- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-590-302/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00022-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- J. R.
- Kategorijos
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lingesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lingesta“ patikslintą ieškinį atsakovei J. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Lingesta“, atstovaujama bankroto administratoriaus D. J., patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. R., kaip buvusios BUAB „Lingesta“ vadovės, 7 890,87 Eur žalos atlyginimą, 4 877,50 Eur administravimo išlaidų ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą iki sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi UAB „Lingesta“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016 m. sausio 25 d. Atsakovė J. R. bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. Ieškovės teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu - atsakovė laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, todėl ji turi prisiimti pareigą atlyginti bendrovei padarytą žalą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) 8 str. 4 d.). Bankroto administratorius nurodė, kad bendrovė tapo nemoki 2015 metų pradžioje, o jos nemokumas pasireiškė tuo, jog bendrovė negalėjo laiku atsiskaityti su savo darbuotojais, mokėti mokesčių valstybei ir atsiskaityti už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas. Skolos kreditoriams UAB „Grifits AG“, UAB „Kauno švara“, UAB „Vitaresta“, UAB „RC Consulting“, Sodrai bei darbuotojams, susidariusios atsakovės vadovavimo laikotarpiu, siekia 7 890,97 Eur. Ši suma ir pusė bendrovės administravimo išlaidų (4 877,50 Eur), ieškovės teigimu, laikytina žala bendrovei, atsiradusia dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovei rūpestingai atliekant teisės aktuose jai priskirtas pareigas ir laiku kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo taip pat tinkamai atliekant savo, kaip vadovės, pareigas, įsiskolinimų suma būtų mažesnė, o bendrovė galbūt būtų pajėgi visiškai ar iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės kaltė yra preziumuojama, todėl paneigti ją yra atsakovės pareiga (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad po atsakovės J. R. atleidimo iš darbo 2015 m. liepos 8 d. bendrovė turėjo apskaitomo ilgalaikio turto, kurio vertė 318 481,83 Eur (1 099 654,06 Lt), o bendrovėje toliau liko dirbti 13 darbuotojų. Pagal administratoriaus skaičiavimus, atsakovės vadovavimo laikotarpiu bendrovės skolos darbuotojams siekė 6 264,82 Eur, kitiems kreditoriams – 1 626,05 Eur, t. y. UAB „Grifits AG“ – 252,26 Eur, UAB „Kauno švara“ – 311,84 Eur, UAB „Vitaresta“ – 111,85 Eur, UAB „RC Consulting“ – 113,74 Eur, VSDFV – 836,36 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kuriems iš darbuotojų ir per kurį laikotarpį tokia skola susidarė.
5. Taip pat teismas nustatė, kad su bendrovės darbuotoju T. M. buvo neatsiskaityta už 2015 m. balandžio – birželio mėnesius, J. S. – 2015 m. balandžio – birželio mėnesius, S. Ž. – iš dalies už 2015 m. sausio ir vasario mėnesius bei 2015 m. balandžio ir gegužės mėnesius, A. J. S. – už 2015 m. balandžio – gegužės mėnesius, t. y. neatsiskaityta jau po to, kai atsakovė įmonėje nedirbo, o pagrindinis bendrovės kreditorius KB Kredito unija „Amber“ pretenzijas bendrovei pirmą kartą pareiškė 2015 m. birželio 30 d., kai Vilniaus miesto 20-ojo notaro biurų notarė išdavė vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
6. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas darė išvadą, kad bankroto administratoriaus nurodyta 7 890,97 Eur skola neviršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės nei pagal įmonės balanso duomenis už 2014 metus, nei pagal kitus į bylą pateiktus duomenis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad bendrovė tapo nemoki atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu, o tai reiškia, jog nėra jokių atsakovės neteisėtų veiksmų.
7. Teismo nuomone, bendrovė faktiškai tapo nemoki, tenkinus hipotekos kreditoriaus KB Kredito unijos „Amber“ reikalavimus, kai 2015 m. spalio 21 d. buvo parduotas bendrovės nekilnojamasis turtas.
