tai, jog nebuvo susitarta geranoriškai dėl ginčo išsprendimo ne teismine tvarka. Todėl tikslinga bylinėjimosi išlaidas paskirstyti abiems šalims, t. y. ieškovei ir atsakovei T. N.. Iš kitų atsakovų bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-10-28 sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovės ieškovei priteisti 1 760 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 760 Lt žyminio mokesčio ir 1 000 Lt atlyginimas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, jog 2010-02-03 ieškovė N. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, (duomenys neskelbtini), ji mirė; jos teisių perėmėja – ieškovė O. M.; N. N. 2010-02-02 sumokėjo 131 Lt žyminio mokesčio, 2010-04-09 dar 629 Lt; mokėjimo kvitus abiem atvejais pasirašė ieškovė O. M.. 2010-08-11 sumokėjo 1 000 Lt už patikslinto ieškinio surašymą ir atstovavimą. Teismas šių išlaidų nepagrįstai nepriteisė; pažeidė CPK 93 ir 98 str. įtvirtintas teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pažymi, jog paveldėjimo teisės atsiradimas į buto dalis turi būti atribojamas nuo bylinėjimosi išlaidų, kadangi tokios išlaidos yra papildomos ir patirtos būtent dėl teisminio proceso.

Apeliaciniu skundu atsakovė T. N. prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-10-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą N. N. ir jos teisių perėmėjos O. M. patikslintą ieškinį atmesti visiškai; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad N. N. nerealizavo savo teisės tapti privatizuojamo buto bendraturte dėl suklydimo.

Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą buvo šališkas, kadangi rėmėsi ieškovės, jos liudytojų M. N. ir L. B. parodymais, kai šie asmenys neturėjo ir negalėjo turėti absoliučiai jokių žinių ir informacijos dėl 1991-12-17 sudaryto susitarimo ir 1992-08-31 pasirašytos buto pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovė minėtų dokumentų sudarymo metu buvo dar nepilnametė; kiti liudytojai nebuvo pažįstami nei su viena bylos šalimi. Tuo tarpu atsakovės liudytojos B. L., kuri bylos šalis pažinojo nuo 1988 m., duotų parodymų visiškai nevertino. Taip pat neatsižvelgė, jog sandorių sudarymo metu atsakovės ir I. N. santuoka jau tęsėsi 3 metus ir 8 mėn., jei gyveno kartu su N. N., atsakovė vienintelė galinti paaiškinti kokios buvo tuometinės šeimos pajamos ir kaip jos buvo skirstomos. Atsižvelgiant į N. N. amžių, sveikatos būklę, tarp šalių buvo susitarimas, kad butas bus privatizuotas I. N. vardu, už tai I. N. ir atsakovė išlaikys N. N. iki gyvos galvos, suteiks gyvenamąją vietą, slaugys bei rūpinsis. Apeliantės teigimu, akivaizdu, jog buto privatizavimo laikotarpiu N. N. savo valia, puikiai tai suvokdama ir to siekdama, atsisakė savo teisės tapti privatizuojamo buto bendraturte, ką patvirtina 1991-12-17 susitarimas; tai, kad N. N. sumokėjo didžiąją dalį sumos už privatizuojamą butą, niekaip nepaneigia to, jog ji sutiko būti išlaikoma sūnaus mainais už atsisakytą teisę tarpti privatizuojamo buto bendraturte sūnaus naudai.

Nurodo, jog ieškovė O. M., tapusi N. N. teisių ir pareigų perėmėja neįgijo šių teisių ir pareigų didesne apimtimi, nei turėjo N. N., todėl teikdama patikslintą ieškinį peržengė įgytų teisių bei pareigų ribas, nes neturėjo teisės keisti velionės N. N. aiškiai išreikštos valios ruoštuose procesiniuose dokumentuose dar jai gyvai esant.

