- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- eI3-583-541/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00766-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- Padovinio žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Padovinio žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Padovinio žemės ūkio bendrovė su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-68 (toliau – ir Sprendimas) ar Sprendimu patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) dydį pakeisti, sumažinant jį iki 23 130 Eur.
Nurodo, kad Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtinti Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-97 (toliau – ir patikrinimo aktas). Susipažinusi su patikrinimo aktu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 28 d.) (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalimi, 2021 m. sausio 18 d. pateikė atsakovui išsamias ir didelės apimties rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Ginčijamame Sprendime nėra pateikta minėtų rašytinių pastabų analizė, vertinimas, nenurodyti motyvai. Aplinkybės išdėstytos rašytinėse pastabose nebuvo įvertintos.
Šalies argumentai
Pažymi, kad aukščiau minėtose pastabose nurodė, jog ji savo noru 2021 m. sausio 15 d. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 7 424 Eur mokestį už vandenį už 2017 m. ir pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) už 2017 m., tačiau jos nepriimtos suėjus deklaracijų teikimo ir tikslinimo senaties terminui. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja neturėjo tikslo slėpti išgaunamo (suvartojamo) požeminio vandens kiekio ir (ar) išvengti mokesčių mokėjimo, savo veiksmais (neveikimu) nepadarė žalos valstybės biudžetui (visi privalomi mokesčiai, nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas), sumokėti iki Sprendimo priėmimo dienos, todėl valstybės biudžetas iš esmės nenukentėjo), geranoriškai bendradarbiavo su Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnais, kurie atliko patikrinimą, teikė jiems visą patikrinimui atlikti reikalingą informaciją ir dokumentus, operatyviai vykdė jų nurodymus, visas mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) pateikė iki patikrinimo akto patvirtinimo ir Sprendimo priėmimo dienos. Pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių nei žmonėms, nei aplinkai, t. y. padarytas formalus pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo pavojingas. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi Įstatymo ir kitų susijusių įstatymų ar teisės aktų nuostatas ir pareiškėjai būtų pritaikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.
Atkreipė dėmesį, kad 2017-2020 m. pareiškėjos veiklą ne kartą tikrino Departamento pareigūnai. Rašytinėse pastabose nurodė, kad MAĮ įtvirtintas raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju institutas. Departamento pareigūnai vadovaudamiesi MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis turėjo pasinaudoti raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju institutu, o ne taikyti 10 kartų didesnį mokesčio tarifą. Pareiškėja nuolat informuodavo Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) apie gręžiniuose išgautą vandens kiekį, t. y. neturėjo tikslo slėpti suvartojamo vandens kiekio ir išvengti mokesčio už vandenį mokėjimo. Tarnyba turėjo pareigą apie pareiškėjos teikiamas požeminio vandens gavybos ataskaitas nelaukiant trejų metų informuoti Departamentą, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Minėti argumentai atsakovui taip pat buvo pateikti rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto, tačiau nebuvo įvertinti. Visi privalomi mokesčiai, nustatyti Įstatyme, buvo sumokėti iki patikrinimo pabaigos, tačiau Sprendime ši aplinkybė nenurodyta ir nevertinta.
Teigia, jog Sprendimu sukeliamos neigiamos pasekmės, t. y. pritaikyta neproporcingai didelė ekonominė (finansinė) sankcija (231 285 Eur). Teigia, jog atsakovo pateiktos išsamios ir didelės apimties rašytinės pastabos dėl patikrinimo akto. Sprendime nėra patekta analizė, vertinimas, nenurodyti motyvai, kuriais remiantis atsakovas jas laiko nepagrįstomis. Ginčijamame Sprendime nenurodyti motyvai, kuriais remiantis atmetamos kaip nepagrįstos pareiškėjos pateiktos rašytinės pastabos. Be to, pažymi, jog, pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodyti administraciniame akte. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, privalo laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) (toliau – ir VAĮ) nustatytų reikalavimų. Sprendime nenurodyti motyvai, kuriais remiantis pareiškėjos rašytinės pastabos buvo laikomos nepagrįstomis. Nebuvo užtikrintas objektyvus, visapusiškas faktinių aplinkybių ištyrimas. Pažeisti išsamumo, objektyvumo ir nešališkumo reikalavimai.
