Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-8295-244/2014

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-12-12
Bylos Nr.: I-8295-244/2014
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02750-2014-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska, Jolanta Malijauskienė
Trečiasis asmuo: R. V., A. N., B. N., T. N.
Pareiškėjas: Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios
Atsakovas: Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Advokatai: Liudmila Grigorjeva, Aleksandras Kočegarovas

Kategorijos

11.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-8295-244/2014(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02750-2014-4)Procesinio sprendimo kategorija 11.8; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovams R. J. ir advokatui Aleksandrui Kočegarovui, atsakovės atstovei Valentinai Kundinovič, vertėjai Ingridai Kiseliūtei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei Liudmilai Grigorjevai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas skunde (b. l. 33–39) prašo: 1) pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymą išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuris buvo išdėstytas 2014-04-28 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsakyme Nr. A33(l)-3270-(4.25); 2) įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos visas išlaidas, susijusias su šia byla.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad pakartotinai 2014-04-04 kreipėsi į atsakovę dėl valstybės garantinių dokumentų išdavimo bei gyventojų iškeldinimo iš Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui (toliau – Vienuolynas) grąžintų pastatų (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2014-04-28 raštu Nr. A33(l)-3270-(4.25) atsisakė išduoti valstybės garantinį dokumentą Vienuolyno pastatų gyventojams ir taip pažeidė Vienuolyno nuosavybės teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti objektą ir juo disponuoti. Atsakymą grindė tuo, kad nėra gavusi Vienuolynui perduotų pastatų nuomininkų prašymų, pateiktų Miškų ūkio ministerijai ar Nemenčinės miškų urėdijai, kurių balanse iki perdavimo buvo pastatai, jai nurodyti piliečiai prašymų dėl valstybės garantijos išdavimo taip pat nepateikė, todėl pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali išduoti valstybės garantijos. Atsakovė nepagrįstai remiasi 1998-06-16 Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tuną atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 (toliau – Kompensacijų įstatymas) 9 str. 14 d., kurioje nustatyta, kad valstybės garantijos nuomininkams vykdomos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip šio straipsnio 11 dalyje nustatytais terminais, ir nurodo, kad terminas pasibaigė 2009-01-01. Vilniaus rajono savivaldybė privalėjo išduoti garantinius raštus tiek grąžintame name esantiems gyventojams, tiek namo savininkui. Atstovės argumentai, kad niekas į savivaldybę nesikreipė, neatleidžia nuo pareigos vykdyti įstatyme nustatytus įpareigojimus. Vilniaus rajono savivaldybė šį klausimą turi spręsti vadovaudamasi 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 str. nuostatomis. Matydami, kad atsakovė nevykdo įstatyme nustatytų įpareigojimų, Vienuolyno ir Arkivyskupijos atstovai 2010-05-25 apsilankė Vilniaus rajono Bezdonių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, norėjo asmeniškai informuoti gyventojus apie susidariusią padėtį ir įteikti pasirašytinai 2010-05-25 informacinį pranešimą. Gyventojai B. N. ir A. G. pasirašyti, kad informacinius pranešimus gavo, atsisakė, todėl dar du minėti informaciniai pranešimai buvo palikti abiejuose namuose susipažinti laisvai. Vienuolyno ir Arkivyskupijos atstovai po 2010-05-25 apsilankymo pažymėjo, kad minėtų pastatų gyventojų reakcija į pateiktą informaciją buvo negatyvi. Tapo aišku, kad patys gyventojai dėl garantinių raštų į Vilniaus rajono savivaldybę nesikreips, todėl, siekdami įgyvendinti savo teises į turimą nuosavybę ir nepažeisti Vienuolynui priklausančioje nuosavybėje gyvenančių asmenų interesų, jie patys raštu kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b. l. 46–48) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad siekdama nuodugniai ir objektyviai išnagrinėti Vienuolyno administracijos prašymo pagrįstumą 2013-12-04 raštu Nr. A33(l)-6708 „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą prašydama suteikti tarnybinę pagalbą administracinės procedūros sprendimui priimti – pateikti Vilniaus rajono savivaldybės administracijai Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) paminėtų įsakymo bei priėmimo–perdavimo aktų kopijas. Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktų dokumentų kopijų nustatė, kad minėti pastatai (unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Vienuolynui buvo perduoti dar 1993-03-01 Nemenčinės miškų urėdijos urėdo įsakymu Nr. 29 „Dėl pagrindinių priemonių perdavimo“ iš urėdijos balanso, remiantis 1993-02-23 Miškų ūkio ministerijos raštu Nr. 02-11-284. Pagal 1990-02-14 įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (neteko galios nuo 1998-01-01) 3 p. 2 d., „iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos“, tačiau nei Miškų ūkio ministerija, nei Nemenčinės miškų urėdija nevykdė šio įstatymo. Pagal 1995-03-21 Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo Nr. 1-822 11 str. 2 d. „Iki 1995 m. kovo 30 d. religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininku prašymu institucija, priėmusi sprendimą grąžinti religinei bendruomenei ar bendrijai natūra gyvenamai į namą, jo dalį, butą, o kai šios institucijos nėra, – savivaldybės meras privalo jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą“. Valstybės garantija yra dviejų šalių – valstybės ir nuomininko – valios suderinimo ir abipusių įsipareigojimų išraiška. Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturi duomenų dėl Stačiatikių Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui perduotų pastatų nuomininkų prašymų pateikimo Miškų ūkio ministerijai ar Nemenčinės miškų urėdijai pagal minėto įstatymo 11 str. 2 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nurodyti piliečiai prašymų išduoti valstybės garantiją taip pat nepateikė. Tik po 20 metų nuo turto perdavimo Stačiatikių Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui 2013-11-04 gavo Vienuolyno administracijos raštą, kuriame prašoma nedelsiant įvykdyti savivaldybės prievoles pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Mano, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą valstybės garantijos išdavimas negalimas. Remiantis Kompensacijų įstatymo 9 str. 14 d., „valstybės garantijos nuomininkams vykdomos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip šio straipsnio 11 dalyje nustatytais terminais“. Terminas pasibaigė 2009-01-01. Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal jiems įstatymo suteiktus įgaliojimus. Remiantis įstatymo nuostatomis pareiškėjui 2014-04-28 buvo parengtas ir išsiųstas informacinio pobūdžio raštas Nr. A33(l)-3270-(4.25) „Dėl valstybės garantijos“, kad pagal bendrą taisyklę valstybės garantijos nuomininkams turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., kadangi šis terminas griežtai nustatytas Kompensacijų įstatymo 9 str. 11 ir 14 d. Tokią poziciją palaiko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuri 2014-03-13 raštu Nr. (13-1)-D8-1942 „Dėl valstybės biudžeto lėšų poreikio 2015 metais savivaldybėms perduotoms valstybinėms funkcijoms atlikti“ savivaldybių administracijų direktoriams nurodė, „kad pasibaigus teisės aktuose nustatytiems nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir valstybės garantijų vykdymo terminams, piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos ir valstybės garantijos nuomininkams vykdomos pagal teismo sprendimus“. Pareiškėjas dėl savo kaltės praleido įstatymu nustatytą terminą dėl valstybės garantijos gavimo, todėl jo reikalavimas priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos visas išlaidas, susijusias su šia byla, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Tretieji suinteresuoti asmenys T. N. (T. N.), A. N. (A. N.), A. N., R. V., B. N. ir A. N. atsiliepimuose į skundą (b. l. 71–72, 73–75, 76–78, 79–80) ir per teismo posėdį prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad jų šeimos minimame pastate gyvena nuo 1971 m. Butai buvo duoti vienam iš tėvų nuomai iš darbovietės, už namo nuomą reguliariai mokėta. VĮ Nemenčinės miškų urėdija neleido privatizuoti nuomojamų butų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija į klausimus, kaip įteisinti gyvenimą šiame name, nei žodžiu, nei raštu aiškaus atsakymo nepateikė. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjas, grąžinus pastatus su nuomininkais iki 1995 m. kovo 30 d., privalėjo sudaryti nuomos sutartį su nuomininku pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą 11 str. (garantijos nuomininkams), tačiau sutartys nebuvo sudarytos. Grąžintą natūra gyvenamąjį namą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki tol savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. atsiliepime į skundą (b. l. 81–85) su skundu sutiko iš dalies.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad iki 2003 metų nežinojo, kad namas, kuriame ji gyvena, jau perduotas pareiškėjo nuosavybėn. Kai pareiškėjo atstovai pradėjo 2003 metais reikšti žodines pretenzijas dėl namo atlaisvinimo, ne kartą kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę prašydama paaiškinti, kokias teises ji turi. Atsakovės darbuotojai patikindavo, kad niekas jų iškeldinti negali, tačiau apie tai, jog reikia teikti prašymą išduoti garantinį raštą, neužsiminė. Nesutinka su atsakovės teiginiu, kad garantinių raštų išdavimas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą negalimas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra nustatyti nei terminai prašymams dėl garantinių raštų išdavimo pateikti, nei sprendimui išduoti garantinį raštą priimti. Sistemiškai vertinant ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus matyti, kad inicijuoti garantinių raštų išdavimą gali ir grąžintų pastatų savininkas. Jei garantinių raštų išdavimą inicijuoja pastatų savininkas, kartu turėtų būti sprendžiamas ir garantinių raštų išdavimo nuomininkams klausimas.