Apeliantės įsitikinimu, ieškovės teisės 1991-12-17 sudaryto susitarimo ir 1992-08-31 pasirašytos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pažeistos nebuvo, ieškovės N. N. 2010-02-03 ieškinyje pareikšti tvirtinimai dėl susitarimo nebuvimo bei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo iš esmės suklydus, laikytini melagingais, todėl pirminis ieškinys pareikštas melagingu pagrindu, eliminuoja bet kokią teisę į ieškinį, kadangi bendras ieškinio senaties terminas 10 metų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės O. M. apeliacinį skundą atsakovė T. N. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovei ne tik nepriteistinos jos turėtos teismo išlaidos, bet ir iš pačios ieškovės priteistinos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimu į atsakovės T. N. apeliacinį skundą ieškovė O. M. prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-10-28 sprendimą nepakeistą, išskyrus dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (pagal ieškovės apeliacinį skundą); priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymų visumą bei tarp jų esančius prieštaravimus, padarė nešališkas išvadas. Nurodo, jog N. N. apie tai, kad nėra buto bendraturtė sužinojo tik po sūnaus mirties, kai kreipėsi dėl palikimo priėmimo, 2009-12-09, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Atsiliepimu į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus atsakovas UAB „Vilmona“ prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, jog ieškinyje reikalavimai UAB „Vilmona“ kaip atsakovui nepareikšti, įmonės procesinė padėtis nurodyta netinkamai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra; pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, o būtent šie nagrinėjamos bylos aspektai sudaro atsakovės apeliacinio skundo pagrindą; teismas nepažeidė civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Atsakovės T. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirminė ieškovė N. N. pareiškė ieškinį dėl jos pažeistos teisės privatizuoti ginčo buto dalį pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d. gynimo; ieškovė nurodė, kad ji mokėjo už buto privatizavimą investiciniais čekiais ir grynais pinigais, mokėjo komunalinius mokesčius ir buvo įsitikinusi, jog buto dalis, proporcinga jos sumokėtai čekių ir pinigų sumai, nuosavybės teise priklauso jai, tačiau po jos sūnaus I. N. mirties paaiškėjo, jog visas butas buvo privatizuotas tik jo vardu.

Apeliantė (atsakovė T. N.) nesutinka su teismo išvada, kad pirminė ieškovė (velionė N. N.) negalėjo pasirašyti sandorių nenaudingomis sau sąlygomis, nerado jokio pagrindo pripažinti, kad N. N. savo valia atsisakė nuo teisės privatizuoti butą ir perleido šią teisę sūnui I. N.. Apeliantės įsitikinimu, teismas padaręs tokią išvadą buvo šališkas, nes rėmėsi ne jos, o ieškovės teisių perėmėjos O. M. pakviestų liudytojų parodymais; iš tikrųjų tik atsakovės liudininkė B. L. turėjo tikrų žinių apie susitarimo privatizuoti butą ir pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d., pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y. ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.), ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 str.), taip pat ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kt. str.), t. y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminai pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Be to, pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas taip pat buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005; 2006-01-25 nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2006; 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje 3K-3-261/2006; 2007-10-02 nutartis civilinėje byloje 3K-3-355/2007 ir kt.).

Tokiu būdu sprendžiant apie pirminės ieškovės N. N. tikrąją valią privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis arba atsisakyti nuo tokios teisės, esminę reikšmę turi rašytinių įrodymų analizė, bet ne liudytojų parodymai. Taigi pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pateiktą į bylą rašytinį įrodymą – pirminės ieškovės N. N. ir jos sūnaus I. N. 1991-12-17 susitarimo tekstą, nustatė, kad buto nuomininkai ir šeimos nariai susitarė pirkti butą (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, po 50 proc.; susitarimo 2 punkte padaryti pataisymai – N. N. pavardė išbraukta, prie I. N. pavardės 50 proc. pataisyta į 100 proc., tačiau N. N. parašo šalia pataisymų, iš esmės pakeitusių susitarimo turinį, nėra, t. y. pataisymai neaptari ir neaišku, kas ir kada juos atliko. Teismas taip pat nustatė esminę aplinkybę, kad už buto privatizavimą mokėjo abu susitarimo dalyviai, N. N. sumokėjo didesnę dalį buto kainos. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad N. N. nebuvo pakeitusi savo pirminės susitarime išreikštos valios privatizuoti butą lygiomis dalimis ir padarė pagrįstą išvadą, jog N. N., pasirašiusi susitarimą privatizuoti butą lygiomis teisėmis ir sumokėjusi dalį privatizavimo kainos, pagrįstai tikėjosi, jog tapo buto dalies savininke. Pareiškimas dėl buto privatizavimo taip pat buvo paduotas N. N. ir I. N. vardu (t.1, b.l. 42), jokių duomenų apie tai, kad N. N. atsisakiusi nuo išreikštos pareiškime valios, nėra.