Mano, kad yra teisinis pagrindas panaikinti Sprendimą kaip neteisėtą, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nei ginčijamame Sprendime, nei patikrinimo akte nenurodyta, kokios redakcijos Įstatymu remiasi. Šiuo aspektu pažymi, kad 2019 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Įstatymo Nr. I-1163 4 straipsnio ir 2 priedo pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2484, kurio 2 straipsniu pakeisti mokesčio už vandenį tarifai – fizinių ir juridinių asmenų naudojamam požeminiam vandeniui žemės ūkio veiklai, išskyrus požeminį vandenį, naudojamą žemės ūkio produktams perdirbti ir iš jų pagamintiems maisto ar ne maisto produktams realizuoti, nustatytas 0,03 mokesčio tarifas. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d. ir galiojo Skundžiamo sprendimo metu. Tuo atveju, jeigu teismas įvertintų, kad atsakovo veiksmai teisėti ir nėra teisinio pagrindo panaikinti sprendimą dėl nurodytų materialinės ir (ar) procesinės teisės normų pažeidimų, prašo Sprendimu patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) dydį pakeisti, sumažinant jį nuo 231 285 Eur iki 23 130 Eur.
Pažymi, jog Sprendimu paskirta sankcija prieštarauja proporcingumo, teisingumo, protingumo principams. Sprendimu pareiškėjai paskirta 231 285 Eur dydžio sankcija neatitinka Lietuvos teismų praktikoje suformuluotų proporcingumo, teisingumo, protingumo reikalavimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių poveikio priemonių (sankcijų) taikymą.
Paaiškina, jog pareiškėjos darbuotojus galėjo suklaidinti valstybės politikai (žemės ūkio srityje veikiantys asmenys), kurie ne kartą viešai skelbė informaciją, jog žemės ūkio veiklą vykdantiems subjektams mokėti papildomus mokesčius už išgautą požeminį vandenį nereikia. Nagrinėjamuoju atveju nebuvo nustatyta, jog pareiškėja siekė tyčia nuslėpti išgaunamo (suvartojamo) požeminio vandens kiekį ir (ar) išvengti mokesčių mokėjimo, nes kiekvieną mėnesį sąžiningai apskaičiuodavo išgaunamo vandens kiekį pagal skaitiklių parodymus, tvarkingai pildė vandens naudojimo žurnalus, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nuolat teikė Požeminio vandens gavybos ataskaitas 1-PV Tarnybai.
Paaiškina, jog pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių žmonėms ir aplinkai. Pažeidimas – formalus, nepavojingas. Pareiškėja savo veiksmais (neveikimu) nepadarė žalos valstybės biudžetui. Be to, geranoriškai bendradarbiavo su Departamento pareigūnais, teikė jiems visą patikrinimui reikalingą informaciją, dokumentus, operatyviai vykdė nurodymus, visas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) pateikė iki patikrinimo akto patvirtinimo ir Sprendimo priėmimo dienos. Nėra duomenų, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi Įstatymo ir kitų susijusių įstatymų ar teisės aktų nuostatas ir pareiškėjai būtų pritaikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pareiškėjos pagrindinė veikla nėra požeminio vandens išgavimas ar tiekimas komerciniais tikslais gyventojams ar įmonėms. Vandens išteklių naudojimas yra pagalbinė pareiškėjos veikla, skirta tik palaikyti pagrindinę veiklos rūšį - visą išgaunamą požeminį vandenį pareiškėja naudoja galvijų girdymui ir gyvulininkystės patalpų, įrangos bei įrengimų plovimui. Požeminio vandens išgavimas ir naudojimas pieno gamybos procese yra tik viena iš būtinųjų šio gamybinio proceso dalių, be kurios negali vykti pieno gamyba. Pieno gamyba reikalauja didelių kaštų: pašarai, elektra, vanduo, darbo saugos, gamtosauginių ir gyvulių gerovės užtikrinimo klausimų sprendimas, darbo užmokestis, technologinių įrenginių aptarnavimas, naujų technologijų įsisavinimas ir kt. Pieno gamybos kaštų augimas yra atvirkščias procesas pieno supirkimo kainos pokyčiui. Pieno rinkoje pieno supirkimo kainos nekyla, o vasaros laikotarpiu jos ženkliai sumažėja.
