Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-46-756/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-15
Bylos Nr.: P-46-756/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02750-2014-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios
Trečiasis asmuo: R. V., T. N., A. N., B. N.

Kategorijos

80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-46-756/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02750-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. V., T. N., A. N., A. N. (A. N.), T. N. (T. N.), B. N., A. N. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 33–39), prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymą išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo išdėstytas 2014 m. balandžio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsakyme Nr. A33(l)-3270-(4.25); 2) įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti garantinius raštus gyventojams, iškeldintiniems iš Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos visas išlaidas, susijusias su šia byla.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad pakartotinai 2014 m. balandžio 4 d. kreipėsi į atsakovą dėl valstybės garantinių dokumentų išdavimo bei gyventojų iškeldinimo iš Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui (toliau – ir Vienuolynas) grąžintų pastatų (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Atsakovas 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. A33(l)-3270-(4.25) atsisakė išduoti valstybės garantinį dokumentą Vienuolyno pastatų gyventojams ir taip pažeidė Vienuolyno nuosavybės teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti objektą ir juo disponuoti. Atsakymą atsakovas grindė tuo, kad nėra gavęs Vienuolynui perduotų pastatų nuomininkų prašymų, pateiktų Miškų ūkio ministerijai ar Nemenčinės miškų urėdijai, kurių balanse iki perdavimo buvo pastatai; jai nurodyti piliečiai prašymų dėl valstybės garantijos išdavimo taip pat nepateikė. Atsakovas nepagrįstai rėmėsi 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tuną atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 14 dalimi, kurioje nustatyta, jog valstybės garantijos nuomininkams vykdomos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip šio straipsnio 11 dalyje nustatytais terminais. Todėl atsakovas nepagrįstai nurodo ir tai, kad terminas pasibaigė 2009 m. sausio 1 d. Vilniaus rajono savivaldybė privalėjo išduoti garantinius raštus tiek grąžintame name esantiems gyventojams, tiek namo savininkui. Atstovo argumentai, kad niekas į savivaldybę nesikreipė, neatleidžia nuo pareigos vykdyti įstatyme nustatytus įpareigojimus. Vilniaus rajono savivaldybė šį klausimą turi spręsti vadovaudamasi 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio nuostatomis. Matydami, kad atsakovas nevykdo įstatyme nustatytų įpareigojimų, Vienuolyno ir Arkivyskupijos atstovai 2010 m. gegužės 25 d. apsilankė Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, norėjo asmeniškai informuoti gyventojus apie susidariusią padėtį ir įteikti pasirašytinai 2010 m. gegužės 25 d. informacinį pranešimą. Gyventojai B. N. ir A. G. pasirašyti, kad informacinius pranešimus gavo, atsisakė, todėl dar du minėti informaciniai pranešimai buvo palikti abiejuose namuose susipažinti laisvai. Vienuolyno ir Arkivyskupijos atstovai po 2010 m. gegužės 25 d. apsilankymo pažymėjo, kad minėtų pastatų gyventojų reakcija į pateiktą informaciją buvo negatyvi. Tapo aišku, kad patys gyventojai dėl garantinių raštų į Vilniaus rajono savivaldybę nesikreips, todėl, siekdami įgyvendinti savo teises į turimą nuosavybę ir nepažeisti Vienuolynui priklausančioje nuosavybėje gyvenančių asmenų interesų, jie patys raštu kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46–48) prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą valstybės garantijos išdavimas negalimas, kadangi, remiantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi, terminas pasibaigė 2009 m. sausio 1 d. Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal jiems įstatymo suteiktus įgaliojimus. Remiantis įstatymo nuostatomis pareiškėjui 2014 m. balandžio 28 d. buvo parengtas ir išsiųstas informacinio pobūdžio raštas Nr. A33(l)-3270-(4.25), kad pagal bendrą taisyklę valstybės garantijos nuomininkams turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., kadangi šis terminas griežtai nustatytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 11 ir 14 dalyse. Tokią poziciją palaiko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuri 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. (13-1)-D8-1942 savivaldybių administracijų direktoriams nurodė, kad pasibaigus teisės aktuose nustatytiems nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir valstybės garantijų vykdymo terminams, piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos ir valstybės garantijos nuomininkams vykdomos pagal teismo sprendimu. Pareiškėjas dėl savo kaltės praleido įstatymu nustatytą terminą dėl valstybės garantijos gavimo, todėl jo reikalavimas priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos visas išlaidas, susijusias su šia byla, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Tretieji suinteresuoti asmenys T. N., A. N., A. N., R. V., B. N. ir A. N. atsiliepimuose į skundą (b. l. 71–72, 73–75, 76–78, 79–80) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad jų šeimos minimame pastate gyvena nuo 1971 m. Butai buvo duoti vienam iš tėvų nuomai iš darbovietės, už namo nuomą reguliariai mokėta. VĮ Nemenčinės miškų urėdija neleido privatizuoti nuomojamų butų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija į klausimus, kaip įteisinti gyvenimą šiame name, nei žodžiu, nei raštu aiškaus atsakymo nepateikė. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjas, grąžinus pastatus su nuomininkais iki 1995 m. kovo 30 d., privalėjo sudaryti nuomos sutartį su nuomininku pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą 11 straipsnio (garantijos nuomininkams), tačiau sutartys nebuvo sudarytos. Grąžintą natūra gyvenamąjį namą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. atsiliepime į skundą (b. l. 81–85) su skundu sutiko iš dalies.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad iki 2003 m. nežinojo, kad namas, kuriame ji gyvena, jau perduotas pareiškėjo nuosavybėn. Kai pareiškėjo atstovai pradėjo 2003 metais reikšti žodines pretenzijas dėl namo atlaisvinimo, ne kartą kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę, prašydama paaiškinti, kokias teises ji turi. Atsakovo darbuotojai patikindavo, kad niekas jų iškeldinti negali, tačiau apie tai, jog reikia teikti prašymą išduoti garantinį raštą, neužsiminė. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad garantinių raštų išdavimas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą negalimas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra nustatyti nei terminai prašymams dėl garantinių raštų išdavimo pateikti, nei sprendimui išduoti garantinį raštą priimti. Sistemiškai vertinant ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimus matyti, kad inicijuoti garantinių raštų išdavimą gali ir grąžintų pastatų savininkas. Jei garantinių raštų išdavimą inicijuoja pastatų savininkas, kartu turėtų būti sprendžiamas ir garantinių raštų išdavimo nuomininkams klausimas. Atsakovas, gavęs pareiškėjo 2013 m. lapkričio 16 d. raštą, turėjo pasiūlyti grąžinto namo gyventojams pasirinkti valstybės garantiją ir raštu pranešti apie tai savivaldybės administracijai. Tai atitiktų bendruosius teisės ir gero administravimo principus bei teisinio apibrėžtumo reikalavimus. Atsakovas žinojo, kam priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kas šiame name gyvena, todėl dar iki 2009 m. sausio 1 d. galėjo ir privalėjo informuoti trečiuosius asmenis apie valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo pareiškimą bei išduoti garantinius raštus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendime (b. l. 122–129) pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundą tenkino iš dalies:

1) įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 9 straipsnio 3 ir 4 dalis, būtent teisės aktų nustatyta tvarka pranešti R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N., kaip natūra grąžintų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininkams, dėl valstybės garantijos pasirinkimo;

2) R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N. per nustatytą laiką nepareiškus savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją natūra grąžintų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininkams R. V., A. N., A. N., B. N., T. N., A. N. ir T. N.;

3) kitą pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą;

4) priteisė Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 100 Lt žyminio mokesčio.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 straipsniu, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalimis, taip pat 9 straipsnio 9, 11, 12, 13 ir 14 dalimis, ir pažymėjo, jog ginčijami santykiai atsirado dėl atsisakymo išduoti valstybės garantiją.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 4 d. gavo Vienuolyno administracijos raštą „Dėl gyventojų iškeldinimo skubos tvarka iš vienuolynui de jure grąžintų pastatų“, kuriame prašoma nedelsiant įvykdyti savivaldybės prievoles pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Iš valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo pateiktų dokumentų nustatyta, kad minėti pastatai (unikalus numeris Nr. 4194-0302-6016 ir Nr. 4194-0302-7013), esantys (duomenys neskelbtini), Stačiatikių Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui buvo perduoti 1993 m. kovo 1 d. Nemenčinės miškų urėdijos urėdo įsakymu Nr. 29 „Dėl pagrindinių priemonių perdavimo“ iš urėdijos balanso, remiantis 1993 m. vasario 23 d. Miškų ūkio ministerijos raštu Nr. 02-11-284.

Pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (neteko galios nuo 1998 m. sausio 1 d.) 3 punkto 2 dalį, „iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos“, tačiau nei Miškų ūkio ministerija, nei Nemenčinės miškų urėdija šio įstatymo nevykdė. Pagal 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo Nr. 1-822 11 straipsnio 2 dalį iki 199 m. kovo 30 d. religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkų prašymu, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti religinei bendruomenei ar bendrijai natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, o kai šios institucijos nėra, – savivaldybės meras, privalo jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija teigia, kad neturi duomenų dėl Vilniaus stačiatikių Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui perduotų pastatų nuomininkų prašymų pateikimo Miškų ūkio ministerijai ar Nemenčinės miškų urėdijai pagal minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalį. Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nurodyti piliečiai prašymų dėl valstybės garantijos išdavimo taip pat nepateikė. Atsakovas mano, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą valstybės garantijos išdavimas negalimas, nes, remiantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi, „valstybės garantijos nuomininkams vykdomos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip šio straipsnio 11 dalyje nustatytais terminais“. Atsakovo teigimu, terminas pasibaigė 2009 m. sausio 1 d.

