- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-20
- Bylos Nr.
- eP-47-968/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01076-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-294-442/2023 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti jo 2021 m. vasario 24 d. prašymą dėl pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo vidutinio pareiginės algos koeficiento nustatymo ir priemokos skyrimo, ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2021 m. vasario 24 d. pateikė NŽT prašymą (toliau – ir Prašymas) su priedais, prašydamas: 1) priimti jį nuo 2021 m. kovo 1 d. į NŽT Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, laimėjus konkursą; 2) nustatyti jam iš pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo bent vidutinį pareiginės algos koeficientą; 3) skirti pareiškėjui priemoką (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjas NŽT direktoriaus 2021 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1PS1-328-(2.1 E.) buvo priimtas į NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, bet NŽT iki šiol nepateikė atsakymo ir / ar sprendimo dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų, tuo suvaržydama pareiškėjo teisę laiku ir tinkamai gauti informaciją. Atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, vilkina atlikti pareigas ir jo kompetencijai priskirtinus veiksmus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad NŽT direktorius, atsižvelgdamas į Prašymą, priėmė 2021 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 1PS1-328-(2.1 E.) „Dėl J. K. priėmimo“ (toliau – ir Įsakymas). Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas priimamas į NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas nuo 2021 m. kovo 1 d., nustatant pareiginės algos koeficientą – 8,10 pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio. Informacija apie priimtą NŽT direktoriaus sprendimą dėl Prašymo bei Įsakymo elektroninio dokumento nuorašas buvo pateikti pareiškėjui 2021 m. vasario 26 d. elektroniniu paštu. Kiekvienas pretendentas į valstybės tarnautojo pareigas turi galimybę susipažinti su tai pareigybei nustatytu pareiginės algos koeficientu ir įvertinti būsimo atlyginimo dydį bei savo lūkesčius. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) nenumato galimybės pakeisti nustatytą pareiginės algos koeficiento dydį po konkurso bei priimant atrinktą pretendentą į pareigas nustatyti kitokį koeficientą nei paskelbtasis viešame skelbime. Pareiškėjo prašymas nustatyti iš pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo bent vidutinį pareiginės algos koeficientą yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiginės algos koeficiento dydis negali būti derybų objektu, priešingu atveju būtų pažeisti įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, objektyvumo ir skaidrumo principai.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. K. skundą.
5. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie NŽT objektyviai išreikštą atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Tačiau pareiškėjas skundžia ne atsakovo atsisakymą atlikti veiksmus, bet atsakovo vilkinimą atlikti Prašyme nurodytus veiksmus. Teismas, vadovaudamasis VAĮ 2 straipsnio 5 dalimi, 10 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei 13 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas iki šiol negavo jokio atsakymo į Prašymą. Nuo Prašymo pateikimo praėjus dviem darbo dienoms NŽT direktorius Įsakymu priėmė pareiškėją į NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas bei nustatė jam pareiginės algos koeficientą – 8,10 pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio.
6. Teismas pažymėjo, kad NŽT priklauso II įstaigų grupei, todėl pagal VTĮ 1 priedą vyriausiojo specialisto pareigybėms nustatytas 7,1–13 pareiginės algos koeficientų intervalas. NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakyme Nr. 1PS1-255-(2.1.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių, skelbiamų centralizuotame konkurse ar atrankoje, pareiginės algos koeficientų nustatymo“ nurodyta, kad, skelbiant centralizuotą konkursą ar atranką į NŽT centrinio padalinio valstybės tarnautojo pareigybę, pareiginės algos koeficientas didinamas 1,0 nuo valstybės tarnautojo pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo mažiausio koeficiento. NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytas pareiginės algos koeficientas yra 8,10 pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio. Toks koeficientas buvo nurodytas ir Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (dabar – Viešojo valdymo agentūra; toliau – ir VTD) interneto svetainėje viešai skelbtame konkurse į NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (skelbimo Nr. 45995). Teismas priėjo prie išvados, jog VTĮ yra imperatyviai reglamentuota pareiginės algos koeficiento nustatymo tvarka ir atsakovas laikėsi šios tvarkos. Be to, VTĮ nenumato galimybės po įvykusio konkurso pakeisti nustatyto (ir viešame skelbime nurodyto) pareiginės algos koeficiento dydžio.
7. Teismas konstatavo, kad nebuvo VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima skirti pareiškėjui Prašyme nurodytą priemoką, t. y. pareiškėją priimant į darbą, jam nebuvo pavesta pavaduoti nesantį darbuotoją, vykdyti papildomas užduotis, suformuluotas raštu, dėl kurių būtų viršijamas įprastas darbo krūvis arba atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos.
8. Teismas priėjo prie išvados, kad NŽT direktorius, gavęs Prašymą, priėmė sprendimą (Įsakymą), kuris atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
10. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismas taikė NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 1PS1-255-(2.1.), bet byloje nėra šio įsakymo ir jis nepaskelbtas viešai.
10.2. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes joje išdėstyti vien tik atsakovo atsiliepimo į skundą argumentai (įskaitant 13 metų senumo teismų praktiką, kuri neaktuali šiam ginčui), nepateikiant jokių savarankiškų argumentų.
10.3. Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluoti reikalavimai buvo grindžiami, be kita ko, tuo, jog NŽT skyriuje, kuriame pareiškėjas paskirtas dirbti, trūksta 4 darbuotojų, todėl pareiškėjui tektų dirbti beveik dvigubai didesniu už įprastą krūviu (VTĮ 29 ir 30 str.). Pradėjus dirbti paaiškėjo, kad trūksta 6 darbuotojų (skyriuje 11 pareigybių). Teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių ir nemotyvavo savo procesinio sprendimo šios bylos esminiais aspektais dėl pareiškėjo Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų neišnagrinėjimo.
10.4. Įsakymo turinys įrodo, kad jame nepasisakyta dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų, jokie teisinis ir faktinis pagrindai ir motyvai bei apskundimo tvarka nenurodyti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas pateikė pareiškėjui VAĮ 10 straipsnio reikalavimus atitinkantį atsakymą. Kadangi Įsakymu nėra atsakyta į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus, pareiškėjas neturėjo pagrindo ginčyti Įsakymą ir pagrįstai kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl NŽT vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
11.1. Teismas išanalizavo aktualų teisinį reguliavimą, t. y. VTĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 patvirtinto Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, kurių pagrindu buvo nuspręsta, kad pareiškėjo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pagrįsti.
11.2. Nors NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 1PS1-255-(2.1.) nuostatos pagrindžia atsakovo poziciją byloje, tačiau šiame įsakyme įtvirtintas reglamentavimas yra žemesnės teisinės galios nei VTĮ ir Aprašas. Minėtas įsakymas nebuvo pateiktas teismui, bet ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad jo nuostatos galiojo ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. priimant pareiškėją į tarnybą NŽT ir nustatant jam pareiginės algos koeficientą.
11.3. Įsakymu pareiškėjas buvo priimtas į valstybės tarnybą ir jam nustatytas pareiginės algos koeficientas, tokiu būdu atsakovui įvykdant ir pareigą nustatyti pareiginės algos koeficientą į pareigas priimam asmeniui, ir pareiškėjo informavimo funkciją, atsakant į Prašyme pateiktą klausimą dėl koeficiento dydžio nustatymo.
Šalies argumentai
11.4. Pareiškėjo prašymas skirti jam priedą už atliekamas pareigas buvo išreikštas nepradėjus eiti pareigų NŽT ir nesusipažinus su jam teksiančiu darbo krūviu. Pareiškėjui pradedant tarnybą NŽT, nebuvo nustatyta VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima skirti Prašyme nurodytą priemoką.
11.5. Atsakovas, gavęs pareiškėjo Prašymą: 1) veikė savo kompetencijos ribose – tenkino pareiškėjo prašymą priimti į pareigas ir nustatė pareiginės algos koeficientą; 2) veikė neviršydamas jam, kaip viešojo administravimo subjektui, suteiktų įgaliojimų, t. y. nustatė tinkamo dydžio pareiginės algos koeficientą ir neskyrė priemokos už darbą, kuris faktiškai nepaskirtas pareiškėjui.
IV.
12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. vasario 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, kaip matyti iš Įsakymo turinio, jis buvo priimtas atsižvelgiant ir į Prašymą. Įsakymu, be kita ko, buvo nustatytas pareiškėjo pareiginės algos koeficientas. Taigi Prašymas, taip pat ir dalyje dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo bei priemokos skyrimo, buvo išspręstas Įsakymu. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog atsakovas nesprendė ar vilkino išspręsti Prašymą, taip pat ir dalyje dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo bei priemokos skyrimo.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamo administracinio ginčo dalykas, todėl jo atitiktis aukštesnę galią turinčių teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamos bylos ribų kontekste, nevertintina. Skundžiamame teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl Įsakymo teisėtumo vertinimo, atsižvelgiant į VAĮ, VTĮ bei NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 1PS1-255-(2.1.) nuostatas, yra pertekliniai ir neturi jokios prejudicinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl jų nepasisakyti. Atitinkamai, apeliaciniame skunde akcentuota aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas taikė NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 1PS1-255-(2.1.), nors šis įsakymas nebuvo pateiktas į bylą, nėra reikšminga sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestas.
V.
16. Pareiškėjas J. K. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-294-442/2023, kuriame prašo atnaujinti procesą minėtoje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais ir perduoti administracinę bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
17. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:
17.1. Teismai iš Įsakymo turinio tik darė išvadas, kad atsakovas, atsižvelgdamas į Prašymą, išsprendė Prašymą ir dalyje dėl reikalavimų nustatyti pareiginės algos koeficientą bei skirti priemoką. Tačiau Įsakyme iš tiesų nebuvo pasisakyta dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų, nenurodyti dėl šių reikalavimų priimtų sprendimų teisinis ir faktinis pagrindai, motyvai bei apskundimo tvarka. Atsakovo sprendimo dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų teisinis ir faktinis pagrindai ir motyvai buvo išdėstyti tik atsakovo atsiliepime į skundą, todėl jie neturėjo būti teismų vertinami.
17.2. Apžvelgta teismų praktika, kurioje pateikti išaiškinimai dėl, be kita ko, VAĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, viešojo administravimo subjektui pateiktų prašymų nagrinėjimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
17.3. Teismai, darydami išvadas tik iš Įsakymo turinio, akivaizdžiai netinkamai taikė VTĮ 1 priede, 28 straipsnyje, 29 straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnyje įtvirtintas nuostatas (materialiosios teisės normas) ir neleistinai nukrypo nuo nurodytos vieningos administracinių teismų praktikos dėl atsakovo teikiamo atsakymo turinio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl neteisingai išsprendė bylą.
17.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai tėra tik atsakovo atsiliepimo į skundą kopija, teismas neišnagrinėjo pagrindinių pareiškėjo argumentų, pavyzdžiui, kad atsakovas nepateikė pareiškėjui VAĮ 10 straipsnio reikalavimus atitinkančio atsakymo į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus.
17.5. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė (nutartis be motyvų) dėl to, kad skundžiamame teismo sprendime iš esmės tik nukopijuoti atsakovo atsiliepimo į skundą argumentai ir neatsakyta į pareiškėjo argumentus, be kita ko, jog nebuvo atsakyta į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas (materialiosios teisės normos) ir neleistinai nukrypo nuo vieningos teismų praktikos.
17.6. Identišku atveju LVAT nusprendė atnaujinti procesą (žr. 2022 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-53-629/2022).
17.7. Apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja teismo motyvams: teismas išvadas dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų darė iš Įsakymo turinio, bet tuo pačiu nurodė, kad Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamo administracinio ginčo dalykas.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atmesti šį pareiškėjo prašymą. Atsakovas atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:
18.1. Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra pakankamai išsamiai pagrįstas nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, jame išdėstyti motyvai yra nuoseklūs ir aiškūs, jame įvertinti visi esminiai bylos aspektai, akcentuoti pareiškėjo apeliaciniame skunde, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
18.2. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad NŽT direktorius, gavęs Prašymą, priėmė sprendimą (Įsakymą), vadovaudamasis VTĮ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 29 straipsnio 1 dalimi ir Aprašo 63 punktu, ir šis sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė pagrindų atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
18.3. Pareiškėjas nenurodė teismų praktikos, nuo kurios nukrypo apeliacinės instancijos teismas, bei teisiškai pagrįstų argumentų, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
18.4. Pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti procesą tik dėl to, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, bet administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien tik siekiant pakartotinio bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-294-442/2023 Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).
21. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo LVAT yra pažymėjęs, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-65-756/2019). LVAT yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019). Asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-26-602/2017).
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad šis teismo sprendimas yra be motyvų. Iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies galima aiškiai suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas.
23. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl NŽT įpareigojimo teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 24 d. prašymą dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo ir priemokos skyrimo bei pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Kitaip tariant, pareiškėjas iškėlė ginčą dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo atlikti veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Įsakymo turinį, konstatavo, kad Prašymas, taip pat ir dalyje dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo bei priemokos skyrimo (t. y. Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų), buvo išspręstas Įsakymu, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog atsakovas nesprendė ar vilkino išspręsti Prašymą, taip pat ir dalyje dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo bei priemokos skyrimo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.
24. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje paaiškino, kad jis nepasisakys dėl skundžiamo teismo sprendimo motyvų dėl Įsakymo teisėtumo vertinimo pagal VAĮ, VTĮ ir NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 1PS1-255-(2.1.), nes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neginčijo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamo administracinio ginčo dalykas), šie motyvai yra pertekliniai ir jie neturi prejudicinės reikšmės. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai prašyme dėl proceso atnaujinimo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas tik atsiliepime į skundą išdėstė savo sprendimų dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų teisinį ir faktinį pagrindus bei motyvus ir kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu iš esmės tik nukopijavo atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, nepagrindžia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.
25. Pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai ir išvados yra prieštaringi, iš esmės paneigia paties pareiškėjo poziciją, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino Įsakymo turinį tik tiek, kiek buvo būtina siekiant patikrinti, ar šiame administraciniame sprendime buvo atsakyta į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus, t. y. ar pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo atsakyta į šiuos reikalavimus, yra pagrįsti, tačiau, priešingai nei teigiama atsakovo atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nekonstatavo, kad Įsakymas atitinka teisės aktų (įskaitant VAĮ) reikalavimus.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, prieina prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra pagrindas atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.
27. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Vadovaujantis LVAT praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pirmiausiai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai taikė VTĮ 1 priede, 28 straipsnyje, 29 straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas tik iš Įsakymo turinio, visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nukopijuotų atsakovo atsiliepimo į skundą argumentų bei pareiškėjui į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus pateikto atsakymo (Įsakymo) atitikties VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, todėl teismai ir dėl to netinkamai taikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, apeliacinės instancijos teismas neaiškino ir netaikė pareiškėjo nurodytų teisės normų ir, kaip minėta, nutartyje aiškiai nurodė, kad jis nepasisakys dėl pirmosios instancijos teismo motyvų dėl Įsakymo teisėtumo vertinimo, atsižvelgiant į VAĮ, VTĮ ir NŽT direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 1PS1-255-(2.1.), nes jie yra pertekliniai ir neturi prejudicinės reikšmės. Nors pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas iki šiol nepateikė jam VAĮ 10 straipsnio reikalavimus atitinkančio atsakymo į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad atsakymas į šiuos reikalavimus buvo pateiktas priimant Įsakymą, bet pareiškėjas neginčijo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šio administracinio sprendimo atitiktis VAĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams negali būti vertinama nagrinėjamos bylos ribų kontekste. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įsakyme, be kita ko, yra nurodyta, jog jis priimamas atsižvelgiant į Prašymą, juo yra sprendžiami Prašyme suformuluoti reikalavimai, todėl nėra pagrindo vertinti, jog akivaizdu, kad, kaip tvirtina pareiškėjas, Įsakyme nebuvo priimti sprendimai dėl Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotų reikalavimų ir tokiu būdu buvo pažeistos VAĮ nuostatos, reglamentuojančios prašymų nagrinėjimą.
30. Pareiškėjo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, yra susiję ne su materialiosios teisės normų, o su proceso teisės normų (t. y. teisės normų, reglamentuojančių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrą, įtvirtintų, be kita ko, ABTĮ) taikymu.
31. Taigi, pareiškėjo argumentai nepagrindžia, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
32. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius LVAT sprendimus ar nutartis (žr., pvz., LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo gausiai cituoja LVAT praktiką įvairiais klausimais, o jo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio.
34. Pareiškėjas nurodo, kad teismai neleistinai nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos išaiškinimų dėl atsakovo pateikto atsakymo turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nevertino Įsakymo atitikties teisės aktų reikalavimams, todėl teismų praktika, kurioje aiškinami administraciniams sprendimams taikytini reikalavimai, kylantys iš, pavyzdžiui, gero administravimo ir teisėtumo principų bei VAĮ 10 straipsnio nuostatų, nėra susiję su nagrinėjamo administracinio ginčo dalyku. Atitinkamai, šiuo individualiu atveju nėra aktuali ir teismų praktika, kurioje pabrėžta, jog skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.
35. Pareiškėjas taip pat cituoja LVAT išaiškinimus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikros, juos iš esmės susiedamas su savo pozicija, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas ir jame iš esmės tik nukopijuoti atsakovo atsiliepimo į skundą argumentai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje patikrino, ar pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas Įsakyme atsakė į Prašymo 2 ir 3 dalyse suformuluotus reikalavimus (t. y. nebuvo atsakovo neveikimo arba vilkinimo atlikti veiksmus), yra pagrįsta, o pirmosios instancijos teismo motyvus dėl Įsakymo teisėtumo vertinimo laikė pertekliniais ir neturinčiais prejudicinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakė. Pareiškėjo pozicija, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo išnagrinėti jo argumentus dėl Įsakymo neatitikties teisės aktų reikalavimams ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl Įsakymo teisėtumo vertinimo neatitikties teisės aktų reikalavimams, yra pagrįsta tik subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu ir nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nukrypo nuo suformuotos vieningos LVAT praktikos.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, atmeta pareiškėjo argumentus, jog šioje administracinėje byloje procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.
37. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad LVAT identišku atveju yra išaiškinęs, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus, pažymi, kad LVAT pareiškėjo nurodytoje 2022 m. birželio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-53-629/2022 nutarė atnaujinti procesą, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Nurodytos administracinės bylos aplinkybės nėra identiškos šios administracinės bylos aplinkybėms, nes nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiama dėl juridinio asmens (lopšelio-darželio) reikalavimo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimą, priimtą konstatavus 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) įtvirtintų duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principų pažeidimą. Nurodytoje LVAT 2022 m. birželio 22 d. nutartyje buvo padaryta išvada, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, atlikusi patikrinimus darželiuose, priėmė iš esmės tapačius sprendimus, tačiau LVAT, esant tam pačiam bylos nagrinėjimo dalykui ir vertindamas tas pačias faktines aplinkybes, aiškindamas tų pačių teisės normų taikymo klausimus, administracinėse bylose priėmė skirtingus sprendimus, nagrinėjamoje byloje nevertino ginčijamo sprendimo atitikimo VAĮ 10 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios administracinės bylos ir pareiškėjo nurodytos administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės skiriasi, prieina prie išvados, jog pareiškėjo nurodyta LVAT 2022 m. birželio 22 d. nutartis nesuponuoja pagrindo atnaujinti procesą ir šioje administracinėje byloje.
38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimo, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-294-442/2023 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-294-442/2023 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.