Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamintras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1056-38/2005 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Kamintras“ bei L. S., trečiasis asmuo valstybės įmonės ,,Registrų centras“ Vilniaus filialas, dėl įpareigojimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei sutarties pripažinimo niekine.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,Kamintras“ bei L. S. ir prašė pripažinti niekine tarp atsakovų 2004 m. vasario 27 d. sudarytą sutartį Nr.20 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), statybos, panaikinti gyventojų lėšų panaudojimo šio gyvenamojo namo statybai sutarties Nr. 11, sudarytos 2002 m. spalio 11 d., nutraukimą ir įpareigoti UAB ,,Kamintras“ vykdyti šioje sutartyje nustatytus įsipareigojimus, tai yra perduoti ieškovui minėtą butą, bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į jį.

Atsakovė L. S. apeliacinės instancijos teismui padavė prisidėjimą prie atsakovo UAB ,,Kamintras“ apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius ir pritaikė juos reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia šiais argumentais:

Atsižvelgdama į anksčiau pateiktą teisės aiškinimą bei į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas UAB ,,Kamintras“ pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė ginčo sutartį Nr. 11 su ieškovu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinkus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog apelianto nurodyti argumentai, susiję su šalių atsiskaitymu pagal ginčo sutartį, neduoda pagrindo laikyti, kad atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CPK 185, 178 str.).

Kaip žinoma, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.), o teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, tikimybių pusiausvyros principu sprendžia apie tam tikrų aplinkybių buvimą ir tuo atveju, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmeta apelianto skunde nurodytus argumentus atsiskaitymo tarp šalių klausimu ir sprendžia, kad jie neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų.

Atmestini apelianto argumentai, jog aplinkybė, kad ieškovas nepateikė teismui pakvitavimo, tai yra rašytinio įrodymo, tiesiogiai patvirtinančio visišką prievolės įvykdymą pagal sutartį Nr. 11, leidžia spręsti, kad ieškovas nebuvo atsiskaitęs pagal sutartį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad minėta jo paties išduota 2003 m. spalio 27 d. pažyma Nr. 14 (t. 1, b. l. 11) buvo skirta pateikti VMI ir negali būti laikoma tinkamu prievolės įvykdymo patvirtinimu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėta pažyma apie tinkamą ir visišką ieškovo prievolės pagal sutartį įvykdymą buvo išduota apelianto atsakingų darbuotojų (finansininkų), todėl jiems tenka atsakomybė už nurodytame dokumente pateiktų duomenų teisingumą. Tą patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudijęs apelianto direktorius finansams ir ekonomikai P. Š. (t. 2, b. l. 55).

Apeliantas nurodė, jog pažyma Nr. 14 buvo skirta pateikti VMI ir šio dokumento tikslas buvo ne patvirtinti skolininko atsiskaitymo faktą, o ieškovo prašymu palengvinti pajamų, už kurias įsigyjamas butas, deklaravimą bei sudaryti sąlygas įteisinti buto nuosavybę dar iki 2003 m. pabaigos. Tokie apelianto teiginiai leidžia abejoti paties atsakovo pozicijos nuoseklumu: išduodamas minimą pažymą jis sutinka, kad ieškovas įvykdė sutartį ir iki 2003 m. pabaigos savo vardu įteisintų buto nuosavybę, o 2004 m. sausio 20 d. raštu ima reikalauti 4 600 Lt skolos. Be to, šie teiginiai liudija ir apie tai, kad apeliantas neabejojo, jog ieškovas vykdys sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad minėtos pažymos pagrindu Vilniaus apskrities VMI išdavė pažymą Nr.00108496-1 bei 2005 m. gegužės 18 d. raštą Nr.(21.1.5)-3-2-13763, kuriuose patvirtinti duomenys apie ieškovo atsiskaitymą su atsakovu. Tai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.) ir apeliantui tenka pareiga juos paneigti (CPK 178 str.).

Dėl šių aplinkybių atmestini ir kiti apelianto argumentai atsiskaitymo klausimu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus kaip nepatikimus dėl galimo suklydimo ar liudytojų šališkumo. Teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų R. G. ir J. M. parodymais, nes šios liudytojos yra tiesiogiai darbo teisiniais santykiais susijusios su atsakovu (t. 2, b. l. 58, 129). Liudytojos S. Kr. rašytiniuose dokumentuose įvardinta sumokėta 10 000 Lt suma taip pat pagrįstai vertinta kaip sąžiningas suklydimas. Vien ši aplinkybė neduoda pagrindo vienareikšmiškai teigti dėl sumokėtos sumos dydžio, žmogiškosios klaidos galimybė turi būti įvertinta, o apeliantas šių teiginių nepaneigė (CPK 185 str.)(t. 1, b. l. 157, t. 2, b. l. 53).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, remdamasi anksčiau nutartyje nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog atsakovo argumentai, kad ieškovas pažeidė sutartį, tai yra pilnai neatsiskaitė su atsakovu, yra neįrodyti (CPK 185 str.).

