Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-55-330/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-01-29
Bylos Nr.: 2A-55-330/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00196-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Trečiasis asmuo: A. K.
Atsakovas: EMMELEV A
Ieškovas: TPKB "Kotenas" BUAB ABAGRAIN Emmelev A/S ŽŪK "Raseinių javai"

Kategorijos

20.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-55-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00196-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.3.; 21.1.; 36.2.; 42.9.; 91.1.; 91.6.; 114.11.; 121.18. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus,

sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,dalyvaujant: ieškovo pagal priešieškinį atstovui adv. D. J.,

atsakovų pagal priešieškinį atstovams adv. E. B., adv. G. A., adv. V. V. P., K. G. T., adv. G. M.,

trečiajam asmeniui A. K.,vertėjai Eglei Židonienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo EMMELEV A/S apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. B2-114-198/2014 (techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ bankroto byloje) pagal bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ priešieškinį atsakovams EMMELEV A/S, žemės ūkio kooperatyvui „Raseinių javai“ dėl sutarties ir suderinimo akto pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo (trečiasis asmuo A. K.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pagal priešieškinį (toliau – ir ieškovas) bankrutavusi techninių paslaugų kooperatinė bendrovė (toliau – ir BTPKB) „KOTENAS“ patikslintu priešiniu ieškiniu (I t., b. l. 102-110) prašė pripažinti negaliojančia BTPKB „KOTENAS“ ir žemės ūkio kooperatyvo (toliau – ir ŽŪK) „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. sudarytą laidavimo sutartį, pripažinti negaliojančiu BTPKB „KOTENAS“, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S 2009 m. liepos 24 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą, priteisti ieškovui BTPKB „KOTENAS“ iš atsakovo EMMELEV A/S 3 860 149,61 Lt skolą ir 520 173,68 Lt palūkanų, 8,06 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad BTPKB „KOTENAS“ ir EMMELEV A/S 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarė rapsų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20100819-0, pagal kurią BTPKB „KOTENAS“ įsipareigojo perduoti EMMELEV A/S apie 2 800 tonų (su galima 10 procentų paklaida) sutartyje nurodytos kokybės rapsų, o EMMELEV A/S įsipareigojo atsiskaityti su BTPKB „KOTENAS“ už gautus rapsus, mokant po 383 eurus už toną sėklų. Klaipėdos uoste 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo pakrauta 2 919 tonų rapsų. Ieškovas išsiuntė atsakovui EMMELEV A/S rapsų kilmės sertifikatą bei PVM sąskaitą faktūrą dėl 1 117 977 eurų (3 860 149,81 Lt) sumos už rapsus apmokėjimo. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus įvykdė, tačiau EMMELEV A/S už pagal sutartį jam išsiųstus rapsus nesumokėjo, t. y. liko skolingas 1 117 997 eurų (3 860 149,81 Lt). Pagal 2009 m. liepos 24 d. ieškovo, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S sudarytą skolų suderinimo aktą buvo konstatuotas tariamas ieškovo TPKB „KOTENAS“ įsiskolinimas atsakovui EMMELEV A/S – 558 647,05 eurų bei 359 409,22 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Pagal 2009 m. lapkričio 17 d. ieškovo ir ŽŪK „Raseinių javai“ pasirašytą laidavimo sutartį esą sutarta, kad abi šios bendrovės laiduoja viena už kitos skolas kreditoriui EMMELEV A/S ir kad pirmuoju EMMELEV A/S reikalavimu kiekviena iš jų įsipareigoja sumokėti šiam kreditoriui visą bendros skolos sumą. Ieškovo teigimu, minėtas skolų suderinimo aktas iš esmės pažeidžia tiek ieškovo, tiek jo kreditorių interesus, o laidavimo sutartis negali būti laikoma sudaryta, nes nėra būtinųjų tokios sutarties sąlygų. Skolų suderinimo aktas nėra pagrįstas jokiais įrodymais (pirminiais apskaitos dokumentais), kurie patvirtintų akte nurodytų duomenų tikrumą. Ieškovo bankroto administratoriui perduoti dokumentai taip pat nepagrindžia skolų suderinimo akte, kurį tiek ieškovo, tiek atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ vardu pasirašė tas pats asmuo – A. K., nurodyto ieškovo įsiskolinimo atsakovui EMMELEV A/S. Pripažintina, kad ieškovas pagal skolų suderinimo akta nesąžiningai prisiėmė neegzistuojančias skolas ir tokiu būdu pablogino savo turtinę padėtį, tuo iš esmės pažeisdamas savo kreditorių teises. Pasak ieškovo, ši aplinkybė sudaro pagrindą ginčijamą skolų suderinimo aktą pripažinti negaliojančiu. Ginčijama laidavimo sutartimi nebuvo susitarta dėl esminės laidavimo sutarties sąlygos – sutarties dalyko, kadangi nėra aiškiai apibrėžtos prievolės, už kurias laiduojama. Laidavimo sutartį sudarė tik ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ (skolininkas ir laiduotojas), o EMMELEV A/S (skolininko ŽŪK „Raseinių javai“ kreditorius, už kurio prievoles laidavo ieškovas) nėra laidavimo sutarties šalimi. Dėl nurodytų priežasčių tokia laidavimo sutartis negali būti pagrindas reikalauti skolininko ŽŪK „Raseinių javai“ prievoles kreditoriui EMMELEV A/S įvykdyti iš ieškovo turto, ji turi būti pripažinta negaliojančia. Ieškovo vertinimu, laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia taip pat ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio pagrindu. BTPKB „KOTENAS“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį, gindamas bankrutavusios įmonės kreditorių interesus; sudaryti laidavimo sutartį BTPKB „KOTENAS“ neturėjo nei įstatymo, nei sutarties, nei ikisutartinių santykių pagrindu atsiradusios pareigos; laidavimo sutartis pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, nes ieškovas be jokio atlygio prisiėmė atsakomybę už kitos bendrovės neapibrėžto dydžio skolas, o tai iš esmės pablogino ieškovo turtinę padėtį; ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ sudarydami ginčijamą laidavimo sutartį buvo nesąžiningi, nes laidavimo sutartį už abi laidavusias šalis pasirašė A. K., kuris buvo ir ieškovo, ir ŽŪK „Raseinių javai“ vadovas, taip pat šių abiejų bendrovių pajininkas (CK 6.67 straipsnio 7 punktas). Visgi, jei būtų pripažinta, kad ginčo laidavimo sutartis yra galiojanti, tai nesant susitarimo dėl prievolės įvykdymo termino (neterminuota sutartis), ji laikytina pasibaigusia, nes galiojo dvejus metus nuo sudarymo (CK 6.89 straipsnio 1 dalis).

Ieškovo priešieškinyje nurodyta, kad atsakovas EMMELEV A/S pretenzijų dėl perduotų pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį rapsų kiekio ar kokybės ieškovui niekada neturėjo, tačiau už rapsus neatsiskaitė ir liko skolingas 1 117 997 eurų (3 861 149,81 Lt) sumą, kuri turi būti priteista ieškovui (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pakrovė rapsus Klaipėdos uoste 2010 m. rugsėjo 22 d., todėl nuo tos dienos atsakovui EMMELEV A/S atsirado pareiga apmokėti ieškovo išsiųstą 2010 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą. Kadangi atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu atsirado 2010 metų antrą pusmetį, todėl palūkanoms skaičiuoti taikytinas 2010 m. birželio 30 d. galiojęs VILIBOR dydis (1,05 proc.). Atsakovui EMMELEV A/S nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. (už 611 dienų) skaičiuotinos 8,05 proc. dydžio palūkanos nuo 3 860 149,81 Lt sumos, kurios sudaro 520 173,68 Lt.

Ieškovo BTPKB „KOTENAS“ reikalavimai buvo nagrinėjami šios bendrovės bankroto byloje kartu su EMMELEV A/S prašymu patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai BTPKB „KOTENAS“. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas EMMELEV A/S prašymą patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje kvalifikavo kaip ieškinį, o ieškovo BTPKB „KOTENAS“ reikalavimus atsakovams EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ – kaip priešieškinį toje pačioje bankroto byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas EMMELEV A/S atsiliepimuose į ieškovo priešieškinį (I t., b. l. 75-81, 155-164) kėlė bylos teismingumo Lietuvos teismams klausimą, nurodydamas, kad jurisdikciją tokios bylos nagrinėjimui turi Danijos Karalystės teismas. Tuo pagrindu atsakovas prašė ieškovo priešinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsakovo teigimu, bet kuriuo atveju ieškovo reikalavimams spręsti taikytina Danijos teisė. Jeigu Lietuvos teismas nuspręstų turįs jurisdikciją nagrinėti bylą, atsakovas prašė visiems ieškovo reikalavimams taikyti Danijos civilinės teisės normas, o patį priešieškinį visiškai atmesti. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad priešieškinis nepagrįstas, nes ieškovas yra pripažinęs savo skolą atsakovui, kuri buvo atitinkamai sumažinta pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo-pardavimo sutartį ieškovo pristatytos produkcijos kaina. Ieškovo reikalavimas dėl skolų suderinimo akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas, ieškovas nepaneigė šio sandorio šalių susitarimo dėl akte užfiksuoto tarpusavio skolų (atsiskaitymų būklės) balanso. Atsakovo EMMELEV A/S teigimu, reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčo laidavimo sutartį taip pat yra nepagrįstas, nes sutartyje nurodyta prievolė yra pakankamai apibrėžta, o kreditorius EMMELEV A/S yra laidavimo sutarties šalis, nors jo atstovas sutarties ir nepasirašė. Laidavimo sutartis negali būti laikoma pasibaigusia pagal Lietuvos teisėje numatytą neterminuotos laidavimo sutarties galiojimo dvejų metų trukmės terminą, nes byloje reikia remtis Danijos teise. Atsakovas tvirtino, kad nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo teiginius dėl ieškovo ir jo kreditorių interesų pažeidimo, sudarius ginčijamus sandorius.

Atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ atsiliepime į priešieškinį iš esmės palaikė ieškovo poziciją, prašydamas ieškovo reikalavimą dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu patenkinti, o kitus ieškovo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra (I t., b. l. 141-144). Vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ prašė tenkinti ir priešieškinio reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (II t., b. l. 70-78).

Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimuose (II t., b. l. 60-64 ir 126-131) sutiko su ieškovo priešieškiniu ir siūlė tenkinti jo reikalavimus.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, joje dalyvaujantys asmenys papildomai teikė rašytinius paaiškinimus dėl ginčo esmės ir savo teisinės pozicijos (ieškovas BTPKB „KOTENAS“ – V t., b. l. 15-19, atsakovas EMMELEV A/S – II t., b. l. 1-7, IV t., b. l. 114-118, atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ – II t., b. l. 70-78, IV t., b. l. 95-98, V t., b. l. 11-14, trečiasis asmuo A. K. – III t., b. l. 88-91).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas EMMELEV A/S atsisakė prašymo dėl jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje (atsiėmė kreditorinį reikalavimą – II t., b. l. 105). BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje priimta Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi EMMELEV A/S prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo buvo paliktas nenagrinėtas (II t., b. l. 121).