Atsakovė, gavusi pareiškėjo 2013-11-16 raštą, turėjo pasiūlyti grąžinto namo gyventojams pasirinkti valstybės garantiją ir raštu pranešti apie tai savivaldybės administracijai. Tai atitiktų bendruosius teisės ir gero administravimo principus bei teisinio apibrėžtumo reikalavimus. Atsakovė žinojo, kam priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kas šiame name gyvena, todėl dar iki 2009-01-01 galėjo ir privalėjo informuoti trečiuosius asmenis apie valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo pareiškimą bei išduoti garantinius raštus. Atsakovas yra subjektas, kurio išskirtinei kompetencijai nuo 2003-10-14 priskirtas garantinių raštų išdavimas. Mano, kad skundžiamas atsakovės sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintiems esminiams principams ir taisyklėms, o pareiškėjo skundas yra tenkintinas iš dalies – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymas išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini), kuris buvo išdėstytas 2014-04-28 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsakyme Nr. A33(l)-3270-(4.25), pripažintinas neteisėtu. Atsakovė įpareigotina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nustatytus Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Pareiškėjas prašo pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymą išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuris buvo išdėstytas 2014-04-28 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsakyme Nr. A33(l)-3270-(4.25), ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 str. pagal šį įstatymą religinėms bendrijoms grąžintų patalpų nuomininkai, sudarę nuomos sutartis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę ir toliau nuomoti šias patalpas iki sutartyse nustatyto termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip penkerius metus. Iki 1995 m. kovo 30 d. religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkų prašymu, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti religinei bendruomenei ar bendrijai natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, o kai šios institucijos nėra, – savivaldybės meras privalo jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų įstatymas.

Pagal Kompensacijų įstatymo 9 str. 1 d. savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija).

Pagal šio įstatymo 9 str. 2 d. valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką:

1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba

2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba

3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba

4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba

5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba

6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

Piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija (Įstatymo 9 str. 3 d.).

Savivaldybės administracijos direktorius kartu privalo išduoti valstybės garantiją ir sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui (Įstatymo 9 str. 4 d.).

Valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti nurodyta valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusios savivaldybės administracijos pavadinimas, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, nuomojamų gyvenamųjų patalpų adresas ir jų rinkos vertė, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų ir šio straipsnio 11 dalyje nurodyta įvykdymo data, garantijos turėtojų įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias ir kitas patalpas, taip pat nurodoma, kad valstybės garantija pasibaigia perleidus iš jos atsirandančią reikalavimo teisę, ją pasirašiusio asmens vardas, pavardė, pareigos, savivaldybės administracijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojai – nuomininkas ir jo šeimos nariai. Jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą (Įstatymo 9 str. 5 d.).

