Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus. Marijampolės PN tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Paminėjo, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta ir jam esant kamerų tipo patalpoje Nr. 5.

Pažymėjo, jog 15 būryje yra 2 pisuarai ir 1 sėdimas klozetas, 2 tupimi tualetai. Atkreipė dėmesį, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo redakcija, kuri nenumato sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. nepagrįstas. Pažymėjo, jog yra sienelės, skiriančios kietuosius įrenginius, taip pat yra užtraukiamos užuolaidos, kurios dar labiau užtikrino pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi ir tikrina Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlieka einamuosius remonto darbus.

Teigė, kad duše persirengimo patalpoje prie kiekvienos dėsimos vietos yra medinės grotelės, atlikus periodinį patikrinimą, pažeidimų dėl dušo patalpų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nenustatyta.

15 būrio nuteistieji turi drabužių džiovyklą, taip pat sudaryta galimybė drabužius džiovinti lauke. Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, patalynė.

Marijampolės PN gesintuvai ir kitas gaisrinis inventorius yra laikomas kontroliniuose postuose ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo patalpoje. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra paskirti asmenys, atsakingi už priešgaisrinę saugą, nuolatos yra atnaujinami visų pastatų patalpų evakavimo planai. Marijampolės PN patalpose, būriuose, koridoriuose, laiptinėse yra iškabinti nurodomieji ženklai, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba įstaigoje atlieka priešgaisrinį techninį patikrinimą.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 74 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato kiemelių ploto, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. 15 būrio kiemas yra įrengtas pagal pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato įrengti pasivaikščiojimo kiemelį būnant su artimaisiais ilgalaikio pasimatymo metu, taip pat teisės aktai nenumato ilgalaikio pasimatymo gyvenamųjų patalpų plotų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokioje patalpoje jam galimai trūko ploto. Periodinio patikrinimo metu ilgalaikių pasimatymų patalpose pažeidimų nerasta.

Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę ir Sveikatos priežiūros tarnybas, kurių darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl Marijampolės PN administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. spalio 29 d. iki 2018 m. birželio 1 d.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 22-23).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. birželio 27 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2018 m. birželio 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog bausmę atliko 15 būryje, baudos izoliatoriuje, kur trūko gyvenamojo ploto normos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas teigė, kad trūko sanitarinių įrenginių. Nurodė, kad 15 būrio patalpose įrengti 2 sanitariniai mazgai, kuriais naudojosi 40 nuteistųjų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.

Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 15 būrio sanitariniame mazge įrengti 2 pisuarai, 1 sėdimas klozetas, 2 tupimi tualetai. Taip pat nurodė, jog ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 36 iki 39 nuteistųjų (b. l. 25, 33). Konstatuotina, jog sanitarinių įrenginių kiekis atitiko normose numatytus reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, tarp dušų neįrengtos pertvaros, ant grindų nebuvo guminių kilimėlių ar medinių grotelių, silpnas apšvietimas bei ventiliacija, bendro dušo patalpa seniai neremontuota.

Pareiškėjas nurodė, jog 15 būrio patalpose neįrengtos rūbų ir avalynės džiovyklos, neveikė mechaninė ventiliacija, nuolat tvyrojo drėgmė.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 15 būrio patalpose neįrengta priešgaisrinė gesinimo sistema, dūmų jutikliai, avariniai išėjimai.

Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nes jais naudojasi kelių būrių nuteistieji, todėl nesudarytos sąlygos pajudėti, pasportuoti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose buvo 6 kambariai, bendras tualetas, dušas ir virtuvėlė, kambarių durys nesandarios, nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio, reikėjo laukti eilėse prie dušo.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių kada pažeidimai buvo padaryti, nesiejo aukščiau nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimus, todėl, kad jis buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus, pagrindo nėra.