Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00482-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.2.9; 1.2.14.3.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3.

2017 m. gegužės 11 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato A. Blaževičiaus, nuteistojo A. K. gynėjo advokato R. Girdziušo ir nukentėjusiosios bei nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 10 parų administracinio arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 3 metai laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

A. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 3 metai laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu nuteista ir Ž. K., tačiau jos atžvilgiu priimtas nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš A. A. ir A. K. nukentėjusiajam R. K. priteista 18 737,42 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o likusi nukentėjusiųjų R. K. ir R. K. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. A. ir A. K. nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį už tai, jog veikdami bendrininkų grupėje su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, 2014 m. balandžio 17 d. apie 22.00 val. prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), panaudodami nepilnamečio R. K. atžvilgiu fizinį smurtą - tyčia bendrais veiksmais suduodami devynis smūgius rankomis ir kojomis į galvą, tuo padarydami šiam poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, kairiame smilkinyje, veide, kairės akies vokuose, muštines žaizdas dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus veide, galvoje, viršutinių ir apatinių pirmų dantų panirimą, apatinio kairio pirmo danties vainiko nuskilimą, nosies kaulų lūžį, dešinio žandinio ančio lateralinės sienelės lūžį, dešinio kaktinio ančio medialinės sienelės lūžį, nusitęsiantį į dešinės akiduobės stogą, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bendrais veiksmais pagrobė svetimą R. K. nuosavybės teise priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Note2“, 521,32 eurų vertės, mobilaus ryšio telefoną „Samsung S7562 Galaxy S Duos“, 169,14 eurų vertės, ir 2 Gb talpos atminties kortelę, 8,69 eurų vertės, tuo būdu, veikdami bendrininkų grupėje, apiplėšė nepilnametį R. K. ir sunkiai sutrikdė šio sveikatą dėl savanaudiškų paskatų.

1.1. Be to, A. A. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, jog neturėdamas tikslo platinti, iki 2014 m. balandžio 24 d. 15.28 val., kuomet Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK tarnybinėse patalpose, esančiose Islandijos pl. 209, Kaune, buvo atlikta jo asmens krata, neteisėtai laikė 0,37 g narkotinių medžiagų – kanapių antžeminių dalių, kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija sudaro 17,1%, tuo būdu neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų platinti. Ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

2. Nukentėjusioji ir nukentėjusiojo R. K. atstovė pagal įstatymą R. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir nuteistiesiems A. K. bei A. A. už BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirti griežtesnes bausmes, artimesnes šių straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiams. Be to, apeliantė skunde prašo solidariai priteisti iš nuteistųjų nukentėjusiajam R. K. 2172,15 Eur nusikalstamomis veikomis padarytai turtinei žalai atlyginti, t. y. reabilitacijai skirtos kelionės išlaidoms padengti, taip pat priteisti iš jų solidariai 28 737,42 Eur nusikalstamomis veikomis padarytai neturtinei žalai atlyginti.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepakankamai įtikinamai motyvavo, kodėl kaltinamųjų padėtį sunkinančias aplinkybes nusvėrė kitos, jiems palankesnės - atlyginta turtinė žala, iš dalies atlyginta neturtinė žala, teisiami pirmą kartą, charakterizuojami teigiamai, yra jauno amžiaus, dirba (A. A. ir mokosi). Be to, teismas tik paminėjo, kad skirdamas bausmes įvertino nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir pasekmes, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, nesukonkretino ir parinkdamas bausmių dydį, jų objektyviai neįvertino.

2.2. Pasak apeliantės, teismas nevisiškai tinkamai įvertino kaltinamiesiems nepalankias aplinkybes, t. y., kad kaltinamieji nusikalto prieš nepilnametį, naudojo labai brutalų fizinį smurtą, jį mušė bei spardė gulintį ant žemės, taip pat ir jau esantį be sąmonės, t. y. visiškai negalintį apsiginti, kad jį mušė ir spardė tik į galvą (kitų kūno vietų sužalojimų nekonstatuota), kad šio sunkaus sveikatos sutrikdymo pasekmės yra jaučiamos iki šiol ir bus jaučiamos ateityje, todėl laikytina, kad teismas nepakankamai įtikinančiai pagrindė sprendimą skirti bausmes, švelnesnes, nei inkriminuotų BK straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkis, ir nepakankamai pagrįstai įvertino BK 61 straipsnio l dalyje nurodytą kiekvienos kaltinamųjų atsakomybę lengvinančios ir ją sunkinančios aplinkybės reikšmę bei nepakankamai pagrįstai motyvavo, kodėl būtent taip įvertino BK 61 straipsnio 2 dalyje numatytą šių atsakomybę sunkinančių ir ją lengvinančių aplinkybių pobūdį ir jų santykį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės vertinimu, kaltinamiesiems A. A. ir A. K. buvo paskirtos per švelnios laisvės atėmimo bausmės.

2.3. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl gydytojų primygtinai rekomenduotos kelionės, kuria buvo siekiama atstatyti nepilnamečiui nukentėjusiajam R. K. dėl smurtinių nusikaltimų sutrikusią nervų sistemą bei pažeistą psichinę ir psichologinę jo būseną. Anot apeliantės, tiek pateiktame civiliniame ieškinyje, tiek ir teisiamuosiuose posėdžiuose buvo visiškai pagrįstas tokios kelionės būtinumas bei jos tiesioginis ryšys su bandymu šalinti kaltinamųjų padarytais nusikaltimais sukeltas pasekmes. Apeliantės manymu, šioje byloje įrodyta, kad nepilnametis nukentėjusysis R. K. dėl prieš jį padarytų brutalių, smurtinių nusikaltimų (iš kurių vienas yra labai sunkus) patyrė didelį psichinį bei psichologinį šoką, ilgą laiką praleido gydymo įstaigose, taip pat ir stacionare, iškentėjo daugybę skausmingų medicininių procedūrų, fizinių skausmų bei dvasinių išgyvenimų, jis negalėjo lankyti mokyklos, sporto užsiėmimų, t. y. visiškai negalėjo gyventi įprasto gyvenimo, bendrauti su draugais, dalyvauti šventėse. Be to, jis dėl patirto šoko jaučia įtampą bei psichologinį stresą dar iki šiol. Po aptariamų nusikaltimų R. K. labai bijojo eiti iš namų netgi lydimas suaugusiųjų, o eiti vienas išvis kategoriškai atsisakydavo. Taip pat jis psichologiškai negalėdavo imti į rankas bet kokio mobilaus ryšio prietaiso, jausdamas nekontroliuojamą baimę, kad vėl nebūtų užpultas, sumuštas bei apiplėštas, nes, būtent tokie daiktai jam asocijuodavosi su patirtu siaubu ir kitais neigiamais išgyvenimais. Apeliantės teigimu, siekiant išeiti iš tokios psichinės bei psichologinės būsenos, kuri galėjo jį persekioti visą gyvenimą, gydytojai primygtinai rekomendavo pakeisti aplinką, nes priešingu atveju jie pareiškė negalintys atsakyti už gydymo sėkmę. Pasak apeliantės, pakeisti aplinką Lietuvoje R. K. kategoriškai atsisakė, nes bijojo susitikti su savo skriaudikais, taip pat jis atsisakė vykti vien tik su apeliante, tvirtindamas, kad viena mama, užpuolimo atveju, jo tikrai neapgins. Dėl šių priežasčių buvo pasirinkta kelionė į Turkiją, susikeičiant su kitais asmenimis, kurie šią kelionę jau buvo įsigiję. Apeliantė nurodo galinti patvirtinti, kad ši kelionė tikrai davė teigiamų rezultatų ir bent iš dalies pavyko atstatyti nukentėjusiojo psichinę bei psichologinę būseną.