Valstybės garantija savininkui (savininkams) – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja per jame nurodytą laiką perduoti savininkui (savininkams) (garantijos turėtojui (turėtojams) nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Valstybės garantijoje savininkui (savininkams) turi būti nurodyta valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusios savivaldybės pavadinimas, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), valstybės garantijos įvykdymo data, ją pasirašiusio asmens vardas, pavardė, pareigos, savivaldybės administracijos antspaudas ir garantijos turėtojo (turėtojų) parašas (parašai). Šios garantijos turėtojui mirus, kol ji neįvykdyta, garantija lieka galioti jo įpėdiniams (Įstatymo 9 str. 9 d.).

Pagal Įstatymo 9 str. 11 d. valstybės garantijos apskaitomos savivaldybės administracijoje pagal turto buvimo vietą. Šio straipsnio 5 ir 9 dalyse nurodytų valstybės garantijų vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarką nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta garantija – per 2 metus nuo jų išdavimo, ir į tai, kad pirmąja eile vykdomos garantijos, kurių turėtojai (nuomininkas ar jo šeimos nariai) gyvena avarinės būklės namuose, taip pat 1992–2002 metais nuomininkams išduotos garantijos, o antrąja eile – kitų turėtojų garantijos. Nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Pasibaigus valstybės garantijai, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5, 6 punktuose nurodytų garantijų turėtojai per 4 mėnesius, o šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos garantijos turėtojas, įsigyjantis gyvenamąsias patalpas statomame name, – per 6 mėnesius privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos garantijos turėtojai per 2 metus privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Nuomininkai, neįvykdę šios sąlygos, iškeldinami iš turėtų gyvenamųjų patalpų vadovaujantis Civilinio kodekso 6.613 straipsniu. Kai sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai patuština turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas ar nuomininkai iškeldinami iš jų, savivaldybės administracijos direktorius privalo šias patalpas per vieną mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka perduoti šio gyvenamojo namo, jo dalies ar buto savininkui (savininkams) (Įstatymo 9 str. 12 d.).

Valstybės garantija savininkui laikoma įvykdyta nuo gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui ir perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Perdavimo–priėmimo aktą pasirašo savininkas (savininkai) ir garantiją išdavęs savivaldybės administracijos direktorius (Įstatymo 9 str. 13 d.).

Pagal Įstatymo 9 str. 14 d. valstybės garantijos nuomininkams vykdomos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip šio straipsnio 11 dalyje nustatytais terminais. Valstybės garantijoms įvykdyti Vyriausybės nustatytais terminais ir tvarka turi būti atliktas nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės patikslinimas pagal valstybės garantijos išdavimo metu užfiksuotą nuomojamų (nuomotų) gyvenamųjų patalpų būklę, nustatant vertės pokyčius rinkoje. Vyriausybė kasmet, atsižvelgdama į valstybės finansines išgales, valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato lėšas valstybės garantijoms vykdyti ir savivaldybių pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją nuomojamoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti laikantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatyto socialinio būsto naudingojo ploto normatyvo, nuo 2009 m. sausio 1 d. valstybės garantijoms pagal teismo sprendimus įvykdyti – kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Įsigytos patalpos savivaldybėms priklauso nuosavybės teise.

Ginčijami santykiai atsirado dėl atsisakymo išduoti valstybės garantiją.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2013-11-04 gavo Vienuolyno administracijos raštą „Dėl gyventojų iškeldinimo skubos tvarka iš vienuolynui de jure grąžintų pastatų“, kuriame prašoma nedelsiant įvykdyti savivaldybės prievoles pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.

Iš valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo pateiktų dokumentų nustatyta, kad minėti pastatai (unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Stačiatikių Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui buvo perduoti 1993-03-01 Nemenčinės miškų urėdijos urėdo įsakymu Nr. 29 „Dėl pagrindinių priemonių perdavimo“ iš urėdijos balanso, remiantis 1993-02-23 Miškų ūkio ministerijos raštu Nr. 02-11-284.