Apeliantės argumentai, kad visi šeimos mokėjimai buvo vykdomi per N. N., o faktiškai pinigai priklausė I. N., kuris tuo metu vertėsi prekių perpardavinėjimu, atmetami, kaip neįrodyti; apeliantė nepateikė įrodymų nei kad I. N. buto privatizavimo buvo verslininkas ir galėjo turėti pajamų, nei kad tokios pajamos buvo panaudotos buto privatizavimo metu. Taip pat pažymėtina, kad dalis buto kainos (11287 rublių) sumokėta N. N. vardiniais investiciniais čekiais, t. y. neabejotinai jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiomis lėšomis. Apeliantės teiginys, kad 1991-12-16, susitarimo dėl buto privatizavimo pasirašymo metu N. N., I. N. ir apeliantė buvo susitarę, kad butas bus privatizuotas I. N. vardu, už tai I. N. ir apeliantė suteiks jai gyvenamąją vietą, slaugys ir rūpinsis ja, be pačios apeliantės teiginių niekuo nepatvirtintas. Kaip jau buvo paminėta, N. N. pavardė buvo išbraukta iš susitarimo pirkti butą be jokio aptarimo, šalia nėra pačios N. N. parašo apie tai, kad pataisymai padaryti jai žinant ir pritarus, susitarimo tekste nėra jokio I. N. įsipareigojimo išlaikyti motiną iki gyvos galvos ir rūpintis ja. Susitarime taip pat nėra jokių duomenų apie ieškovo sutuoktinės – apeliantės T. N. dalyvavimą, nėra duomenų, kad ji susitarimo pasirašymo metu buvo privatizuojamo buto nuomininkė ir turėjo teisę dalyvauti tokio pobūdžio susitarime. Priešingai, byloje nustatyta, kad I. N. ir T. N. niekur nedirbo, visus susijusius su butu mokesčius mokėjo N. N., nuo 2007 m. apeliantė T. N. paliko vyrą ir ginčo bute negyvena.

Apeliantės nurodyta aplinkybė – tai, kad pirminė ieškovė N. N. kelis kartus tikslindama ieškinį nepateikė teismui susitarimo dėl buto privatizavimo kopijos bei neigė tokio susitarimo buvimą, neįrodo ieškovės nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Teisė pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą priklauso pačiam ieškovui, kaip ir procesinė pareiga įrodyti savo ieškinio argumentus ir teiginius, taigi faktas, kad pirminiame ieškinyje N. N. pasirėmė jos pareiškimu dėl buto privatizavimo ir nesirėmė susitarimu dėl buto privatizavimo, neįrodo jos nesąžiningumo.

Apeliantės argumentas dėl netinkamo liudytojos B. L. įrodymų vertinimo atmetamas. Ši liudytoja parodė, kad apeliantė padėdavo I. motinai (N. N.), ją prižiūrėjo; smulkmenų apie buto privatizavimą liudytoja nežinojo (t.2, b.l. 24). Taigi liudytojos B. L. parodymai nėra informatyvūs; aplinkybė, kad apeliantė prižiūrėjo N. N. neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Šios liudytojos parodymai teismo išvadų nepaneigia.

Atmetamas apeliantės argumentas dėl N. N. teisių perėmėjos O. M. neteisėtų veiksmų. Teisių perėmėja O. M. patikslino ieškinio reikalavimą ir papildomai paprašė pripažinti 1991-12-17 susitarimą dėl buto privatizavimą iš dalies negaliojančiu (t.1, b.l. 127); apeliantė nurodė, kad tokio reikalavimo N. N. nebuvo pareiškusi, todėl jos teisių perėmėja negalėjo pareikšti papildomo ieškinio reikalavimo bei patikslinti ieškinio pagrindą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis papildomai pareikštas reikalavimas dėl susitarimo dalies nuginčijimo yra išvestinis reikalavimo dėl privatizavimo susitarimo dalies pripažinimo negaliojančiu atžvilgiu; tikslindama ieškinį, pirminė ieškovė N. N. nuosekliai aiškino, kad ji buvo išreikusi valią privatizuoti dalį nuomojamo buto ir nebuvo atsisakiusi nuo savo pareiškimo, taigi ieškovės teisių perėmėja O. M., pareikšdama reikalavimą dėl 1991-12-17 susitarimo dalies nuginčijimo neperžengė įgytų teisių bei pareigų ribų.