Pažymi, jog pritaikius Sprendime nurodytą sankciją pareiškėjos ekonominė padėtis galėtų reikšmingai pablogėti ir turėtų neigiamas pasekmes pareiškėjos darbuotojų darbo užmokesčiui, socialinėms garantijoms. Pareiškėja būtų priversta mažinti darbuotojų skaičių arba jų darbo užmokestį, nes paskirta sankcija (231 285 Eur), interneto svetainės www.rekvizitai.lt duomenimis prilygsta visų pareiškėjos darbuotojų dviejų mėnesių darbo užmokesčiui. Aplinkybės reikšmingos sprendžiant paskirtos sankcijos sumažinimo. Tokio paties griežtumo poveikio priemonės taikymas pareiškėjai, kaip ir tiems subjektams, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, naudoja požeminį vandenį iš vandenviečių, oficialiai neįregistruotų Žemės gelmių registre, ar neturėdami Tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius žemės ūkio (a) kitai komercinei veiklai, neatitinka atsakomybės individualizavimo principo, t. y. teisingumo ir proporcingumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja 2017-2019 metais išgavo 216 570 m³ požeminio vandens, požeminį vandenį minėtu laikotarpiu išgavo turėdamas Tarnybos išduotą leidimą bei teikė požeminio vandens gavybos metines ataskaitas. Nėra ginčo, jog pareiškėja 2017-2019 metais buvo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) mokėtoja, bet mokesčio 23 130 Eur nustatytais terminais nedeklaravo ir jo nemokėjo. Mokestį už 2018-2019 metų I-IV ketvirčius uždeklaravo ir jį sumokėjo jau prasidėjus mokestiniam patikrinimui 2020 m. lapkričio 12 d. mokestį už 2017 metų I-IV ketvirčius sumokėjo 2020 m. sausio 15 d. pareiškėjos rašytinės pastabos dėl patikrinimo akto buvo vertinamos.
Paaiškina, jog atsakovas dėl pareiškėjos pateiktų rašytinių pastabų teisės aktais nėra įpareigota priimti atskiro administracinio sprendimo. Rašytinės pastabos buvo vertinamos. Atsižvelgta į minėtas pastabas nebuvo dėl to, kad pareiškėja jose diskutuoja apie teisėkūros problemas, t. y. piktinasi 10 kartų didesniu tarifu. Be to, prašė atsakovą atlikti veiksmus, kuriuos šis atlikti nekompetentingas. Pareiškėja VMI pateikė 2018-2019 m. I-IV ketvirčio deklaracijas (forma KIT708), tačiau minėtos deklaracijos nevertintos, nes jos pateiktos vėliau, nei išsiųstas pranešimas apie patikrinimą. Tai, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos rašytines pastabas ir kad priimtas Sprendimas neatitinka lūkesčių nedaro patikrinimo akto ir Sprendimo neteisėtais. Sprendimas turi visus administraciniam sprendimui būdingus požymius. Sprendime nurodyta, kokius pažeidimus padarė pareiškėja, kokias teisės normas pažeidė, kokio dydžio mokestį nedeklaravo ir nesumokėjo ir kodėl reikia sumokėti mokestį didesniu tarifu.