Klausimas dėl teismo jurisdikcijos (kompetencijos) nagrinėti bylą galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad byla teisminga Lietuvos teismams (IV t., b. l. 64-73). Kasacinio teismo nutartyje taip pat pasisakyta, kad BTPKB „KOTENAS“ bankroto administratoriaus pareikštas byloje priešieškinis pagal savo esmę yra ieškinys, o ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas EMMELEV A/S atsiėmė savo kreditorinį reikalavimą, pareikštą BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje, ir teismas paliko jį nenagrinėtą, nekeičia TPKB „KOTENAS“ priešieškinio teismingumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu BTPKB „KOTENAS“ priešieškinį tenkino visiškai, t. y. pripažino negaliojančia ieškovo ir ŽŪK „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. sudarytą laidavimo sutartį; pripažino negaliojančiu ieškovo, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S 2009 m. liepos 24 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą; priteisė ieškovui iš atsakovo EMMELEV A/S 3 860 149,61 Lt skolą ir 520 173,68 Lt palūkanų, priteisė 8,06 procentų dydžio palūkanas nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme (2012 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Sprendime nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. 2012 m. gegužės 17 d. EMMELEV A/S pateikė prašymą dėl 500 955 eurų finansinio reikalavimo patvirtinimo BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje. 2012 m. birželio 13 d. priimtas ieškovo ieškinys atsakovui EMMELEV A/S dėl skolos ir palūkanų priteisimo, o 2012 m. rugsėjo 3 d. priimtas patikslintas ieškinys atsakovams EMMELEV A/S, ŽŪK „Raseinių javai“, trečiajam asmeniui A. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei skolos ir palūkanų priteisimo. Atsakovas EMMELEV A/S 2013 m. vasario 14 d. pranešimu atsiėmė prašymą dėl 500 955 eurų finansinio reikalavimo patvirtinimo BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje, todėl Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi paliko šį reikalavimą nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas ieškinį dėl sandorių nuginčijimo pareiškė nesutikdamas su EMMELEV A/S kreditorinio reikalavimo atsiradimo pagrindu – 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktu ir 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartimi. Ieškovo reikalavimas dėl 3 860 149,81 Lt skolos bei palūkanų priteisimo iš atsakovo EMMELEV A/S pareikštas 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties teismas BTPKB „KOTENAS“ ieškinį laikė priešieškiniu atsakovo EMMELEV A/S prašymui dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BTPKB „KOTENAS“ bankroto byloje, taip pat teismas laikėsi nuostatos, kad toks priešieškinis turi būti išnagrinėtas nepaisant aplinkybės, jog EMMELEV A/S atsiėmė prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčijamame 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akte, kurį pasirašė ieškovas, ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S, konstatuotas ieškovo įsiskolinimas atsakovui EMMELEV A/S – 558 647,05 eurų ir 359 409,22 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių sumomis bei ŽŪK „Raseinių javai“ įsiskolinimas l 504 407,43 eurų suma.

Ginčijamoje 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartyje, kurią tiek ieškovo, tiek ŽŪK „Raseinių javai“ vardu pasirašė A. K., nurodyta, kad ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ laiduoja už viena kitos skolas bendrovei EMMELEV A/S ir kiekviena iš jų įsipareigoja pirmuoju kreditoriaus reikalavimu sumokėti šiam visą bendros skolos sumą.

Pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas įsipareigojo pirkėjui EMMELEV A/S perduoti apie 2 800 tonų (su 10 procentų paklaida) sutartyje nurodytos kokybės rapsų, o pirkėjas įsipareigojo už gautus rapsus atsiskaityti mokant 383 eurus už toną. Iš 2010 m. rugsėjo 22 d. važtaraščio bei deklaracijos matyti, kad Klaipėdos uoste 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo pakrauta 2 919 tonų rapsų. Atsakovui EMMELEV A/S 2010 m. rugsėjo 21 d. buvo išrašyta ieškovo PVM sąskaita faktūra Nr. KOT 44 dėl 1 117 977,00 eurų (3 860 149,81 Lt ) sumos apmokėjimo už rapsus.

Teismas pažymėjo, kad bylos jurisdikcijos klausimas išspręstas – byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui.

Byloje kilusiam ginčui spręsti atsakovas EMMELEV A/S prašė taikyti Danijos Karalystės teisę, nes taip buvo numatyta šalių sudarytoje rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje. Teismo vertinimu, EMMELEV A/S nepateikė teismui duomenų apie taikytinų Danijos teisės normų taikymo praktiką, o pateikti duomenys dėl taikytinos teisės turinio, jos oficialaus aiškinimo yra nepakankami. Teismas konstatavo, kad šalis, prašanti taikyti Danijos Karalystės teisę, nepateikė pakankamai duomenų apie šios teisės turinį, todėl spręsdamas iš pirkimo–pardavimo sutarties kilusį ginčą vadovavosi Lietuvos Respublikos teise.

Teismas sprendė, kad ginčui dėl skolų suderinimo akto ir dėl laidavimo sutarties taikytina Lietuvos teisė. Nei skolų suderinimo akte, nei laidavimo sutartyje šalys nesusitarė dėl taikytinos teisės. Romos konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi ta valstybė, kurios teritorijoje sutarties sudarymo metu yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, įprastinė gyvenamoji vieta arba, jei ji yra juridinio asmens teises turintis ar jų neturintis subjektas, – centrinė administracija. Teismo vertinimu, sprendžiant taikytinos teisės klausimą, skolų suderinimo akte fiksuotos skolos kreditoriui EMMELEV A/S grąžinimas yra būdingiausia pareiga, kurią turėtų įvykdyti ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“. Dėl šios priežasties, teismo nuomone, ginčas dėl skolų suderinimo akto sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos juridinio asmens centrinės administracijos vietos teisę – Lietuvos Respublikos teisę. EMMELEV A/S nėra ginčo laidavimo sutarties šalis, šia sutartimi ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ susitarė dėl viena kitos prievolių užtikrinimo EMMELEV A/S. Teismas, vadovaudamasis Romos konvencijos 4 straipsniu, sprendė, kad Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės BTPKB „KOTENAS“ ir ŽŪK „Raseinių javai“ turi laidavimo sutarčiai būdingiausią pareigą atsakyti kito asmens kreditoriui, todėl iš laidavimo sutarties kilusiam ginčui taikė Lietuvos Respublikos teisę.

Teismas, spręsdamas reikalavimą dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu, nesutiko su atsakovo EMMELEV A/S argumentu, kad teismas, įpareigodamas šį atsakovą pateikti pirminius įrodymus, pagrindžiančius skolų suderinimo akte nurodytas sumas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kurios bankroto administratorius gali teismui pateikti tik tuos dokumentus, kuriuos jam perdavė buvęs įmonės vadovas. Po ginčijamo akto sudarymo keitėsi kito atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ pajininkai ir vadovai, todėl teismas laikė įtikinamais šio atsakovo atstovo paaiškinimus, kad apie iki 2010 m. gruodžio 28 d. įvykusius EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ sandorius nėra žinoma, o vadovaujamasi tik oficialiais bendrovėje esančiais dokumentais. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad atsakovui EMMELEV A/S yra lengviau įrodyti reikšmingas bylos aplinkybes, todėl teismo įpareigojimas pateikti pirminius dokumentus atsakovo EMMELEV A/S procesinių teisių įrodinėjimo procese nepažeidžia.

Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad skolos suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip sandoris, sukuriantis šalims prievolinius teisinius santykius, o tai yra išvestinis buhalterinis dokumentas, surašomas pirminių duomenų pagrindu.

Teismo sprendime nurodyta, kad TPKB „KOTENAS“ ir EMMELEV A/S 2008 m. kovo 25 d. sudarytoje rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių sutartinių sąlygų dėl nuostolių ar palūkanų skaičiavimo, jeigu ieškovas vėluotų pristatyti rapsus. Taigi nebuvo pagrindo skaičiuoti nuostolius, todėl skolų suderinimo akte įrašus apie skolų sumas eilutėse „Nuostolis“, taip pat eilutėje „Palūkanos“ teismas laikė nepagrįstais. Byloje nėra jokių papildomų šalių susitarimų dėl 2008 m. kovo 25 d. sutarties sąlygų tikslinimo, todėl neįrodyta, kad PVM sąskaitos faktūros (2009 m. birželio 22 d. Nr. KOT39, 2009 m. liepos 21 d. Nr.KOT40, 2009 m. liepos 21 d. Nr.KOT41) buvo išrašytos pagal šią sutartį, kaip ir neįrodyta, jog buvo šalių susitarimas dėl rapsų kainos pasikeitimo (sumažinimo). Teismas taip pat sprendė, kad skolų suderinimo akto eilutėse „Mokėjimai“ nurodytos sumos nepagrįstos įrodymais (pirminiais apskaitos dokumentais). EMMELEV A/S teigimu, skolų suderinimo akte nurodytos palūkanos (96 501,00 eurų ir 4 558,00 Jungtinių Amerikos valstijų dolerių) apskaičiuotos už EMMELEV A/S atliktus avansinius mokėjimus ieškovui, tačiau teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų (pirminių dokumentų), iš kurių būtų galima nustatyti, jog 2009 m. sausio 1 d. ieškovo skola sudarė 1 466 943,73 eurų sumą. Teismas laikė pagrįstais ieškovo ir ŽŪK „Raseinių javai“ argumentus, kad palūkanos nuo suteikto avanso paprastai nėra skaičiuojamos, nes avansas yra sudėtinė pirkėjo mokamos kainos dalis. EMMELEV A/S nurodė, kad skolų suderinimo akto eilutėse „Priemaišos“ atsispindi kainos už pristatytus rapsus sumažinimas, nes buvo pristatyti netinkamos kokybės rapsai. Teismas pastebėjo, kad iš atsakovo EMMELEV A/S pateikto kokybės sertifikato matyti, jog laboratorijoje tirtų rapsų kokybės kriterijai skiriasi nuo 2008 m. kovo 25 d. sutartyje aptartų rapsų kokybės kriterijų. Iš EMMELEV A/S pateiktų 2009 m. birželio 10 d. rapsų tyrimo sertifikatų matyti, kad Steins laboratorijoje buvo tirta 2009 m. gegužės mėnesio rapsų siunta. UAB „Sekardas ir kompanija“ informavo, kad ji ieškovo užsakymu 2009 gegužės 13-15 d. atliko rapsų sėklų svorio ir kokybės inspekciją, kurios metu buvo paimti rapsų sėklų mėginiai ir jie ištirti UAB „Labtarna“. Iš UAB „Labtarna“ atliktų tyrimų protokolų matyti, kad rapsų sėklų priemaišos neviršijo 4 procentų dydžio, aptarto 2008 m. kovo 25 d. sutartyje dėl rapsų kokybės. Dėl šios priežasties teismas darė išvadą, kad skolų suderinimo akto eilutėse „Priemaišos“ nurodytos sumos, apskaičiuotos sumažinus pristatytų rapsų kainą dėl jų kokybės neatitikimo sutarties sąlygoms, neatitinka tikrovės ir į aktą įrašytos nepagrįstai. Be to, skolų suderinimo akte nurodyti ir sandoriai, kurie turėtų būti sudaryti ateityje. Teismo vertinimu, nelogiška apskaičiuoti nuostolius iš tiekimų, kurie numatomi ateityje, todėl skolų suderinimo akto eilutėse „2009-07-31 sėklos“ nurodytos sumos neatitinka tikrovės ir į aktą įrašytos nepagrįstai.