Apeliantės argumentai dėl netinkamo ieškinio senaties termino taikymo atmetami. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimą dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.) Sužinojimo apie pažeistą teisę momentas yra fakto klausimas, jis turi būti įrodinėjamas byloje. Apeliantės įsitikinimas, kad N. N. pirminis ieškinys pareikštas melagingu pagrindu dėl tariamo savo teisių nesupratimo, teismo išvadų dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nepaneigia.

Ieškovės O. M. apeliacinis skundas iš dalies patenkinamas.

Apeliantė skundžia teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nurodo, kad teismas be pagrindo nepriteisė jai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų: 760 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinio padavimą bei 1 000 Lt advokato padėjėjos atstovavimo išlaidų, iš atsakovės; teismas be pagrindo priteisė visą žyminį mokestį iš atsakovės valstybei.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės O. M. argumentais; teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nurodė, kad visas žyminis mokestis – 131 Lt už sandorio nuginčijimą bei 1 173 Lt žyminio mokesčio už turtinio pobūdžio reikalavimą (tame tarpe ir 629 Lt, kurių mokėjimas ieškovei buvo atidėtas) priteisiamas iš atsakovės valstybei. Tačiau faktiškai ieškovė N. N. realiai sumokėjo dalį žyminio mokesčio (760 Lt) už ieškinio padavimą (131 Lt (t.1, b.l. 8) + 629 Lt (t.1, b.l. 62 )). 2010-03-25 teismo nutartimi ieškovė buvo atleista nuo likusios 1/3 žyminio mokesčio, dar 1/3 žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo ieškovei atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (t.1, b.l. 58-59).

Taigi teismas, patenkinęs ieškinį, turėjo atsižvelgti, kad ieškovė sumokėjo už ieškinio padavimą žyminio mokesčio dalį (760 Lt) ir turėjo priteisti iš atsakovės valstybei likusią žyminio mokesčio dalį, nuo kurios mokėjimo ieškovė buvo atleista (96 str. 1 d.). Pažymėtina, kad paskutinį kartą tikslindama ieškinį, ieškovė O. M. sumažino savo reikalavimo apimtį ir prašė priteisti ½ dalį buto (pirminis reikalavimas 43/50 dalis buto). Ginčo buto rinkos vertė – 78 200 Lt, t. y. žyminis mokestis už patikslinto ieškinio turtinį reikalavimą – 1 173 Lt (3 proc. nuo (78 200:2)), visas žyminis mokestis už ieškinį – 1 304 Lt (1173+131), t. y. iš atsakovės turėjo būti priteisiama valstybei 544 Lt (1 304-760). Teismas, skirstydamas žyminį mokestį, neatsižvelgė į tai, kad dalį žyminio mokesčio ieškovė realiai sumokėjo ir be pagrindo priteisė iš atsakovės valstybei visą žyminį mokestį, tokiu būdu dalis žyminio mokesčio butų sumokėta pakartotinai; tai sudaro pagrindą iš dalies pakeisti žyminio mokesčio paskirstymą nagrinėjamoje byloje.

Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo atstovavimo išlaidų paskirstymo atmetami. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintai reikalavimo daliai. Teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 str. 1, 2, 4 d.).

Teismas nusprendė neatlyginti šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų ir ieškovės patirtų žyminio mokesčio išlaidų, paskirstydamas jas abiems šalims, motyvuodamas, kad nebuvo sutarta dėl ginčo išsprendimo neteismine tvarka (t.2, b.l. 32). Kolegija sutinka, kad teismo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes šalys nėra įpareigojamos sudaryti taikos sutartį ir atsisakymas išspręsti bylą taikiai negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, tačiau kartu pažymi, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje buvo tikslinamas 4 kartus; toks ieškovės elgesys procese pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai pripažino CPK 96 str. 4 d. numatytų pagrindų nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių buvimą nagrinėjamoje byloje.

Ieškovė O. M. sumokėjo už apeliacinio skundo padavimą 53 Lt žyminio mokesčio, tačiau apeliacinis skundas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas; sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas ieškovei (CPK 87 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą; iš dalies pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovės T. N. valstybei 544 Lt žyminio mokesčio ir 62,06 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 606,06 Lt.

Grąžinti ieškovei O. M. 53 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo padavimą.

Teisėjai Tatjana ŽukauskienėRūta Veniulytė - JankūnienėAlgirdas Auruškevičius