2.4. Apeliantės manymu, prie apeliacinio skundo papildomai pridėti medicinos dokumentų išrašo/siuntimo ir išrašo iš medicininių dokumentų kopijos, patvirtina minėtos kelionės į Turkiją, kaip reabilitacijos sudedamosios dalies, pagrįstumą bei būtinumą. Šiuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad po patirtos smegenų traumos, kaukolės kaulų lūžių, žandikaulio lūžio, nosies kaulų lūžio bei galvos smegenų sutrenkimo R. K. buvo rekomenduotas apsauginis režimas, aplinkos keitimas, mokymasis namuose, atleidimas nuo egzaminų, psichoterapija, raminantys preparatai, adekvatus darbo bei poilsio režimas ir kt. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir į papildomai pateiktus medicininius dokumentus, apeliantės manymu, kelionės, kaip papildomos reabilitacijos priemonės, išlaidos turėtų būti priteistos.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai sumažino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes visa dėl šių smurtinių nusikaltimų patirta neturtinė žala trisdešimčia tūkstančių eurų buvo įvertinta pagrįstai. Anot apeliantės, neįmanoma pateikti jokių oficialių mokėjimo dokumentų ar oficialių neturtinės žalos apskaičiavimų, tačiau pateikiant būtent tokio dydžio civilinį ieškinį buvo įvertinta tai, kad nepilnametį nukentėjusįjį užpuolė grupė fiziškai bei psichologiškai žymiai stipresnių asmenų, kad jis buvo parblokštas ant žemės, mušamas gulintis, nesiginantis, taip pat ir esantis be sąmonės, kad jis buvo mušamas ir spardomas tik į galvą, t. y. tik į gyvybiškai labai svarbią kūno dalį, nors kaltinamieji tikrai turėjo galimybę užvaldyti jo turtą ir visiškai nenaudojant jokio fizinio smurto, kad nepilnamečiui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris neišvengiamai turės pasekmių ir ateityje, nes be visų psichologinių išgyvenimų patirta galvos trauma sąlygojo epilepsijos židinių galvos smegenyse atsiradimą, kurie praktiškai nepagydomi ir gali suaktyvėti bet kuriuo metu ir dėl įvairiausių priežasčių, kurių neįmanoma nei nuspėti, nei kontroliuoti. Taip pat įvertinant neturtinę žalą pinigine išraiška buvo atsižvelgta ir į nukentėjusiojo išgyvenimus, jo psichologinę būseną, ryškiai pastebimus neigiamus asmenybės pokyčius - nervingumą, impulsyvumą, baimę, nervinę įtampą, nerimą - pasireiškiančius bendraujant šeimoje, mokykloje bei kitoje aplinkoje ir tokie neigiami pokyčiai, gydytojų teigimu, jį gali persekioti visą gyvenimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės vertinimu, patirtai neturtinei žalai atlyginti pateiktas 30 000 Eur civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas pilna apimtimi, atskaičiavus jau padengtą šios žalos dalį - 1262,58 Eur, t. y. priteisiant 28 737,42 Eur.

3. Nuteistojo A. A. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir sumažinti nukentėjusiajam R. K. priteistos neturtinės žalos dydį iki 4000 Eur, A. A. pritaikyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti pagal BK 92 straipsnį arba pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir A. A. paskirti bausmę, kuri nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Be to, gynėjas apeliaciniame skunde prašo paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę dėl sveikatos sutrikdymo masto R. K. nustatymo.

3.1. Pasak gynėjo, ikiteisminio tyrimo ir proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo padaryta tokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie apribojo A. A. galimybes tinkamai gintis ir nulėmė pirmosios instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais ir tokius duomenis, kurie netitinka įrodymų sąvokos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys, BPK 305 straipsnio 1 dalis). Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. A. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso normas, ir dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, o tai sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

3.2. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, ir teismų praktika. Anot gynėjo, atsižvelgiant į bendrą neturtinės žalos dydį, kuris teismų praktikoje paprastai priteisiamas panašaus pobūdžio bylose, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis. Remdamasis teismų praktika apeliantas nurodo, kad esant teismų konstatuotam tapataus pobūdžio sunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, baudžiamosiose bylose priteistos neturtinės žalos dydžio vidurkis būna apie 4000 Eur. Gynėjo teigimu, paprastai didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiųjų patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su ilgalaikiu darbingumo netekimu.

3.3. Anot gynėjo, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam nustatytos poodines kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, kairiame smilkinyje, veide, kairės akies vokuose, muštinėss žaizdos dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimai veide, galvoje, viršutinių ir apatinių pirmų dantų panirimas, apatinio kairio pirmo danties vainiko nuskilimas, nosies kaulų lūžis, dešinio žandinio ančio lateralinės sienelės lūžis, dešinio kaktinio ančio medialinės sienelės lūžis, nusitęsiantis į dešinės akiduobės stogą. Gynėjo vertinimu, po tokių sužalojimų nukentėjusysis bus visiškai darbingas asmuo. Dėl to, pasak gynėjo, priteista suma neturtinei žalai turi būti sumažinta. Be to, gynėjo vertinimu, nesumažinus neturtinės žalos dydžio ir R. K. priteisus 18 737,42 Eur ši suma dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota iš A. A. (pastarasis yra jauno amžiaus, neturi turto, gauna minimalų darbo užmokestį, mokosi, todėl neturi realių galimybių atlyginti priteistą tokią didelę neturtinę žalą), taip bus iškreiptas ir diskriminuotas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks nuosprendis nepateisins pagrįstų nukentėjusiojo R. K. lūkesčių.

3.4. Gynėjo manymu, nukentėjusiajam R. K. nebuvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pasak gynėjo, BK 135 straipsnyje aiškiai nurodyti sunkaus sveikatos sutrikdymo požymiai - žmogaus sužalojimas ar susargdinimas, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Gynėjo vertinimu, R. K. sužalojimas nei vienu požymiu neatitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnio.

3.5. Apelianto teigimu, teisiamajame posėdyje specialistė R. K. (Ž.), dirbanti radiologe LSMU Kauno klinikose, parodė, jog budėjimo metu atliko sužaloto R. K. radiologinį tyrimą ir teismo posėdžio metu žiūrint iš LSMU Kauno klinikų gautą nukentėjusiajam R. K. darytos kompiuterinės tomogramos įrašą, pakomentavo matomą dešinio kaktinio sinuso metalinės sienelės lūžį, kuris nusitęsia į dešinės akiduobės stogą. Teismo medicinos ekspertai M. K. ir Ž. M. patvirtino specialisto išvadą. Tačiau iš nukentėjusiajam R. K. darytos kompiuterinės tomogramos įrašo, pasak gynėjo, visiškai nesimatė ir neįmanoma buvo įžvelgti dešinio kaktinio sinuso metalinės sienelės lūžio, kuris nusitęsia į dešinės akiduobės stogą.

3.6. Siekiant pašalinti visas abejones dėl minėto lūžio, kuris iš esmės yra svarbus sveikatos sutrikdymo masto nustatymui ir veikos kvalifikavimui pirmos instancijos teismo buvo paprašyta skirti pakartotiną teismo medicinos ekspertizę dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, tačiau Kauno apygardos teismas, gynėjo vertinimu, neargumentuotai šį prašymą atmetė, taip palikdamas pagrįstas abejones dėl nukentėjusiajam R. K. padaryto sveikatos sutrikdymo masto.

3.7. Pasak gynėjo, šioje byloje nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija turi svarbią reikšmę, nes sunkiu sveikatos sutrikdymu kaltinamas ne vienas asmuo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšį, bei kiekvieno iš jų dalyvavimo laipsnį. Tais atvejais, kai byloje kaltinamas daugiau kaip vienas asmuo, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis abejonėmis dėl sužalojimų visumos. Pagal teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Gynėjo teigimu, A. A. su nukentėjusiuoju anksčiau nekonfliktavo, jokių įrankių kūno sužalojimui nepanaudojo, yra smulkaus kūno sudėjimo, kas tiksliai mušė nukentėjusįjį neprisimena, tačiau pribėgęs rado jį jau gulintį galimai ant nugaros, sudavė gulinčiam vaikinui du kartus ranka, pataikyti galėjo vieną kartą į žandikaulio sritį, o antrą - į peties sritį, tačiau negali patvirtinti, jog abu kartus būtų sudavęs jam į veidą. Gynėjo vertinimu, A. A. ne tik nesuvokė, bet ir negalėjo suvokti, kad tokiais savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti sveikatą.

3.8. Kauno apygardos teismas, gynėjo manymu, vertino įrodymus iš esmės apsiribodamas tik specialistės R. K. pateiktomis išvadomis, o pirmiau nurodytus trūkumus ir netikslumus vertino kaip papildomą kaltumo įrodymą. Gynėjo teigimu, nors prašymas dėl ekspertizės buvo pateiktas, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, atmetė skundo argumentus dėl specialisto išvadų ir neištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų. Pasak gynėjo, specialisto išvada turi trūkumų (neatsakyta į dalį klausimų, atsakymai netikslūs ir šabloniški) ir jų negalima ištaisyti jokiais specialistų paaiškinimais teismo posėdyje, nes specialistas yra suinteresuotas ginti savo surašytą išvadą, menkindamas joje esančius esminius trūkumus. Taigi nagrinėjamoje byloje apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pagal Europos Ž. T. Teismo praktiką, jeigu netenkinamas traukiamo atsakomybėn asmens prašymas viešame teismo posėdyje apklausti ekspertus, kurių išvados turi lemiamą reikšmę išsprendžiant bylą, pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, tos pačios aplinkybės taikytinos ir dėl ekspertizės skyrimo (Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, Judgment of 4 November 2008, Ap. No 72596/01). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismai turi imtis priemonių specialisto išvados ar ekspertizės akto prieštaravimams išaiškinti ir jiems pašalinti.

3.9. Nuteistasis A. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus (jam nebuvo suėję 21 metai), todėl, gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę, neįvertino jo amžiaus, socialinės brandos ir kitų bylos aplinkybių. Pasak gynėjo, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis veikos padarymo metu dėl jauno amžiaus ir nepakankamos brandos nesuvokė nusikalstamos veikos pavojingumo ir pasekmių. Šią aplinkybę patvirtina jo parodymai, nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad A. A. elgėsi neadekvačiai. Gynėjo teigimu, iki pilnametystės A. A. gyveno su tėvais, kurie juo labai rūpinosi, neleido būti savarankišku, sprendė jo gyvenimą bei likimą, dėl to buvo skaudu pačiam nuteistajam, jis jautėsi nepilnavertis, norėjo įrodyti, kad yra suaugęs, subrendęs. Jis buvo nepastovaus charakterio, sunkiai bendraujantis, lengvai pasiduodantis kitų įtakai (ką ir įrodo inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės).