Teismas taip pat nustatė, kad skolų suderinimo akte nurodyta ŽŪK „Raseinių javai“ skola dėl 720 303,92 eurų sumos yra nepagrįsta jokiais įrodymais (pirminiais dokumentais). EMMELEV A/S nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skolų suderinimo akte nurodytų nuostolių ir palūkanų apskaičiavimą ŽŪK „Raseinių javai“ atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 20 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 20-04-2008-01, kuria remiasi atsakovas EMMELEV A/S, grįsdamas skolų suderinimo akte nurodytas sumas dėl ŽŪK „Raseinių javai“ įsiskolinimo, yra pasirašyta tik EMMELEV A/S atstovo. Ši sutartis ŽŪK „Raseinių javai“ atstovo nepasirašyta, todėl EMMELEV A/S reikalavimus, kildinamus iš nepasirašytos sutarties, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Apibendrindamas išvadas dėl ginčijamo 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiame akte užfiksuoti duomenys (sumos) tiek dėl BTPKB „KOTENAS“, tiek dėl ŽŪK „Raseinių javai“ neatitinka byloje esančių įrodymų, o tai sudaro pagrindą šį aktą pripažinti negaliojančiu.

Pasisakydamas dėl ginčijamos 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad EMMELEV A/S nėra šios sutarties šalis, kad sutartyje neapibrėžta (neapibūdinta) prievolė, už kurią laiduojama, o tai prieštarauja laidavimo sutarties esmei ir tikslui. Teismas sprendė, kad nebuvo susitarta dėl pakankamai apibūdintos prievolės užtikrinimo, todėl ginčo laidavimo sutartį pripažino negaliojančia. Teismas taip pat darė išvadą, kad ginčijami aktas ir laidavimo sutartis prieštaravo ieškovo ir ŽŪK „Raseinių javai“ veiklos tikslams, kad EMMELEV A/S nebuvo sąžininga šalis, todėl ginčo sandorius pripažino negaliojančiais ir pagal CK 1.82 straipsnio nuostatas.

Teismas nustatė, kad ieškovas savo įsipareigojimus pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą su EMMELEV A/S rapsų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20100819-01 įvykdė tinkamai, o EMMELEV A/S už rapsus nesumokėjo ir liko skolingas 1 117 997 eurų (3 860 149,81 Lt) sumą, tokiu būdu pažeisdamas CK 6.38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus prievolių vykdymo principus.

Teismo vertinimu, atsakovo EMMELEV A/S pareiga apmokėti jam pateiktą ieškovo PVM sąskaitą faktūrą Nr. KOT 44 atsirado nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. Atsakovui nesumokėjus už perduotus rapsus, ieškovas pagrįstai apskaičiavo už 611 dienų laikotarpį (nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gegužės 25 d.) 8,05 procentų dydžio palūkanas nuo atsakovo EMMELEV A/S neapmokėtos 3 860 149,81 Lt sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas pagal priešieškinį EMMELEV A/S apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo BTPKB „KOTENAS“ priešieškinį, taip pat priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo esminių teisinių ir faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso. Bylos esmė nebuvo atskleista dėl to, kad skolos ieškovui priteisimo pagrindu klaidingai laikytas skolų suderinimo akto negaliojimas. Teismas visiškai nepagrįstai priteisė skolą, neatsižvelgdamas į atsakovo EMMELEV A/S atliktus avansinius mokėjimus ieškovui bei visiškai nevertindamas atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymo pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartį faktą. Teismas skolą priteisė neatsižvelgdamas į atsakovo atliktus išankstinius mokėjimus, nevertindamas byloje pateiktų įrodymų dėl faktinio skolos nebuvimo.Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti šalių susitarimu pasirinktą Danijos teisę. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą, nenurodydamas jokio teisinio pagrindo, formaliais pagrindais taikė CK 1.12 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai konstatavo pateiktų duomenų apie Danijos teisę nepakankamumą. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė tik atsakovui, netinkamai taikė 1980 m. birželio 19 d. Romos Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nuostatas.Teismas klaidingai kvalifikavo skolų suderinimo aktą, nelaikydamas jo sandoriu, nepagrįstai sprendė dėl akte nurodytų duomenų neatitikimo pirminiams dokumentams, pripažino aktą negaliojančiu be jokio teisinio pagrindo, ignoruodamas šiuo aktu prisiimtus šalių įsipareigojimus. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalį, be to, net ir taikydamas Lietuvos teisę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Skolų suderinimo aktu ieškovas pripažino savo skolą atsakovui. Ieškovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kurie galėtų paneigti akte nurodytų duomenų teisingumą, o atsakovas EMMELEV A/S į bylą pateikė ne tik patį skolų suderinimo aktą, bet ir visus pirminius įrodymus, patvirtinančius tame akte nurodytų duomenų teisingumą. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, ignoravo faktą, kad skolų suderinimo aktu šalys ne tik sudarė tarpusavio atsiskaitymų balansą, bet ir įvertino papildomus susitarimus. Teismas neįvertino, kad skolų suderinimo akte buvo konstatuota tarpusavio atsiskaitymų būklė tarp ieškovo ir EMMELEV A/S, kad ieškovas pripažino skolą EMMELEV A/S, kad ieškovas ir EMMELEV A/S raštu patvirtino savo susitarimą dėl palūkanų, mokėtinų nuo ieškovui avansu pervestų sumų, kad ieškovas ir EMMELEV A/S raštu patvirtino savo susitarimą dėl rapsų, pristatytų pagal 2008 m. sudarytą sutartį, kainos pakeitimo, kad ieškovas ir EMMELEV A/S raštu patvirtino savo susitarimą dėl pristatytų rapsų kainos mažinimo dėl kokybės trūkumų. Be to, teismas pripažino skolų suderinimo aktą negaliojančiu visa apimtimi, nors akte konstatuota tarpusavio atsiskaitymo būklė ne tik tarp ieškovo ir EMMELEV A/S, bet ir tarp EMMELEV A/S ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“. Teismas, ignoruodamas sutarčių laisvės principą, klaidingai konstatavo, kad skolų suderinimo akte eilutės „Palūkanos“ įrašytos nepagrįstai. Joks teisės aktas nenumato apribojimų šalims sutarti dėl palūkanų mokėjimo, šalys savo susitarimą dėl konkrečią dieną mokėtinų palūkanų patvirtino parašais skolų suderinimo akte. Teismas, ignoruodamas sutarčių laisvės principą, neteisingai nustatė, kad skolų suderinimo akte eilutės „Nuostolis“ ir „Priemaišos“ įrašytos nepagrįstai. Šios įrašų eilutės patvirtina šalių susitarimą dėl sutartinės rapsų kainos sumažinimo sprendžiant 2008 m. sutarties vykdymo problemas, o ieškovas nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų dėl šio susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Teismas, netinkamai kvalifikavęs skolų suderinimo aktą ir nesustatęs, kad šis aktas yra šalių 2008 m. kovo 25 d. sutartį, kuriai taikoma Danijos teisė, pakeičiantis dokumentas, netinkamai išsprendė ir ginčui taikytinos teisės klausimą.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad laidavimo sutarčiai taikytina Lietuvos, o ne Danijos teisė. Visos šalių iki laidavimo sutarties sudarytos ir į bylą pateiktos sutartys numatė taikytiną Danijos teisę, o laidavimo sutartis yra tik papildomą prievolę nustatanti sutartis.Teismas nepagrįstai sprendė dėl ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S sudarytos laidavimo sutarties negaliojimo bei skolų suderinimo akte įtvirtintų EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ tarpusavio įsipareigojimų. ŽŪK „Raseinių javai“, kaip ir apeliantas, šioje byloje yra atsakovai, ieškovas nėra atsakovus siejančių laidavimo materialinių teisinių santykių šalimi, todėl neturi teisinio suinteresuotumo ir subjektinės teisės ginčyti kitų asmenų sudarytą sutartį. Ieškovas neturi jokio materialinio suinteresuotumo ir procesinės teisės ginčyti skolų suderinimo akte nustatytų ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S tarpusavio įsipareigojimų bei ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S sudarytos laidavimo sutarties.