8. Netenkinus ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl administravimo išlaidų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė BUAB „Lingesta“, atstovaujama bankroto administratoriaus D. J., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos esminius argumentus:
9.1 Teismo išvada, kad bendrovė tapo nemoki ne 2015 metų pradžioje, o tik 2015 m. spalio 21 d., kai buvo tenkintas hipotekos kreditoriaus KB Kredito unijos „Amber“ reikalavimas ir parduotas bendrovei priklausęs nekilnojamasis turtas, yra nepagrįsta. ĮBĮ bendrovės nemokumo būseną sieja su įsipareigojimų nevykdymu ir žinojimu, kad bendrovė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to, kad įsipareigojimai KB Kredito unijai „Amber“ nebuvo vykdomi faktiškai per visą atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpį, ginčo nėra, o vien tai, jog kreditorius nereiškė pretenzijų dėl įsipareigojimų nevykdymo, nereiškia įsipareigojimų nebuvimo ir nepatvirtina jų tinkamo vykdymo. Tai, kad bendrovė buvo faktiškai nemoki nuo 2015 metų pradžios, yra konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje, kuria iškelta bendrovei bankroto byla.
9.2 Pats teismas sprendime įvardija darbuotojus ir jų skolų susidarymo laikotarpius, todėl nepagrįstai skundžiamame sprendime pažymima, kad ieškovė nenurodė laikotarpių, už kuriuos susidarė skolos darbuotojams. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą, pagrindas bendrovei kelti bankroto bylą yra faktas, kad vėluojama darbuotojams mokėti atlyginimą ir su darbo santykiais susijusias išmokas, todėl vien jau dėl to atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
9.3 Teismo motyvas, kad skolų, susidariusių atsakovės valdymo laikotarpiu, dydis neviršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, yra neteisingas ir nekorektiškas, nes pagal ĮBĮ reikalavimas, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, nėra siejamas vien tik su atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu susidariusių skolų dydžiu. Vadovai atsako ne tik dėl skolų, kurios susiformavo jų vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju bendrovė buvo nemoki praktiškai visą atsakovės vadovavimo jai laikotarpį, todėl atsakovė privalėjo vykdyti savo pareigą ir 2015 metų pradžioje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo
Atsiliepimas
10. Atsakovė J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
10.1 Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu bendrovė būtų nevykdžiusi įsipareigojimų, ir kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai būtų viršiję pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju ieškovė apskritai neįrodinėjo pradelstų bendrovės įsipareigojimų dydžio. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat nebuvo nustatytas ieškovės nemokumo momentas taip, kaip jis yra apibrėžiamas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Iš byloje esančių kreditorių ir jų finansinių reikalavimų nėra pagrindo išvadai, kad bendrovė jau atsakovės vadovavimo jai laikotarpiu buvo nustojusi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Ieškinyje nurodytiems darbuotojams atlyginimas turėjo būti išmokėtas jau po to, kai atsakovė bendrovėje nebedirbo. Ieškovei neįrodžius, kad bendrovė atsakovės vadovavimo jai laikotarpiu buvo nemoki, laikytina, jog atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
10.2 Byloje nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų žinojusi ar turėjusi žinoti, kad jos vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo nemoki. Nenustačius sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo momento, neįmanomas ir kitų bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio, nustatymas.
10.3 Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas apie bendrovės nemokumą nesprendė vien tik pagal atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu susidariusios skolos dydį. Teismas apie įmonės (ne)mokumą sprendė pagal atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu buvusį bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir į jos balansą įrašyto turto vertės santykį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
12. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Lingesta“ vadovais nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo I. Š..; nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. – atsakovė J. R.; nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. – A. G. M.; nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. kovo 23 d. – A. B..
13. Iš paskutinio VĮ „Registrų centras“ pateikto atsakovės balanso matyti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės turto vertė buvo 330 576,34 Eur (1 141 414 Lt), (iš kurio ilgalaikis turtas – 328 086,48 Eur (1 132 817 Lt), trumpalaikis turtas – 2 489,86 Eur (8 597 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 369 731,81 Eur (1 276 610 Lt), iš kurių trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 24 788,87 Eur (85 591 Lt), ilgalaikiai (po vienerių metų mokėtinos sumos) – 344 942,94 Eur (1 191 019 Lt).
14. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi UAB „Lingesta“ iškelta bankroto byla, 2016 m. birželio 7 d. patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėliau buvo tikslinamas. 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
15. Ieškovė BUAB „Lingesta“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. R., kaip buvusios BUAB „Lingesta“ vadovės, 7 890,87 Eur žalos atlyginimo ir 4 877,50 Eur administravimo išlaidų, iš viso 12 768,37 Eur; 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą iki sprendimo šioje byloje įvykdymo. Konstatavęs, kad nėra pagrindo spręsti, jog bendrovė tapo nemoki atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu, Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
16. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: pirma, nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovė tapo nemoki tik 2015 m. spalio 21 d., kai buvo tenkintas hipotekos kreditoriaus KB Kredito unijos „Amber“ reikalavimas ir parduotas bendrovei priklausęs nekilnojamasis turtas; antra, bendrovė buvo nemoki praktiškai visą atsakovės vadovavimo jai laikotarpį, todėl atsakovė privalėjo vykdyti savo pareigą ir 2015 metų pradžioje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės
17. Kaip matyti iš šalių pateiktų pozicijų, tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės nemokumo momento ir galimybės atsakovei taikyti civilinę atsakomybę tuo pagrindu, kad atsakovė, bendrovei esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
18. Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar tokia pareiga apskritai kilo ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; kt.).
20. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
22. Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovė faktiškai tapo nemoki, tenkinus hipotekos kreditoriaus KB Kredito unijos „Amber“ reikalavimą, kai 2015 m. spalio 21 d. buvo parduotas bendrovės nekilnojamasis turtas. Tuo tarpu ieškovės bankroto administratorius nurodo, kad bendrovė faktiškai nemoki buvo jau 2015 metų pradžioje, kai bendrovė nepajėgė atsiskaityti su kreditoriais už suteiktas paslaugas bei atliktus darbus ir su darbuotojais.
24. Įmonės nemokumo momentas yra fakto klausimas, kuris kiekvienu atveju nustatomas pagal byloje esančius duomenis. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje yra nurodyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio įstatyme nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto administratorius, teikdamas ieškinį dėl žalos priteisimo, privalėjo įrodyti, kad bendrovė 2015 metų pradžioje atitiko nemokios įmonės statusą, ir kad, žinodama apie tai, atsakovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
25. Visų pirma, pastebėtina, kad ieškovės bankroto administratorius nagrinėjamu atveju apskritai neįrodinėjo 2015 metų pradžioje egzistavusių bendrovės pradelstų įsipareigojimų dydžio, kuris yra esminis, sprendžiant dėl bendrovės nemokumo momento. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat nebuvo nustatytas ieškovės nemokumo momentas taip, kaip jis yra apibrėžiamas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tuo tarpu iš paskutinio VĮ „Registrų centras“ pateikto atsakovės balanso matyti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės turto vertė buvo 330 576,34 Eur (1 141 414 Lt), iš kurio ilgalaikis turtas – 328 086,48 Eur (1 132 817 Lt), trumpalaikis turtas – 2 489,86 Eur (8 597 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 369 731,81 Eur (1 276 610 Lt), iš kurių trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 24 788,87 Eur (85 591 Lt), ilgalaikiai (po vienerių metų mokėtinos sumos) – 344 942,94 Eur (1 191 019 Lt). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal minėtus duomenis pagrindo išvadai, kad bendrovė 2015 metų pradžioje bent jau formaliai būtų atitikusi nemokios įmonės statusą, nėra.
