Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2 027,34 Eur neturtinės ir 1 940,45 Eur turtinės žalos atlyginimo; priėmęs ieškovo reikalavimo atsisakymą, nutraukė bylos dalį dėl 3 000 Lt baudos priteisimo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas reikalavimą atlyginti neturtinę ir turtinę žalą kildina iš neteisėto įtarimo jam pareiškimo, neteisėto kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, procesinės prievartos priemonės – laikinojo nuosavybės teisių apribojimo taikymo, neteisėto neveikimo prokurorams nagrinėjant jo pareikštus skundus (skunde nurodomų argumentų nevertinimo, ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų netyrimo), neteisėto neveikimo prokurorui pareiškiant ir palaikant kaltinimą nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme (nesiėmimo priemonių keisti kaltinimą), neteisėto teismo neveikimo nagrinėjant ieškovo skundus dėl įtarimo jam pareiškimo, laikinųjų nuosavybės teisių apribojimo, prokuroro nušalinimo, skiriant bylą į teismo posėdį, per ilgo ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo.Teismas nurodė, kad vertinant, ar prokuroras 2010 m. sausio 18 d. pareikšdamas įtarimą ieškovui veikė teisėtai, būtina nustatyti, kokioje ikiteisminio tyrimo stadijoje toks įtarimas ieškovui buvo pareikštas, ar po tokio įtarimo pareiškimo dar buvo imtasi veiksmų tirti tam tikras reikšmingas aplinkybes, kurios įtarimo ieškovui surašymo metu ikiteisminiame tyrime nebuvo atskleistos, buvo prieštaringos ar pan.Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame ieškovui buvo pareikštas įtarimas, Kauno apygardos prokuratūroje buvo pradėtas 2009 m. sausio 28 d. pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalį. Jis buvo pradėtas gavus Kauno miesto savivaldybės administracijos Antikorupcinės komisijos 2009 m. sausio 23 d. raštą dėl ikiteisminio tyrimo ir ją pagrindžiančią medžiagą, kurioje, anot teismo, buvo duomenų, sudarančių pagrindą tokio ikiteisminio tyrimo pradžiai (BPK 166 str. 1 d. 1 p.). Nuo 2009 m. sausio 28 d. ikiteisminiame tyrime buvo atliekami įvairiausi procesiniai veiksmai – renkami dokumentai, liudytojais apklausiami asmenys, apžiūrimi objektai, teikiamos užduotys specialistams ir pan., kuriuos iš esmės visus atlikus 2010 m. sausio 18 d. ieškovui buvo surašytas pranešimas apie įtarimą. Po įtarimo pareiškimo ieškovui jokie nauji procesiniai veiksmai, skirti rinkti duomenis, galinčius patvirtinti ar paneigti aplinkybes, susijusias su tiriamomis galimai įvykdytomis nusikalstamomis veikomis, prokuroro ir / ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebuvo atliekami. Po 2010 m. sausio 18 d. buvo reiškiami iš esmės tik įtarimai kitiems asmenims, jie apklausiami pakartotinai (tik ne kaip liudytojai ar specialieji liudytojai, o kaip įtariamieji), nagrinėjami proceso dalyvių prašymai, skundai, ikiteisminio tyrimo medžiaga formuojama bylos baigčiai, o 2010 m. kovo 16 d. ikiteisminis tyrimas prokuroro buvo paskelbtas baigtu, 2010 m. balandžio 28 d. surašytas kaltinamasis aktas, iš esmės tapatus 2010 m. sausio 18 d. ieškovui pareikštam įtarimui, kurį prokuroras grindė duomenimis, surinktais ikiteisminiame tyrime iki 2010 m. sausio 18 d. Anot teismo, viena vertus, nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad pranešimą dėl įtarimo ieškovui padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas prokuroras 2010 m. sausio 18 d. surašė vertindamas tuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis. Kita vertus, jos taip pat leidžia teigti, kad vertindamas byloje esančių duomenų pakankamumą įtarimui ieškovui pareikšti, tarp jų ne tik nusikaltimų objektyviąją pusę, bet ir subjektyviąją pusę – ieškovo atliktų veiksmų sąmoningumą, ketinimus, civilinės atsakomybės atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės problemą, nusikalstamas veikas betarpiškai kildinant iš civilinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, prokuroras buvo tiek įsitikinęs ieškovo kaltumu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, kad jis net nemanė esant reikalinga ir būtina