Atsiliepimas

Ieškovas BTPKB „KOTENAS“ atsiliepime į atsakovo EMMELEV A/S apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovas atsiliepime pateikia šiuos esminius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai taikė Lietuvos teisę, nes konstatavo, kad apelianto pateikti įrodymai nėra pakankami užsienio teisės turiniui nustatyti (CK 1.10, 1.12 straipsniai, CPK 808 straipsnio 3 dalis). Nei teismo sprendimas, nei nacionalinis reglamentavimas neprieštarauja Romos konvencijai, nes teismui šalių susitarimas taikyti užsienio teisę yra privalomas, tačiau CK ir CPK nustato tvarką, kurios šalys, prašančios taikyti užsienio teisę, turi laikytis. Tai nereiškia, kad šaliai nepateikus pakankamai įrodymų apie prašomos taikyti užsienio teisės turinį ir teismui dėl to taikius Lietuvos teisę, būtų buvusi pažeista Romos konvencija. Apelianto sumokėtų ieškovui avansų nepakanka visoms ieškovo sąskaitoms už pristatytas sėklas padengti, todėl teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš apelianto skolą bei palūkanas pagal sutartį. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes bei įrodymus dėl apelianto sumokėtų ieškovui avansų, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neatskleidė bylos esmės ar pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Kadangi teismas ginčijamą skolų suderinimo aktą pripažino negaliojančiu, tai kitame 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte nurodytos sumos, vertinant ieškovo reikalavimo priteisti skolą pagrįstumą, neturi reikšmės. Be to, 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktas ieškovo nėra pasirašytas, t. y. ieškovas nėra pripažinęs 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte nurodyto tarpusavio įsipareigojimų balanso bei tariamos galutinės ieškovo skolos apeliantui. Byloje nebuvo pareikšta reikalavimų dėl ginčo akte bei 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte nurodytų sumų priteisimo.Ginčijamame skolų suderinimo akte nėra nenurodyta, kad juo keičiama 2008 m. kovo 25 d. sutartis ir kad jis laikytinas sudedamąja sutarties dalimi, todėl nėra jokio pagrindo ginčo aktą laikyti sudėtine 2008 m. sutarties dalimi. Akte nurodyti tariami ieškovo įsiskolinimai (nuostoliai, palūkanos) nėra susiję su 2008 m. sutartimi, todėl toks aktas negali būti kvalifikuojamas kaip 2008 m. sutarties pakeitimas. Akte fiksuojami ne tik ieškovo, tačiau ir ŽŪK „Raseinių javai“, kuri nėra 2008 m. sutarties šalis, tariami įsiskolinimai apeliantui. Tokia aplinkybė patvirtina, kad ginčo aktas nėra laikytinas 2008 m. sutarties pakeitimu. Pats apeliantas niekuomet ginčijamo akto nelaikė 2008 m. sutarties pakeitimu. Nesant šalių susitarimo dėl ginčams dėl skolų suderinimo akto taikytinos teisės, teismas pagrįstai rėmėsi Romos konvencijos 4 straipsnio nuostatomis.Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs, kad dalis ginčo akte nurodytų sumų nėra paremtos pirminiais įrodymais, o dalis duomenų neatitinka tikrovės, pagrįstai padarė išvadą, jog aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Netgi jei aktas būtų kvalifikuotas kaip susitarimas dėl palūkanų skaičiavimo ir kainos mažinimo, akivaizdu, kad tokiu atveju ieškovas būtų laikomas nepagrįstai prisiėmęs dideles pinigines prievoles, o tai prieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Susitardamas dėl esminio kainos pagal 2008 m. sutartį mažinimo, ieškovas iš esmės veikė prieš savo paties veiklos tikslus (gauti pelną), kadangi neturėdamas teisinės pareigos prisiėmė įsipareigojimus net už 257 631,36 eurų sumą. Sėklos pagal 2008 m. sutartį apeliantui laiku nebuvo pristatytos ne dėl ieškovo kaltės, nes Kazachstane, iš kur ir turėjo būti gabenamos sėklos, 2008 m. rugpjūčio – 2009 m. balandžio mėnesiais buvo taikomas draudimas eksportuoti rapsų sėklas. CK 6.212 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, kad negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms atsirasti. Iš ginčijamo akto turinio matyti, kad yra tik įrašyta konkreti palūkanų suma, tačiau jokie susitarimai dėl palūkanų normos, dėl sumos, nuo kurios skaičiuojamos tos palūkanos, dėl laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos, akte neatsispindi, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šalys sudarė susitarimą dėl palūkanų mokėjimo. Jokie pirminiai dokumentai, patvirtinantys ginčo akte įrašytą palūkanų dydį, neegzistuoja. Be to, susitarimas dėl palūkanų prieštarauja sveikai logikai ir ieškovo veiklos tikslui veikti pelningai. Apelianto pateikti įrodymai apie sėklų priemaišas nepatvirtina ginčo akte įrašytų duomenų kainai dėl tų priemaišų mažinti. Pagal 2008 m. sutartį ieškovas apeliantui pristatė 4 siuntas rapsų: 2009 m. gegužės mėn. – 2 474 800 kg; 2009 m. birželio mėn. – 522 592 kg; 2009 m. liepos mėnesį – 616 700 kg ir 223 000 kg, bet iš apelianto pateiktų rapsų tyrimų sertifikatų matyti, kad visi tirti rapsai buvo paimti 2009 m. gegužės 28 d. Taigi tyrimų rezultatai teoriškai galėtų būti taikytini tik pirmajai rapsų siuntai pagal 2008 m. sutartį, tačiau ginčo akte priemaišos fiksuotos tiek prie pirmosios, tiek prie antrosios siuntų. Teismas pagrįstai pripažino laidavimo sutartį negaliojančia. Laidavimo sutarties šalys nesusitarė dėl laidavimo sutarčiai taikytinos teisės, todėl teismas tinkamai rėmėsi Romos konvencijos 4 straipsniu. Laidavimo sutartyje nesusitarta dėl apibrėžtos ir aiškios prievolės, todėl tokia sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia. Be to, laidavimo sutartis prieštarauja ieškovo ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ veiklos tikslams, nes ieškovas laidavo už visiškai neapibrėžtas ŽŪK „Raseinių javai“ prievoles apeliantui (ginčo akte visiškai nepagrįstai fiksuotos ieškovo ir ŽŪK „Raseinių javai“ skolos apeliantui). Net ir laikantis nuostatos, kad laidavimo sutartis buvo tinkamai sudaryta, ji laikytina pasibaigusia. Laidavimo sutartyje nėra susitarta dėl jokio prievolės įvykdymo termino, todėl laidavimo sutartis galiojo 2 metus nuo jos sudarymo (CK 6.89 straipsnio 1 dalis). Laidavimo sutartis buvo pasirašyta 2009 m. lapkričio 17, o apeliantas reikalavimą, iš dalies kylantį ir pagal laidavimo sutartį, pareiškė tik 2012 m. gegužės 17 d. Tiek ginčo aktą, tiek laidavimo sutartį pasirašė ieškovas, apeliantas ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“. Aktas ir laidavimo sutartis laikytini trišaliais susitarimais, bet ne atskirais apelianto susitarimais su ieškovu ir su ŽŪK „Raseinių javai“, todėl teismas, nustatęs akto ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais pagrindus, pagrįstai pripažino juos negaliojančiais visa apimtimi.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas rėmėsi aplinkybėmis apie neva pasikeitusią rapsų sėklų rinkos kainą ir dėl to mažintiną jų kainą. Teismo posėdžio metu apelianto atstovai nurodė, kad rapsų kaina buvo mažinama atsižvelgiant į pasikeitusią rinkos kainą 2009 metais, lyginant su kainomis 2008 metais. CPK 178 straipsnis numato pareigą šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, todėl būtinybė pateikti atitinkamus įrodymus buvo iškilusi dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes jau tada apeliantas rėmėsi aplinkybėmis, kurias įrodinėja su apeliaciniu skundu teikiamais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsakovas pagal priešieškinį ŽŪK „Raseinių javai“ atsiliepime į atsakovo EMMELEV A/S apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Apeliantas nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti teismo nustatytus skirtumus tarp tikrosios faktinės padėties (bylos medžiagoje surinktų pirminių įrodymų pagrindu) ir tarp ginčo skolų suderinimo akte nurodytos informacijos. Nepaneigus esminių skirtumų tarp pirminių dokumentų ir antrinio dokumento (skolų suderinimo akto), darytina vienareikšmiška išvada, kad skolų suderinimo akte esanti informacija neatitinka tikrovės, dėl to toks aktas ir turėjo būti pripažintas negaliojančiu.Laidavimo sutartimi šalys apskritai nesusitarė dėl prievolės, už kurią laiduoja – skola (kaip nurodyta laidavimo sutartyje) galėjo kilti iš bet kurios prievolės, tad tokia laidavimo sutartis prieštarauja CK 6.78 straipsnio 1 daliai. Be to, įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, jog laidavimo sutarties šalimis yra laiduotojas ir kreditorius, o šiuo atveju laidavimo sutarties nepasirašė kreditorius, darytina išvada, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, t. y. nesant vieno iš esminių sutarties elementų – šalių susitarimo.Teismas, priimdamas sprendimą, teisingai nustatė byloje taikytiną teisę. Apelianto prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo yra nepagrįstas.Nors ŽŪK „Raseinių javai“ ir nebuvo pareiškęs savarankiško ieškinio, tačiau dalyvavo byloje atsakovo statusu. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi teisinį pagrindą negaliojančiais pripažinti sandorius, kuriuos sudarė ieškovas ir atsakovas, todėl jokių proceso teisės normų teismas nepažeidė. Be to, pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva. Apelianto kartu su skundu teikiami įrodymai nepriimtini, nes apeliantas nenurodė, kodėl teikiamų įrodymų, patvirtinančių šalių susirašinėjimą elektroniniu paštu, pateikimo būtinybė iškilo tik bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bei neįrodė, jog tų įrodymų pateikti anksčiau neturėjo galimybės. Analizuojant apelianto teikiamus naujus įrodymus, kyla abejonių dėl jų turinio ir autentiškumo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme taip pat pateikti ir priimti atsakovų EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl byloje taikytinos teisės bei apeliacijos dalyko (V t., b. l. 118-120, 161-166, VI t., b. l. 3-5).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi nuspręsta bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka (V t., b. l. 110-111).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinio teismo protokolinėmis nutartimis, priimtomis 2014 m. rugsėjo 30 d. posėdyje ir 2014 m. gruodžio 15 d. posėdyje, išspręsti naujų įrodymų priėmimo klausimai (V t., b. l. 131, VI t., b. l. 15-16).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apelianto (šiuo atveju – atsakovo EMMELEV A/S) apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 3 d. (I t., b. l. 20-22).

Byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovus siejo verslo santykiai, susiję su rapsų pirkimu–pardavimu, t. y. atsakovas EMMELEV A/S iš ieškovo ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ pirkdavo rapsų sėklas.

2010 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas ir atsakovas EMMELEV A/S sudarė rapsų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20100819-01, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui apytiksliai 2 800 tonų (galima 10 procentų paklaida) sutartyje nurodytos kokybės rapsų sėklų (Europinių „00“ tipo rapsų sėklos, 2010 m. derliaus), o atsakovas įsipareigojo už toną rapsų sumokėti 383 eurus (I t., b. l. 7-11). Šioje sutartyje šalys susitarė, kad ginčams galioja Danijos teisė, jurisdikcijos vieta: Odensės apygardos teismas, Danija. 2010 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdos uoste buvo pakrauta 2 919 tonų rapsų sėklų, ieškovas išrašė atsakovui EMMELEV A/S PVM sąskaitą faktūrą Nr. KOT 44 dėl 1 117 977 eurų sumos (I t., b. l. 13-17). Ieškovo reikalavimo dėl skolos priteisimo faktinis pagrindas yra būtent ši sutartis ir jos pagrindu išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. KOT 44.

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas EMMELEV A/S avansu mokėdavo ieškovui už iš ieškovo įsigyjamus rapsus. Nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. kovo 28 d. EMMELEV A/S į ieškovo sąskaitą pervedė 5 930 500 eurų (III t., b. l. 2-23). Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.

