Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės (toliau – ir Advokatas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-29 nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas galutine subendrinta bausme – 55 parų arešto bausmę, ją atliekant areštinėje.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinas A. V. sulaikymo laikas nuo 2014-03-26 03.00 val. iki 2014-03-27 14.55 val. (2 paras), jas prilyginant 2 arešto paroms.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo A. V. sulaikymo, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

A. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas, priteisiant iš A. V. 112,14 eurų (kas atitinka 387,23 Lt) žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant iš A. V. 495,30 eurų (kas atitinka 1710,19 Lt) turtinės žalos atlyginimo ir 434,43 eurų (kas atitinka 1500 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios V. M. naudai, kitoje dalyje ieškinys dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš kaltinamojo A. V. priteista 434,43 eurų (kas atitinka 1500 Lt) suma nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 26 d. apie 00.25 val., namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje, tyčia, spirdamas ne mažiau trijų kartų, sulaužė V. M. priklausančio buto Nr. 106 durų rankeną, po ko, V. M. išėjus į laiptinę, jai į veidą ranka sudavė smūgį, nuo kurio nukentėjusioji prarado pusiausvyrą ir parkrito ant nugaros, patirdama kryžkaulio apatinio (penkto) slankstelio lūžį, dėl kurio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau 10 dienų.

Po to, apie 2.30 val., tyčia, kaip pakuras panaudodamas lengvai užsidegančius polisterolio gabalus, padegė prie nukentėjusiajai V. M. priklausančio buto Nr. 106 durų esantį kilimėlį, dėl ko apdegė buto durys.

Tokiu būdu A. V. nukentėjusiajai V. M. nesunkiai sutrikdė sveikatą, kadangi dėl kryžkaulio apatinio (penkto) slankstelio lūžio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgam (ilgiau 10 d.), ir sugadino V. M. priklausantį turtą – buto duris 1000 Lt vertės, visuomenei pavojingu būdu, nes dėl to galėjo nukentėti žmonės.

Advokatas taip pat atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei prieštaravimą liudytojų paaiškinimais. Taip, anot Advokato, nukentėjusioji tvirtino, jog jai buvo suduotas smūgis į veidą, nuo kurio ji nukrito, nors liudytojų teigimu ji buvo pastumta į krūtinę. Kita vertus, specialistas nerado jokių veido ar krūtinės sumušimo žymių, todėl, Advokato manymu, kaltinimo versija dėl tyčinių A. V. veiksmų, nepasitvirtino. Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. teikdamas paaiškinimus kategoriškai neigė, jog sudavė smūgį nukentėjusiajai, tačiau neatmetė galimybės, kad galėjo ją netyčia pastumti praeidamas. Pasak Advokato, šis paaiškinimų skirtumas kelia labai dideles abejones nukentėjusiosios paaiškinimų teisingumu, o bet kokia abejonė vertinama kaltinamojo naudai. Advokatas pažymi ir tai, kad nukentėjusioji pradiniuose savo pareiškimuose nenurodė jokių duomenų dėl jos sumušimo, kas, apelianto nuomone, patvirtina, jog jokie sužalojimai jai nebuvo padaryti ir dėl jų nukentėjusioji kreipėsi žymiai vėliau.

Advokato manymu, A. V. neteisingai inkriminuota nusikalstama veika dėl turto sugadinimo (BK 187 straipsnio 2 dalis), nes joks turtas nebuvo sugadintas visuomenei pavojingu būdu, kadangi A. V. uždegė tik polisterolio gabalą, kuris nedegė, o smilko. Advokato teigimu, jokia žala durims nebuvo padaryta, jos tik aprūko ir buvo paprasčiausiai nuvalytos. Durų rankeną A. V. nulaužė, tačiau to nepadarė visuomenei pavojingu būdu, todėl jo veiksmai, anot Advokato, turėjo būti kvalifikuoti tik pagal BK 187 straipsnio 1 dalį arba 3 dalį, kadangi sunaikintas buvo nedidelės vertės turtas (spyna) ir ne visuomenei pavojingu būdu.

Advokatas nurodo, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai, susiję su nesunkiu nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymu, turėtų būti atmesti, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog V. M. iš tikrųjų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Civilinis ieškinys dėl svetimo turto, t.y. durų, sugadinimo, anot Advokato, taip pat turėjo būti atmestas, nes nukentėjusioji nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jos patirtos žalos dydį. Advokatas pažymi, jog pačios nukentėjusiosios teigimu, durų spyną jai sutvarkė kaimynas ir tomis durimis ji iki šiol naudojasi. Tuo tarpu V. M. pateiktus dokumentus, patvirtinančius, jog ji nori įstatyti šarvuotas duris, teismas galėtų vertinti tik kaip nukentėjusiosios norą praturtėti, nes ji nusiteikusi įstatyti duris ne tokias kurios neva buvo sugadintos, t.y. medines, filingines duris, o šarvuotas.