rinkti papildomus duomenis, patvirtinančius jo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Tokį prokuroro įsitikinimą iš esmės patvirtina ne tik nesiėmimas jokių priemonių papildomai aiškintis ieškovui inkriminuojamiems nusikaltimams tinkamai ištirti būtinas aplinkybes, bet ir aukštesniojo prokuroro teiginys, kurį jis nurodė išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl jam pareikšto įtarimo, ikiteisminiam tyrimui dar nesant baigtam, kad duomenų pagrįstumo klausimą spręs teismas. Kadangi įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys, kurie iš esmės visi buvo surinkti iki įtarimo ieškovui pareiškimo 2010 m. sausio 18 d., nebuvo pakankami išvadai dėl ieškovo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, padaryti, o to priežastimi buvo neobjektyviai ir netinkamai atliktas pats ikiteisminis tyrimas, atsakomybė už kurio organizavimą ir vadovavimą jam tenka prokurorui (BPK 164 str. 1 d.), teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės, jas vertinant prokuroro pareigos imtis visų įmanomų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.) aspektu, suponuoja išvadą, kad jau spręsdamas dėl įtarimo ieškovui pareiškimo ir formuodamas savo įsitikinimą, ar byloje pakanka duomenų ieškovo kaltei dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pagrįsti, prokuroras nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek nurodomomis aplinkybėmis buvo būtina. Tai yra prokuroras arba aplaidžiai apskritai nevertino byloje esančių ikiteisminio tyrimo duomenų, kurie neigė jo įtarime dėstomas faktines aplinkybes, arba juos vertindamas dėl kvalifikacijos stokos, neatidumo arba nerūpestingumo padarė klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Jas nurodė tiek Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. išteisinamojo nuosprendžio dalyje, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 27 d. nuosprendyje – įrodymų nebuvimas ar esančių nepatvirtinimas kaltinime nurodomų aplinkybių, civilinės atsakomybės neatribojimas nuo baudžiamosios atsakomybės buvo pagrindu išteisinti ieškovą dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo.Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu prokuroro nurodytos faktinės aplinkybės apie ieškovo atsisakymą duoti parodymus, jam pareiškus įtarimą, taip pat naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme – 2012 m. spalio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, UAB „Koralas“ dokumentai, negali būti pagrindu daryti kitokią išvadą. Teismas nurodė, kad ieškovas parodymus šioje byloje buvo davęs kaip liudytojas kelis kartus iki įtarimo jam pareiškimo, į visus užduotus klausimus jis atsakė, paaiškino, kas UAB „TK Sprendimai“ buvo atsakingi už atliekamus darbus, jų priėmimą. Tokius parodymus buvo davęs ir E. R., kuris bylos nagrinėjimo teisme apeliacinėje instancijoje atsakydamas į klausimą, kodėl jis anksčiau neužsiminė apie UAB „Koralas“, nurodė, kad jo niekas apie tai neklausė. Tinkamas tiriamo objekto apžiūros užtikrinimas, tinkamų klausimų liudytojams, specialistams uždavimas, siekiant išsiaiškinti, kokie darbai faktiškai objekte yra atlikti, kieno tiksliai ir kada, teko prokurorui dar iki bylos perdavimo teismui (BPK 164 str. 1 d.). Teismo vertinimu, prokuroro pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, vykdant jam pavestas funkcijas, pažeidimą patvirtina ne tik jau minėtos įsiteisėjusiuose nuosprendžiuose konstatuotos aplinkybės, bet ir kitos faktinės aplinkybės, sudarančios ieškovo ieškinio pagrindą. Ieškovas valstybės civilinę atsakomybę taip pat kildina iš prokuroro neveikimo nagrinėjant ieškovo skundus (skunduose nurodomų argumentų nevertinimo, ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų netyrimo), neteisėto neveikimo prokurorui palaikant kaltinimą nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme (nesiėmimo priemonių keisti kaltinimą baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu). Byloje nustatyta, kad po įtarimo ieškovui pareiškimo 2010 m. sausio 18 d. ieškovas teikė du skundus dėl prokuroro veiksmų, ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu nutraukimo, nurodydamas, kad pranešime apie įtarime nurodytos faktinės aplinkybės, net jei jos pasitvirtintų, niekaip neliudija ieškovui inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, jos sietinos tik su Kauno miesto savivaldybės administraciją ir UAB „TK Sprendimai“ saisčiusiais sutartiniais teisiniais santykiais. Iš esmės ieškovo skunduose nurodomi argumentai visiškai pagrįstais buvo pripažinti baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. birželio 27 d. nuosprendyje konstatavus, kad vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar netinkamas aktyvumas savaime nereiškia, kad yra padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, svarbu nustatyti, kokius ketinimus turėjo sutarties sąlygų nevykdantis ar netinkamai savo pareigas atliekantis asmuo, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu. Tuo tarpu 2010 m. vasario 1 d. nutarimu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras V. K., 2010 m. balandžio 7 d. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras R. G. šiuos ieškovo skundus atmetė kaip nepagrįstus, apsiribodami teiginiu, kad byloje pakanka duomenų ieškovo kaltei padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagrįsti. Anot teismo, toks 2010 m. vasario 1 d., 2010 m. balandžio 7 d. nutarimų motyvavimas, vertinant įsiteisėjusių teismo nuosprendžių motyvus, liudija, kad prokurorai netinkamai vykdė jiems tenkančias pareigas, nes arba netirdami skunde nurodomų argumentų, arba juos tirdami nekvalifikuotai, neatidžiai ir nerūpestingai jie baudžiamosios atsakomybės nuo civilinės atsakomybės neatribojo ir tuo padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Kartu teismas pažymėjo, kad abstraktus nutarimo dėl įtariamojo skundo motyvavimas gali būti pateisinamas pradinėje ar kitoje ikiteisminio tyrimo stadijoje, kurioje konkrečių ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas gali turėti įtakos nusikalstamai veikai tinkamai atskleisti (BPK 177 str.). Ikiteisminio tyrimo pabaigoje, iki suteikimo teisės susipažinti su medžiaga, kuomet jokie veiksmai, siekiant papildomai ištirti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nėra atliekami ir/ ar suteikus proceso dalyviams teisę susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, toks nutarimo dėl proceso dalyvio pateikto skundo motyvavimas negali būti vertinamas kaip tinkamas ir teisėtas. Anot teismo, prokurorui abstrakčiai išnagrinėjus tokį skundą, motyvuotai neatsakant į įtariamojo keliamus ginčytinus klausimus, kurie yra išimtinė prokuroro kompetencija, įtariamojo teisės nėra apginamos, tuo pačiu ribojama ne tik teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas, bei kuo toks įtarimas yra grindžiamas, bet ir teisė tinkamai pasirinkti savo gynybos taktiką, nuspręsti dėl bylai reikšmingų įrodymų teikimo į bylą, pan.Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma liudija, kad prokuroras, 2010 m. sausio 18 d. vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakankamumą įtarti ieškovą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, tirdamas ieškovo 2010 m. sausio 26 d. skundą dėl jam pareikšto įtarimo pagrįstumo, 2010 m. kovo 30 d. skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ieškovo atžvilgiu, pažeidęs jam tenkančią pareigą vykdant savo funkcijas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kas yra pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismas nurodė, kad pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Teismui nustačius, kad prokuroras, spręsdamas dėl įtarimo ieškovui pareiškimo 2010 m. sausio 18 d. nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek buvo būtina, prokuroro veiksmų, skiriant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat negali laikyti teisėtais. Lygiai taip pat nors pagal BPK 151 straipsnį civiliniam ieškiniui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, byloje nustačius, kad prokuroras, spręsdamas dėl įtarimo ieškovui pareiškimo 2010 m. sausio 18 d., kuriame buvo nurodytas ieškovui