2009 m. liepos 24 d. ieškovas ir atsakovai EMMELEV A/S bei ŽŪK „Raseinių javai“ pasirašė skolų suderinimą aktą, iš kurio matyti, kad ieškovas 2009 m. liepos 24 d. buvo skolingas EMMELEV A/S 709 897,05 eurus ir 359 409,22 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, o atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ buvo skolingas EMMELEV A/S 525 307,43 eurus (I t., b. l. 92-93). Ieškovas šį skolų suderinimo aktą ginčija, o atsakovas EMMELEV A/S šiuo aktu, be kita ko, remiasi įrodinėdamas, kad ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas. Analizuojamu atveju aktuali tampa ir ankstesnė tarp ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S sudaryta sutartis, t. y. 2008 m. kovo 25 d. ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S pasirašyta rapsų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 25-03-2008-01, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui apytiksliai 4 700 tonų sutartyje nurodytos kokybės rapsų sėklų (Europinių „00“ tipo rapsų sėklos, 2008 m. derliaus), o atsakovas įsipareigojo už toną rapsų sumokėti 360 eurų (I t., b. l. 7-11). Ši sutartis iš esmės yra analogiška 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutarčiai (skiriasi tik tokios aplinkybės, kaip rapsų derliaus metai, kaina, kiekis, pristatymo data ir pan., tačiau esminės sutarties sąlygos sutampa). Atsakovas įrodinėja, kad ieškovas savo įsipareigojimų pagal 2008 m. kovo 25 d. sutartį tinkamai neįvykdė, sutarto rapsų sėklų kiekio sutartyje nustatytu laiku atsakovui nepristatė, dalis rapsų sėklų buvo pristatyta tik 2009 metais iš tų pačių metų derliaus. Dėl šių priežasčių buvo pasirašytas skolų suderinimo aktas, kuriame šalys susitarė dėl mokėtinos rapsų kainos mažinimo dėl pavėluotai pristatytų rapsų ir netinkamos jų kokybės, taip pat susitarė dėl palūkanų mokėjimo bei užfiksavo tarpusavio atsiskaitymų būklę. Atsakovas EMMELEV A/S taip pat tvirtina, kad ieškovui perdavus sutartą rapsų kiekį ir išrašius PVM sąskaitą faktūrą pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartį (ieškovo reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrindas), šioje sąskaitoje faktūroje nurodyta suma buvo sumažintas ieškovo įsiskolinimas atsakovui EMMELEV A/S.

Ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. pasirašė bendrą dokumentą, pagal kurį įsipareigojo laiduoti už viena kitos skolas bendrovei EMMELEV A/S, pirmuoju kreditoriaus EMMELEV A/S reikalavimu kiekviena iš jų įsipareigodama sumokėti visą bendros skolos sumą. Šį dokumentą ieškovo vardu ir ŽŪK „Raseinių javai“ vardu pasirašė A. K., dokumento tekstas surašytas ant EMMELEV A/S firminio blanko (I t., b. l. 94-95).

Dėl priešieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimo apimties

Ieškovas pareiškė tokius reikalavimus: pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. sudarytą laidavimo sutartį, taip pat ieškovo, atsakovų ŽŪK „Raseinių javai“ ir EMMELEV A/S 2009 m. liepos 24 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą, priteisti ieškovui iš atsakovo EMMELEV A/S 3 860 149,61 Lt skolą ir 520 173,68 Lt palūkanų, 8,06 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas, priešieškinyje prašydamas pripažinti negaliojančiais skolų suderinimo aktą ir laidavimo sutartį, juos (ir aktą, ir sutartį) ginčija visa apimtimi, nors tiek aktas, tiek laidavimo sutartis yra susiję ne tik su ieškovu, bet ir su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo EMMELEV A/S apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka apskųstame teismo sprendime nepagrįstai sprendė dėl atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ prievolių (teisių ir pareigų) atsakovui EMMELEV A/S. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį, nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties dalies, kiek tai susiję su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“, ir pripažindamas skolų suderinimo aktą bei laidavimo sutartį negaliojančiais visa apimtimi, nusprendė dėl atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ ir atsakovo EMMELEV A/S tarpusavio prievolių, nors ieškovas nėra skolų suderinimo akte bei laidavimo sutartyje įtvirtintų teisinių santykių tarp ŽŪK „Raseinių javai“ ir atsakovo EMMELEV A/S šalimi. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovas nėra tinkamas subjektas ginčyti akto ir laidavimo sutarties dalių, susijusių su EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“ tarpusavio santykiais. ŽŪK „Raseinių javai“ byloje dalyvauja atsakovo statusu, jis nėra pareikęs savarankiškų reikalavimų dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties dalies, susijusios su tarp jo ir EMMELEV A/S susiklosčiusiais teisiniais santykiais ir tarpusavio atsiskaitymais. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir netenkintinais ieškovo priešieškinio reikalavimus dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, kiek tai yra susiję su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“ (CPK 5 straipsnis), todėl šiame procesiniame sprendime toliau bus pateikiami argumentai vertinant tiek skolų suderinimo akto, tiek laidavimo sutarties (ne)galiojimo klausimą dėl tų akto ir sutarties dalių, kurios susijusios tik su ieškovu BTPKB „KOTENAS“.

Dėl ieškovo reikalavimams taikytinos teisės

Kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui. Užsienio teisės taikymą byloje gali lemti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, šalių susitarimas ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tą numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas). 1980 m birželio 19 d. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutarčiai yra taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su ginčui taikytina teise, yra nepagrįstos, nes visi byloje pareikšti reikalavimai turėjo būti sprendžiami vadovaujantis Danijos Karalystės teise. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutinka iš dalies.

Ieškovas priešieškinio reikalavimo dėl skolos ir palūkanų priteisimo faktiniu pagrindu nurodė 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartį ir pagal šią sutartį 2010 m. rugsėjo 21 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą dėl 1 117 977 eurų sumos apmokėjimo (I t., b. l. 7-11, 17). Šios sutarties 10 dalyje „Bendrosios sąlygos“ įrašyta, kad sutarties šalys susitarė dėl taikytinos teisės, t. y. kad iš šios sutarties kylantiems ginčams taikytina Danijos teisė. Taigi nagrinėjamu atveju sutarties sąlygose šalių valia dėl taikytinos teisės yra aiškiai išreikšta. Tai reiškia, kad ieškovo reikalavimui dėl skolos priteisimo taikytina Danijos teisė, nes tokią teisę pasirinko sutarties šalys. Pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs šią pirmiau nurodytą aplinkybę apie šalių susitarimą dėl ginčo teisiniam santykiui taikytinos teisės, byloje taikė Lietuvos teisę, konstatavęs, kad šalis (atsakovas EMMELEV A/S), prašanti taikyti Danijos Karalystės teisę, nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių remtis šia teise. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokia apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada atsakovui galėjo būti siurprizinė, nes iki sprendimo priėmimo apie tai, jog į bylą pateikti įrodymai apie užsienio teisės turinį nėra pakankami, teismas šalių neinformavo. Nesudarius atsakovui galimybės gauti ir pateikti teismui trūkstamų duomenų tam, kad būtų galima ginčą spręsti pagal šalių pasirinktą užsienio teisę, nebuvo pagrindo daryti išvados, jog atsakovui EMMELEV A/S nepavyko surinkti informacijos, nurodytos CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse, todėl nebuvo ir pagrindo taikyti šio straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, joje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus duomenis apie užsienio teisės turinį ir ginčo šalys šia teise pasinaudojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareikštus materialiuosius reikalavimus pagal priešiniame ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, taip pat byloje esančius duomenis, susijusius su užsienio teisės turiniu (IV t., b. l. 136-173, V t., b. l. 141-159, 175-194), sprendžia, kad yra sukaupta pakankamai duomenų tam, jog ginčas dėl skolos ir palūkanų priteisimo, grindžiamas 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartimi ir pagal ją išrašyta PVM sąskaita faktūra, būtų išspręstas taikant Danijos Karalystės teisę.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsniu, taip pat tuo, kad nei skolų suderinimo akte, nei laidavimo sutartyje šalys nesusitarė dėl taikytinos teisės, sprendė, jog ginčui, kylančiam dėl skolų suderinimo akto ir laidavimo sutarties, taikytina valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Šios konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi ta valstybė, kurios teritorijoje sutarties sudarymo metu yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, įprastinė gyvenamoji vieta arba, jei ji yra juridinio asmens teises turintis ar jų neturintis subjektas, – centrinė administracija. Tačiau jei sutartis yra sudaryta jos šaliai verčiantis verslu ar profesija, ta valstybė yra valstybė, kurioje yra pagrindinė verslo vieta, arba tais atvejais, kai pagal sutarties sąlygas sutartis turi būti vykdoma nepagrindinėje verslo vietoje, – valstybė, kurioje yra ta kita verslo vieta. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodęs, kad skolų suderinimo akte fiksuotas skolos grąžinimas EMMELEV A/S yra būdingiausia pareiga, kurią turėtų įvykdyti ieškovas, sprendė, jog ginčas, kylantis iš skolų suderinimo akto, turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos juridinio asmens centrinės administracijos vietos teisę – Lietuvos teisę. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Ginčijamame skolų suderinimo akte yra fiksuota ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S tarpusavio atsiskaitymų būklė. Akte nurodomi įsiskolinimai yra susidarę iš tų teisinių santykių, kurie kilo iš tarp ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S sudarytų komercinių susitarimų. Ginčams, kylantiems iš tokių susitarimų, spręsti šalys buvo pasirinkusios Danijos teisę. Be to, akte yra fiksuoti ne tik įsiskolinimai, bet ir naujos prievolės (ši aplinkybė bus plačiau aptariama šio sprendimo dalyje „Dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu“), o visuose tarp ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S sudarytuose susitarimuose buvo nustatyta, kad šalių ginčams iš tokių sutartinių santykių taikoma Danijos teisė. Šios aplinkybės įgalina teisėjų kolegiją daryti išvadą, kad reikalavimui dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu išspręsti taip pat taikytina Danijos teisė.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad reikalavimui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia taikytina Lietuvos teisė. Ginčijamoje laidavimo sutartyje nėra nurodyta, kad ginčams, kylantiems iš laidavimo sutarties, taikytina Danijos Karalystės teisė. Nors laidavimas ir susijęs su prievolėmis, kylančiomis iš šalių sudarytų komercinių sutarčių, tačiau tai nereiškia, kad laidavimo sutartis yra tarp ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S sudarytų susitarimų, kuriems taikytina Danijos Karalystės teisė, tęsinys ar sudėtinė dalis. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad aptariamu atveju labiausiai su laidavimo sutartimi yra susijusi Lietuvos teisė, nes Lietuvoje yra ieškovo (laiduotojo) buveinė, o joje įtvirtinta šio asmens pareiga pagal laidavimą atsakyti kreditoriui EMMELEV A/S už skolininko ŽŪK „Raseinių javai“ prievolių vykdymą.

Dėl 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties sudarymo vertinimo, jos pripažinimo negaliojančia arba pasibaigusia

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Patikslintu priešieškiniu ieškovas prašė pripažinti 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartį negaliojančia, o šio reikalavimo faktinį pagrindą sudarė tokios aplinkybės: dėl laidavimo sutarties esminių sąlygų – laidavimu užtikrinamos prievolės apibūdinimo (nesant apibūdintos prievolės laidavimo sutartis laikytina nesudaryta); dėl laidavimo sutarties šalių; dėl kreditorių teisių pažeidimo laidavimo sutartimi (actio Pauliana); dėl laidavimo sutarties pasibaigimo (CK 6.89 straipsnio 1 dalis).

Pirmiau šiame sprendime jau buvo konstatuota, kad reikalavimui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (ar laidavimo pabaigos) taikytina Lietuvos teisė, todėl teisėjų kolegija reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir / ar laidavimo sutarties pabaigos pagal priešieškinio reikalavimą sudarantį faktinį pagrindą nagrinėja vadovaudamasi Lietuvos teise.

Ieškovas, ginčydamas laidavimo sutartį, visų pirma tvirtina, kad šalys nesusitarė dėl esminių laidavimo sutarties sąlygų, t. y. laidavimu užtikrintas nepakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ 2009 m. lapkričio 17 d. pasirašė dokumentą, pagal kurį kiekviena iš jų įsipareigojo pirmuoju kreditoriaus reikalavimu sumokėti EMMELEV A/S visą bendros skolos sumą (I t., b. l. 94, 95). Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantu, kad šiuo dokumentu įformintos dvi sutartys: laidavimo sutartis tarp EMMELEV A/S ir ieškovo, pagal kurią ieškovas laidavo atsakovui EMMELEV A/S už ŽŪK „Raseinių javai“ prievoles, taip pat laidavimo sutartis tarp EMMELEV A/S ir ŽŪK „Raseinių javai“, pagal kurią ŽŪK „Raseinių javai“ laidavo atsakovui EMMELEV A/S už ieškovo prievoles.

Vertinant laidavimo sutarties sudarymą reikia taip pat vadovautis sutarties sudarymo procedūrą reglamentuojančiomis CK 6.162–6.187 straipsnių normomis. CK 6.162 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarčiai sudaryti ir galioti pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių jos sąlygų. Nereikalaujama, kad visais atvejais šalys susitartų dėl visų galimų sutarties sąlygų. Susitarimą dėl antraeilių sąlygų šalys gali pasiekti vėliau. Antraeiles sąlygas, dėl kurių šalys negali susitarti, suinteresuotos šalies prašymu gali nustatyti teismas, atsižvelgdamas į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas, papročius, teisės principus, šalių tarpusavio santykius ir pan. Kurios sąlygos yra esminės, o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių išreikštos valios, susitarimo, įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykius. Tik tada, kai sutarties šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja ir yra privaloma sutarties šalims, nes turi joms įstatymo galią. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminės sutarties sąlygos gali būti dviejų rūšių: pirma, nustatytos įstatyme (esminės pagal įstatymą), kurios yra arba tiesiogiai įstatyme įvardijamos kaip esminės, arba yra privalomos tam tikros rūšies sutarčiai, kai sąlygos esmingumas kyla iš sutarties prigimties; antra, esminės dėl to, kad sutarties šalis (šalys) joms suteikia tokią prasmę (esminės pagal šalių valią). Vienas bet kokios prievolės būtinų elementų yra jos dalykas, todėl kiekviena sutartinė prievolė privalomai turi turėti dalyką (CK 6.3 straipsnis). Tai vienintelė esminė sąlyga, kurią turi turėti visos sutartys, taip pat laidavimo sutartis. Taigi ieškovas ir ŽŪK „Raseinių javai“ įsipareigojo laiduoti už viena kitos skolas kreditoriui EMMELEV A/S. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ tuo metu jau turėjo neįvykdytų prievolių atsakovui EMMELEV A/S. Byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovą ir atsakovus siejo tik rapsų sėklų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nors ir atsiradę pagal skirtingas (atskiras) sutartis. Šios aplinkybės ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifika sudaro pagrindą daryti išvadą, kad laidavimo sutartimi buvo laiduota už prievolių, kylančių iš ieškovo ir atsakovų susitarimų dėl rapsų sėklų pirkimo–pardavimo, vykdymą. Tai reiškia, kad laidavimo dalykas yra pakankamai aiškiai apibūdintas (prievolė, už kurią buvo laiduojama, yra pakankamai apibrėžta ir aiški), todėl dokumente, kuriuo buvo įforminti laidavimo teisiniai santykiai, detalesnis prievolės apibūdinimas šiuo atveju nebuvo reikalingas.

Dokumentą (laidavimo sutartį) pasirašė ieškovo ir ŽŪK „Raseinių javai“ vardu A. K.. Ieškovo nuomone, EMMELEV A/S nėra laidavimo sutarties šalis, todėl laidavimo sutartis negali būti pagrindas iš ieškovo reikalauti prievolių už ŽŪK „Raseinių javai“ įvykdymo. Nagrinėjamu atveju yra svarbios byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Ieškovo vadovas (byloje – trečiasis asmuo) A. K. pasirašė ginčijamą laidavimo sutartį. Dokumentas, kuriuo prisiimta laidavimo prievolė, yra rašytinis, be to, jo tekstas surašytas ant EMMELEV A/S firminio blanko, pačioje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai bendrovė EMMELEV A/S įvardyta kaip kreditorius, pagal kurio pirmąjį pareikalavimą kiekviena iš sutartyje nurodytų bendrovių (laiduotojų) įsipareigojo sumokėti EMMELEV A/S visą bendros skolos sumą. Kreditorius (atsakovas EMMELEV A/S) apie laidavimo sutartį žinojo ir jai pritarė. Kaip jau pažymėta, laidavimo sutartis buvo sudaryta ant kreditoriaus naudojamo firminio blanko, kuriame nurodytas EMMELEV A/S pavadinimas ir kiti rekvizitai. Kreditoriaus valia sudaryti laidavimo sandorį nagrinėjamu atveju yra pakankamai išreikšta jo pritarimu tokiam prievolės įvykdymo užtikrinimo būdui. Dokumente aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijus bendrovę EMMELEV A/S kaip kreditorių, šiam žinant apie tokiame dokumente ieškovo ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ prisiimamus įsipareigojimus užtikrinti prievolių EMMELEV A/S įvykdymą, teisėjų kolegija negali sutikti su ieškovu, kad tokių byloje nustatytų aplinkybių kontekste laidavimo sutartis negalėtų būti pagrindas reikalauti iš ieškovo prievolių už skolininką ŽŪK „Raseinių javai“ įvykdymo.

Kaip jau buvo nurodyta, ieškovas laidavimo sutartį taip pat ginčijo CK 6.66 pagrindu, tačiau apsiribodamas vien tik formaliu actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų išvardijimu, jų nepagrįsdamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais.

Nepaisant to, šiuo atveju svarbu pažymėti, kad nors ieškovas priešieškinyje aiškiai nesuformulavo prašymo (kaip alternatyvaus reikalavimo) pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia (priešieškinio rezoliucijoje prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia), tačiau prie priešieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių tokia ieškovo pozicija ir ją pagrindžiančios aplinkybės yra nurodytos. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija toliau šiame sprendime aptars ieškovo argumentus dėl laidavimo sutarties pasibaigimo, iš esmės pritardama ieškovo pozicijai.

CK 6.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyje nebuvo susitarta dėl laidavimo termino, o prievolės įvykdymo terminas apibūdintas pareikalavimo momentu, todėl darytina išvada, kad laidavimas pasibaigė suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, nes kreditorius per šį terminą nepareiškė ieškinio laiduotojui. Laidavimo sutartis buvo pasirašyta 2009 m. lapkričio 17 d., atsakovas EMMELEV A/S reikalavimą ieškovui, kildinamą ir iš prievolių pagal laidavimą, pareiškė 2012 m. gegužės 17 d. (I t., b. l. 23), t. y. praėjus dvejų metų terminui nuo laidavimo sutarties sudarymo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą nuspręsti, kad laidavimo sutartis dėl ieškovo yra pasibaigusi.

Dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu

Iš 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto turinio matyti, kad ieškovas, atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ (skolininkai) ir atsakovas EMMELEV A/S (kreditorius) sudarė atsiskaitymų balansą, pagal kurį ieškovas 2009 m. liepos 24 d. atsakovui EMMELEV A/S buvo skolingas 709 897,05 eurų ir 359 409,22 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Be to, šiame akte yra fiksuota ne tik atsiskaitymų būklė (mokėjimai), bet ir tokios su prievolėmis bei jų vykdymu susijusios aplinkybės, kaip nuostolis, priemaišos, palūkanos. Apeliantas nurodė, kad eilutėse „Nuostolis“, „Priemaišos“ yra fiksuotas šalių susitarimas dėl rapsų sėklų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos mažinimo dėl pavėlavimo pristatyti rapsų sėklas, kainos mažinimo dėl sėklų kokybės kriterijų (priemaišų), o eilutėje „Palūkanos“ fiksuotas šalių susitarimas dėl palūkanų skaičiavimo už ieškovo (sėklų pirkėjo iš trečiųjų asmenų) naudojimąsi atsakovo pinigais (už avansu gautus iš atsakovo pinigus).