3.10. Gynėjo vertinimu, šios A. A. asmeninės savybės bei jo gyvenimo aplinkybės rodo sulėtintą nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygį, nepakankamą pagal amžių orientavimąsi jį supančioje socialinėje aplinkoje. Pasak gynėjo, šiuo metu A. A. savo veiksmų pavojingumą ir pasekmes suvokia visiškai ir labai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo elgesį. Tai patvirtina aplinkybės, jog per visą laikotarpį po inkriminuotų veikų padarymo iki šiol A. A. ne tik nenusikalto, bet ir stengiasi nepriekaištingai tvarkyti savo gyvenimą - mokosi, mokymosi įstaigoje apibūdinamas teigiamai, dirba, iš dalies atlygino nukentėjusiesiems žalą.

3.11. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti pirmiau paminėtas aplinkybes ir nuosprendyje aptarti galimybę taikyti A. A. BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, tarp jų ir BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas bei BK 92 straipsnį, reglamentuojantį bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui. Gynėjo manymu, svarbu ir tai, kad ir pirmosios instancijos teismo A. A. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės dydis neužkerta kelio BK 92 straipsnio taikymui. Pritaikius nuteistajam BK 92 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjus, gynėjo teigimu, bus pasiekti bausmės tikslai, tokia bausmė bus visiškai teisinga, atitiks BK reikalavimus.

3.12. Skunde gynėjas taip pat nurodo, jog išnagrinėtoje byloje teisingam bausmės parinkimui reikšminga laikytina aplinkybė, jog veikos padarymo metu nuteistasis neturėjo 21 metų. Tai sudarė pagrindą svarstyti, ar neturi būti vadovaujamasi BK 81 straipsnio 2 dalimi, numatančia galimybę nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę reguliuojančias BK nuostatas taikyti ir asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus - į specialisto paaiškinimus ar išvadą - nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Toks klausimas, gynėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje nekeltas. Gynėjas pažymi, kad teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga ir BK 81 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymas yra galimas ir tuo atveju, kai niekas iš proceso dalyvių tokio prašymo neteikia. Pasak gynėjo, šiuo metu padaryti teisingą išvadą apie nuteistojo socialinę brandą veikos padarymo metu dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko būtų itin sudėtinga, tačiau tokio klausimo neiškėlimas ankstesniuose proceso etapuose negali būti nuteistojo padėties esminio pabloginimo priežastimi.

3.13. Gynėjo vertinimu, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad argumentų taikyti A. A. BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, tarp jų ir BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas bei 92 straipsnį, reglamentuojantį bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui, nepakanka, siekdamas pasiekti teisingumą ir įgyvendindamas bausmės paskirtį teismas galėtų A. A. atžvilgiu pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam A. A. paskirti švelnesnę bausmę.

3.14. Apibendrindamas apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas A. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, bet ir tokiu taikymu nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

4. Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, pakeisti, nuteistojo veiką perkvalifikuojant į BK 140 straipsnio 1 dalį, ir skirti jam bausmę, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu. Be to, apeliaciniame skunde gynėjas taip pat prašo sumažinti iš A. K. nukentėjusiajam R. K. priteistos atlygintinos neturtinės žalos dydį.

4.1. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamoje Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė neteisingą bausmę ir netinkamai išsprendė kitus su nuosprendžiu susijusius klausimus.

4.2. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės duoda pagrindą abejoti išvados, kad A. K. įvykdė BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teisingumu. Pasak gynėjo, teismo sprendimas A. K. veiksmus kvalifikuoti pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius iš pirmo žvilgsnio atrodo teisingas, tačiau detaliau paanalizavus nukentėjusiojo R. K. užpuolimo, sužalojimo bei jo turėto turto pagrobimo aplinkybes galima padaryti ir kitokią išvadą.

4.3. Skunde nurodoma, jog teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. K. parodė, kad prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos drauge su R. A., A. A. ir L. G. atvažiavo todėl, jog Ž. K. paskambinusi kažkuriam iš jų pasiskundė, kad narkotinių medžiagų pardavėjas paėmė iš jos mobilaus ryšio telefoną. Vykdami į įvykio vietą, pasak A. K., jie turėjo vienintelį tikslą - išsiaiškinti su tuo vaikinu, kodėl jis paėmė Ž. K. telefoną, ir jį atsiimti. Pamatę vieną raudona striuke vilkintį vaikiną, kuris, be to, rankose turėjo mobilaus ryšio telefoną, visi, anot A. K., pagalvojo, jog tai yra tas pats prekiautojas, kuris paėmė Ž. K. telefoną, nes narkotinių medžiagų pardavėjas irgi vilkėjo raudoną striukę. Gynėjo teigimu, sprendžiant iš A. K. parodymų, R. A. tik dėl to šūktelėjo tam vaikinui, kad jis sustotų, o jam nepaklusus ir ėmus bėgti, R. A. pirmas, A. A. ir A. K. šiam iš paskos, nubėgantįjį vijosi. A. K. dar paaiškino, jog nematė, kas pargriovė nukentėjusįjį, tačiau jis pats porą kartų spyrė gulinčiam vaikinui į žasto sritį ir daugiau nieko šiam nedarė, tik matė, kad A. A. mažiausiai du kartus spyrė iš viršaus gulinčiam vaikinui į galvos ar veido sritį, taip pat pastebėjo, jog po smūgių sudavimo prie gulinčio vaikino buvo pasilenkę A. A. ir R. A., A. A. kažką paėmė iš sumušto vaikino drabužių, tačiau dėl tamsos negalėjo nurodyti, kas tai buvo. Dar A. K. parodė, jog būdamas automobilyje A. A. rankose matė du mobilaus ryšio telefonus - „Samsung Galaxy Note” ir „Samsung Duos”. Pasak gynėjo, A. K. pateiktą versiją teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino A. A., Ž. K. ir L. G..

4.4. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tokius kaltinamųjų bei liudytojo aiškinimus išanalizavo ir juos nepagrįstai atmetė. Anot gynėjo, versiją apie tai, kad nukentėjusįjį kaltinamieji vijosi ne siekdami neteisėtai užvaldyti jo turtą, bet norėdami išsiaiškinti Ž. K. telefono praradimo aplinkybes, teisiamajame posėdyje praktiškai patvirtino visi įvykio dalyviai. Nukentėjusysis R. K. tuo klausimu nieko negalėjo paaiškinti, nes jis apie minėtas aplinkybes nieko nežinojo. Be to, gynėjo teigimu, jis negalėjo pasakyti nieko konkretaus apie kiekvieno iš jį mušusių asmenų veiksmus. Gynėjo vertinimu, tai rodo, jog nukentėjusiojo parodymais kaltinamųjų versija, pateikta teismui bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, nebuvo paneigta. Prokuroras, pasak gynėjo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių kaltinamųjų versiją apie tai, kad Ž. K. prarado savo mobilaus ryšio telefoną.

4.5. Gynėjo manymu, teismo išvada, jog kaltinamųjų bei liudytojo L. G. prieštaringais parodymais pateikta versija, kad nukentėjusysis buvo užpultas ir sunkiai sužalotas ne tikslu užvaldyti jo turtą, bet siekiant padėti Ž. K. susigrąžinti iš jos atimtą mobilaus ryšio telefoną, nepagrįsta jokiais objektyvais duomenimis, rodo, jog teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamiesiems. Toks teismo požiūris į įrodomąją baudžiamosios bylos medžiagą, anot gynėjo, aiškiai demonstruoja netinkamą baudžiamojo proceso taisyklių taikymą.

4.6. Skunde gynėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo nurodyti ne samprotavimus, o konkrečius įrodymus, paneigiančius kaltinamųjų nurodytus R. K. užpuolimo motyvus, bet bylos medžiaga rodo, kad prokuroras tokių įrodymų nepateikė. Dėl to teismui derėjo remtis teisiamajame posėdyje duotais kaltinamųjų parodymais, kurie BPK 276 straipsnio 4 dalies prasme yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Pasak gynėjo, teismo teiginys, kad A. K. ir kiti neieškojo Ž. K., nėra visiškai pagrįstas, nes faktinės įvykių aplinkybės byloja, jog jie po įvykio vis dėlto susitiko.

4.7. Gynėjo teigimu, byloje nustatyta, kad turtas iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas ir tai padarė kartu su A. K. buvę asmenys. A. K. buvo kaltinamas nusikalstamus veiksmus atlikęs bendrininkų grupe su A. A. bei nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu. Gynėjo manymu, taip pareikštas kaltinimas neeliminuoja galimybės A. K. veiksmus kvalifikuoti ne kaip plėšimą ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą dėl savanaudiškų paskatų, bet pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

4.8. Pasak gynėjo, formaliai vertinant tuo laiku buvusią situaciją galima pamanyti, jog A. K. turėtų atsakyti lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie pasisavino R. K. turėtus mobilaus ryšio telefonus, nes jis kartu su jais vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, po panaudoto smurto iš bejėgio R. K., kuris, anot jo paties, buvo praradęs sąmonę, buvo atimti pastarojo daiktai, o A. K. buvo netoliese. Nepaisant to, gynėjo vertinimu, toks A. K. atliktų veiksmų vertinimas nebūtų teisingas baudžiamosios teisės prasme, nes ši teisė nėra formali.