Pagal 1990-02-14 įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (neteko galios nuo 1998-01-01) 3 p. 2 d., „iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos“, tačiau nei Miškų ūkio ministerija, nei Nemenčinės miškų urėdija šio įstatymo nevykdė.

Pagal 1995-03-21 Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo Nr. 1-822 11 str. 2 d. iki 1995 m. kovo 30 d. religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkų prašymu, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti religinei bendruomenei ar bendrijai natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, o kai šios institucijos nėra, – savivaldybės meras, privalo jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą.

Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija teigia, kad neturi duomenų dėl Vilniaus stačiatikių Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui perduotų pastatų nuomininkų prašymų pateikimo Miškų ūkio ministerijai ar Nemenčinės miškų urėdijai pagal minėto įstatymo 11 str. 2 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nurodyti piliečiai prašymų dėl valstybės garantijos išdavimo taip pat nepateikė. Atsakovė mano, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą valstybės garantijos išdavimas negalimas, nes, remiantis Kompensacijų įstatymo 9 str. 14 d., „valstybės garantijos nuomininkams vykdomos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip šio straipsnio 11 dalyje nustatytais terminais“. Atsakovės teigimu, terminas pasibaigė 2009-01-01.

Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas realiai įgyvendinti minėtą piliečių teisę. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdę garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiek priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek ir šiuo metu namuose gyvena tie patys nuomininkai. Šios aplinkybės taip pat neginčijamai patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo (ar atlikti kiti veiksmai pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą dėl, jos tvirtinimu, pasibaigusių terminų. Pažymėtina, kad savivaldybės minėti terminai yra nustatyti dėl garantijų vykdymo, bet ne dėl jų išdavimo. Nurodytų terminų paskirtis yra užtikrinti tiek nuomininkų, tiek savininkų teises, tiek valstybės įsipareigojimų minėtiems asmenims įvykdymą per tam tikrą nustatytą terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (originali redakcija) patvirtintą Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo ir apskaitos tvarką institucija, priėmusi sprendimą grąžinti savininkams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, turėjo apklausti nuomininkus dėl garantijos pasirinkimo ir šiuos duomenis perduoti rajono savivaldybei.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija pareiškėjui nurodė, jog pagal galiojančius teisės aktus ji neturi teisės priimti sprendimų dėl valstybės garantijų išdavimo. Tačiau tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad kreipėsi į savivaldybę dėl valstybės garantijos, bet jiems buvo pasakyta, kad gyventų ten, kaip gyvena, ir niekur iš tų namų neišsikeltų. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kaip institucija, tarnaujanti žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.), galėjo atkreipti dėmesį į gautus nors ir vėliau trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus suteikti valstybės garantiją. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad esama situacija kilo tiek dėl valstybės institucijų, tiek dėl savininko (buvusio savininko) bei nuomininkų kaltės.

Pažymėtina, kad teismas privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės. Šioje byloje valstybės įsipareigojimas nei nuomininkui, nei savininkui nėra įvykdytas, todėl turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai prašo pripažinti nuomininkų teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigoti atsakovą suteikti valstybės garantinį dokumentą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, formuluodamas skundo dalyką, neteisingai nurodo, kad skundžiamas 2014-04-28 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. A33(l)-3270-(4.25).

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15, 22, 88 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei, todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjo prašomu panaikinti skundžiamu raštu jam nėra nustatomos teisės ar pareigos. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

Galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to, ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Ginčijamame rašte buvo nurodyta, kad atsisakoma atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 ir 2 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintinas, jam priteistina iš atsakovės 100 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 3 p., 127 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr.VIII-792 9 straipsnio 3 ir 4 dalis, būtent teisės aktų nustatyta tvarka pranešti R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N., kaip natūra grąžintų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuomininkams, dėl valstybės garantijos pasirinkimo; R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N. per nustatytą laiką nepareiškus savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją natūra grąžintų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuomininkams R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N..

Kitą pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui iš atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 100 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska