- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-594-387/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01865-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Laureta Ulbienė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- J. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-01 nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažinta kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iki bausmės vykdymo pradžios J. V. paliktos galioti kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Iš J. V. M. Š. naudai priteistas 1004,98 eurų turtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. nuteista už tai, kad 2014-08-06, apie 2.40 val., viešbučio „Danalga“ kambaryje, Naugarduko g. 97, Vilniuje, būdama kartu su M. Š., įpylė šiam į gėrimą vaistinį preparatą klonidiną, kuris sąveikoje su alkoholiu turi migdomųjų savybių, dėl ko M. Š. šį išgėrus užmigo, tokiu būdu atimdama galimybę nukentėjusiajam M. Š. priešintis, pagrobė iš jo piniginės jam priklausančius pinigus, viso 3470 Lt ( kas atitinka 1004,98 eurų).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-01 nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad M. Š. priklausančių pinigų negrobė. Jos manymu, pinigus nukentėjusysis pralošė kazino. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tenkintas jos prašymas išreikalauti vaizdo medžiagą iš viešbučio „Danalga“, kas, apeliantės teigimu, būtų padėję nustatyti nukentėjusiojo fizinę būklę jų apsilankymo metu. Taip pat nebuvo išreikalautas vaizdo įrašas iš kazino, kuriame tą vakarą buvo nuketėjusysis, kad būtų nustatyta, kiek laiko jis ten praleido, kokios būklės buvo ir ką tą vakarą veikė. Pasak nuteistosios, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo asmenybę, jam iškeltas bylas dėl sukčiavimo, o taip pat į jo priklausomybę azartiniams lošimams. Nuteistoji pabrėžia, kad nukentėjusysis net negalėjo atsiskaityti už jos jam suteiktas paslaugas, nes neturėjo pinigų ir liko jai skolingas 40 Lt. Skunde atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. Teigiama, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė neatitiko apsinuodijimo klonidinu požymių. Taip pat skunde pažymima, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į specialisto pateiktą išvadą dėl klonidino poveikio. Po įvykio nebuvo apžiūrėtas viešbučio kambarys, o taip pat nebuvo paimti daiktiniai įrodymai. Pasak nuteistosios, tai, kad ji praeityje jau buvo teista, įrašyta į priklausomybės ligų centro įskaitą, nesudaro pagrindo pripažinti ją kalta dėl šio nusikaltimo padarymo.
Teismo posėdžio metu J. V. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Išnagrinėjus bylos medžiagą bei įvertinus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei nustatė apylinkės teismas, byloje nėra surinkta duomenų, neginčytinai patvirtinančių J. V. kaltę padarius jai įkaltinamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
J. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad viešbučio „Danalga“ kambaryje, Naugarduko g. 97, Vilniuje, būdama kartu su M. Š., įpylė šiam į gėrimą vaistinį preparatą klonidiną, kuris sąveikoje su alkoholiu turi migdomųjų savybių, dėl ko M. Š. šį išgėrus užmigo, tokiu būdu atimdama galimybę nukentėjusiajam M. Š. priešintis, pagrobė iš jo piniginės jam priklausančius pinigus, viso 3470 Lt ( kas atitinka 1004,98 eurų).
Pripažindamas J. V. kalta pirmos instancijos teismas vadovavosi paties nukentėjusiojo parodymais, liudytojo A. R., E. J., specialisto A. A. Z. paaiškinimais, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai neginčytinai nepatvirtina J. V. kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog byloje yra nustatyta, kad įvykio vakarą M. Š. laiką leido kartu su J. V. ir buvo apsvaigintas vaistiniu preparatu klonidinu, tačiau vien šių aplinkybių konstatavimo nepakanka tam, kad J. V. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad apylinkės teismas J. V. pripažino kalta vien tik susiedamas įvykius „logine grandine“ : M. Š. pinigus turėjo, paskutinė, kuri praleido su juo laiką buvo J. V., ryte nukentėjusysis pasijuto blogai, nustatytas jo apsinuodijimas klonidinu, neberado pinigų, pinigus galėjo paimti tik J. V.. Teisėjų kolegijos manymu to nepakanka.
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje liko nenustatyta ne tik tai, jog M. Š. nurodomus pinigus iš jo pagrobė būtent J. V., bet ir tai, ar jis apskritai įvykio metu turėjo su savimi tokią pinigų sumą. Taip liudytojas E. J. patvirtino, kad sumokėjo M. Š. už jo atliktus darbus 4000 Lt, apie 17-18 valandą pavežė jį iki stotelės „Sparta“ ir ten išleido (b. l. 96). Tačiau iš šio liudytojo parodymų akivaizdu, kad jam tik iš paties nukentėjusiojo parodymų yra žinoma, kad jis buvo apvogtas būtent tą vakarą, kai gavo pinigus, t.y. pats nukentėjusysis susiejo šiuos du įvykius tiek pinigų išmokėjimą, tiek vagystę į vieną datą. Šiame kontekste paminėtina ir ta aplinkybė, jog nukentėjusysis tiek rašydamas pareiškimą, tiek apklausiamas liudytoju net nebuvo nurodęs iš kur gavo galimai pagrobtus pinigus. Aplinkybę, jog pinigus jam išmokėjo E. J., nukentėjusysis nurodė tik jį papildomai apklausus 2014 11 04, t.y. po įvykio praėjus beveik trims mėnesiams. (t.1., b.l. 8-9). Paminėtina ir tai, kad kaltinamoji nurodė, jog M. Š. galėjo pinigus pralošti kazino ir vėliau apkaltinti ją. Tai jog yra mėgėjas lošti nurodė ir pats nukentėjusysis. Jis net nurodė, kad turėjo problemų dėl lošimo, net buvo pateikęs pareiškimą, kad jo neįleistų į lošimo namus (b.l. 106). Pažymėtina, kad paties nukentėjusiojo teigimu, prieš susitikimą su J. V., jis lankėsi kazino. Anot nukentėjusiojo, kazino jis prabuvo apie 4 valandas (nuo 21 val. iki 1 valandos, b. l. 106), tačiau ką M. Š. ten veikė ir kokią pinigų sumą galėjo pralošti (išlošti) byloje nenustatyta ir net nebuvo bandyta nustatyti. Į šį klausimą teisminio bylos nagrinėjimo metu tiksliai negalėjo atsakyti ir pats nukentėjusysis. Taip iš pradžių jis paaiškino, jog pakeitė 100 litų ir išlošė 100 litų (b. l. 105), o vėliau jau nurodė, jog įdėjo į lošimo automatą apie 20 litų, o išėmė apie 100 litų (b. l. 106). Akcentuotina, kad šių savo turėtų išlaidų M. Š. iš jo nurodomos 4000 Lt sumos neminusavo. Taip pat, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nieko neužsiminė ir apie kitas savo išlaidas - 50 Lt šampano pirkimui, 80 Lt už viešbučio kambarį, 400 Lt už draudžiamas seksualines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad neigdama savo kaltę, J. V. prašė išreikalauti vaizdo įrašus iš kazino, kuriame lankėsi nukentėjusysis, tačiau gautas atsakymas, kad vaizdo įrašai neišsaugoti.
Nagrinėjamo skundo kontekste reikėtų pažymėti, jog šiuo metu daugelio itin reikšmingų bylai aplinkybių nėra galimybės nustatyti dėl atlikto ikiteisminio tyrimo trūkumų. Pabrėžtina, kad J. V., kaip kartu su juo buvusią moterį, M. Š. atpažino jau 2014-08-06, t. y. tą pačią dieną, kai kreipėsi į teisėsaugos institucijas (b. l. 3-4), tačiau nustačius galimą įtariamąją ikiteisminio tyrimo pareigūnai jokių operatyvių veiksmų nesiėmė – neatliko kratos, siekiant rasti galimai J. V. iš M. Š. pagrobtus pinigus ar klonidiną; neišreikalavo vaizdo įrašų iš kazino, kuriame prieš pat galimai nusikalstamos veikos padarymą lankėsi M. Š.; neatliko įvykio vietos apžiūros; neišsiaiškino svarbios aplinkybės iš kur nukentėjusysis gavo ir turėjo tokią didelę pinigų sumą. Pareigūnai pirmą kartą J. V. apklausė tik 2014-10-01, t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po to, kai buvo nustatyta jos asmenybė. Laikotarpiu nuo 2014-08-06 iki 2014-10-01, be nukentėjusiojo siuntimo atlikti medicininę apžiūrą, jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant operatyviai išsiaiškinti galimai padarytą nusikalstamą veiką, apskritai imtasi nebuvo. Sutiktina su tuo, jog įtarimo pareiškimui buvo būtina sulaukti medicinos tyrimo rezultatų, tačiau tai negalėjo sutrukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams patikrinti M. Š. nurodomų aplinkybių dėl jam priklausančio turto (pinigų) dingimo. Deja, pastarosios aplinkybės nebuvo tikrintos ir po 2014-10-01. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškus J. V. įtarimą buvo atlikti tik keli ikiteisminio tyrimo veiksmai – 2015-01-20 apklaustas specialistas A. A. Z., kuris paaiškino vaistinio preparato klonidino poveikį žmogaus organizmui, ir 2015-02-03 pareikštas galutinis įtarimas J. V.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu visiškai nebuvo tikrinamos ir J. V. nurodomos įvykio aplinkybės, kurios iš esmės skyrėsi nuo M. Š. parodymų. Taip J. V. buvo nurodžiusi, jog pakeliui į viešbutį jie buvo sustoję prie autobusų stotyje esančios parduotuvės „IKI“, kur M. Š. nuiminėjo iš bankomato pinigus. Anot J. V., jie buvo sustoję ir prie Žemaitės gatvėje esančios naktinės parduotuvės, kur M. Š. pirko šampaną. Tuo tarpu kai M. Š. teigimu, jis jau buvo nupirkęs šampaną prieš sėsdamasis į mašiną su J. V. ir jokių pinigų iš bankomato nenuiminėjo.
Papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai nagrinėjamoje byloje buvo atlikti tik gavus 2015-02-05 prokurorės rašytinius nurodymus, tačiau po galimai nusikalstamos veikos padarymo praėjus net 6 mėnesių laikotarpiui jokių reikšmingesnių aplinkybių nustatyti nepavyko.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje liko nepaneigta ir J. V. nurodyta įvykio versija, o būtent tai, jog jai išėjus, pinigus iš M. Š. galėjo pagrobti kažkas kitas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. Š. nurodė, jog jam iš ryto atsikėlus durys buvo uždarytos, bet ne užrakintos. Tuo tarpu liudytojo A. R. paaiškinimus, jog pašaliniai į svetimą kambarį patekti negali, kadangi per vaizdo kameras yra pastoviai stebima kas vyksta koridoriuose (b. l. 96), apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Pažymėtina, kad iš dalies šiuos savo parodymus paneigė ir pats A. R., nurodydamas, jog nematė kaip išėjo J. V..
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos nepakanka neabejotinai išvadai pagrįsti dėl J. V. kaltės padarius jai įkaltinamą nusikaltimą.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijos, kaltinimasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
Byloje surinktais įrodymais nepavykus pašalinti abejonių dėl J. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, 2015-06-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, priimant byloje naują išteisinamąjį nuosprendį.
Teismui nustačius, jog byloje nėra įrodyta, kad J. V. dalyvavo padarant nusikaltimą, M. Š. pareikštas civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Gavus nuteistosios J. V. apeliacinį skundą, apygardos teismas kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo nuteistajai. Paskyrus gynėją, valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš J. V. 135,10 Eur teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Dėl pastarosios priežasties Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u sprendė:
J. V. apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 06 01 nuosprendį panaikinti ir priimti byloje naują nuosprendį.
J. V., kaltintą pagal BK 180 str.1d., išteisinti, neįrodžius, jog ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Panaikinti J. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
M. Š. pareikštą civilinį ieškinį atmesti.
Netenkinti Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.