Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11024-800/2016 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovui F. A. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko H. R. A., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo.2016 m. gegužės 11 d. teismui buvo pateiktas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VVTAĮT) informacinis raštas dėl F. A. (atsakovo) prašymo. VVTAĮT rašte nurodė, kad 2016 m. balandžio 29 d. gavo Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstą F. A. prašymą pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) dėl neteisėtai į Lietuvos Respubliką išvežto mažamečio sūnaus H. R. A., gimusio (duomenys neskelbtini), grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Jungtinę Karalystę. Atsakovas teigia, kad L. J. (A.) atsisako grąžinti vaiką, riboja tėvo bendravimą su vaiku. Atsakovas sutikimo vaiko nuolatiniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje nedavė, todėl reikalauja grąžinti mažametį sūnų į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Jungtinę Karalystę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 24. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. e2-11024-800/2016 iki kol bus nustatyta, ar šalių vaikas turi būti grąžinamas į jo gyvenamosios vietos valstybę Jungtinę Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją, arba per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį Vilniaus apygardos teismui nebus pateiktas prašymas dėl leidimo išdavimo dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į jo gyvenamosios vietos valstybę. Įpareigojo VVTAĮT informuoti teismą apie F. A. prašymo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl nepilnamečio vaiko H. R. A. grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Jungtinę Karalystę išnagrinėjimą (CPK 164 straipsnis).Teismas nustatė, kad, vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsniu, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą Hagos konvencijos 3 straipsnyje, susitariančiosios valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal Hagos konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Bylą sustabdė, nes teismas gavo centrinės institucijos pranešimą apie atsakovo Jungtinėje Karalystėje pateiktą prašymą dėl neteisėtai į Lietuvos Respubliką išvežto sūnaus grąžinimo į Jungtinę Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti nutartį ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Atsakovo Jungtinėje Karalystėje pateiktas prašymas dėl nepilnamečio vaiko galimo pagrobimo nesudaro pagrindo stabdyti civilinę bylą. Jungtinėje Karalystėje atsakovas buvo kreipęsis į teismą dėl vaiko galimo pagrobimo, tačiau teismas šį klausimą išsprendė 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu, kuriuo atmetė atsakovo ieškinį ir nurodė, kad byla yra teisminga Lietuvos teismams. Klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos turi būti sprendžiamas Lietuvoje. VVTAĮT 2016 m. gegužės 10 d. pranešime ir institucija teikianti išvadą nenurodė, kad civilinę bylą būtina stabdyti. Atsakovas nesinaudoja teise kreiptis į teismą dėl sūnaus pagrobimo. Nuo 2016 m. balandžio 29 d., gavus atsakovo pranešimą dėl tariamo šalių sūnaus pagrobimo, praėjo beveik penkios savaitės, tačiau atsakovas į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl vaiko pagrobimo nesikreipė. 1980 m. Hagos konvencijos 11 straipsnis, 2003 m. lapkričio 27 d. Reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą Nr. 1347/2000, 11 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas ne vėliau kaip per 6 savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priima sprendimą dėl vaiko grąžinimo. Taigi, vaiko grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas kuo operatyviau. Atsakovas galimai vilkina bylos nagrinėjimą, šioje civilinėje byloje atsakovas nėra pateikęs atsiliepimo, jokių paaiškinimų ar kitokia forma teismą įspėjęs apie tai, kad ketina kreiptis dėl šalių sūnaus pagrobimo ar neteisėto išvežimo į Lietuvą. Teismo nenurodytas laikotarpis, kuriam stabdoma byla, pažeidžia šalių sūnaus interesus. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta, kad bylos turi būti išnagrinėtos per kuo įmanomai trumpesnį laiką. Teismas nesvarstė, kokia rizika vaikui gali atsirasti po grąžinimo į Jungtinę Karalystę, apie jam gresiančią fizinę ar psichinę žalą arba patekimą į netoleruotiną situaciją. Teismas šeimos bylose turi būti aktyvūs ir pirmenybę teikti ne atsakovo teisei pateikti pareiškimą dėl tariamo vaiko pagrobimo, bet vaiko interesų apsaugai. Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė civilinę bylą dėl vaiko globos teisių (gyvenamosios vietos nustatymo), esant vaiko tėvo pranešimui apie neteisėtą vaiko išvežimą ir reikalavimui jį grąžinti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Dėl bylos sustabdymo

