Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. (toliau – ir nuteistasis, ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 150 MGL, t. y. 7 500 Eur dydžio bauda, nustatant 10 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą,

vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punktu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 21 d. iki 2021 m. balandžio 22 d. (1 para),

vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, BK 68 straipsniu, uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 4 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2021 m. balandžio 22 d.,

vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, 6 dalimi, valstybės naudai konfiskuota automobilio Volkswagen Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė – 1 920 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 21 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį Volkswagen Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas 2,80 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniu skundu yra ginčijami iš esmės trys aspektai – apelianto teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo metu pažeidimas, jo pripažinimas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį bei bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimas. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma šiame skunde ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis).

Dėl V. B. teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo metu pažeidimo

7. Teisės į gynybą užtikrinimas baudžiamajame procese yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją. BPK 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad įtariamajam teisė į gynybą turi būti užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. BPK 50–52 straipsniuose detalizuota gynėjo kvietimo, paskyrimo, atsisakymo nuo jo tvarka, nustatyti būtini gynėjo dalyvavimo atvejai. BPK 50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamasis turi teisę pasirinkti ir pats pasikviesti sau tinkamą gynėją arba jo pavedimu gynėją gali pakviesti kiti asmenys, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai asmuo yra laikinai sulaikytas šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir jis nepasinaudojo šio straipsnio 2 dalyje nurodyta teise pasirinkti ir pasikviesti gynėją, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras privalo paskirti gynėją, jeigu sulaikytasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą.

8. Nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad V. B. buvo sulaikytas iš karto po įtariamo nusikaltimo padarymo įvykio vietoje, 2021 m. balandžio 21 d., 18.40 val. Tai pažymėta laikino sulaikymo protokole, kurį 19.58 val. surašė ir 20.01 val. atspausdino vyresnysis tyrėjas D. Š. (t. 1, b. l. 94-95). Prieš tai V. B. buvo nustatytas girtumas atitinkamai: 18.20 val. 3,16 promilių, ir 18.38 val. – 2,80 promilių (t. 1, b. l. 16). Prieš surašant laikino sulaikymo protokolą, 19.56 val. tyrėjo buvo surašytas Teisių įtariamajam išaiškinimo protokolas su priedu, su kuriais V. B. buvo pasirašytinai supažindintas ir jam protokolo priedas, kuriame nurodytos visos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, įteiktas, bei buvo surašytas Teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolas, kuriame V. B. pasirašytinai pareiškė, jog pageidauja turėti gynėją (t. 1, b. l. 87-93). Po to tą dieną su V. B. jokie proceso veiksmai nebuvo atliekami. Kitą dieną, 2021 m. balandžio 22 d. V. B. pasirašytinai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 98), taip pat buvo surašytas Teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolas, kuriame nurodyta, jog V. B. pareiškė, jog teisė turėti gynėją jam išaiškinta, bet apklausos metu gynėjas (advokatas) nereikalingas. Šio protokolo, kurį, kaip ir pranešimą apie įtarimą, surašė vyresnioji tyrėja L. Z., teisingumą V. B. patvirtino savo parašu (t. 1, b. l. 97). Po to ši tyrėja V. B. apklausė įtariamuoju, apklausa truko nuo 11.07 val. iki 11.51 val. Po apklausos V. B. rankraštiniu įrašu patvirtino, kad protokolas iš jo žodžių surašytas teisingai, bei pats įrašė parodymų papildymą (t. 1, b. l. 99-100).

9. Iš išdėstyto akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju V. B. BPK 140 straipsnio tvarka sulaikęs tyrėjas D. Š. neįvykdė jam įstatymo numatytos pareigos paskirti V. B. gynėją nuo sulaikymo momento ir tuo buvo pažeista įtariamojo teisė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po V. B. sulaikymo iki pranešimo apie įtarimą įteikimo ir V. B. apklausos jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai su juo atliekami nebuvo, o prieš šį veiksmą V. B., kuriam, kaip minėta, jau buvo įteiktas Teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo priedas, kuriame yra nurodytos visos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, tame tarpe ir tai, kad duoti parodymus yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga, dar kartą buvo aiškinamasi, ar atliekant šį proceso veiksmą jam reikalingas gynėjas, ir V. B. pareiškė, jog apklausos metu jam gynėjas nereikalingas, kas reiškia, jog atliekant šį proceso veiksmą V. B. nutarė gintis pats ir nepasinaudojo savo teise neduoti parodymų, todėl šios apklausos metu jo duotus parodymus vertinti kaip neteisėtai gautus duomenis nėra jokio teisinio pagrindo, o tai, jog V. B. nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise turėti gynėją nuo sulaikymo momento, laikytina neesminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kuris jokios įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui neturėjo.