4.9. Skunde nurodoma, kad šioje byloje neginčytinai nustatytas kaltinamųjų ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio asmens susitarimas pasivyti raudona striuke vilkinį vaikiną ir su juo išsiaiškinti, kodėl jis paėmė Ž. K. mobilaus ryšio telefoną. Nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui parbloškus ant žemės nukentėjusįjį ir pradėjus jį mušti, A. K. taip pat kelis kartus spyrė jam į rankos sritį. Taigi jis prisidėjo tęsiant nusikalstamą veiką ir šioje nusikaltimo vykdymo dalyje veikė kaip bendrininkas, tačiau, gynėjo vertinimu, bendrininkų grupės konstatavimui neužtenka nustatyti, jog bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti. Anot gynėjo, dar reikia įrodymų, kad bendrininkų grupės nariai tarpusavyje susitarė dėl visos numatytos bendros nusikalstamos veikos ar jos epizodų darymo, dėl jos padarymo būdų, priemonių, įrankių, dėl pasinaudojimo nusikalstamais padariniais ar jų slėpimo ir pan. Be to, bendrininkavimui būdinga tai, jog kiekvieno bendrininko veiksmai, nors ir labai skirtingi, yra reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Būtent šių veiksmų visuma nulemia tai, kad atsiranda realios galimybės visiems realizuoti objektyviąją bendro nusikaltimo dalį. Jeigu kuris nors bendrininkas neatliktų savo veikos, bendro nusikaltimo būtų neįmanoma įvykdyti arba jo įvykdymas kitiems bendrininkams iš esmės pasunkėtų. Tai rodo, jog kiekvieno bendrininko veiksmai yra būtini. Kita vertus, pasak gynėjo, bendrininkavimo atveju itin svarbus ne tik kiekvieno bendrininko psichinis santykis su daroma veika, bet ir su jos padariniais.

4.10. Gynėjo vertinimu, šioje byloje A. K. suvokimas, kad kiti du nukentėjusiojo užpuolime dalyvavę asmenys po sumušimo sugalvos dar ir pagrobti R. K. turėtą turtą, nebuvo įrodytas. Anot gynėjo, teismui derėjo vadovautis BK 26 straipsnio 1 dalyje suformuluota taisykle, kurioje akcentuojama, jog bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

4.11. Gynėjo manymu, šioje byloje nustatytos aplinkybės liudija, jog R. K. telefonų paėmimas viršijo bendrininkų susitarimo ribas, todėl A. K. už šiuos padarinius neturėtų atsakyti. Tai reiškia, kad jis negalėtų būti teisiamas nei už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, nei už BK 178 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytas veikas, nei už BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą nusikalstamą veiką.

4.12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusiajam R. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pasak gynėjo, teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad R. K. padarytas kūno sužalojimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinės akiduobės stogo lūžio. Tame pačiame akte, tik jo tiriamojoje dalyje, aprašant gydytojo-radiologo konsultacinę išvadą, yra nurodyta, jog analizuojant galvos kompiuterinę tomogramą matosi dešinio kaktinio sinuso medialinės sienelės lūžis, nusitęsiantis į dešinės akiduobės stogą, bet dėl pjūvio ypatumo matosi tik pradinė lūžio linija, kuri eina link stogo, tačiau negalima atsakyti, kiek lūžis nusitęsia į gilumą.

4.13. Gynėjo manymu, teismo medicinos specialisto išvada nesiderina su akto tiriamojoje dalyje minima gydytojo-radiologo konsultacine išvada. Teisiamajame posėdyje buvo prašoma kviesti išvadą surašiusią gydytoją-radiologę, paskirti teismo medicinos ekspertizę, tačiau prašymai buvo atmesti. Minėti prašymai, gynėjo teigimu, glaudžiai siejosi su tirtomis byloje aplinkybėmis, o jų pagrindu gauti rezultatai galėjo turėti lemiamos įtakos sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo masto. Pasak gynėjo, toks požiūris į įrodomąją baudžiamosios bylos medžiagą byloja apie tai, kad teisminis įrodymų tyrimas nebuvo išsamus, teismo medicinos specialisto akte esantis pakankamai reikšmingas prieštaravimas nagrinėjant bylą teisme nebuvo pašalintas. Nuosprendyje minimi specialistai, gynėjo manymu, nesugebėjo įtikinti visų proceso dalyvių, jog einantis link dešinės akiduobės stogo dešinio kaktinio sinuso medialinės sienelės lūžis ir yra dešinės akiduobės stogo lūžis.

4.14. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad A. K. savo veiksmais prisidėjo prie sunkaus R. K. sveikatos sutrikdymo. Pasak gynėjo, negalima paneigti to, jog įrodomoji bylos medžiaga iš tiesų neleidžia daryti kategoriškos išvados, kuris iš kaltininkų sudavė lemtingą smūgį į R. K. galvą, bet ta pati medžiaga leidžia manyti, kad A. K. tikrai to nepadarė. Teisiamajame posėdyje A. K. paaiškino, jog ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam porą kartų spyrė į žasto sritį. Teismas, atmesdamas tokį kaltinamojo aiškinimą, nuosprendyje parašė, kad ši kaltininko versija nepagrįsta, nes teismo medicinos specialistas be veido ir galvos sumušimų kitose R. K. kūno vietose, tame tarpe ir žasto srityje, sužalojimų nerado.

4.15. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai, gynėjo manymu, kritikuotini, nes nukentėjusysis apie A. K. prieš jį atliktus veiksmus parodymų nedavė, nebuvo ir kitų informacijos šaltinių, galėjusių patvirtinti, jog A. K. spardė į nukentėjusiojo galvą. Tai, pasak gynėjo, rodo, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, galėjusių patvirtinti, jog sužalojimą, sukėlusį sunkų R. K. sveikatos sutrikdymą, padarė A. K., juo labiau kad šis kaltinamasis veikė, kaip rašoma nuosprendyje, tiesiogine tyčia sunkiai sužaloti nukentėjusįjį.

4.16. A. K. nukentėjusįjį mušė drauge su kitais dviem asmenimis, tačiau, gynėjo manymu, vien šis faktas nėra pakankamas, jog A. K. būtų galima apkaltinti sunkiai sužalojus R. K.. Gynėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pabrėžė, kad R. K. sunkiai sužalotas kaltininkams veikus tiesiogine tyčia, teisme turėjo būti nustatyta, jog nukentėjusįjį mušę asmenys suprato, kad tokiu smurtu gali sunkiai sutrikdyti pastarojo sveikatą, ir tokių pasekmių norėjo. Anot gynėjo, byloje esantys įrodymai visų kaltininkų siekio sunkiai sužaloti nukentėjusįjį nepatvirtina.

4.17. Gynėjo teigimu, R. K. buvo užpultas ne dėl to, jog būtų sunkiai sužalotas, bet todėl, kad R. A., A. A. ir A. K. siekė išsiaiškinti, kodėl narkotines medžiagas platinęs asmuo paėmė Ž. K. mobilaus ryšio telefoną. Pasak gynėjo, niekas nepatvirtino, jog automobilyje ar bėgant link nukentėjusiojo buvo tariamasi jį mušti. Gynėjo manymu, būtent R. A. vienas sugalvojo panaudoti prieš bandantį pabėgti jaunuolį fizinį smurtą ir jį nugriovė ant žemės. Sunkiai susižaloti, gynėjo teigimu, nukentėjusysis galėjo ir griūdamas ant kietą paviršių turinčio tako, atsitrenkdamas į šaligatvį ir pan., tačiau tokia sunkaus sužalojimo atsiradimo aplinkybė detaliau nebuvo ištirta.

4.18. Anot gynėjo, kelis kartus spirdamas gulinčiam nukentėjusiajam A. K. pritarė pradėtam vartoti smurtui, pats jį pavartojo, bet jo naudoto smurto pobūdis, vieta, į kurią šis spyrė, liudija, jog A. K. nesiekė padaryti nukentėjusiajam sunkius sužalojimus. Gynėjo vertinimu, faktas, kad toje vietoje, į kurią spardė A. K., teismo medicinos specialistas neaptiko jokio sužalojimo, byloja, jog A. K. siekė tik sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą.

4.19. Pasak gynėjo, tada, kai nustatoma, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir sunkus sveikatos sutrikdymas kilo nuo padarytų sužalojimų visumos, pagal BK 135 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, jog R. K. galėjo būti sunkiai sužalotas dėl vienintelio smūgio, nors smurtą vartojo keli asmenys.

4.20. Gynėjas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių manyti, jog visi smurtą prieš R. K. vartoję asmenys siekė sunkiai jį sužaloti. Be to, anot gynėjo, anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. K. tyčia sužalojimo padarinių atžvilgiu nebuvo ir neapibrėžta. Priešingai, savo elgesiu ir mušimo metu atliktais veiksmais A. K. aiškiai pademonstravo, jog jis tenorėjo sukelti R. K. tik fizinį skausmą, todėl nei žodžiais, nei veiksmais neprisidėjo prie kitų asmenų, kurių vartotas smurtas sukėlė sunkų nukentėjusiojo sužalojimą.

4.21. Gynėjo teigimu, A. K. neturėjo nei tikslo, nei motyvo sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Nors jis ir buvo kartu su kitais R. K. mušusiais asmenimis, tačiau jo dalyvavimas neturėjo jokios įtakos byloje nustatytų padarinių atsiradimui. Tuo tarpu ryšys tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, pasak gynėjo, yra labai svarbi aplinkybė. Anot gynėjo, kiekviena priežastis apima būtinas rezultato atsiradimo sąlygas, bet ne kiekviena būtina sąlyga yra pasekmių priežastis. Todėl veika turi būti pripažinta ne tik būtina nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos būtina priežastimi. Gynėjas nurodo, kad teisme nebuvo nustatyta, jog be A. K. spyrių į R. K. žasto sritį pastarasis nebūtų sunkiai sužalotas.

4.22. Gynėjo manymu, šioje byloje reikėjo vadovautis principu, pagal kurį nustačius, jog nukentėjusiojo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta dėl vieno traumuojančio poveikio ir kad šį poveikį padarė ne visi nukentėjusįjį mušę asmenys, jog ne visi jie smurtą naudojo turėdami tyčią sunkiai sužaloti nukentėjusįjį arba veikdami neapibrėžta tyčia, priešingai, vienas iš jų norėjo itin konkrečių padarinių - fizinio skausmo sukėlimo, už sunkų sveikatos sutrikdymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo tokio nukentėjusiojo sužalojimo priežastis, arba tie, kurie buvo abejingi pasekmėms. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes gynėjas nurodo, kad A. K. galėtų atsakyti tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

4.23. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė A. K. paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio klausimus. Gynėjo teigimu, A. K. anksčiau neteistas, šiuo metu dirba, turi legalias pajamas, apibūdinamas tik teigiamai, pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes ikiteisminio tyrimo metu jis iš dalies atlygino nukentėjusiųjų patirtą žalą. Be to, artimiausiu metu turėtų esmingai pasikeisti jo šeiminė padėtis. Gynėjo vertinimu, visa tai byloja, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti netaikant A. K. laisvės atėmimo bausmės.

4.24. Apygardos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam nuosprendyje nurodytą sumą, pasak gynėjo, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje išdėstytų reikalavimų, ypatingai nuorodos atsižvelgti į kaltininko turtinę padėtį bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Gynėjo vertinimu, realiai A. K. padaryti veiksmai nesukėlė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje aprašytų padarinių nukentėjusiajam R. K.. Svarstant, kokio dydžio turėtų būti iš A. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimas, derėtų vadovautis teismų praktikoje nusistovėjusiomis nuostatomis, kada toks atlyginimas priteisiamas fiziniu smurtu sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą.

5. Atsiliepime į nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusiojo R. K. ir jo atstovės pagal įstatymą bei nukentėjusiosios R. K. atstovas prašo minėtą apeliacinį skundą atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad kaltinamųjų versija apie tariamą apsirikimą – nukentėjusiojo supainiojimą su kitu asmeniu – yra išgalvota, siekiant suklaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, atsiliepime pažymima, kad priešingai, negu nurodyta nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde, kiekvienas bendrininkas (įskaitant ir A. K.) atliko tam tikrą vaidmenį darant nusikalstamas veikas. Atsiliepime taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavo visas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiajam padarytu sužalojimu ir sveikatos sutrikdymo masto nustatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiųjų atstovo manymu, nusikalstamos veikos bendrininkų veiksmai – smūgiavimas nukentėjusiajam tik į galvos ir veido sritį – rodo, kad šioje veikoje yra pagrindinis nusikalstamos veikos požymis – tyčia.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo A. A. gynėjo, nuteistojo A. K. gynėjo ir nukentėjusiosios bei nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus atmesti; nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. A. gynėjo apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusysis R. K., nukentėjusioji ir nukentėjusiojo R. K. atstovė pagal įstatymą R. K. bei jų atstovas prašė tenkinti nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą, o nuteistųjų A. A. ir A. K. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

7. Nuteistųjų A. A. ir A. K. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami, o nukentėjusiosios bei nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą R. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7.1. Skundžiamu Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu A. A. ir A. K. nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį už tai, jog veikdami bendrininkų grupėje su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, panaudodami nepilnamečio R. K. atžvilgiu fizinį smurtą - tyčia bendrais veiksmais suduodami devynis smūgius rankomis ir kojomis į galvą, tuo padarydami šiam sunkų sveikatos sutrikdymą - bendrais veiksmais pagrobė svetimą R. K. nuosavybės teise priklausantį turtą.

7.2. Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad A. K. savo veiksmais prisidėjo prie sunkaus R. K. sveikatos sutrikdymo. Be to, pasak gynėjo, R. K. mobilaus ryšio telefonų pagrobimas viršijo bendrininkų susitarimo ribas, todėl A. K. neturėtų atsakyti už šios nusikalstamos veikos padarinius, jo veiksmuose nebuvo tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo R. K. sveikatą ir pagrobti svetimą turtą. Apeliaciniuose skunduose nuteistųjų A. A. ir A. K. gynėjai nesutinka ir su nuteistųjų veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teigdami, jog nukentėjusiajam R. K. nepadarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistųjų gynėjai taip pat ginčija nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Nukentėjusiojo R. K. atstovė pagal įstatymą R. K. apeliaciniame skunde prašo sugriežtinti nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, priteisti iš jų didesnę sumą neturtinės žalos atlyginimui ir nukentėjusiojo šeimos kelionės į Turkiją išlaidas.

7.3. Nuteistasis A. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2014 m. balandžio 17 d. jis buvo kartu su L. G., Ž. K., R. A. ir A. K.. Kažkuris iš draugų sumąstė parūkyti kanapių. Ž. K. rado vaikiną, kuris galėtų jų parduoti, todėl visi kartu nuvyko prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, kur su minėtu vaikinu susitiko. Su juo bendravo Ž. K., o A. A. su draugais stovėjo kiek toliau nuo jų. Nuteistasis A. A. teisme negalėjo nurodyti ar susitikimo metu įsigijo narkotinių medžiagų. A. A. teigimu, po susitikimo jis su draugais išvažiavo, o Ž. K. liko su vaikinu. Kiek vėliau, tą pačią dieną, kažkuris iš A. A. draugų sulaukė skambučio iš Ž. K. telefono numerio, tačiau skambino ne ji, o nepažįstamas asmuo, kuris jiems nurodė grįžti prie mokyklos. Grižęs A. A. su draugais pamatė du asmenis, iš kurių vienas buvo panašus į vaikiną, su kuriuo jie buvo susitikę dėl kanapių. Pasak A. A., pamatęs juos, vaikinas pradėjo bėgti, todėl pagalvoję, kad jis turi Ž. K. mobilaus ryšio telefoną, jis, R. A. ir A. K. jį pasivijo ir sumušė. A. A. teigimu, jis pats kelis kartus sudavė vaikinui į veidą. Sumušę vaikiną, pasak A. A., jie paėmė šalia nukentėjusiojo gulėjusius du mobilaus ryšio telefonus. Anot A. A., jis ir jo draugai su sumuštu vaikinu nebendravo ir nesiaiškino ar šis iš tiesų turi Ž. K. mobilaus ryšio telefoną. A. A. negalėjo paaiškinti, kodėl dėl neva pagrobto Ž. K. mobilaus ryšio telefono jis su draugais nesikreipė į policijos įstaigą (t. 4, b.l. 4-7). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. K. paaiškino, kad įvykio dieną jis buvo su L. G., Ž. K., R. A. ir A. A.. Kažkuris iš jų pasiūlė parūkyti „žolės“. Ž. K. rado asmenį, kuris jiems galėtų jos parduoti, todėl visi kartu nuvyko prie (duomenys neskelbtini) mokyklos ir susitiko su juo. Pasak A. K., jis nematė, ar kas nors iš tiesų iš minėto asmens įsigijo narkotinių medžiagų. Po susitikimo Ž. K. liko prie mokyklos, o A. K. su draugais išvažiavo. Kiek vėliau, pamanę, kad atimtas Ž. K. mobilaus ryšio telefonas, A. K. su draugais grįžo prie mokyklos ir pamatė panašų asmenį į tą, kuris jiems siūlė parduoti „žolės“. A. K. teigimu, R. A. vaikinui pro langą surėkė, kad šis sustotų, tačiau vaikinas pradėjo bėgti, todėl A. K. su A. A. ir R. A. jį pasivijo ir sumušė. Anot A. K., jis pats du kartus koja spyrė vaikinui į ranką (žastą), o į galvos sritį nespyrė. A. K. teigimu, jis matė kaip A. A. ne mažiau kaip du kartus spyrė gulinčiam vaikinui į galvos ar veido sritį ir pasilenkęs kraustė jo kišenes bei iš jų kažką paėmė. Sugrįžus į automobilį, A. K. teigimu, jis matė, kad A. A. rankose turėjo du telefonus (t. 4, b.l. 37-40). Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis R. K. parodė, kad įvykio dieną jis palydėjo savo draugą A. S. į autobusų stotelę ir ėjo link namų. Pakeliui namo, aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, stovėjo automobilis. R. K. teigimu, jis ėjo apie 10 metrų atstumu nuo minėto automobilio, rankose turėjo mobilaus ryšio telefoną. Staiga jis išgirdo pro automobilio langą šaukiant „ateini čia“. Pasak R. K., jis nepažinojo automobilyje sėdėjusių vaikinų, išsigando, todėl pradėjo bėgti. Trys vaikinai išlipo iš automobilio ir jį vijosi, o pasiviję kažkuris iš jų pargriovė jį nugara ant žemės ir visi kartu spardė R. K. į galvą, taip pat į galvą sudavė smūgius rankomis. Anot R. K., smūgiai buvo intensyvūs, nukreipti vien tik į galvą. Užpuolimo metu buvo paimti du R. K. mobilaus ryšio telefonai, tuo metu jis jau buvo be sąmonės. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad narkotinėmis medžiagomis niekada neprekiavo ir su nuteistaisiais prieš užpuolimą nebendravo (t.3, b.l. 167-168). Iš 2014 m. lapkričio 19 d. akistatos protokolo matyti, jog akistatoje su L. G. A. A. parodė, kad plėšimo metu jis, t.y. A. A., nukentėjusiajam sudavė mažiausiai du smūgius į veido sritį, o kartu su juo nukentėjusįjį sumušė ir jo mobilaus ryšio telefonus pagrobė A. K. bei R. A. (t. 3, b.l. 13)

7.4. 2014 m. liepos 7 d. – 2014 m. spalio 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G1593/14(02) nurodyta, kad nukentėjusiajam R. K. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, kairiame smilkinyje, veide, kairės akies vokuose, muštinės žaizdos dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimai veide, galvoje, viršutinių ir apatinių pirmų dantų panirimas, apatinio kairio pirmo danties vainiko nuskilimas, nosies kaulų lūžis, dešinio žandinio ančio lateralinės sienelės lūžis, dešinio kaktinio ančio medialinės sienelės lūžis, nusitęsiantis į dešinės akiduobės stogą. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2014 m. balandžio 17 d. kietais bukais daiktais, ne mažiau devynių trauminių poveikių pasekoje. Dešinės akiduobės stogo lūžis vertintinas sunkiu sveikatos sutrikdymu, šiuo atveju nesukėlusiu realios grėsmės sveikatai (t. 1, b.l. 188-189).

7.5. Pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus gydytojos radiologės J. M.-Č. 2014 m. spalio 2 d. konsultacijos išvadą Nr. RD-243/14(01), atlikus nukentėjusiojo R. K. galvos kompiuterinę tomogramą matomas dešinio kaktinio sinuso medialinės sienelės lūžis, nusitęsiantis į dešinės akiduobės stogą, tačiau dėl pjūvio ypatumo matoma tik pradinė lūžio linijos eiga link stogo. Kiek lūžis nusitęsia į gilumą, atsakyti negalima. Konsultacijos išvadoje taip pat nurodoma, kad matomas R. K. dešiniojo žandinio sinuso lateralinės sienelės lūžis (t. 4, b.l. 48-49).

7.6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, 2016 m. birželio 2 d. teisiamajame posėdyje buvo tenkintas nuteistųjų A. A. ir A. K. gynėjų prašymas atlikti šioje byloje įrodymų tyrimą (t. 4, b.l. 167-169). 2016 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, esant prieštaravimams tarp 2014 m. liepos 7 d. – 2014 m. spalio 8 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. G1593/14(02) ir 2014 m. spalio 2 d. konsultacijos išvados Nr. RD-243/14(01) bei pirmosios instancijos teisme apklaustų teismo medicinos ekspertų ir specialistų paaiškinimų, byloje paskirta nauja komisijinė teismo medicinos ekspertizė, siekiant nustatyti nukentėjusiajam R. K. padarytus kūno sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą (t. 4, b.l. 172-176).

7.7. 2016 m. rugsėjo 23 d. – 2017 m. vasario 1 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. PEKG 3(82)/2017 (01) konstatuota, kad R. K. nustatyti šie kūno sužalojimai: odos nubrozdinimai galvos plaukuotosios dalies keliose vietose bei veide, poodinė kraujosruva su smulkiomis žaizdelėmis dešiniame ausies kaušelyje, poodinė kraujosruva kairės akies vokų-smilkinio srityje, nosies ir lūpų sumušimas, viršutinių ir apatinių pirmųjų dantų panirimas su viršutinio pirmojo kairiojo danties nuskilimu, nosies kaulų bei dešinio žandinio ančio sienelių lūžiai, kaukolės kaulų linijinis lūžis, prasidedantis nuo dešinio kaktinio ančio vidinės sienelės ir besitęsiantis gilyn per dešinį akiduobės stogą bei pleištakaulio sparną. Sužalojimai padaryti nuo trauminio poveikio kietais bukais daiktais, galimai byloje nurodytu laiku (2014 m. balandžio 17 d.). Sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės pamato lūžio, einančio per akiduobės stogą ir pleištakaulį, kurie anatomiškai priskiriami kaukolės pamatui. Nosies kaulų bei dešinio žandinio ančio sienelių lūžiai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kiti sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais. Be to, išvadoje nurodyta, kad sužalojimai neatspindi žalojančių daiktų individualių požymių, tačiau jie galėjo būti padaryti nuo smūgių rankomis, kojomis, kitu daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiesioginiais smūgiais. Tikėtina, kad traumos metu nukentėjusysis ir užpuolikai galėjo būti priešpriešais ar tam artimoje padėtyje. Sužalojimai nebūdingi griuvimui/griuvinėjimui (t. 4, b.l. 198-202).

7.8. Tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią sunkiai sužaloti kitą žmogų ir patys tiesiogiai dalyvauja sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą, jie visi yra šio nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš šių vykdytojų padarytų sužalojimus, sunkiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo sveikatą, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo sveikatą metu.

7.9. Bendrininkų tarpusavio susitarimas yra būtinasis bendrininkavimo požymis, tačiau įstatymas nenurodo, kokiu būdu dėl bendros nusikalstamos veikos bendrininkai turi susitarti. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas konstatuoja šį požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą.

7.10. Nuteistųjų A. A. ir A. K. bei nukentėjusiojo R. K. parodymai apie tai, kad abu nuteistieji kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, sudavė R. K. tam tikrą skaičių smūgių (remiantis nukentėjusiojo parodymais visi smūgiai suduoti į gyvybiškai svarbų organą - galvą); ekspertizės akto Nr. PEKG 3(82)/2017 (01) duomenys apie tai, kad nukentėjusiajam R. K. padaryti odos nubrozdinimai galvos plaukuotosios dalies keliose vietose bei veide, poodinė kraujosruva su smulkiomis žaizdelėmis dešiniame ausies kaušelyje, poodinė kraujosruva kairės akies vokų-smilkinio srityje, nosies ir lūpų sumušimas, viršutinių ir apatinių pirmųjų dantų panirimas su viršutinio pirmojo kairiojo danties nuskilimu, nosies kaulų bei dešinio žandinio ančio sienelių lūžiai, kaukolės kaulų linijinis lūžis, prasidedantis nuo dešinio kaktinio ančio vidinės sienelės ir besitęsiantis gilyn per dešinį akiduobės stogą bei pleištakaulio sparną patvirtina, jog abu nuteistieji panaudojo nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu smurtą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvos sritį, konstatuoti nukentėjusiojo kūno sužalojimai padaryti mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais. Nuteistųjų smurto, panaudoto nukentėjusiojo atžvilgiu, pobūdis (pagal nuteistųjų, nukentėjusiojo parodymus, smūgiuota rankomis, kojomis), intensyvumas (ne mažiau kaip septyni trauminiai poveikiai), lokalizacija (vien galvos sritis) leidžia daryti išvadą, jog smurtą naudojo abu nuteistieji kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, jie matė vienas kito veiksmus, tokiu būdu sutiko su prieš R. K. panaudoto smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes, todėl visi atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems sunkaus sveikatos sutrikdymo požymiams ir veikė bendra tyčia.

7.11. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant. Pagal bylos aplinkybes nukentėjusiojo R. K. užpuolimas prasidėjo tarpusavyje suderintais nuteistųjų ir asmens, kuris pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, veiksmais – pasiviję bėgantį R. K. šie jį pargriovė ir sudavė intensyvius smūgius į galvos sritį, o nukentėjusiajam praradus sąmonę iš jo buvo paimti mobilaus ryšio telefonai. A. K. tuo metu buvo šalia nukentėjusiojo R. K., pirmosios instancijos teisme jis patvirtino, jog matė, kad A. A. pasilenkęs kraustė R. K. kišenes bei iš jų kažką paėmė, šiems veiksmams A. K. neprieštaravo. Grįžęs į automobilį jis matė, kad A. A. rankose laiko iš R. K. paimtus mobilaus ryšio telefonus. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad A. K. suvokė, jog jo paties, A. A. ir asmens, kuris pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, bendromis pastangomis, įskaitant ir jo paties atliktus smurtinius veiksmus bei buvimą aptartomis aplinkybėmis šalia nukentėjusiojo, buvo palaužiamas nukentėjusiojo priešinimasis, siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą, taigi suvokė, kad buvo bendrininkas vykdant plėšimą, ir tam neprieštaravo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendrininkavimo požymiai ir kartu A. K. kaip bendrininko kaltė dėl nukentėjusiojo R. K. plėšimo taip pat konstatuota tinkamai, motyvuotai pagrindžiant byloje nustatytomis aplinkybėmis.