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas realiai įgyvendinti minėtą piliečių teisę. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdę garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiek priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek ir šiuo metu namuose gyvena tie patys nuomininkai. Šios aplinkybės taip pat neginčijamai patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo (ar atlikti kiti veiksmai pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą dėl, jos tvirtinimu, pasibaigusių terminų. Pažymėtina, kad savivaldybės minėti terminai yra nustatyti dėl garantijų vykdymo, bet ne dėl jų išdavimo. Nurodytų terminų paskirtis yra užtikrinti tiek nuomininkų, tiek savininkų teises, tiek valstybės įsipareigojimų minėtiems asmenims įvykdymą per tam tikrą nustatytą terminą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (originali redakcija) patvirtintą Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo ir apskaitos tvarką institucija, priėmusi sprendimą grąžinti savininkams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, turėjo apklausti nuomininkus dėl garantijos pasirinkimo ir šiuos duomenis perduoti rajono savivaldybei. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pareiškėjui nurodė, jog pagal galiojančius teisės aktus ji neturi teisės priimti sprendimų dėl valstybės garantijų išdavimo. Tačiau tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad kreipėsi į savivaldybę dėl valstybės garantijos, bet jiems buvo pasakyta, kad gyventų ten, kaip gyvena, ir niekur iš tų namų neišsikeltų. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kaip institucija, tarnaujanti žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnis), galėjo atkreipti dėmesį į gautus, nors ir vėliau, trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus suteikti valstybės garantiją. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad esama situacija kilo tiek dėl valstybės institucijų, tiek dėl savininko (buvusio savininko) bei nuomininkų kaltės.

Pažymėtina, kad teismas privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės. Šioje byloje valstybės įsipareigojimas nei nuomininkui, nei savininkui nėra įvykdytas, todėl turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai prašo pripažinti nuomininkų teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigoti atsakovą suteikti valstybės garantinį dokumentą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, formuluodamas skundo dalyką, neteisingai nurodo, kad skundžiamas 2014 m. balandžio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. A33(l)-3270-(4.25). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15, 22, 88 str.). ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei, todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjo prašomu panaikinti skundžiamu raštu jam nėra nustatomos teisės ar pareigos. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to, ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Ginčijamame rašte buvo nurodyta, kad atsisakoma atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintinas, jam priteistina iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2015 m. sausio 13 d. (spaudas ant voko, b. l. 155) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-8295-244/2014, užbaigtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 139–142).

Prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio mėnesį išnagrinėjo dvi administracines bylas (Nr. I-8295-244/2014 ir Nr. I-6408-561/2014) dėl valstybinės garantijos išdavimo atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir priėmė du skirtingus sprendimus. Administracinėje byloje Nr. I-6408-561/2014 Vilniaus apygardos administracinis teismas bylos nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A858-2046/2014) išnagrinės iš esmės tapatų ginčą. Be to, atsakovas pažymi, jog pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 15 punktą, bylose dėl ginčų dėl valstybės garantijos žyminis mokestis nemokamas.

Pareiškėjas Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodo, jog prašyme nurodomos administracinės bylos nėra tapačios.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Vertindama atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo byloje, užbaigtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8295-244/2014, yra pateiktas 2015 m. sausio 13 d. (b. l. 155), t. y. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-8295-244/2014 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atsakovo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio mėnesį išnagrinėjo dvi administracines bylas – Nr. I-8295-244/2014 ir Nr. I-6408-561/2014, kuriose iš esmės dėl analogiškų aplinkybių, priėmė skirtingus sprendimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantis aukštesnės instancijos administracinis teismas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis).

Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011 ir kt.).

Taigi, kaip jau minėta, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), todėl atsakovo nurodytos Vilniaus apygardos administracinės bylos šiuo atveju negali būti nagrinėjamos, nustatant teisminės praktikos neatitikimą tarp jų ir atsakovo prašomos atnaujinti administracinės bylos (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-58-438/2015).

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas, procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8295-244/2014 atsisakoma atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8295-244/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. V., T. N., A. N., A. N. (A. N.), T. N. (T. N.), B. N., A. N. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė