Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į statinius – sandėlį, unikalus Nr. plane pažymėtą indeksu 1FIb, su šalia esančiu arteziniu šuliniu, adresu Kretingos r.

Nurodė, kad 1994 m. balandžio 27 d. vykusio N žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) pajininkų susirinkimo metu buvo nuspręsta likviduoti bendrovę bei parduoti trąšų sandėlį su arteziniu šuliniu, esančius adresu Kretingos r. Minėtą turtą už 10000,00 Lt įsigijo pareiškėjas. Yra išlikę mokėjimus patvirtinantys dokumentai – kasos pajamų orderiai Nr. 362818, 362814, 362811 ir važtaraštis Nr. 535642. Už artezinį šulinį mokėta 500,00 Lt, už trąšų sandėlį 8000,00 Lt bei 384,00 Lt. Mokėjimai atlikti skirtingomis datomis – už artezinį šulinį sumokėta 1994 m. liepos 9 d. Už trąšų sandėlį mokėta 8384,00 Lt suma. Nors pirkimo – pardavimo sutartyje buvo numatyta 10000,00 Lt, tačiau dokumentų patvirtinančių atliktus mokėjimus daugiau neišlikę. Jokie kiti dokumentai neišlikę. Trąšų sandėlys su esančiu arteziniu šuliniu tikėtina, kad buvo pastatyti 1983 m., tačiau tikslios datos nustatyti nėra galimybės. Šie statiniai tarybiniais laikais buvo naudojami pagal paskirtį, o vėliau atsiradus bendrovei – ūkio reikmėms. Pareiškėjas nuo 1994 m. balandžio 27 d. teisėtai, atvirai ir sąžiningai valdo, naudojasi ir prižiūri trąšų sandėlį ir artezinį šulinį, esančius Kretingos r. Minėtas turtas yra šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Pareiškėjas prižiūri, kad pašaliniai asmenys nepatektų į trąšų sandėlį, daug metų pats ūkininkavo, vėliau nebeturėdamas sveikatos, statinius apjuosė STOP juosta, uždėjo lentelę nurodančią, kad statiniai yra privati valda, tvarko ir šalina šalia statinių esančius krūmus ir kt. 2021 m. vasario 13 d. pareiškėjo užsakymu buvo atlikti statinių kadastriniai matavimai.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad palieka spręsti teismui ar pareiškėjas siekdamas nustatyti valdymo faktą pagal įgyjamąją senatį išpildė visus reikalavimus, taikomus įgyjamosios senaties institutui. Bylą prašė nagrinėti institucijos atstovui nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo Kretingos rajono savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu dėl pareiškimo prašė spręsti teismo nuožiūra, institucijos atstovui nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas J. Š. ir jo atstovė advokatė Jelena Pališaitienė pareiškimą palaikė ir prašė tenkinti jame nurodytais motyvais.

Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad už trąšų sandėlį ir artezinį šulinį atsiskaitė grynaisiais pinigais bei uošvės pridėtais investiciniais čekiais. Kodėl sutartyje nėra įrašytas artezinis šulinys – nurodyti negali, tačiau už viską jis yra atsiskaitęs. Pastatą pirko, nes ribojasi su jo sklypu. Sandėly laikė šieną, dabar jį yra išnuomojęs. Sutarties neįregistravo, nes turėjo sveikatos problemų.

Teismo posėdžio metu liudytojas B. G. parodė, kad buvo N žemės ūkio bendrovės pirmininkas, agronomas. Bendrovė augino karves, avis, grūdines kultūras. Matydamas, kad bendrovei sunku išsilaikyti, 1994 m. balandžio 27 d. sušaukė pajininkų susirinkimą, kuris vyko Kūlupėnų kultūros namuose. Susirinkimo metu nutarta bendrovę likviduoti ir turtą padalinti pajininkams. Trąšų sandėlio ir artezinio šulinio niekas iš pajininkų pirkti nenorėjo, todėl jie buvo parduoti J. Š., kuris nebuvo pajininkas. Pajininkė buvo jo uošvė Drungilienė. Ji prie apmokėjimo prisidėjo investiciniais čekiais. Už trąšų sandėlį ir artezinį šulinį buvo atsiskaityta visiškai, gauti pinigai išmokėti pajininkams. Kodėl artezinis šulinys nebuvo įrašytas į sutartį, nurodyti negali.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

pareiškimas tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad 1994 m. balandžio 27 d. įvyko Na ŽŪB pajininkų susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta likviduoti bendrovę. Bendrovės pirmininkui B. G. pavesta parduoti trąšų sandėlį ir sutvarkyti dokumentaciją. Vykdydamas pajininkų pavedimą bendrovės pirmininkas B. G. su pareiškėju J. Š. sudarė trąšų sandėlio pirkimo – pardavimo sutartį (be datos), pagal kurią bendrovė pardavė, o pareiškėjas už 10000,00 Lt įsigijo minėtą turtą.

Iš teismui pateiktų kasos pajamų orderio kvitų matyti, kad pareiškėjas J. Š. ŽŪB atliko šiuos mokėjimus: 1994 m. gegužės 27 d. sumokėjo 8000,00 Lt, pagrindas – už trąšų sandėlį; 1994 m. liepos 9 d. sumokėjo 500,00 Lt, pagrindas – už artezinį šulinį; 1994 m. lapkričio 20 d. sumokėjo 384,00 Lt, pagrindas – už trąšų sandėlį. 1994 m. liepos 9 d. už artezinį šulinį išrašytas važtaraštis Nr. 535642.

2006 m. birželio 14 d. Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu Nr. 14014 pareiškėjui J. Š. atkurtos nuosavybės teisės į šalia trąšų sandėlio esantį žemės sklypą, adresu K sen., Kretingos r.

Pareiškėjo užsakymu, 2021 m. vasario 13 d. atlikti sandėlio, esančio, Kretingos r., kadastriniai matavimai, suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, sandėliui suteiktas unikalus Nr., plane pažymėtas indeksu 1F1b.

Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad N ŽŪB iš viešojo registro išregistruota 1995 m. vasario 21 d.

Byloje sprendžiamas reikalavimas dėl nuosavybės teisių įgijimo į ginčo turtą įgyjamosios senaties pagrindu.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Įgyjamosios senaties (lot. usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t .y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; daiktas valdomas nepertraukiamai; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nuosavybės teisės įgijimo būdai nustatyti CK 4.47 straipsnyje. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad tarp pareiškėjo ir N ŽŪB atstovo buvo sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis. Nors ant sutarties nenurodyta jos sudarymo data, tačiau iš į bylą pateiktų mokėjimo kvitų, tikėtina, kad ji buvo sudaryta 1994 m. Pažymėtina, kad sutartis sudaryta nesilaikant CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, t. y. sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, o ne notarine tvarka. Iš sutarties turinio matyti, kad joje nurodytas perleidžiamas objektas, t. y. N ŽŪB priklausantis trąšų sandėlis, taip pat nurodyta perleidžiamo objekto kaina – 10000,00 Lt. Buvęs likviduotos N ŽŪB pirmininkas B. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad buvo tartasi ir dėl artezinio šulinio pardavimo, tačiau dėl kokių priežasčių jis nebuvo įtrauktas į sutartį – nurodyti negalėjo. Sutartyje nurodyta, kad už dokumentacijos tvarkymą yra atsakingas pirkėjas. Duomenų, kad pareiškėjas J. Š. būtų baigęs visas procedūras dėl statinio nuosavybės teisių nėra, t. y. daiktas nebuvo suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, registruotas pareiškėjo vardu ir kt. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas tikėtina 1994 m. sudaryta sutartimi nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą negalėjo įgyti, t. y. pagal CK 4.47 straipsnio nuostatas iki pareiškimo padavimo teismui dienos jis kitu būdu nebuvo ir nėra įgijęs nuosavybės teisių į ginčo statinius.

Antroji sąlyga dėl ginčo daikto, kuri turi būti nustatyta, t. y. ar šis objektas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas kito asmens vardu. Ši sąlyga laikytina imperatyvia, t. y. įgyjamosios senaties institutu draudžiama įgyti kito asmens vardu registruotą turtą.

Suinteresuoti asmenys byloje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Kretingos rajono savivaldybės administracija nenurodė ir nepateikė jokių duomenų dėl ginčo turto priklausymo valstybei. Atitinkamai Kretingos rajono savivaldybės administracija nurodė, kad pretenzijų į šį objektą neturi, t. y. pareiškėjo nurodomas turtas nebuvo įtrauktas į bešeimininkių objektų apskaitą, nebuvo inicijuotos jokios procedūros. Nuosavybės teisės į ginčo statinius nėra registruotos. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad ginčo objektas buvo pastatytas tarybiniais laikais, vėliau buvo privatizuotas N Ū. Š. aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra.

Pažymėtina, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė); kolūkinė–kooperatinė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 1964 m. CK 102 straipsnyje buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal šio įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą; 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).

Iš į bylą pateikto N ŽŪB 1994 m. balandžio 27 d. pajininkų susirinkimo protokolo Nr. 3 matyti, kad bendrovės pajininkai nusprendę likviduoti bendrovę, taip pat nusprendė parduoti ir bendrovei priklausiusį turtą – t. y. trąšų sandėlį. Liudytojo, tuometinio N ŽŪB pirmininko B. G. teigimu, niekas ir bendrovės pajininkų trąšų sandėlio ir artezinio šulinio pirkti nenorėjo, todėl jie buvo parduoti ne pajininkui – pareiškėjui J. Š.. Liudytojas patvirtino, kad už minėtą turtą buvo visiškai atsiskaityta, o gautos lėšos padalintos bendrovės pajininkams. Tą iš dalies patvirtina ir į bylą pateikti kvitai. Tokio pobūdžio duomenys sudaro pagrindą konstatuoti, kad žemės ūkio bendrovė perleido ginčo statinį, todėl jis negali būti laikomas valstybės ar savivaldybės nuosavybe.