Byloje yra duomenys, kad iki ginčijamo 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto pasirašymo, tarp ieškovo ir atsakovo 2008 m. kovo 25 d. buvo sudaryta rapsų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 25-03-2008-01. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo pristatyti apie 4 700 tonų 2008 m. derliaus rapsų, pristatymo terminas nustatytas 2008 m. rugpjūčio 1 d. – rugsėjo 31 d., kaina – 360 eurų už toną (II t., b. l. 8-9). Rapsų sėklos buvo pristatytos 2009 m. gegužės – liepos mėnesiais ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. KOT 38, 39, 40, 41 (II t., b. l. 10-13). Šios aplinkybės yra fiksuotos ginčijamo skolų suderinimo akto eilutėse: 2009 m. gegužės 27 d., 2009 m. birželio 23 d., 2009 m. liepos 21., 2009 m. liepos 21 d. „Sėklos“. 2009 m. gegužės 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. KOT 38 aiškiai nurodyta, kad sąskaitos išrašymo pagrindas – sutartis Nr. 25-03-2008-01, todėl tikėtina, jog ir kitos pirmiau paminėtos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagal šią sutartį ir įtrauktos į skolų suderinimo aktą. Tai reiškia, kad rapsai atsakovui EMMELEV A/S buvo pristatyti vėliau nei sutartyje nustatytu laiku. Be to, A. K. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad po to, kai Kazachstano Respublikos Vyriausybė 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 777 iki 2009 m. balandžio 1 d. uždraudė rapsų eksportą iš Kazachstano, ieškovas negalėjo vykdyti įsipareigojimų atsakovui EMMELEV A/S, kad rapsų eksporto draudimas buvo panaikintas 2009 m. balandžio 1 d. (II t., b. l. 127). Aplinkybę, kad pagal 2008 m. sutartį ieškovas pristatė atsakovui EMMELEV A/S keturias siuntas rapsų 2009 m. gegužės – liepos mėnesiais, apie kurias yra nurodyta ir ginčijamame skolų suderinimo akte, pripažįsta pats ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (V t., b. l. 81). Iš skolų suderinimo akto matyti, kad jame fiksuotas kainos už sėklas sumažinimas nuo 360 iki 280 Eur už toną, šiame tai akte įvardijant kaip nuostolius. Pats ieškovas, išrašydamas minėtas sąskaitas (sąskaitas pasirašė tuo metu ieškovo direktoriumi buvęs A. K.), jose nurodė kitą nei sutartyje nurodytą kainą, t. y. 285 Eur vietoje 360 Eur, išskyrus PVM sąskaitą faktūrą Nr. KOT 40, kurioje nurodyta kaina 302,50 Eur, vėliau ranka padarytas įrašas dėl kainos keitimo į 285 Eur. Taigi, net pats ieškovas, pristatydamas rapsus pagal sutartį Nr. 25-03-2008-01, atliko kainos mažinimą. Sąskaitose vėliau ranka padaryti įrašai dėl kainos keitimo į 280 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių vyko derybos dėl sutartyje nustatytos kainos mažinimo, be to, į bylą buvo pateikti duomenys apie tuo metu buvusią rapsų sėklų rinkos kainą, t. y. apie jos sumažėjimą. Iš tiesų, rapsų kaina 2009 m. gegužės 27 d. ir vėliau, lyginant ją su 2008 m. rugpjūčio mėnesiu, buvo gana smarkiai sumažėjusi (V t., b. l. 60-65, 66). Tą pripažįsta ir A. K., atsiliepime nurodydamas, kad per tą laiką, kol galiojo draudimas eksportuoti rapsus iš Kazachstano, rapsų kainos rinkose krito nuo 500 eurų už toną 2008 metais iki 269-315 eurų už toną 2009 metais (II t., b. l. 128). Be to, šalių susitarimas dėl kainos mažinimo, kuris iš dalies atsispindi ir pirmiau nurodytose PVM sąskaitose faktūrose, jose pačiam ieškovui nurodant mažesnę nei sutartyje aptarta kainą, vėliau ją dar sumažinant nuo 285 iki 280 eurų, galiausiai buvo užfiksuotas skolų suderinimo akte. Nors į bylą nebuvo pateiktas atskiras dokumentas, kuriame šalių valia dėl kainos mažinimo būtų išreikšta raštu, tačiau tokio susitarimo buvimą (pasiekimą) neabejotinai patvirtina pirmiau minėtos aplinkybės, taip pat tai, kad sąskaitose atlikti įrašų dėl kainos pataisymai (korekcijos) buvo perkelti į ginčijamą aktą.

Byloje taip pat yra duomenų, kurie leidžia daryti išvadą buvus šalių susitarimą dėl kainos mažinimo dėl priemaišų sėklose. Minėtoje 2008 m. kovo 25 d. ieškovo ir atsakovo sudarytoje rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje šalys susitarė dėl perkamų rapsų sėklų kokybės reikalavimų. Atsakovo EMMELEV A/S pateiktuose gautų sėklų kokybės sertifikatuose (II t., b. l. 56-59) nurodyti kokybės kriterijai skiriasi nuo įrašytų sutartyje. Duomenys dėl sėklų priemaišų perkelti į skolų suderinimo aktą. Ieškovo į bylą pateikti duomenys – UAB „Sekargas ir kompanija“ 2009 m. gegužės 16 d. svorio patvirtinimas Nr. 339/09KTL, kad krovinio svoris (2 474 800) pakrautas į krovimo vietą laive, nustatytas sveriant krovimo metu, patvirtintais svėrimo įrenginiais, įdiegtais uosto teritorijoje, prižiūrint ir kontroliuojant. Pagal svėrimo rezultatus pakrauto krovinio svoris: 2 474 800 MT. (IV t., b. l. 181-199). Taip pat ieškovas pateikė 2009 m. gegužės 13-15 d. ieškovo užsakymu atliktų rapsų sėklų svorio ir kokybės laboratorinių tyrimų protokolus (IV t., b. l. 189-199), kuriuose UAB „Labtarna“ fiksavo, kad priemaišos neviršija 4 procentų. Visgi šie ieškovo pateikti duomenys, vertinant juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, nepaneigia to, kad tarp ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S buvo pasiekti tam tikri derybiniai susitarimai, įskaitant susitarimą dėl sėklų kainos pokyčio dėl priemaišų, kurie ir užfiksuoti skolų suderinimo akte. Be to, pažymėtina, kad pagal šalių sudarytos rapsų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, sėklų analizė pagal kokybės specifikacijas pirmiausia atliekama Steins laboratorijoje, o atsakovas EMMELEV A/S būtent ir pateikė šios laboratorijos atliktų tyrimų duomenis.

Ieškovas, kuriam, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, buvo sudaryta galimybė teikti įrodymus apie Danijos teisės turinį, nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Danijos teisė numato apribojimus šalims susitarti dėl palūkanų mokėjimo ir kad tokie apribojimai taikytini byloje nagrinėjamu atveju. Ieškovas ir atsakovas EMMELEV A/S savo susitarimą dėl konkrečią dieną mokėtinų palūkanų patvirtino parašais skolų suderinimo akte. Danijos palūkanų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanos po nustatytos mokėjimo dienos nustatomos kaip metinė palūkanų norma, atitinkanti nustatytą rekomenduojamą normą, pridedant papildomai 7 procentus. Šio įstatymo tikslais rekomenduojama norma yra Danijos centrinio banko nustatyta oficiali skolinimo norma, fiksuojama atitinkamų metų sausio 1 d. ir liepos 1 d. (IV t., b. l. 171). Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas EMMELEV A/S pinigus už jam tiekiamus rapsus pervesdavo ieškovui avansu. 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akte yra nurodytos palūkanos, kurių suma 96 501 eurai ir 4 558 Jungtinių Amerikos Valstijų doleriai, t. y. akte užfiksuotas šalių susitarimas dėl palūkanų skaičiavimo, kurį pasirašė tiek ieškovas, tiek atsakovas EMMELEV A/S. Byloje nepaneigta, kad už atsakovo avansu pervestas ieškovui pinigines sumas bei sumas, kurias atsakovas sumokėjo už ieškovą už rapsų sėklų gabenimą iš Kazachstano, ieškovas ir atsakovas susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Labiau tikėtina, kad toks susitarimas buvo, nes A. K. kartu su atsiliepimu pateikė atsakovo EMMELEV A/S skaičiavimus dėl 8 procentų dydžio palūkanų (II t., b. l. 169-170). Akivaizdu, kad ieškovui apie susitarimą skaičiuoti palūkanas buvo žinoma, ir tai neabejotinai patvirtina šalių susitarimo dėl palūkanų faktą.

Byloje nustatyta, kad ginčo akte konstatuota tarpusavio atsiskaitymų būklė tarp ieškovo ir EMMELEV A/S; ieškovas pripažino skolą EMMELEV A/S; ieškovas ir atsakovas EMMELEV A/S raštu patvirtino savo susitarimą dėl palūkanų, mokėtinų nuo avansu ieškovui pervestų sumų, dėl rapsų, pristatytų pagal 2008 m. sudarytą sutartį, kainos pakeitimo, dėl rapsų kainos sumažinimo dėl sėklų kokybės kriterijų; atsiskaitymų balanse fiksuoti duomenys, kurių tikrumą patvirtino tiek skolininkas, tiek kreditorius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad ginčijamame skolų suderinimo akte yra fiksuotos ne tik skolos, bet ir naujos prievolės, todėl, priešingai nei įrodinėja ieškovas, ginčijamas aktas negali būti vertinamas tik kaip buhalterinės būklės fiksavimo dokumentas, o šalis siejusių sutartinių santykių pakeitimas (papildymas), turėjęs įtakos jų teisių ir pareigų turiniui bei apimčiai. Pagal sutartį atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, prisiimant papildomus įsipareigojimus, sukelia savarankiškas teises ir pareigas. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje ginčijamas skolų suderinimo aktas yra tik suvestinis buhalterinės apskaitos dokumentas, kuris negali būti vertinamas kaip sandoris.

Atsižvelgdama į šią padarytą išvadą dėl skolų suderinimo akto teisinio kvalifikavimo, t. y. kad šiuo atveju skolų suderinimo aktas yra ne tik suvestinis apskaitos dokumentas, sudarytas pirminių dokumentų pagrindu, bet ir sandoris, teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai turi būti nuginčyti pagal įstatyme nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais taisykles. Danijos sutarčių įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad oferta ir atsakymas į ofertą yra privalomi juos pateikusiems asmenims. Taikomos šio įstatymo 2-9 straipsnių nuostatos, jeigu oferta, atsakymas į ofertą, prekybos praktika ar paprotinė teisė nenustato kitaip. Pagal Danijos teisę 2009 m. liepos 24 d. aktas bus laikomas privalomu šalių susitarimu, jeigu nebus taikoma viena iš nuostatų dėl negaliojimo pagrindų, nustatytų Sutarčių įstatymo 28-38 straipsniuose (IV t., b. l. 140-142, 169-170). Pagal byloje nustatytas aplinkybes neegzistuoja sąlygos 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo aktą pripažinti negaliojančiu taikant Danijos sutarčių įstatymo 28-38 straipsnius, to neįrodinėjo ir ieškovas. Byloje taip pat nėra pagrįstų prielaidų daryti išvadą, kad ginčijamu aktu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo A. K. bylos nagrinėjimo metu aiškino, jog aktas buvo pasirašytas pasitikint partneriais, jam suklydus, tačiau jokių reikalavimų atsakovui EMMELEV A/S nereiškė.

Nežiūrint to, kad ginčijamą aktą pripažinus sandoriu (o ne vien suvestiniu buhalterinės apskaitos dokumentu), kuris nenuginčytas pagal įstatyme įtvirtintus sandorių negaliojimo pagrindus, nelieka tikslo aiškintis, ar akte nurodyti duomenys atitiko buhalterinės apskaitos dokumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas EMMELEV A/S pateikė pakankamai pirminių apskaitos dokumentų, kitų rašytinių įrodymų, kurių pagrindu pagrindė šalių susitarimą ir kurio esminiai elementai užfiksuoti skolų suderinimo akte. Byloje taip pat įrodyta, kaip kito (keitėsi) šalių tarpusavio atsiskaitymų balansas nuo ginčo akto sudarymo iki 2010 m. balandžio 30 d., po to – iki 2011 m. vasario 1 d. Ieškovas nepaneigė šio sandorio šalių susitarimo dėl ginčo akte užfiksuoto tarpusavio skolų (atsiskaitymų būklės) balanso.

Trečiasis asmuo A. K. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad jeigu ne atsakovo vadovų klasta, tai ieškovas kartu su atsakovu ŽŪK „Raseinių javai“, turėdami sandėlius Kazachstane ir Lietuvoje, nesunkiai per du metus galėjo atsakovui padengti 400 000 eurų skolą, kurią ieškovas ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ pripažino 2010 m. pabaigoje (II t., b. l. 130, 198, 199, 200-201). Tai reiškia, kad ieškovas 2010 m. turėjo įsiskolinimą (A. K. sudarytame 2011 m. vasario 1 d. balanse fiksuotas 363 197 eurų įsiskolinimas) atsakovui EMMELEV A/S ir tą faktą pripažino.

Ieškovui ir pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akte įrašytos skolos 2009 m. sausio 1 d. likučio ir jo teisingumo. Šiuo atveju teisėjų kolegija pastebi, kad trečiojo asmens A. K. su atsiliepimu pateiktame jo sudarytame balanse, kurį jis siuntė atsakovui EMMELEV A/S 2010 m. balandžio 30 d. (II t., b. l. 130, 187, 188), įrašytų debeto ir kredito sumų sudėtis per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. sudaro tokią pačią sumą, kaip ir ginčijamo skolų suderinimo akto pirmoje eilutėje (2009 m. sausio 1 d. likutis, įrašyta skolos suma eurais – 1 466 943,73). Pagal minėtą A. K. pateiktą balansą 2010 m. balandžio 30 d., atsiskaitymų likutis eurais 2009 m. liepos 24 d. buvo 519 330,53 eurai atsakovo EMMELEV A/S naudai (ieškovo kreditas). Atsiskaitymų suderinimo akte toks likutis yra didesnis (709 897,05 eurai) ir tai yra logiška, nes į jį papildomai įtrauktos nuostolių dėl kainų mažėjimo, dėl sėklų priemaišų sumos, taip pat palūkanos, kurios buvo aptartos pirmiau šiame teismo sprendime.

Prie atsiliepimo į priešieškinį trečiasis asmuo A. K. pateikė mokėjimų (atsiskaitymų) balansą 2011 m. vasario 1 d. (II t., b. l. 199). Šiame balanse eilutėje „Debetas EUR“ nėra įtraukta 2010 m. rugsėjo 21 d. sąskaita faktūra Nr. KOT 44 dėl 1 117 977 eurų sumos, kuri šioje byloje sudaro priešieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrindą. Tai reiškia, kad skolų suderinimo aktą pasirašęs asmuo bei tuo metu ieškovo vadovu buvęs A. K. pripažino faktą, jog atsakovas EMMELEV A/S šioje sąskaitoje nurodyta suma sumažino (užskaitė) ieškovo įsiskolinimą atsakovui EMMELEV A/S.

Atkreiptinas dėmesys, kad pats A. K. patvirtino, jog 2009 m. liepos 24 d. vyko į Daniją, turėdamas tikslą pasirašyti naują rapsų tiekimo sutartį, pateikė einamuosius ieškovo ir atsakovo EMMELEV A/S balansus, jog pastabų dėl balansų nebuvo (II t., b. l. 128).

Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo, kadangi nustatė, jog skolų suderinimo aktas, kuriame ieškovas 2009 m. liepos 24 d. buvo pripažinęs skolą EMMELEV A/S, yra negaliojantis. Teisėjų kolegija dėl skolų suderinimo akto padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą, t. y. kad priešieškinio reikalavimas dėl akto pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas (turima omenyje akto dalis, susijusi su ieškovu).

Atsiskaitymo pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartį faktą patvirtina skolų suderinimo akto duomenys, apelianto avansinių mokėjimų pavedimai, pirminiai dokumentai, pagrindžiantys skolų suderinimo akte nurodytą skolą, bei dokumentai, patvirtinantys vėlesnį kredito–debeto balanso tarp šalių kitimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau šiame sprendime išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad 2010 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu ieškovo įsiskolinimas atsakovui EMMELEV A/S buvo didesnis nei sąskaitoje nurodyta suma, todėl atsakovas EMMELEV neturėjo pareigos ieškovui sumokėti sąskaitoje nurodytą sumą, o turėjo teisę tokia suma sumažinti ieškovo skolą. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo laikytinas nepagrįstu, nes nenustatytas atsakovo EMMELEV A/S skolos faktas ieškovui, todėl atmestinas.

Apibendrindama pirmiau nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje taikytinos teisės aspektu pripažintinas nepagrįstu bei neteisėtu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo priešieškinis tenkintinas iš dalies, t. y. pripažintina pasibaigusia 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartis, kuria BTPKB „KOTENAS“ laidavo už ŽŪK „Raseinių javai“ skolas kreditoriui EMMELEV A/S; atmestini priešieškinio reikalavimai dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto (balanso) ir 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties, kiek tai susiję su BTPKB „KOTENAS“ ir EMMELEV A/S tarpusavio teisėmis ir pareigomis, pripažinimo negaliojančiais, taip pat priešieškinio reikalavimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apelianto skundą patenkinus iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidos turi būti perskirstytos (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).

Apeliantas EMMELEV A/S bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo 9 154,07 eurus išlaidoms advokatų pagalbai apmokėti bei 557,28 eurus kitoms būtinoms su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms atlyginti (vertimo, kopijavimo, telekomunikacijų ir t. t.), iš viso priteisti 9 711,35 eurų, pateikė sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius duomenis (III t., b. l. 104-188, prašymas pakartotas IV t., b. l. 52-57). Šiame prašyme nurodytos išlaidos apima laikotarpį iki 2013 m. kovo 21 d. Iki to laiko atsakovo EMMELEV A/S atstovai pateikė prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu ir papildomų įrodymų pridėjimo (I t., b. l. 39-10), dalyvavo 2012 m. liepos 2 d. posėdyje sprendžiant prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą (I t. b. l. 69), kuris truko 25 minutes, pateikė atsiliepimą į ieškinį (I t., b. l. 75-81), pateikė prašymą dėl posėdžio atidėjimo ir prašymą dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo (I t., b. l. 112-113, 115-116), pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį (I t., b. l. 155-164), dalyvavo 2012 m. lapkričio 12 d. teismo posėdyje (I t., 157-158), kuris truko 25 minutes, 2012 m. gruodžio 11 d. teismo posėdyje (I t., b. l. 208-211), kuris truko 1 val. 25 min., pateikė raštą dėl dokumentų persiuntimo (I t., b. l. 215), pateikė EMMELEV A/S paaiškinimus dėl papildomų teikiamų įrodymų (II t., b. l. 1-7), dalyvavo 2012 m. vasario 11 d. teismo posėdyje (II t., b. l. 99-103), kuris truko 1 val. 10 min., pateikė pranešimą dėl reikalavimų atsisakymo (I t., b. l. 105), prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo (III t., b. l. 1), paaiškinimus (III t., b. l. 92), dalyvavo 2012 m. kovo 21 d. teismo posėdyje (III t., 94-98), kuris truko 1 val. 21 min. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pasiektą teisinį rezultatą, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 8.2, 8.15., 8.16, 8.18 punktai), į atsakovo atstovų suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, į tai, kad byla pakankamai sudėtinga, atsakovas turėjo išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu, sprendžia, kad atsakovui EMMELEV A/S iš ieškovo priteistina 3 238 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Priteisdama tokį atsakovo turėtų išlaidų atlyginimo dydį teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas daugiausiai kėlė teismingumo klausimą ir buvo prašoma ieškovo priešieškinį palikti nenagrinėtą, tačiau tokia atsakovo pozicija buvo paneigta.

Apeliantas taip pat pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo BTPKB „KOTENAS“, ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Inovestus“ ir atsakovo ŽŪK „Raseinių javai“ solidariai 7 710,17 eurus išlaidoms advokato pagalbai apmokėti bei 386,72 eurus kitoms būtinoms susijusioms išlaidoms apmokėti, iš viso – 8 096,89 eurų (IV t., b. l. 39-51). Šiame prašyme nurodytos išlaidos apima laikotarpį nuo 2013 m. kovo 21 d. iki prašymo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pateikimo 2013 m. lapkričio 20 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išlaidos patirtos atsakovui EMMELEV A/S siekiant įrodyti, kad priešieškinis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Atsižvelgdama į tai, kad klausimas dėl teismingumo buvo išspręstas atsakovui EMMELEV A/S nepalankiai (byloje buvo tenkintas ieškovo ir trečiojo asmens atskirasis skundas, atsakovo kasacinis skundas atmestas), sprendžia, kad šios atsakovo turėtos išlaidos nepriteistinos.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantas pateikė prašymą priteisti 9 722,26 eurų išlaidų (atitikmuo litais 33 569,02) atlyginimą, pateikė jų sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pasiektą teisinį rezultatą, t. y. kad apelianto apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, kad patenkintas vienas iš trijų priešieškinio reikalavimų, tai, kad iš esmės pripažinti pagrįstais apelianto argumentai dėl taikytinos teisės (išskyrus reikalavimui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia), į Rekomendacijose nurodytus maksimalius atlyginimo dydžius (Rekomendacijų 8.10, 8.15, 8.16, 8.18 punktai), kad buvo paduotas apeliacinis skundas, prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos, rašytiniai paaiškinimai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o posėdžių byloje bendra trukmė yra 4 val. 38 min., į atsakovo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, į tai, kad byla pakankamai sudėtinga, sprendžia, jog atsakovui EMMELEV A/S iš ieškovo priteistina 3 000 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Bendra atsakovui EMMELEV A/S iš ieškovo priteistina išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose suma sudaro 6 238 eurus.

Byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ turėjo 14 936,31 Lt (4 325,85 eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (V t., b. l. 1-10) ir 6 566,07 Lt (1 901,66 eurus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ŽŪK „Raseinių javai“, nors ir dalyvavo byloje atsakovo procesinėje padėtyje, tačiau palaikė ieškovo poziciją, prašydamas priešieškinio reikalavimus tenkinti, nepriteisia atsakovui jo turėtų išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti pasibaigusia 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartį, kuria techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „KOTENAS“ laidavo už žemės ūkio kooperatyvo „Raseinių javai“ skolas kreditoriui EMMELEV A/S.

Atmesti bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ priešieškinio reikalavimus dėl 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto (balanso) ir 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutarties, kiek tai susiję su techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ ir bendrovės EMMELEV A/S tarpusavio teisėmis ir pareigomis, pripažinimo negaliojančiais.

Atmesti bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ priešieškinio reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Priteisti atsakovui EMMELEV A/S iš ieškovo bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ 6 238 (šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt aštuonis) eurus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, išieškant iš bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „KOTENAS“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisAlvydas Poškus