inkriminuojamas didelės žalos valstybei padarymo faktas, nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek buvo būtina, prokuroro veiksmų taikant šią procesinės prievartos priemonę taip pat negali laikyti teisėtais.Teismas taip pat sprendė, kad pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti pripažintini teismo veiksmai, 2012 m. liepos 16 d. ieškovo atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tokią išvadą, teismo vertinimu, suponuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio motyvai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, kurių akivaizdžiai nepatvirtina jokie bylos įrodymai arba kurios paremtos tik prielaidomis arba nepatikimais ir prieštaringais duomenimis, nesprendė klausimo dėl civilinių teisinių santykių, kylančių iš rangos ir subrangos sutarčių, atribojimo nuo baudžiamųjų teisinių santykių, nepasisakė, ar nuteistieji sąmoningais veiksmais sudarė situaciją, kad žalą patyręs turto savininkas civilinėmis priemonėmis negalėtų atkurti pažeistų teisių ar toks teisių gynimo būdas būtų apsunkintas (BPK 301 str., 305 str. 1 d.). Todėl, anot teismo, konstatuotina, kad priimdamas ieškovo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai neįvertinęs byloje surinktų įrodymų, nespręsdamas klausimo dėl civilinių teisinių santykių, kylančių iš rangos ir subrangos sutarčių, atribojimo nuo baudžiamųjų teisinių santykių, teismas veikė neapdairiai, kas taip pat yra pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti.Neteisėtų ikiteisminio tyrimo teisėjų veiksmų, taip pat neteisėtų veiksmų teismui skiriant bylą 2010 m. birželio 7 d. nutartimi nagrinėti teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Be to, teismas nurodė neturintis pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimo laikotarpis buvo ilgas tokio pobūdžio bylai. Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo laikotarpis šiuo atveju reikšmingas tik sprendžiant žalos dydžio klausimą, vertinant kiek jis prisidėjo prie ieškovo patiriamos neturtinės žalos, jos tęsimosi.Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar visa ši ieškovo nurodoma žala, nors ieškovo ir yra siejama su nurodomais prokuroro ir teismo veiksmais, yra kilusi dėl aukščiau konstatuotų prokuroro ar teismo neteisėtų veiksmų, ar ji pagrįstai ieškovo vertinama 90 000 Lt suma, būtina nustatyti jos priežastinį ryšį su pastaraisiais veiksmais, įvertinti kitas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti.Teismas sutiko, kad ieškovo įrodytos neigiamos emocijos – bejėgiškumo, netikrumo dėl ateities, nepasitikėjimo jausmai, pablogėjusi jo bendra savijauta, o kartu gyvenimo kokybė, buvo nulemti prokuroro neteisėtų veiksmų, pareiškiant jam įtarimą, vėliau formuluojant jį kaip kaltinimą ir palaikant jį valstybės vardu teisme. Taip pat teismas sutiko, kad šių emocijų sustiprėjimą lėmė teismo neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismui priimant ieškovo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovas buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Tačiau teismas nurodė negalintis sutikti, kad ieškovo nurodytas jo atsiskyrimas nuo aplinkos, senų draugų, pažįstamų, tokiu būdu siekiant išvengti nesibaigiančių kalbų, vertinimų dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, buvo sąlygotas būtent nustatytų prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad tam tikrų asmenų nekorektiškos pastabos, vertinimai, klausimai dėl ieškovui inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, kurias ieškovas suprato ir vertino kaip jo nuteisimą nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu, yra juos teikusių asmenų atsakomybėje. Valstybė negali būti atsakinga už tokių asmenų veiksmus.Teismas taip pat atmetė ieškovo teiginius, kad dėl taikomos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, jis patyrė tam tikrus nepatogumus, nes ketino įsidarbinti užsienyje, kaip nepagrįstus pakankamais įrodymais (CPK 178 str.). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tokių ieškovo turėtų ketinimų realumą, jo realų siekį konkrečiu metu išvykti dirbti į užsienį, kreipimąsi į prokurorą tuo klausimu ir pan. Be to, teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra pakankamai duomenų apie ieškovo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės padarytą neturtinę žalą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad jos buvo skirtos, vėliau iš dalies panaikintos tik ieškovo prašymu, savaime nėra pagrindu konstatuoti neturtinės žalos faktą. Teismas sprendė, kad ieškovo patirta neturtinė žala, ypatingai įvertinus ieškovo jau gautą satisfakciją Lietuvos apeliaciniam teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl neįsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalies, tokią satisfakciją dar kartą patvirtinant sprendimu šioje byloje, negali būti didesnė nei 7 000 Lt (2 027,34 Eur). Teismas pažymėjo, kad vertindamas neturtinės žalos dydį teismas tyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo ir savo išvadoms padaryti rėmėsi ir ja. Pavyzdžiui, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje Nr. 3K-7-375/2011 Lietuvos Aukščiausias Teismas lyginamuoju aspektu analizavo EŽTT praktiką bylose prieš Lietuvą dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso ir konstatavo išvadą, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, atlyginimo tais atvejais, kai proceso delsimo laikotarpis nėra labai ilgas, nenustatyta išskirtinių aplinkybių, proceso trukmei neturėjo įtakos asmens, dėl kurio vyko procesas, elgesys, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, priteistinas 3 000 – 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Nors nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad nagrinėdamas tokios apimties baudžiamąją bylą, procesas užtruko nepagrįstai ilgai dėl tam tikro valstybės institucijų nepagrįsto delsimo, teismas byloje konstatavo, kad bylos patekimas į teismą buvo apskritai nulemtas prokuroro pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme buvo nulemtas Kauno apygardos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio ieškovo atžvilgiu neteisėto priėmimo. Tad priteistina žala ieškovui, teismo vertinimu, esant išskirtinėms aplinkybėms tokiam baudžiamajam procesui ieškovo atžvilgiu apskritai prasidėti ir vėliau tęstis apeliacinės instancijos teisme, negali būti mažesnė nei 5 000 Lt. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas sprendė esant pagrindą priteisti ieškovui iš valstybės 7 000 Lt (2 027,34 Eur) neturtinei žalai dėl nustatytų prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų atlyginti.Ieškovo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą teismas tenkino iš dalies, nurodęs, kad dalis prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti – 500 Lt – negali būti siejamos su šioje byloje nustatytais prokuroro ar teismo veiksmais, jos buvo sąlygotos išimtinai ieškovo gynėjos elgesio, neatvykstant į teismo paskirtą posėdį.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą – sumažinti ieškovui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 1 013,67 Eur, o turtinės žalos atlyginimo dydį – iki 1 650,83 Eur.Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad jau įtarimo padarius nusikalstamas veikas pareiškimas ieškovui buvo neteisėtas, yra neteisingos, nepagrįstos, prieštaraujančios išreikalautos baudžiamosios bylos medžiagai. Teismui sprendime konstatuojant ieškovui pareikšto įtarimo neteisėtumą, apskritai nebuvo įvardijami, analizuojami ir vertinami nei jokie konkretūs ikiteisminio tyrimo duomenys, kuriais buvo grindžiamas minėtas įtarimas, nei jokie konkretūs ikiteisminio tyrimo duomenys, neigiantys šiame įtarime dėstomas faktines aplinkybes, todėl vien dėl to teismo išvadų, kad prokuroras, spręsdamas dėl įtarimo ieškovui pareiškimo, nevertino arba klaidingai vertino byloje esančius ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neigė įtarime dėstomas faktines aplinkybes, ir dėl to pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, negalima laikyti pagrįstomis. Iš esmės teismo išvados apie ieškovui pareikšto įtarimo neteisėtumą yra paremtos tik abstrakčiai