Trečioji sąlyga sietina su asmens sąžiningumu, t. y. asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai turi valdyti visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką, įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

Teisę naudoti ginčo statinius, pareiškėjas J. Š. įgijo pasirašydamas Trąšų sandėlio pirkimo – pardavimo sutartį, kuri, tikėtina, sudaryta 1994 m., ir sumokėdamas sutartą kainą. Pareiškėjas nurodė, kad nuo pat šių daiktų įsigijimo, jis juos naudojo ir valdė atvirai ir nepertraukiamai. Kol ūkininkavo, sandėlyje laikė šieną ir kt., o šiuo metu sandėlį yra išnuomojęs. Per visą valdymo laikotarpį pareiškėjui niekas nepareiškė jokių pretenzijų dėl valdomo turto. Apie iškeltą civilinę bylą 2022 m. liepos 19 d. paskelbta specialiame interneto tinklapyje adresu www.teismai.lt. Per nustatytą terminą dėl pareikšto pareiškimo prieštaravimų niekas nepateikė, pareiškimų įstoti į bylą suinteresuotais asmenimis taip pat nepareikšta.

Be aptartos sąlygos būtina nustatyti, kad daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė – prievarta, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui nuosavybės teisė pagal tikėtinai 1994 m. sudarytą sutartį į ginčo turtą neatsirado, nes pareiškėjas neatliko šio turto registravimo procedūrų. Pareiškėjas nurodė, kad to nepadarė dėl prastos sveikatos būklės. Duomenų, kad ginčo turtas priklausytų kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, byloje nėra. Darytina išvada, kad pareiškėjas tikėtinai 1994 m. sudaryta sutartimi įgijo teisę teisėtai valdyti ginčo turtą ir susitvarkyti visus dokumentus dėl statinio registravimo.

Teisės aktai reikalauja, kad valdymas būtų atviras (CK 4.68 straipsnis), t. y. daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo valdymo faktas nebuvo išviešintas viešajame registre, viešame registre apskritai nėra registruota jokių duomenų dėl ginčo statinių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 nurodė, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Ši kasacinio teismo praktika nėra pakeista iki šiol ir ja privalo vadovautis žemesnės instancijos teismai.

Šioje byloje pareiškėjo atvirą valdymą patvirtina jo paties paaiškinimai, kad ginčo statinyje, kol ūkininkavo, jis laikė šieną, tvarkė ir šalino aplink statinį esančius krūmus ir pan. Šiuo metu pareiškėjas laikydamas save teisėtu sandėlio valdytoju jį yra išnuomojęs kitiems asmenims. Niekas pretenzijų per tiek metų į ginčo statinį nėra pareiškęs. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip atviras daikto valdymas.

Galiausiai daiktas turi būti valdomas nepertraukiamai, kaip savas visą CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – dešimt metų.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo turtu naudojosi visą laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos, t. y. 1994 m. Netikėti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo, juolab, kad jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Laikytina, kad ginčo turtu pareiškėjas naudojosi daugiau nei dešimt metų iki pareiškimo pateikimo teismui dienos, t. y. daugiau nei numatytas minimalus CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

Be aptartų sąlygų kasacinio teismo formuojama praktika, kad įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į tokius daiktus, kurie yra sukurti (suformuoti) taip, kad apskritai gali būti nuosavybės teisės objektai, bei jie nuosavybės teise gali priklausyti privatiems asmenims, t. y., įstatymai nenustato draudimo tokius daiktus įgyti privačios nuosavybės teise.

Nagrinėjamu atveju jokių su ginčo statinių statybą susijusių dokumentų nėra išlikę. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo statiniai buvo pastatyti galimai 1983 m., t. y. kolūkių laikais ir vėliau privatizuoti N Ū. N. ŽŪB šiais objektais disponavo ir juos valdė, nusprendus bendrovę likviduoti – pardavė. Pareiškėjas parengė statinio, plane pažymėto 1FIb, kadastrinių matavimų bylą pagal 2021 m. vasario 13 d. kadastrinių matavimų duomenis, siekiant įregistruoti statinį. Šie duomenys pagrindžia tą aplinkybę, kad nurodomas objektas atitinka nekilnojamojo turto objekto požymius.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis) įrodė visas įstatyme numatytas sąlygas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, todėl pareiškimas tenkintinas, nustatytinas faktas, kad pareiškėjas J. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius – sandėlį, unikalus Nr., plane pažymėtą indeksu 1FIb, su šalia esančiu arteziniu šuliniu, adresu, Kretingos r.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 260 straipsniais, 533 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad pareiškėjas J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius – sandėlį, unikalus Nr., plane pažymėtą indeksu 1FIb, su šalia esančiu arteziniu šuliniu, adresu, Kretingos r.

Faktas nustatytas nekilnojamajam daiktui ir daiktinėms teisėms į jį įregistruoti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.