Atkreipia dėmesį, jog Sprendimas surašytas oficialioje formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-692 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. D1-532 redakcija). Tai, kad dalį didesniu tarifu paskaičiuoto mokesčio pareiškėja yra sumokėjusi dar prieš Sprendimą, o kitą dalį Sprendimą priėmus, pačios sankcijos dydžio nekeičia, paprasčiausiai kita įmoka galės būti mažesnio dydžio. Be to, 2021 m. sausio 15 d. sumokėtas mokestis už 2017 m. I-IV ketvirčius taip ir liks neįskaitytu, ir bus rodomas kaip permoka, nes deklaracijos už 2017 m. I-IV ketvirčius liko VMI nepriimtos, kadangi praleisti deklaracijų pateikimo ir mokesčio sumokėjimo terminai (už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus (MAĮ 68 straipsnio 1 dalis)).
Teigia, jog keisti mokesčio tarifą ar taikyti kitus baudų skyrimo principus numatytus MAĮ atsakovas nekompetentingas. Departamentas nėra mokesčių administratorius. Departamentas įgaliotas atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą (MAĮ 16 straipsnio 1 dalis).?Pilna apimtimi MAĮ Departamentui nėra taikomas. Pareiškėjui, kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui, yra tiesiogiai taikomos Įstatymo nuostatos ir šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytas mokesčio apskaičiavimo tvarka, būtent už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10. Įstatymas nenumato galimybės mokesčio mokėtoją atleisti nuo atsakomybės ar atsakomybę sumažinti. Pareiškėja teikdama skundą neatkreipė dėmesio į tai, kad bauda, kaip ir atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra VMI instrumentas numatytas mokesčių administravimo, o ne Įstatyme. Tai, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 12 d. dalį mokesčių už deklaravo ir juos sumokėjo, neturi reikšmės taikant Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą mokesčio paskaičiavimo tvarką, nes mokestinis pažeidimas pašalintas jau mokestinio patikrinimo metu (mokestinis patikrinimas pradėtas 2020 m. lapkričio 10 d.). Pareiškėja prieš pradedant mokestinį patikrinimą, savo, kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojo, pareigų, numatytų Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje, nebuvo įvykdžiusi.
Atkreipia dėmesį, jog nei MAĮ, nei Įstatymas, nei kitas teisės aktas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams nesuteikia teisės ar galimybės taikyti kitokį koeficientą nei numatyta Įstatyme ar kaip nors kitaip šį koeficientą ar mokestį, paskaičiuotą didesniu tarifu, mažinti ar didinti. Už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Pareiškėja iš dviejų gręžinių (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), išgauna požeminį vandenį. Per 2017-2019 metus išgavo 216 570 m³ kaip gamtos išteklių išgavėja, pareiškėja, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1-2 dalimis, minėto straipsnio 4 dalimi, turi pareigą apskaityti išgaunamus išteklius, kas ketvirtį įstatymo nustatytais terminais teikti VMI informaciją apie išgautus išteklius ir už išgautus išteklius įstatymo nustatytais terminais sumokėti mokestį, o atsakovas, vadovaujantis to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, turi pareigą kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas pareiškėja turi pildyti ir teikti vadovaudamasis Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir VMI viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 (suvestinė redakcija nuo 2016 m spalio 1 d. iki 2018 m. liepos 10 d., 2018 m. liepos 11 d. iki 2020 m. birželio 30 d.).
Akcentuoja, jog mokestinio patikrinimo metu, kuris buvo atliekamas už 2017-2019 metus, nustatyta, kad pareiškėja deklaracijų neteikė ir mokesčio nemokėjo. Nustatyta, kad per tikrinamąjį laikotarpį mokesčių nedeklaravimas ir nemokėjimas nėra tas pažeidimas, už kurį galėtų būti netaikomos poveikio priemonės ar pažeidėjas būtų atleistas nuo atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. gruodžio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA78-97. Patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovė turi du požeminius vandens gręžinius (duomenys neskelbtini). 2017-2019 m. pareiškėja teikė Tarnybai požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, tačiau neteikė VMI Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (forma KIT708) ir laiku neapskaičiavo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos pildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir VMI viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 5 punkto ir 9 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už 2017-2019 m. I-IV ketv. Išgautą nedeklaruotą 216 570 m³ požeminio vandens kiekį apskaičiuotas mokėtinas mokestis, taikant didesnį mokesčio koficiantą (231 285 Eur).