Dėl ginčo sutarties Nr. 11 teisinio kvalifikavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs ir dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojama ginčo sutartis Nr. 11: ieškovo nuomone – tai rangos sutartis, o apelianto nuomone – preliminari pirkimo-pardavimo sutartis.

Nors apeliantas teisus teigdamas, kad teisiškai vertinant sutartį kaip vienokią ar kitokią, konstatuoti, jog sutartis yra būtent tokios rūšies, galima nustačius, kad ji atitinka visas atitinkamos sutarties esmines sąlygas ir požymius, tačiau šis principas nėra absoliutus. Sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą. Bet kuri sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, atsižvelgiant į jos pobūdį, rūšį, šalių teisinį statusą, teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2005), sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ginčo sutarties Nr. 11 sąlygas konstatuoja, kad ši sutartis, priešingai nei teigia apeliantas, negali būti laikoma preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi, nes neturi požymių ir sutarties turinio sąlygų, kurios būtų pagrindas kvalifikuoti šią sutartį preliminariąja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 išskyrė kelis būtinus preliminarios sutarties požymius, kuriais nepasižymi ginčo sutartis, tai yra:

Pirma, preliminariąja sutartimi gali būti laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 str.). Tai yra sutartis dėl sutarties sudarymo (nagrinėjamu atveju – dėl buto pirkimo-pardavimo). Kilus šalių ginčui dėl sutarties, kaip minėta anksčiau, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susidariusius teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju iš ginčo sutarties Nr. 11 sąlygų matyti, kad nėra kalbama apie jokį ketinimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę, sutartį.

Antra, preliminari sutartis yra šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje, iš preliminarios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę, arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai. Preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, todėl ja, skirtinai nei pagal pagrindinę sutartį, nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutartis neatitinka nurodytų preliminarios sutarties požymių. Iš sutarties turinio matyti, kad joje šalys aptarė ne esmines būsimosios sutarties sąlygas, o aiškiai susitarė dėl visų svarbių sąlygų: detaliai aptartas sutarties dalykas (1, 2 punktai), buto statybos kaina ir jos sumokėjimo tvarka (3, 4 punktai), projekto derinimas (5 punktas), šalių teisės bei pareigos, atsakomybė už sutarties pažeidimą, ginčų sprendimo tvarka ir pan. Šiuo atveju egzistuoja ir turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, tai yra ginčo buto pastatymas, finansuojamas ieškovo. Pagal šią sutartį įgyjama turtinė nauda.

Trečia, preliminarioje sutartyje numatomas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, bei per kurį jos nesudarius, ši sutartis netenka galios. Ginčo sutartyje nėra numatyta tokio termino.

Ketvirta, preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, tai yra prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo-atsiskaitymo funkciją. Tokia sutartimi, kaip minėta, nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos ir dėl to tarp jų neatsiranda mokėjimo-atsiskaitymo santykio. Perduodami pinigai turėtų turėti kitas funkcijas, pavyzdžiui, skatinamąją ar užtikrinamąją, bet ne mokėjimo ir atsiskaitymo. Tuo tarpu iš ginčo sutarties aiškiai matyti, kad ieškovas įsipareigojo finansuoti buto statybos kaštus, tai yra sumokėti už medžiagas, darbus, išlaidas, susijusias su nuosavybės įforminimu (1, 2, 13 punktai). Šios sutarties vykdymu įgyjama turtinė nauda, sutartyje detaliai numatomas pilnas atsiskaitymas už buto statybą ir sankcijos prievolės laiku ir pilnai atisikaityti nevykdymo atveju.