Civilinės bylos sustabdymas yra laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. CPK pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 straipsnis). Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes CPK 164 straipsnis ne įpareigoja, o suteikia teismui teisę sustabdyti bylą. Nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą. Byla sustabdoma iki tol, kol išnyksta sustabdymo pagrindą sudariusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. UAB ,,Aliferus“, V. K., bylos Nr. 3K-3-187/2011). Teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, bet kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, sudarančios įstatyme nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Atmestinas nereikšmingas apeliantės teiginys, kad VVTAĮT ir išvadą teikianti institucija nenurodė bylos sustabdymo būtinumo. Teisė sustabdyti bylą priklauso teismo diskrecijai, nustačius aplinkybes, kliudančias nagrinėti civilinę bylą iš esmės. Išvadą teikiančios institucijos faktinių aplinkybių vertinimas teismui neprivalomas (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą, gavęs pranešimą apie atsakovo nesutikimą dėl šalių vaiko išvežimo iš Jungtinės Karalystės pagal 1980 m. Hagos konvenciją.Apeliantė neteisingai nurodo, kad Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas (Šeimos teisės padalinys) 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. FD16P00179 išsprendė klausimą dėl šalių vaiko galimo pagrobimo. Ieškovės pateiktasis dokumentas yra ne Jungtinės Karalystės teismo sprendimas, o atsakovės (L. A.) patarėjos H. K. pozicijos pareiškimas atsakovės vardu Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo (Šeimos teisės padalinio) 2016 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje. Apeliantė nepateikė Jungtinės Karalystės teismo procesinio sprendimo nei dėl vaiko globos jurisdikcijos, nei dėl vaiko pagrobimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka vertinamu atveju pasisakoma ne dėl Lietuvoje iškeltos bylos jurisdikcijos, o dėl jos sustabdymo. Pagal 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnį, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą Hagos konvencijos 3 straipsnyje, susitariančiosios valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal Hagos konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Globos teisės apima teisę rūpintis vaiku, visų pirma teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (Hagos konvencijos 5 straipsnio a punktas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, teismingos Vilniaus apygardos teismui. Tuo remiantis atmestinas apeliantės motyvas, kad atsakovas neturi teisės kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Nurodytas teisinis reglamentavimas įrodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė sustabdyti bylą iki bus nustatyta, ar šalių vaikas turi būti grąžinamas į Jungtinę Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją, arba kol per protingą laikotarpį atsakovas Lietuvos Respublikoje nepateiks prašymo dėl vaiko grąžinimo pagal minėtą tarptautinį susitarimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik išsprendus klausimą dėl vaiko grąžinimo į Jungtinę Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją, gali būti sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisme.Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad atsakovas nesinaudoja teise kreiptis į teismą dėl sūnaus pagrobimo. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi, kuria buvo atsisakyta išaiškinti apeliacine tvarka vertinamą nutartį, vadovaudamasis 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsniu nurodė, kad protingumo kriterijų atitinkantis laikotarpis, per kurį atsakovas turi teisę pateikti prašymą pagal Hagos konvenciją, yra vieneri metai. Šiuo metu vienerių metų terminas dar nėra suėjęs. Apeliantės minimas 6 savaičių terminas vaiko grąžinimo klausimui išspręsti taikomas nagrinėjant prašymą dėl vaiko grąžinimo iš esmės Vilniaus apygardos teisme (Hagos konvencijos 11 straipsnis, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 3 dalis). Iš VVTAĮT 2016 m. gegužės 10 d. rašto Nr. S-2082 matyti, kad 2016 m. balandžio 29 d. VVTAĮT gautas Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstas atsakovo prašymas (pranešimas) dėl neteisėtai išvežto šalių sūnaus gražinimo. Taip pat nustatyta, kad Jungtinėje Karalystėje atsakovas kreipėsi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Taigi, atsakovas atliko tam tikrus veiksmus, siekdamas susigrąžinti sūnų, tarptautinių susitarimų nustatyta tvarka ginčija jo išvežimą iš ligtolinės nuolatinės gyvenamosios vietos. Apeliantė nepagrindė realaus vaiko interesų pažeidimo, susijusio su civilinės bylos sustabdymo laikotarpiu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. Pirmosios instancijos teismo apibrėžtas bylos sustabdymo pagrindas bei terminas atitinka 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio nuostatas, todėl nėra pagrindo preliminariai spręsti, kad vaiko interesai bylos sustabdymu yra pažeisti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad bendro ūkio tarp jos ir atsakovo nėra, ji su sūnumi gyvena motinos namuose Lietuvoje (gyvenamoji vieta ten deklaruota 2016 m. kovo 16 d.). Konkretaus vaiko teisių pažeidimo apeliantė neįvardijo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su vaiko interesais grąžinant jį į Jungtinę Karalystę, nes jie nėra susiję su apeliacijos dalyku, sprendžiant bylos sustabdymo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias teismo teisę sustabdyti civilinę bylą (CPK 164 straipsnio 4 punktas), todėl apeliacine tvarka patikrinta nutartis nekeistina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.