teiginiais, kad išteisinamaisiais nuosprendžiais nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo duomenys, kurie, teismo teigimu, visi buvo surinkti iki įtarimo ieškovui pareiškimo, nebuvo pakankami išvadai dėl ieškovo kaltės padarius nusikalstamas veikas. Tuo teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, išteisinamasis nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti vien dėl to, kad pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad jau reiškiant asmeniui įtarimą dėl galimo nusikalstamos veikos padarymo būtų surinkta pakankamai duomenų šio asmens kaltei pagrįsti. Taigi teismo išvada, kad įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo pakankami išvadai dėl ieškovo kaltės, nepagrindžia ieškovui pareikšto įtarimo neteisėtumo. Įtarimas ieškovui buvo pareikštas remiantis visuma duomenų, surinktų gavus Kauno miesto savivaldybės Antikorupcijos komisijos 2009 m. sausio 23 d. pareiškimą dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo vykdant viešojo tualeto statybą, išreikalavus statybos ir kitus susijusius dokumentus, apžiūrėjus įvykio vietą, apklausus nemažai asmenų ir gavus specialistų išvadas. Surinktų duomenų visuma galėjo duoti pakankamą pagrindą įtarti galimą savivaldybės lėšų švaistymą apmokant už savavališką, neteisėtą, galimai griautiną statinį; taip pat galėjo būti pagrindas manyti, kad vykdant viešojo tualeto statybą į statybos dokumentaciją galėjo būti įtraukiami žinomai tikrovės neatitinkantys duomenys apie realiai neatliktus darbus ar atliktų darbų bei panaudotų medžiagų vertę, taip siekiant nepagrįstai padidinti savivaldybei tenkančius statybos kaštus. Tokioje veikoje, LR generalinės prokuratūros nuomone, galima įžvelgti turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo nusikaltimų sudėtims būdingų objektyviųjų požymių. Minėtos statybos procesuose aktyviai dalyvavo rangovės UAB „TK statyba“ atstovai, tarp jų ir ieškovas, kuris buvo jos vadovas ir rūpinosi statybos dokumentais. Buvus tokiems baudžiamosios bylos duomenims, įtarimo padarius nusikalstamas veikas pareiškimas ieškovui negali būti laikomas neteisėtu. Tik nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo gauti duomenys, paneigiantys įtarimo (kaltinimo) dalį dėl neteisėtos (savavališkos) statybos vykdymo ir savivaldybės lėšų tokiai neteisėtai statybai galimo iššvaistymo. Taip pat tik nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad nepasitvirtino įtarimo (kaltinimo) dalis dėl realiai neatliktų 33 341,48 Lt (be PVM) vertės sanitarinės įrangos montavimo darbų prirašymo, nes tik apeliacinės instancijos teismui vieno iš kaltinamųjų gynyba pateikė dokumentus, patvirtinančius tikėtiną tokių darbų atlikimą, ir kad tai atliko rangovės pasamdyta subrangovė UAB „Koralas“. Tuo tarpu pats ieškovas įtarimo jam pareiškimo metu iš esmės buvo davęs klaidingus parodymus, kad jo vadovaujama rangovė UAB „TK statyba“ nesamdė jokių kitų subrangovų, taigi ir UAB „Koralas“, minėtiems sanitarinės įrangos montavimo darbams atlikti. Po įtarimo pareiškimo ieškovas apskritai atsisakė duoti parodymus, taigi pats savo valia atsisakė pasinaudoti galimybe patikslinti ankstesnius neteisingus parodymus. Taigi pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas ieškovui buvo įteiktas teisėtai ir pagrįstai, todėl teismas šį procesinį veiksmą, taip pat ieškovui taikytų kardomosios priemonės bei laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimą neteisėtais pripažino nepagrįstai. Nustačius, kad įtarimas ieškovui buvo pareikštas teisėtai, aukštesniajam prokurorui nagrinėjant ieškovo 2010 m. sausio 26 d. skundą kitoks procesinis sprendimas, nei priimtas aukštesniojo prokuroro 2010 m. vasario 1 d. nutarimu, negalėjo būti priimtas, todėl prokuroro veiksmų neteisėtumas priimant minėtą aukštesniojo prokuroro nutarimą, kaip pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, taip pat negali būti konstatuotas. Įvertinus tai, taip pat baudžiamosios bylos sudėtingumą bei didelę apimtį, konstatuotina, kad prokuroro bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimo bei neteisėtų veiksmų, kaip pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, mastas vykdant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą buvo mažesnis, nei skundžiamame sprendime nurodė teismas. Atitinkamai turėtų būti konstatuota ir mažesnė, nei nustatė teismas, ieškovui atlygintina neturtinė bei turtinė žala. Teismas nepagrįstai viršijo teismų praktikoje nustatytą orientacinį 3 000 – 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį. Be to, teismas, nustatydamas ieškovui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrįstai neatsižvelgė į paties ieškovo elgesį, turėjusį įtakos baudžiamojo proceso išsamumui ir operatyvumui, o būtent, į klaidingų parodymų davimą iki įtarimo pareiškimo, atsisakymą duoti parodymus po jo pareiškimo, svarbių aplinkybių nutylėjimą iki proceso apeliacinės instancijos teisme pradžios. Nustačius, kad ieškovui pareikštas įtarimas, paskirtos procesinės prievartos priemonės bei ieškovo skundo atmetimas nebuvo neteisėti, ieškovo patirta žala negali būti laikomos ir pačioje baudžiamojo persekiojimo pradžioje ieškovo turėtos išlaidos advokatui (1 000 Lt), kurios ieškovui buvo priteistos kaip turtinės žalos atlyginimo dalis pagal 2010 m. sausio 26 d. pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 547826.Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą – sumažinti ieškovui priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 1 650,83 Eur, neturtinės žalos atlyginimą iki 1 000 Eur, o bylinėjimosi išlaidas – iki 69,56 Eur.Atsakovės nuomone, teismas netinkamai įvertino prokuroro veiksmus, pripažindamas juos neteisėtais. Anot atsakovės, prokuroro veiksmų pagrįstumo negalima vertinti pagal tas aplinkybes, kurios buvo konstatuotos žymiai vėliau, t. y. priimant išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras, priimdamas sprendimus pareikšti įtarimus ieškovui, o vėliau – surašyti kaltinamąjį aktą, negalėjo a priori žinoti, kad baudžiamasis procesas baigsis ieškovo išteisinimu. Byloje buvo pateikta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartis, kuria buvo atmestas ieškovo skundas dėl nepagrįsto įtarimo įteikimo, įpareigojimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kt. Šioje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatavo, kad prokuroro pranešimas apie įtarimą ir Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2010 m. vasario 1 d. nutarimas yra pagrįsti ir teisėti. Skundžiamame sprendime ši nutartis prokuroro veiksmų kontekste apskritai nėra įvertinta, nors ji akivaizdžiai patvirtina prokuroro veiksmų teisėtumą. Teismo nuomonė, kad ikiteisminio tyrimo užbaigimas kaltinamojo akto surašymu ir bylos atidavimu į teismą visais atvejais privalo sąlygoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą (priešingu atveju, prokuroro veiksmai tampa automatiškai neteisėti, nes jis ikiteisminiam tyrimui vadovavo netinkamai ir nerūpestingai), nėra teisinga. Nagrinėjamu atveju jokių akivaizdžių surinktų duomenų vertinimo klaidų (pvz., kad yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, ar pan.) prokuroras nepadarė, todėl jo veiksmai nepripažintini neteisėtais. Remdamasis aptarta klaidinga prielaida, teismas be pagrindo neteisėtais veiksmais pripažino ir ieškovui taikytas kardomąsias priemones. Be to, teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų nutarčių, kuriose buvo pripažinta, kad nuosavybės teisių apribojimas buvo taikytas teisėtai. Kadangi prokuroro nutarimai instancine tvarka buvo palikti galioti, darytina išvada, kad kardomųjų priemonių taikymas nebuvo neteisėtas. Pripažinus prokuroro veiksmus teisėtais, būtų pagrįsta neturtinės žalos sumą sumažinti perpus, o turtinę žalą sumažinti iki bylos perdavimo į teismą patirtų išlaidų advokatui suma (1 000 Lt).Atsiliepimu į atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą tenkinti.Atsiliepimu į atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą tenkinti.Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškimu prisidėjo prie LR generalinės prokuratūros ir LR teisingumo ministerijos apeliacinių skundų.