2021 m. sausio 18 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo akto, kuriame nurodė prašanti netvirtinti minėto patikrinimo akto arba jį pakeisti, visiškai netaikant Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto koficianto arba šį koficiantą sumažinant nuo 10 iki 1,5.
2021 m. vasario 19 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta patvirtinti 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-97. Sprendime konstatuota, jog Pareiškėja, turėdama teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus požeminio vandens gavybai, privalėjo vadovautis Įstatymo 7 straipsnio 1-2 dalimis, 4 dalimi. Teiki mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) nustatytais terminais, t. y. iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Pareiškėja 2017-2019 m. mokestinių ketvirčių nustatytais terminais nepateikė. Deklaracijos pateiktos tik pradėto patikrinimo metu. Departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektu, privalo imperatyviai taikyti Įstatymo nuostatas ir neturi perogratyvos teisės taikyti kitokią sankciją nei numatyta įstatymu. Sprendimu patvirtinta 231 285 Eur suma.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktas Nr. PA78-97, kuriame jai nustatytas 231 285 Eur mokestis, apskaičiuotas pritaikius didesnį mokesčio tarifą už valstybinius gamtos išteklius.
Paminėtina, jog nagrinėjamoje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra – pareiškėja, iš esmės pripažįsta pažeidimą, nėra ginčo ir dėl to, jog pareiškėja 2017–2019 m. (patikrinimo laikotarpiu) užsiėmė augalininkystės, gyvulininkystės veikla, išgavo 216 570 m³ požeminio vandens.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 1 d.) 14 straipsnyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo <...> racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų;<...>. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti, kad gamtos ištekliai būtų išgaunami teisėtai, tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ŽGĮ) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. ŽGĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja turėjo Tarnybos išduotus leidimus naudoti gamtos išteklius.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento – 10.
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis)
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ir tai yra imperatyvas (LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. A-821-602/2016).
Remiantis Įstatymo 7 straipsnio 1-2 dalies ir 4 dalies nuostatomis už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį Departamentas Sprendimu patvirtino pareiškėjai mokėtiną mokestį 10 kartų didesniu mokesčio apskaičiavimo tarifu, t. y. 231 285 Eur.
VAĮ 10 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Pareiškėja skunde nurodė, jog Departamentui pateikė pastabas, tačiau ginčijamame Sprendime nebuvo pateikta jų analizė ir vertinimas, nenurodyti motyvai, kuriais remiantis Departamentas laiko jas nepagrįstomis, teigė, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Taip pat pažymėjo, kad Departamentas nenurodė kurios redakcijos Įstatymu rėmėsi priimdamas ginčijamą Sprendimą ir nurodė, kad nebuvo informuota, jog reikia mokėti mokesčius.
Šiuo atveju atsižvelgus į pareiškėjos argumentus ir byloje esančią medžiagą teismas sutinka su Departamento nuomone, jog dėl pareiškėjos pateiktų pastabų, Departamentas teisės aktais nėra įpareigotas priimti atskiro administracinio sprendimo. Taip pat pažymėtina, kad Departamentas minėtas pastabas vertino, tačiau į jas neatsižvelgė, nes pareiškėja jose kalba apie teisėkūros problemas, t. y. piktinasi 10 kartų didesniu tarifu, arba prašo Departamento atlikti veiksmus, kuriuos jis vykdyti nėra kompetentingas, t. y. nori, kad mokestis didesniu tarifu nebūtų skaičiuojamas. Atsižvelgiant į tokias pareiškėjos pastabas, teismas pažymi, kad jos buvo neesminės ir nepagrįstos objektyviomis aplinkybėmis, todėl sutiktina su Departamento nuomone, jog tai, kad priimtas Sprendimas neatitinka pareiškėjos lūkesčių, nedaro nei patikrinimo akto, nei Sprendimo neteisėtu ar negaliojančiu.
Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad pareiga mokėti mokesčius tenka būtent pareiškėjai, kadangi ji yra mokesčio mokėtoja. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog Departamentas neturi imperatyvios pareigos informuoti ar kitaip priminti pareiškėjai apie jos pareigą mokėti mokesčius. Pažymėtina, kad pati pareiškėja būdama atsakinga ir atidi, turi vykdyti jai kylančias pareigas. Taip pat atsižvelgus į byloje esančiu rašytinius įrodymus, akcentuotina, kad Departamentas pagrįstai nevertino pareiškėjos teiktų mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijų, kadangi jos buvo pateiktos jau prasidėjus mokestiniam patikrinimui.
Dėl pareiškėjos teiginių, jog nei Sprendime, nei patikrinimo akte nebuvo nurodyta, kuri Įstatymo redakcija yra taikoma, teismas šiuo atveju pažymi, kad Departamentas taikė aktualią Įstatymo redakciją. Akcentuotina, jog Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri tiesiogiai buvo pritaikyta pareiškėjai, galiojo tiek patikrinimo akto, tiek Sprendimo surašymo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodoma nuoroda į Įstatymo (galiojanti redakcija nuo 2020-07-01 iki 2023-12-31) priedo Nr. 2 esantį tarifą būtų taikoma tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų laiku pateikusi deklaracijas. Šiuo atveju, kadangi pareiškėja laiku deklaracijų nepateikė, jai tiesiogiai taikoma Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis. Atsižvelgiant į tai daroma išvada, jog Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, taikė teisingą ir aktualią Įstatymo redakciją.
Dėl Sprendimo pagrįstumo ir išsamumo teismas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnį, t. y. Sprendime yra administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, administracinio sprendimo data, administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris, atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir pareigos, administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybė, administracinio sprendimo motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką, administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, taip pat įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas ginčo faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl nėra pagrindo išvadai dėl padaryto VAĮ 10 straipsnio pažeidimo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos argumentai dėl Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pripažintini nepagrįstais bei atmestini.
LVAT praktikoje didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
LVAT, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenims, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (LVAT 2016 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertindamas pareiškėjai paskirtos ekonominės sankcijos dydį, atsižvelgia, kad pareiškėjai ekonominė sankcija – taikoma pirmą kartą. Pareiškėja pripažįsta, kad yra padariusi pažeidimą. Pareiškėja bendradarbiavo su pareigūnais, kurie atliko patikrinimą, teikė patikrinimui atlikti reikalingą informaciją ir dokumentus, geranoriškai vykdė nurodymus ir t. t. Be to, visi mokesčiai buvo sumokėti iki patikrinimo pabaigos. Teismas nenustatė, kad dėl pareiškėjos padarytų teisės pažeidimų būtų kilusių žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms.
LVAT praktikoje taip pat pasisakyta, kad aplinkybė, jog bendrovė nei slėpė faktinius išgautų gamtos išteklių kiekius, nei vengė už juos mokėti priklausančius mokesčius, o tik padarė formalias klaidas, o imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas nebuvo sąmoningas, todėl taikyti pareiškėjui tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga (LVAT 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1136-662/2021).
Įvertinęs pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį dėl mokesčio už naudingąsias iškasenas, deklaracijų pateikimo, darytina išvada, kad pareiškėja nebuvo pakankami aktyvi ir atidi, įgyvendindama prievolę laikytis teisės aktų reikalavimų. Teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus būtų padariusi turėdama tikslą nuslėpti išgautą gamtos išteklių kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismo nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas.
Todėl teismas, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir Įstatymu numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį padidinti 1,5 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. AS-68 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 231 285 Eur mokestis mažintinas iki 23 130 Eur. Taigi, pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, byloje yra duomenų, kad sumokėtas žyminis mokestis.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Padovinio žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. AS-68 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pakeisti, sumažinant patvirtintą 231 285 Eur (dviejų šimtų trisdešimt vieno tūkstančio dviejų šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų) mokestį didesniu tarifu iki 23 130 Eur (dvidešimt trijų tūkstančių vieno šimto trisdešimt eurų).
Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.