10. Esant šioms aplinkybėms, šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

Dėl V. B. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

11. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

13. Patikrinusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo apeliantas, neturi.

14. Skundžiamu nuosprendžiu V. B. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 21 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,80 promilių neblaivumas. Iš šio nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė liudytojų B. S., M. S., policijos pareigūno D. Š. parodymais, gretindamas juos su į bylą pateiktais vaizdo įrašais, BPC pateiktu garso įrašu, Policijos registruojamų įvykių registro pažyma, kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas motyvuotai atmetė V. B. keliamas versijas, kad jis kaltinime nurodytu metu nevairavo automobilio Volkswagen Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvertinęs šiuos parodymus kaip nuteistojo pasirinktą gynybos taktiką. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi nuosprendžio priėmimą nulėmė tai, jog jis neįrodė savo nekaltumo, tačiau tokie argumentai atmetami kaip aiškiai prieštaraujantys skundžiamo nuosprendžio turiniui – matyti, kad teismas nedviprasmiškai nurodė, jog V. B. neturi įrodinėti savo nekaltumo (skundžiamo nuosprendžio 4 lapo 2 pastraipa). Vertindamas nuteistojo parodymus, teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui, todėl šie parodymai buvo atmesti, o priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remtasi įrodymais, kurių patikimumas nekelia abejonių. Taigi, apelianto argumentai apie pažeistą nekaltumo prezumpcijos principą atmetami kaip deklaratyvūs ir prieštaraujantys skundžiamo procesinio sprendimo turiniui.

15. Priešingai, nei teigia apeliantas, byloje surinktų įrodymų visuma visiškai patvirtina tai, kad būtent jis kaltinime nurodytu metu ir vietoje vairavo automobilį Volkswagen Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš nuoseklių ir tiek esminėmis, tiek neesminėmis aplinkybėmis tarpusavyje sutampančių liudytojo B. S. parodymų bei garso įrašo iš BPC matyti, kad liudytoja nurodė, kad vykdama į (duomenys neskelbtini) matė už jos važiuojantį (duomenys neskelbtini) automobilį, kuris itin pavojingai manevravo bei nesilaikė saugaus atstumo nuo jos vairuojamo automobilio. Liudytoja patvirtino, kad automobilį vairavo vienas asmuo – V. B., kuris nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini) garažų, kur prie jo pribėgo liudytojos sūnus M. S.. Iš B. S. parodymų taip pat matyti, kad, atvažiavęs prie garažų, V. B. negėrė, o vėlesnio pokalbio metu jis pats pripažino, kad vairavo automobilį ir gatvėje sustojo likus 5 cm iki liudytojos automobilio. Nors apeliantas ginčija B. S. parodymus tuo aspektu, kad BPC pateiktame garso įraše fiksuota, kaip liudytoja nurodo, jog negalės patvirtinti važiavimo fakto, tačiau toks argumentas laikytinas nepagrįstu, kadangi iš šio garso įrašo girdėti, jog liudytojos sakinys „vairavimo fakto patvirtinti negalėsiu, bet mačiau...“ buvo nutrauktas policijos pareigūno, kuris pranešė, kad policijos ekipažas jau atvyko į įvykio vietą, o duodama parodymus teisme bei ikiteisminio tyrimo metu B. S. patvirtino, jog matė, kad automobilį vairavo būtent V. B.. Pagrindo vertinti liudytojos parodymus kaip nepatikimus neteikia ir apelianto akcentuojama aplinkybė, kad B. S. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė dalyvauti akistatoje. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Tai reiškia, kad byloje esant kitų, neginčijamai V. B. vairavimo apsvaigus nuo alkoholio faktą patvirtinančių įrodymų, atlikti akistatą nebuvo jokios būtinybės, ypač atsižvelgiant į tai, jog B. S. nurodė bijanti V. B. ir galimo jo keršto. Taigi, nurodytų argumentų pagrindu laikytina, kad liudytojos B. S. parodymai yra patikimi, juo labiau, kad byloje nėra nustatyta ir V. B. taip pat nenurodė jokių aplinkybių, dėl ko ši liudytoja galėtų būti suinteresuota duoti neobjektyvius parodymus.

16. Šią išvadą sustiprina tai, kad šios liudytojos parodymai esmingai atitinka liudytojų M. S. ir D. Š. parodymus bei kitą bylos medžiagą (garso ir vaizdo įrašus). Ir nors apeliantas nurodo, kad šių asmenų parodymai yra išvestiniai iš B. S. parodymų, tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. viso įvykio metu važiavo kartu su B. S. ir pats matė visas įvykio aplinkybes, be to, jis buvo nuėjęs prie garažų ir matė V. B. stovintį prie automobilio vairuotojo durelių, todėl neabejotina, kad M. S. parodymai turi savarankišką įrodomąją galią.

17. Atsakant į apelianto argumentus dėl D. Š. parodymų nepatikimumo, pažymėtina, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-79-697/2020 ir kt.). Vien tai, kad tam tikri asmenys tiesiogiai nematė nagrinėjamo įvykio, savaime nereiškia, kad jie negali suteikti reikšmingos informacijos byloje. Šioje byloje apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi D. Š. parodymais, kuriais jis patvirtino B. S. parodymais, be to, svarbu pažymėti ir tai, kad jis davė parodymus ir apie tai, kad V. B. po neblaivumo nustatymo kelis kartus jam pripažino, jog pats vairavo automobilį, todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojo D. Š. parodymai nėra reikšmingi nustatant faktines bylos aplinkybes.

18. Kaip nepagrįsti atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, jog (duomenys neskelbtini) darbo grafikas, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, objektų apžiūros protokolas, liudytojo E. Š. parodymai neturi įrodomosios galios. Nors šie įrodymai nebuvo lemiami priimant apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jie yra reikšmingi visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kadangi patvirtina liudytojų parodymus, jog įvykio dieną V. B. dirbo (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog jis po darbo iš ten važiavo į (duomenys neskelbtini). Taigi, teismas nuteistąjį kaltinančius įrodymus vertino nepažeisdami BPK reikalavimų.

19. Apibendrinant pažymėtina, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

20. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Nuteistojo kaltė yra įrodyta ir pagrįsta įrodymų visumos analize, padarytos išvados logiškai susietos su bylos įrodymais, o tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei nori V. B., savaime nereiškia, kad buvo padaryti BPK pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat yra nepagrįstas.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

21. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis, tvirtindamas, kad sprendimas priteisti iš jo beveik 10 000 Eur yra nelogiškas, ginčija paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo klausimą.

22. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

24. Nagrinėjamu atveju nuteistajam parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda. Asmeniui skiriamos baudos dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 3 dalį, priklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies ir kategorijos. V. B. inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą skiriama nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad parinkdamas apeliantui skirtinos bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas nesunkus nusikaltimas, nusikaltimo stadiją – nusikaltimas yra baigtas, nuteistojo asmenybę – V. B. yra neteistas, metų laikrodyje nebaustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinančių bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas apeliantui už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė artimą minimaliai 150 MGL, t. y. 7 500 Eur dydžio baudą.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, jos padarymo aplinkybes (ypač į V. B. nustatytą girtumo laipsnį bei automobiliu nuvažiuotą atstumą), taip pat ir apylinkės teismo nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu V. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

27. Nors apeliantas akcentuoja, kad yra bedarbis, tačiau tai nėra pagrindas švelninti V. B. paskirtą bausmę, kadangi vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad apeliantui paskirtoji bausmė yra akivaizdžiai neteisinga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. B. yra darbingo amžiaus, įgijęs darbo patirties, todėl turi galimybę susirasti darbą ir sumokėti nuosprendžiu jam paskirtą baudą. Be to, aplinkybės, jog dėl savo neteisėtos veikos gali tapti bedarbiu, o kartu ir tai, kad reikės atlikti paskirtą bausmę, nuteistajam buvo žinomos ir iki analizuojamo įvykio, todėl, nepaisęs gresiančios atsakomybės bei pasiryžęs vairuoti būdamas neblaivus, jis privalo prisiimti savo neteisėto elgesio pasekmes pilna apimtimi.

28. Pasisakant dėl išieškotino konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio pažymėtina, kad turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

29. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. B. vairuotas greitosios medicinos pagalbos automobilis Volkswagen Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nuteistajam, o trečiajam asmeniui – (duomenys neskelbtini). Apylinkės teismas konstatavo, jog sąlygų konfiskuoti ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausančią transporto priemonę šiuo atveju nėra, todėl nusprendė išieškoti iš apelianto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, kurią nustatė pagal į bylą pateiktą VšĮ „Emprekis“ pažymą, kurioje nurodoma, jog vidutinė tokio automobilio rinkos vertė yra 1 920 Eur su PVM.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, yra išaiškinęs, kad pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu, o kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019).

31. Apeliantas nepateikė dokumentų apie analogiškų automobilių rinkos vertę, o apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais apie netinkamai individualizuotą baudžiamojo poveikio priemonės dydį. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti minėtoje pažymoje nurodytais duomenimis. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, be VšĮ „Emprekis“ pažymos, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie neblaivaus V. B. vairuoto automobilio vertę, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, pagrįstai vadovavosi paminėtoje pažymoje nurodyta vidutine analogiškos transporto priemonės turto verte ir tokią konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą priteisė iš V. B..

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę bei nustatydamas konfiskuotino turto – automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą ir ją visą priteisdamas iš apelianto, tinkamai vertino šių klausimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl apeliacinis skundas ir šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.