Išsiaiškinus, kad ginčo sutartis neatitinka būtinų preliminariosios sutarties požymių ir todėl negali būti laikoma preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi, būtina nustatyti tikrąją šios sutarties prigimtį. Išnagrinėjusi sutarties Nr. 11 turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartis turėtų būti laikoma rangos sutartimi. Šia sutartimi ieškovas įsipareigojo finansuoti buto statybą, o atsakovas – iš pervestų lėšų pastatyti butą (CK 6.644 str., 6.645 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo buto statybai atsakovas UAB ,,Kamintras“ nuosavų lėšų nenaudojo, tačiau pasitelkė ieškovo piniginius įnašus, o ieškovas neperdavė atsakovui nuosavybės teisių į savo pinigines lėšas, bet jomis sutiko finansuoti ginčo buto statybos kaštus, tai yra ieškovas investavo savo lėšas į ginčo buto statybą. Ieškovas, kaip investuojamų į statybą piniginių lėšų savininkas, daiktinės teisės prasme tapo ir naujai kuriamo daikto, tai yra ginčo buto, savininku (CK 4.47 str. 1, 4 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004 yra pasakęs, kad statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti. Šiuo atveju, atsakovas yra faktiškai statybos darbus atliekantis asmuo, kuris įsisavina kito asmens lėšas ir daiktą kuria ne sau. Nuosavybės teisė priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybą, o faktinio statytojo ar užsakovo tik įsisavinamos. Nagrinėjamu atveju ieškovas laikytinas tokiu statytoju, finansavusiu buto statybą. Nors, kaip teisingai nurodė apeliantas, ginčo sutartis neatitinka visų paprastai statybos rangai būdingų požymių, tai yra pagal Statybos įstatymą statytoju (užsakovu) gali būti tik asmuo, įstatymų nustatytais pagrindais valdantis ir naudojantis žemės sklypą, kuriame turi vykti statyba, turintis nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą bei jo vardu išduotą statybos leidimą, tačiau ieškovas neatitiko nė vienos iš šių sąlygų; ieškovui nenumatyta pareiga užtikrinti būtinas sąlygas statybos darbams atlikti; aptariama, kuriai iš šalių tenka nuosavybės įforminimo išlaidos ir pan., tačiau teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės ši sutartis atitinka rangos sutarties požymius. Be jau minėtų anksčiau rangos sutarčiai būdingų sąlygų, sutarties dalyko: atsakovas įsipareigojo pastatyti butą ir perduoti jį ieškovui, sutartyje yra ir kitų požymių, leidžiančių ją laikyti rangos sutartimi: šalių pasirinktas apmokėjimo už atliktą darbą mechanizmas (sutarties 4 punktas) (CK 6.655, 6.676, 6.687 str.), numatytos ieškovo teisės savo nuožiūra keisti ginčo buto vidinį išplanavimą, kontroliuoti atliekamų darbų kokybę, tolimesni šalių veiksmai, susitariant dėl ginčo buto apdailos darbų apimties sumažinimo bei buto kainos pakeitimo, sutarties 6 punkte įtirtinta ieškovo teisė lankytis statomo namo objekte, stebėti atliekamus darbus (CK 6.658 str. 1 d., 6.689 str. 1 d.), 7 punkte numatyta atsakovo pareiga niekam neperduoti, neįkeisti ieškovo finansuojamo turto ar kitaip neapsunkinti jo draudimais, ribojančiais nuosavybės teises į jį (CK 6.645 str.). Be to, sutarties 11 punkte numatyta, kad ,,pastačius gyvenamąjį namą bei nustatyta tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, Piliečiui (ieškovui), įvykdžiusiam visas sutarties sąlygas, Statytojas (atsakovas) išduoda pažymą, kurioje patvirtina, kad Pilietis pilnai atsiskaitė pagal šią sutartį. Pilietis toliau teisiškai įregistruoja Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale jam pastatyto Buto nuosavybę.“. Taigi su visišku atsiskaitymu siejamas daikto perdavimas, o ne nuosavybės perdavimas (CK 6.662, 6.656 str.), todėl atmestinas apelianto argumentas, jog sutarties pripažinti rangos sutartimi negalima dėl nuosavybės teisės atsiradimo kitai sutarties šaliai momento. Pats apeliantas skunde nurodė, kad šis momentas preliminarioje sutartyje siejamas su visišku atsiskaitymu, o statybos rangos atveju – su pastatyto objekto perdavimu.

Apeliantas, pagrįsdamas savo teiginius, be kitų argumentų remiasi CK 6.401 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad preliminarioje sutartyje gali būti numatyta, kad pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar būsto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju pirkėjas visišką nuosavybės teisę į turtą įgyja nuo visos preliminarioje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad ši specialioji norma neduoda pagrindo pripažinti preliminariąja sutartimi ginčo sutarties, kuri, kaip minėta, neatitinka nei vieno esminio, būtino preliminariosios sutarties požymio (CPK 185 str.).

Dėl 2004 m. vasario 27 d. sutarties Nr. 20 pripažinimo niekine.