7.12. Įvertinus tai, jog ekspertizės Nr. PEKG 3(82)/2017 (01) metu nustatyta, kad nukentėjusiajam R. K. sužalojimai padaryti mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais ir vadovaujantis įstatymo nuostata, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti tik įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, o visi prieštaravimai ir abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, pirmosios instancijos teismo išvados, kad sužalojimai nukentėjusiajam R. K. padaryti devynis kartus suduodant šiam rankomis ir kojomis, iš dalies neatitinka bylos faktinių aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Vis dėlto aplinkybės dėl tikslaus nukentėjusiajam suduotų smūgių kiekio pakeitimas iš devynių į ne mažiau septynis, esant nustatyta, jog nukentėjusiajam šiais smūgiais padaryti įvairūs kūno sužalojimai, įskaitant ir sunkų, neturi esminės įtakos nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ar jų kaltės nustatymui.

7.13. Apeliaciniuose skunduose nuteistųjų A. A. ir A. K. gynėjai nesutinka su nuteistųjų veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teigdami, jog nukentėjusiajam R. K. nepadarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo ginamojo veiksmuose nebuvo tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo R. K. sveikatą ir pagrobti svetimą turtą.

7.14. Plėšimo metu naudojamas fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis žmogaus kūnui. Jo padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau plėšimas neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, todėl jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas remiantis specialisto išvada.

7.15. Kaip minėta, 2016 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi byloje paskirta nauja komisijinė teismo medicinos ekspertizė, siekiant nustatyti nukentėjusiajam R. K. padarytus kūno sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą. 2016 m. rugsėjo 23 d. – 2017 m. vasario 1 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. PEKG 3(82)/2017 (01) konstatuota, kad R. K. padaryti sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės pamato lūžio, einančio per akiduobės stogą ir pleištakaulį, kurie anatomiškai priskiriami kaukolės pamatui. Nosies kaulų bei dešinio žandinio ančio sienelių lūžiai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kiti sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pašalintos nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo R. K. sužalojimo masto ir neginčijamai nustatyta, kad nuteistųjų ir asmens, kuris pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, veiksmais nukentėjusiajam be kitų sužalojimų padarytas ir sunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad nukentėjusiajam R. K. padaryti sužalojimai nebūdingi griuvimui/griuvinėjimui, sužalojimų nugarinėje galvos srityje nenustatyta. Pagal bylos aplinkybes nukentėjusysis bėgdamas nuo užpuolikų buvo pargriautas ant nugaros, todėl ekspertizės akto duomenys paneigia A. K. gynėjo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog nukentėjusysis R. K. galėjo sunkiai susižaloti griūdamas ir galva atsitrenkęs į šaligatvio plyteles.

7.16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad A. A. ir A. K. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje padarė tiesiogine tyčia. Nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine apibrėžta arba tiesiogine neapibrėžta tyčia. Sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui sunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą. Tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius: kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai) ir kt.

7.17. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. A. ir A. K. tiesiogiai dalyvavo sužalojant nukentėjusįjį R. K., matė vienas kito ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio asmens neteisėtus smurtinius veiksmus, abu nuteistieji sudavė nukentėjusiajam intensyvius smūgius rankomis bei kojomis į galvą, nesuteikė be sąmonės buvusiam nukentėjusiajam pagalbos ir kartu automobiliu pasišalino iš įvykio vietos. A. A. ir A. K. pasirinkdami smurtinį veikimo būdą, suvokė, kad jų veiksmai būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, t. y. suprato, jog gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, tačiau nedetalizavo padarinių išraiškos laipsnio, t. y. nuteistiesiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai – tiek sveikatos sutrikdymai, įskaitant ir sunkų sveikatos sutrikdymą, tiek gyvybės atėmimas. A. A. kartu su A. K. pasirinktas veikimo būdas – smūgių rankomis ir kojomis sudavimas vien į gyvybiškai svarbų organą (galvą) gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam – rodo, jog abu nuteistieji suvokė, kad padariniai (sveikatos sutrikdymai, galimai ir sunkūs) neabejotinai atsiras, ir norėjo tokius padarinius sukelti. Nuteistųjų A. A. ir A. K. veiksmų analizė rodo, jog jie padarė sunkų R. K. sveikatos sutrikdymą veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia ir abu buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Veikdami bendrai ir pagrobdami svetimą turtą plėšimo būdu A. A. ir A. K. suvokė, jog veikia prieš nukentėjusiojo valią, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis esant vykdytojo ekscesui. Aplinkybių, kurios rodytų vykdytojo ekscesą pagrobiant nukentėjusiojo R. K. turėtus mobilaus ryšio telefonus nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Tokias aplinkybes pagrindžiančių pagrįstų argumentų nenurodyta ir A. K. gynėjo apeliaciniame skunde.

7.18. A. K. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų pateiktą versiją, jog nukentėjusysis R. K. buvo užpultas ir sunkiai sužalotas ne siekiant užvaldyti jo turtą, bet siekiant padėti Ž. K. susigrąžinti prarastą mobilaus ryšio telefoną iš prekeivio narkotinėmis medžiagomis. Šį apeliacinio skundo argumentą paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Tiek A. A., tiek ir A. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dalyvavo susitikime su jiems narkotinių medžiagų parduoti pasiūliusiu vaikinu ir matė šį asmenį. Nelogiški ir objektyvios tikrovės neatitinka abiejų nuteistųjų parodymai, jog vėliau iš gan artimo atstumo matydami šalia automobilio einantį nukentėjusįjį R. K., kuris tuo metu tebuvo 14 metų amžiaus ir žemo ūgio, šie jį galėjo supainioti su narkotinių medžiagų prekeiviu, kurį neseniai patys matė. Pirmosios instancijos teisme nei nuteistieji, nei liudytojas L. G. negalėjo paaiškinti ar iš tiesų kuris nors iš jų įsigijo narkotinių medžiagų, už kurias neva nesumokėjus galėjo būti atimtas Ž. K. mobilaus ryšio telefonas, kodėl dėl galimai pagrobto Ž. K. mobilaus ryšio telefono jie nesikreipė į policiją ir kodėl prieš panaudodami fizinį smurtą R. K. atžvilgiu nesiaiškino, ar šis iš tiesų turi būtent Ž. K. mobilaus ryšio telefoną. Savanaudiškas nuteistųjų paskatas rodo aplinkybės, kad iš nukentėjusiojo R. K. buvo pagrobti abu mobilaus ryšio telefonai, o remiantis nuteistosios Ž. K. parodymais kitą dieną A. A., pritariant nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam R. A. ir A. K., paprašė jos už 150 Lt realizuoti vieną iš pagrobtų telefonų.

7.19. Nuteistųjų A. K. ir A. A. gynėjai apeliaciniuose skunduose prašo šiems neskirti realių laisvės atėmimo bausmių, o nukentėjusioji ir nukentėjusiojo R. K. atstovė pagal įstatymą prašo sugriežtinti nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo paskirtas realias laisvės atėmimo bausmes.

7.20. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

7.21. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

7.22. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Pirmosios instancijos teismas už BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą A. K. ir A. A. paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmes. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad šį nusikaltimą padaręs asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. A. K. ir A. A. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Taigi A. K. ir A. A. už jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra iš esmės artimos minėtų straipsnių sankcijose nustatytam bausmės minimumui. Skiriant galutines subendrintas bausmes A. K. ir A. A., buvo pritaikyta palankiausia galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklė – bausmių apėmimas, todėl galutinė subendrinta bausmė tiek A. K., tiek ir A. A. paskirta tokia pati – laisvės atėmimas trejiems metams. Vis dėlto, atsižvelgiant į bylos aplinkybes darytina išvada, kad A. K. ir A. A. paskirtos bausmės neatitinka bausmės paskirties, išdėstytos BK 41 straipsnyje. Apygardos teismas nepakankamai įvertino nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir paskyrė aiškiai per švelnias bausmes.