Advokatas nurodo, jog ir atstovavimo išlaidos nukentėjusiajai buvo priteistos nepagrįstai, kadangi teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad jos reikalavimai buvo tenkinti iš dalies, todėl ir atstovavimo išlaidos galėjo būti priteistos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, kaip tai numato Civilinio proceso kodeksas.

Atlikus dalinį įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti specialistas J. M. P., ekspertė J. M. – Č., gauti papildomi rašytiniai įrodymai.

Atvykęs į teismo posėdį, specialistas J. M. P. nurodė palaikantis savo duotą išvadą. Paaiškino, jog teikdamas ją, konsultavosi su radiologu, vertino medicininius dokumentus ir dvi rentgeno nuotraukas. Teisėjų kolegijos narių paprašytas pakomentuoti byloje esančias 2014-05-30 bei 2015-04-03 darytas V. M. rentgeno nuotraukas bei atsakyti į klausimą, ar jose matosi lūžis, specialistas nurodė negalintis to padaryti, kadangi nėra rentgenologas. Anot J. M. P., šiuo atveju jo kompetencijos neužtenka tam, kad būtų tiksliai atsakyta į klausimą kas yra užfiksuota jam pateiktose rentgeno nuotraukose. Papildomai apklaustas J.M. P., parodė, jog jam teikiant išvadą, jis vadovavosi 2014-04-04 daryta rentgenograma.

Vilniaus apygardos teismui paprašius gydytojos radiologės teismo medicinos ekspertės J. M. – Č. pateikti konsultaciją ir atsakyti į klausimą, ar jai pateiktose skaitmeninėse laikmenose esančiose rentgenogramose, darytose 2014-05-30 bei 2015-04-03, matyti kokie nors V. M. kaulo lūžiai (b. t. 2, b. l. 91), teisme buvo gauta gydytojo radiologo konsultacijos išvada Nr. RD-210/15(01), kurioje nurodoma, jog tyrimui pateiktose rentgenogramose apimtos dalies kaulų radiologinių lūžimo požymių nesimato (b. t. 2, b. l. 93-94).

Atvykusi į teismo posėdį, minėtą išvadą teikusi ekspertė J. M. – Č. paaiškino, jog ji tyrinėjo 2014-05-30 rentgenogramą. 2014-04-04 rentgenograma jai nebuvo pateikta. Tuo tarpu 2014-05-30 rentgenogramoje, pasak ekspertės, kryžkaulio apatinė dalis neapimta, tad jos vertinti negalima. Toje dalyje kuri apimta, lūžių, gijimo požymių nėra. Ekspertė paaiškino, kad 2014-05-30 rentgenograma padaryta siekiant išryškinti ne kryžkaulį, o aukštesnius juosmens slankstelius. Anot jos, po metų lūžis turėtų matytis ryškiau, tačiau 2015-04-03 atliktoje rentgenogramoje yra apimta dar mažesnė dalis kryžkaulio. Nugaros apačia nėra apimta. Ekpertės teigimu, iš jai pateiktų rentgenogramų negalima kalbėti apie uodegikaulį, kadangi jose yra užfiksuota juosmeninė stuburo dalis.

Vilniaus apygardos teismui išreikalavus ir pateikus ekspertei 2014-04-04 V. M. darytą rentgenogramą, J. M. – Č. pateikė konsultacijos išvadą Nr. RD-287/15(01), kuria patvirtino, jog jai pateiktoje rentgeno nuotraukoje yra užfiksuotas kryžkaulio S4 apatinės dalies – S5 viršutinės dalies lūžis be gijimo požymių (b. t. 2, b. l. 118).

Teismo posėdžio metu gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo.