Apeliantas skunde teigė, kad 2004 m. vasario 27 d. su atsakove L. S. sudaryta gyventojų lėšų panaudojimo gyvenamojo namo statybai sutartis Nr. 20 savo turiniu neprieštarauja gerai moralei, yra leidžiama sudaryti paties įstatymo (CK 6.401 str.). Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ši sutartis yra apsimestinė (CK 1.87 str.) bei kad atsakovė, sudarydama šią sutartį buvo nesąžininga (CK 1.81 str.). Ginčydamas tokias teismo išvadas, atsakovas pats nurodė, kad sutartis Nr. 20 yra iš esmės analogiška ieškovu sudarytai sutarčiai Nr. 11, tai yra atsakovai sudarė sutartį, pagal kurią L. S. įsipareigojo savo lėšomis finansuoti buto statybą, o UAB ,,Kamintras“ – pastatyti ginčo butą (t. 1, b. l. 44). Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės šios sutarties pasirašymo metu jau buvo iš esmės pasikeitusios nuo to laiko, kai buvo pasirašyta sutartis Nr. 11, tai yra butas jau buvo pastatytame name, pripažintame tinkamu naudoti ir priimtu 2004 m. vasario 26 d. aktu (t. 1, b. l. 63). Taigi sutarties pasirašymo aplinkybės neatitiko jos turinio, o šalys iš tiesų siekė perduoti nuosavybės teises į ginčo butą atsakovei, tai yra sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantas nepaneigė teismo nurodytos aplinkybės, jog atsakovė dėl ginčo buto įsigijimo kreipėsi į UAB ,,Lintima“, kuri buvo sudariusi sutartį su apeliantu dėl tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą (t. 2, b. l. 137), o tai dar kartą patvirtina buvus faktinį pirkimą-pardavimą (CPK 178 str.). Be to, apeliantas nepaneigė ieškovo iškeltų abejonių dėl aplinkybių, susijusių su šios atsakovės atsiskaitymu su apeliantu pagal ginčo sutartį Nr. 20: kad atsakovė nebuvo sumokėjusi 90 procentų kainos, nors su ieškovu sutartis nutraukta apeliantui konstatavus 4 procentų dydžio skolą, kad nepateikta jokių leistinų įrodymų, leidžiančių spręsti, jog atsakovė yra sumokėjusi minimą kainos dalį pagal sutartį (t. 2, b. l. 274).

Be to, atsakovė L. S. negali būti laikoma sąžininga šio apsimestinio sandorio šalimi, nes, kaip minėta, žinodama savo tikrąją valią: sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, pasirašė sutartį Nr. 20, kurioje buvo aiškiai kitokio pobūdžio sutarties sąlygos. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė dirba bendrovės direktore, todėl akivaizdu, kad ji suvokia ar turi suvokti sudaromų sandorių turinį, teisines pasekmes, savo teisių įgyvendinimo tvarką ir kt. (CPK 185 str.).

Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovai, kaip apsimestinio sandorio šalys, prisiėmė sau visą neigiamą padarinių riziką dėl minėto sandorio sudarymo ir jo pripažinimo niekiniu bei negaliojančiu, bei netaikė atsakovės L. S. atžvilgiu CK 4.96 straipsnyje numatyto draudimo. Pripažinęs sandorį niekiniu bei negaliojančiu, teismas teisingai taikė restituciją, ir priteisė iš atsakovo UAB ,,Kamintras“ atsakovei L. S. jos sumokėtą 14 500 Lt sumą už ginčo butą, o šią atsakovę įpareigojo perduoti ginčo butą atsakovo UAB ,,Kamintras“ žinion, kad šis galėtų vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui pagal sutartį Nr. 11. Esant tokioms aplinkybėms, ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 263 str. 1 d.).

Abejoti apelianto teiginiais leidžia ir aplinkybės, apibūdinančios paties apelianto elgesį, nes iš bylos medžiagos galima spręsti, jog apeliantas nebuvo sąžiningas (CK 1.5 str.). Kaip apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė ieškovas, tarp ginčo šalių kilo nesutarimų buto kokybės klausimu. Ieškovui pradėjus kelti pretenzijas dėl nekokybiško stogo, kaip teigia ieškovas, su juo neteisėtai buvo nutraukta pati ginčo sutartis. Atsakovas šių ieškovo teiginių nepaneigė (CPK 178 str.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas UAB ,,Kamintras“ nebuvo sąžiningas dar ir todėl, kad tarpininkaujant UAB ,,Lintima“ pardavinėjo ginčo turtą, kuris nebuvo atsakovo nuosavybe ir dėl kurio vyko ginčai (t. 2, b. l. 137). Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, apeliantas pažeidė ginčo sutarties Nr.11 7 punktą, kuriuo apeliantas įsipareigojo niekam neperduoti ieškovo finansuojamo buto. Atkeiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, vos konstatavęs 4 600 Lt dydžio ieškovo skolą, iš karto nutraukė sutartį, net nebandęs spręsti šio ginčo kitais įstatymo numatytais būdais, ir labai greitai šis turtas buvo perduotas naujam pirkėjui. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti ir paties apelianto sąžiningumu ginčo sutartiniuose santykiuose (CK 6.158 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB ,,Kamintras“ apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš atsakovo UAB ,,Kamintras“ valstybei 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 243). Sutinkamai su CPK 98 straipsniu iš šio atsakovo ieškovui priteisiama 1 700 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 267, 268).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamintras“ ieškovui S. K. 1 700 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamintras“ valstybei 24 Lt (dvidešimt keturi litai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.