26. Pagal administratoriaus skaičiavimus, atsakovės vadovavimo laikotarpiu įmonės skolos darbuotojams siekė 6 264,82 Eur, kitiems kreditoriams – 1 626,05 Eur, t. y. UAB „Grifits AG“ – 252,26 Eur, UAB „Kauno švara“ – 311,84 Eur, UAB „Vitaresta“ – 111,85 Eur, UAB „RC Consulting“ – 113,74 Eur, VSDFV – 836,36 Eur. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad darbuotojams T. M., J. S. ir A. J. S. darbo užmokesčio įsiskolinimas susidarė 2015 m. balandžio – birželio mėnesiais, t. y. minėtiems darbuotojams atlyginimas turėjo būti išmokėtas jau po to, kai atsakovė nebevadovavo bendrovei. Tik su vienintelė darbuotoja S. Ž. nebuvo iš dalies atsiskaityta už 2015 m. sausio ir vasario mėnesius bei 2015 m. balandžio ir gegužės mėnesius. Duomenų apie kitiems darbuotojams susidariusių įsiskolinimų laikotarpį byloje nėra. Darbo ginčų komisijos sprendimai išieškoti minėtiems darbuotojams darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, buvo priimti tik 2015 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. jau tada, kai atsakovė nebevadovavo bendrovei.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagrindinis įmonės kreditorius KB Kredito unija „Amber“, su kuria ieškovė 2014 m. lapkričio 17 d. sudarė kredito sutartį, savo pretenzijas UAB „Lingesta“ pareiškė tik 2015 m. birželio 30 d., kuomet Vilniaus miesto 20-ojo notaro biurų notarė išdavė vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo (e. bylos t. 2, b. l. 38–39). Byloje nėra tikslių duomenų, patvirtinančių pradelstų įsipareigojimų dydį KB Kredito unijai „Amber“ atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu.
28. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
29. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant dėl vadovų sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis privalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.
30. Bendrovės 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, kurių pagrindu ir buvo iškelta bendrovei bankroto byla, Registrų centrui buvo pateikti tik 2015 m. birželio 15 d., kai atsakovė nebėjo bendrovės vadovės pareigų. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad bendrovės vadovas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą. Iš minėto įstatymo 24 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 12 dalies 2 punkto ir 58 straipsnio 3 dalies nuostatų darytina išvada, kad bendrovės vadovė turėjo užtikrinti finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t. y. iki 2015 m. balandžio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės ir bendrovės darbo santykiai nutrūko 2015 m. gegužės 4 d., o finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ „Registrų centras“ buvo pateikti naujo vadovo 2015 m. birželio 15 d., darytina išvada, jog atsakovė iki 2015 m. balandžio 30 d. galėjo net ir nežinoti apie blogėjančią bendrovės finansinę situaciją. Kita vertus, kaip jau ir minėta, bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2014 metus net ir nepatvirtinta bendrovės nemokumo taip, kaip jis apibrėžiamas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje.
31. Nurodytų argumentų pagrindu, darytina išvada, kad ieškovės bankroto administratorius neįrodė, jog bendrovė atsakovės vadovavimo jai laikotarpiu buvo nemoki, kaip tai numatyta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, o tai suponuoja išvadą, jog atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
32. Konstatavus, kad nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nevertintinos.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl, nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
35. Atsakovė J. R. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Iš atsakovės pateiktų dokumento 2018 m. sausio 25 d. pinigų priėmimo kvito matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 700 Eur. Nors ši suma ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau, atsižvelgiant į suteiktos teisinės pagalbos apimtį ir nagrinėjamo klausimo pobūdį bei į teisingumo ir protingumo principus, atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. R. iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lingesta“ (juridinio asmens kodas 303374159) administravimui skirtų lėšų 300 Eur (tris šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.