7.23. Šioje byloje nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusysis R. K. buvo nepilnametis ((duomenys neskelbtini) metų), jokių nuteistuosius provokuojančių veiksmų neatliko, tiesiog ėjo link namų netoli aikštelėje stovinčio automobilio, kuriame sėdėjo nuteistieji ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo. Šie trys jauni, tačiau jau sulaukę pilnametystės, fiziškai ir psichologiškai stipresni vyrai panaudojo brutalų fizinį smurtą prieš negalintį pasipriešinti nepilnametį, kuris nuo bendrininkų suduotų smūgių neteko sąmonės. Visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai padaryti galvos ir veido srityse. Nukentėjusiajam konstatuotas ne tik kaukolės pamato lūžis, einantis per akiduobės stogą ir pleištakaulį, kurie anatomiškai priskiriami kaukolės pamatui, vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bet ir kiti galvos sužalojimai. Nosies kaulų bei dešinio žandinio ančio sienelių lūžiai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Odos nubrozdinimai galvos plaukuotosios dalies keliose vietose bei veide, poodinė kraujosruva su smulkiomis žaizdelėmis dešiniame ausies kaušelyje, poodinė kraujosruva kairės akies vokų-smilkinio srityje, nosies ir lūpų sumušimas, viršutinių ir apatinių pirmųjų dantų panirimas su viršutinio pirmojo kairiojo danties nuskilimu, kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Aptartos aplinkybės rodo ypatingą nuteistųjų panaudoto smurto kryptingumą, intensyvumą, suduotų smūgių stiprumą, suduodant smūgius vien į gyvybiškai svarbų organą - galvą (ir veidą). Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie kaltininkų padarytos nusikalstamos veikos didesnį rūšinį pavojingumą.

7.24. Nuteistųjų A. A. ir A. K. atsakomybę dėl plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog jie atlygino nukentėjusiesiems turtinę žalą, dalį neturtinės žalos ir visiškai atlygino turtinę žalą Kauno teritorinei ligonių kasai (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

7.25. A. A. neteistas; nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą (t. 2, b.l. 176); 2013 m. lapkričio 20 d. jo atžvilgiu susitaikius su nukentėjusiuoju buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl smurtinio pobūdžio veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo (t. 2, b.l. 180); buvusios darbovietės bei Kauno technikos kolegijos charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 58-59). A. K. neteistas, nusikalstamų veikų padarymo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 52), vedęs, turi mažametę dukrą. Abu nuteistieji yra jauno amžiaus ir po nusikalstamų veikų padarymo iki šiol nepadarė naujų nusikalstamų veikų.

7.26. Esant aukščiau paminėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai ir jos paskirtis bus realizuoti nuteistiesiems paskiriant realias laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai artimesni BK 135 straipsnio 2 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies sankcijose nurodytų bausmių vidurkiui, o ne nustatytam bausmių minimumui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl aiškiai neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

7.27. A. A. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. A. dėl savo jauno amžiaus ir nepakankamos brandos negalėjo suvokti nusikalstamų veikų pavojingumo ir pasekmių, todėl jam, remiantis BK 81 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomos nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nustatančios baudžiamojo įstatymo nuostatos. Tačiau bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistasis A. A. nusikaltimus padarė sąmoningai, iš savanaudiškų paskatų, jo tyčia buvo nukreipta plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą, jis suprato savo neteisėtų veiksmų motyvus ir tikslus, veikė kartu su savo draugais. Be to, kitą dieną po įvykio A. A., pritariant A. K. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui, kreipėsi į Ž. K., prašydamas jos parduoti iš nukentėjusiojo R. K. pagrobtą mobilaus ryšio telefoną. Šios aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto A. A. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje.

7.28. Apeliaciniame skunde A. A. gynėjas prašo svarstyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, skiriant A. A. bausmę, klausimą. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į šioje byloje surinktų įrodymų visetą, nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių A. A. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą (priešingai, byloje konstatuota, jog jo padarytų nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas buvo didesnis), bei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. A. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo A. A. paskirta straipsnio sankcijoje numatyta švelnesnė už vidurkį bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui dėl per didelio griežtumo. Priešingai, byloje nustatyta, kad apygardos teismas nepakankamai įvertino A. A. ir A. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir paskyrė jiems aiškiai per švelnias bausmes, kurios turi būti griežtinamos.

7.29. Nuteistųjų A. A. ir A. K. gynėjai apeliaciniuose skunduose prašo sumažinti nukentėjusiajam R. K. priteistos neturtinės žalos dydį, o nukentėjusioji bei nukentėjusiojo R. K. atstovė pagal įstatymą R. K. prašo didinti priteistinos neturtinės žalos dydį ir iš nuteistųjų priteisti išlaidas nukentėjusiojo R. K. šeimos kelionei į Turkiją apmokėti.

7.30. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio pasekmės vertinamos ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. Teismas atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltės formą ir rūšį. Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto).

7.31. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą R. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į tai, kad R. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nors ir nesukėlęs pavojaus jo gyvybei, tačiau lėmęs tai, kad po padarytų sužalojimų nukentėjusysis 6 mėnesius turėjo gydytis namuose ir negalėjo laikyti egzaminų, ateityje jam dar reikės atlikti atstatomąją nosies operaciją.

7.32. Nustatant nukentėjusiojo naudai priteisintos neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti ir į nuteistųjų turtinę padėtį bei galimybes atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Abu nuteistieji šiuo metu dirba, neturi nekilnojamojo turto, byloje nėra duomenų apie kitą nuteistųjų turimą turtą, į kurį galima būtų nukreipti neturtinės žalos atlyginimo išieškojimą, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo teisės į teisingą jam padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Juo labiau, kad nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi, todėl, atlikę jiems paskirtas bausmes, turės galimybę susirasti darbą arba kitus pragyvenimo šaltinius bei per ilgą laiką atlyginti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtas aplinkybes dėl nukentėjusiojo jauno amžiaus, patirtų fizinių sužalojimų sukeltų fizinių, dvasinių kančių, nuteistųjų tyčinių nusikalstamų veiksmų, kuriais buvo padaryta žala nukentėjusiojo sveikatai, brutalumą, nuteistųjų jauną amžių bei galimybes atlikus bausmes surasti pragyvenimo šaltinį, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai solidariai iš abiejų nuteistųjų priteisė 18 737,42 Eur neturtinės žalos. Priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teismų praktikai panašiose bylose.

7.33. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsisakė tenkinti civilinio ieškinio dalį dėl 2172,15 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo už R. K., R. K. ir A. I. poilsinę kelionę į Turkiją. Prie nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo R. K. atstovės pagal įstatymą R. K. pateikto apeliacinio skundo pridėti medicinos dokumentų išrašai, kuriuose nurodoma, kad R. K. be įvairių kitų priemonių taip pat rekomenduojamas aplinkos keitimas (t. 4, b.l. 136), tačiau šios rekomendacijos nepagrindžia kelionės į Turkiją būtinumo ir reikalingumo, siekiant sėkmingų R. K. gydymo rezultatų. Kelionės į Turkiją išlaidos laikytinos nesusijusiomis su nuteistųjų nusikalstama veika padarytu sužalojimu ir jo gydymu. Be to, bylos duomenimis, kelialapiai į Turkiją buvo įsigyti dar prieš R. K. sunkiai sužalojant, suplanavus šeimos kelionę.

7.34. Nukentėjusioji ir nukentėjusiojo R. K. atstovė pagal įstatymą R. K. teisiamajame posėdyje pateikė 2016 m. birželio 1 d. prašymą dėl advokato darbo apeliaciniame procese išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų išieškojimo iš nuteistųjų A. A. ir A. K. (t. 4, b.l. 162). Su prašymu pateikti advokato darbo apmokėjimą įrodantys pinigų priėmimo kvitai, iš viso 840 Eur sumai (t. 4, b.l. 163-164). 2017 m. kovo 30 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų atstovas G. Varanavičius pateikė dar vieną mokėjimo kvitą 500 Eur sumai, išrašytą 2016 m. lapkričio 29 d.

7.35. Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje.

7.36. Bylos duomenimis, advokatas G. Varanavičius konsultavo nukentėjusiuosius dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio pagrįstumo, jo apskundimo galimybės, surašė apeliacinį skundą šioje byloje ir atsiliepimą į A. K. gynėjo apeliacinį skundą, teikė raštiškus prašymus, atstovavo nukentėjusiesiems 2016 m. vasario 11 d., 2016 m. birželio 2 d., 2017 m. kovo 30 d. teismo posėdžiuose Lietuvos apeliaciniame teisme. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, prašymai dėl advokato darbo apeliaciniame procese išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų išieškojimo iš nuteistųjų laikytini pagrįstais ir iš nuteistųjų A. A. bei. A. K. solidariai R. K. naudai priteistini iš viso 1340 Eur.

7.37. 2017 m. kovo 30 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų atstovas G. Varanavičius taip pat pateikė 2017 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymą 80 Eur sumai antstolei už R. K. medicininio tyrimo CD kopijos tikrumo patvirtinimą. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą šios išlaidos taip pat laikytinos proceso išlaidomis ir priteistinos solidariai iš nuteistųjų A. A. bei. A. K. R. K. naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti.

A. A., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, skirti bausmes:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais A. A. paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su 10 parų arešto bausme, paskirta už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. K., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, skirti bausmes:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu A. K. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti, kad nepilnamečiui R. K. vietoj devynių smūgių suduota ne mažiau septynių smūgių rankomis ir kojomis į galvą.

R. K. naudai solidariai iš A. A. ir A. K. priteisti 1340 Eur išlaidų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.

R. K. naudai solidariai iš A. A. ir A. K. priteisti 80 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.