Neigdamas savo kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, A. V. itin akcentavo tą aplinkybę, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajai iš tiesų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. nėra rentgeno nuotraukų, kuriose būtų aiškiai užfiksuotas V. M. patirtas kūno sužalojimas – kryžkaulio apatinio (penkto) slankstelio lūžis. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Apygardos teismui atlikus dalinį įrodymų tyrimą bei papildomai išreikalavus trūkstamas rentgenogramas, byloje neginčijamai nustatyta, jog įvykio metu nukentėjusioji patyrė kaltinime nurodytą traumą, vertintiną nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Pastarąją aplinkybę patvirtina gydytojos J. M. – Č. konsultacijos išvada Nr. RD-287/15(01), kuria nustatyta, jog ekspertei pateiktoje 2014-04-04 darytoje rentgeno nuotraukoje yra užfiksuotas kryžkaulio S4 apatinės dalies – S5 viršutinės dalies lūžis be gijimo požymių (b. t. 2, b. l. 118). Pažymėtina, kad ekspertės tyrimo rezultatai visiškai atitinka ikiteisminio tyrimo metu specialisto J. M. P. pateiktą išvadą (b. t. 1, b. l. 39-40), todėl byloje laikytina įrodytu, jog 2014-03-26, apie 00.25 val., dėl tyčinių nuteistojo veiksmų, V. M. prarado pusiausvyrą ir parkrito ant nugaros, patirdama kryžkaulio apatinio (penkto) slankstelio lūžį, dėl kurio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau 10 dienų.

Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog nukentėjusiosios parodymai prieštarauja liudytojų paaiškinimams. Atvirkščiai, esminės V. M. nurodytos aplinkybės visiškai atitinka liudytojų O. K. ir V. J. parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu pastarosios liudytojos nuosekliai teigė, jog kilus žodiniam konfliktui, A. V. pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji nukrito aukštielninka ir susimušė galvą bei nugarą (b. t. 1, b. l. 52, b. t. 2, b. l. 13, 15). Sutiktina su tuo, jog savo parodymuose O. K. ir V. J. nurodė mačiusios ne smūgį į veidą, bet nukentėjusiosios pastūmimą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nuteistojo veiksmai yra kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes (kryžkaulio apatinio (penkto) slankstelio lūžis) bei nustačius, jog A. V. taip pasielgė tyčia, konstatuotina, jog ši aplinkybė esminės reikšmės jo kaltės klausimui spręsti neturi. Teigdamas, jog pastarieji nuteistojo veiksmai buvo atlikti tyčia, teismas atsižvelgia į liudytojų parodymais nustatytas aplinkybes, jog eidamas pro šalį A. V. griebė V. M. ir trenkė į grindis (b. t. 2, b. l. 15), specialiai stūmė ją abiem rankomis į krūtinę, kol ji neparkrito (b. t. 2, b. l. 13). Liudytojos V. J. teigimu, A. V. nenusiramino ir nukentėjusiajai nukritus. Jį nuo V. M. nutempė draugai (b. t. 2, b. l. 15). Esant šioms aplinkybėms, teigti, jog nuteistasis netyčia, eidamas pro šalį pastūmė nukentėjusiąją, kaip kad yra teigiama skunde, nėra jokio pagrindo, todėl šis A. V. argumentas atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog dėl neteisėtų A. V. veiksmų 2014-03-26 nukentėjusioji kvietė policijos pareigūnus du kartus – pirmą kartą jai nukritus ir susimušus dėl nuteistojo veiksmų bei pastarajam sulaužius jos durų rankeną (b. t. 1, b. l. 14) ir antrą kartą A. V. padegus prie jos buto durų polisterolio plokštes (b. t. 1, b. l. 7). Pažymėtina, kad apie jos atžvilgiu nuteistojo vartotą fizinį smurtą V. M. buvo nurodžiusi būtent pirmajame pareiškime. Taip pat šias aplinkybes ji minėjo ir duodama parodymus 2014-03-26 (b. t. 1, b. l. 11-12), tad apeliaciniame skunde yra nepagrįstai teigiama, jog savo pradiniuose pareiškimuose V. M. nenurodė jokių duomenų dėl jos sumušimo.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad A. V. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra įrodyta visiškai. Teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo

Skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu sugadinęs svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Apylinkės teismas nustatė, kad pastarąją nusikalstamą veiką nuteistasis padarė panaudodamas kaip pakuras lengvai užsidegančius polistirolio gabalus ir padegdamas prie nukentėjusiajai V. M. priklausančio buto Nr. 106 durų kilimėlį, dėl ko apdegė buto durys. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad šiais savo veiksmais A. V. visuotinai pavojingu būdu sugadino nukentėjusiosios buto duris 1000 Lt vertės. Neigdamas savo kaltę nuteistasis nurodo, jog jokio turto visuotinai pavojingu būdu nesugadino, kadangi durys tik aprūko. Be to, pasak A. V., jis jokių rimtesnių ketinimų sugadinti nukentėjusiosios turtą neturėjo, žinojo, jog polistirolio gabalai tik lydosi, bet atvira liepsna nedega. Nuteistasis pripažįsta, jog savo veiksmais sugadino nukentėjusiosios durų rankeną ir spyną, tačiau teigia padaręs tai ne visuotinai pavojingu būdu.

Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas tyčia kvalifikuojamas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nustačius, kad kaltininkas tai padarė visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Veiką kvalifikuojantys požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Visuotinai pavojingu svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo būdu laikoma veikai padaryti panaudota didelė griaunamoji jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai. Šis būdas padidina veikos pavojingumą, nes vienu metu sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių: nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai, gamtai ir pan. Asmens atsakomybę šiuo atveju sunkina pats veikos padarymo būdas.

Pažymėtina, kad asmens veiksmų kvalifikavimui pagal aptariamą straipsnį yra reikšminga ir kaltė - asmens žinojimas, kad jis veikia visuotinai pavojingu būdu ir dėl to gali papildomai atsirasti sunkių padarinių, bes jis vis vien nori taip veikti, siekdamas atitinkamų pasekmių arba sąmoningai leisdamas joms kilti.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta (tame tarpe ir paties nuteistojo parodymais), kad siekdamas atkeršyti nukentėjusiajai už policijos pareigūnų iškvietimą, A. V. sudėjo prie jos buto durų ir padegė polistirolio gabalus. Veikiama ugnies, ši medžiaga pradėjo lydytis, atsirado nemalonus kvapas, dūmai, tačiau atviros liepsnos nebuvo. Pastarąją aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, tačiau ir įvykio vietos apžiūros protokolas (b. t. 1, b. l. 9-10). Nukentėjusiosios teigimu, pajutusi degančios plastmasės kvapą, ji išėjo iš buto. Pamatė rūkstantį polistirolį ir vėl iškvietė policijos pareigūnus. Anot V. M., tuo metu A. V. pasakė, kad visus išrūkys (b. t. 2, b. l. 12). Pažymėtina, kad analogiškai nuteistojo veiksmus apibūdino ir liudytoja O. K., nurodžiusi, kad nešdamas polistirolio gabalus, A. V. žadėjo visus išrūkyti (b. t. 2, b. l. 13). Tuo tarpu pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo (b. t. 1, b. l. 82, 86), tiek teisminio bylos nagrinėjimo (b. t. 2, b. l. 24) metu nuosekliai teigė, jog jokių pavojingų pasekmių, padegimo nesiekė. Norėdamas atkeršyti nukentėjusiajai už sugadintą gimtadienį, siekė sukelti smarvę (visus išrūkyti). Žinojo, jog polistirolis atvira liepsna nedega, o tik lydosi. Be to, anot A. V., aplinkui buvo daug žmonių, niekas nemiegojo, tad jis suvokė, jog gaisras tikrai nekils. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ne tik cheminės polistirolio savybės, kurios iš tikrųjų atitinka A. V. nurodytas (ilgiau veikiamas 100 laipsnių ir aukštesnės temperatūros, polistireninis putplastis ima minkštėti, trauktis ir galiausiai lydytis. Bandymais nustatyta, kad ugnies šaltinio veikiamo statybinio polistireninio putplasčio degimo temperatūra yra 374 laipsniai (https://lt.wikipedia.org)), bet ir rimtesnių padarinių, kilusių dėl nuteistojo veiksmų, nebuvimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad rusenusi plastmasė buvo iš karto užpilta vandeniu, antrą kartą A. V. jos padegęs nebuvo. Durys aprūko, tačiau, pasak pačios nukentėjusiosios, jas nuplovus, naudojamos iki šiol. Rimtesnių padarinių neužfiksavo ir pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, įvykio vietos apžiūros protokole nurodę, jog ant durų kilimėlio buvo rasta apdegusio putlpasčio, nukentėjusiosios buto durų apačia buvo tik aprūkusi (b. t. 1, b. l. 8-11). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pastarosios bei kitos byloje nustatytos veikos padarymo aplinkybės, patvirtina, jog nuteistojo veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiosios nuosavybę ir juo labiau ne į žmonių sveikatą ar gyvybę, kas yra būtina kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Savo veiksmais nuteistasis siekė išgauti nemalonų kvapą, tokiu būdu sukeliant nukentėjusiajai nepatogumus, tačiau tai nesudaro aptariamo nusikaltimo objekto.

Nagrinėjamo skundo kontekste reikėtų pažymėti ir tai, jog bylose, kuriose asmenys yra kaltinami BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, paprastai turtas būna sunaikinamas ar sugadinamas kaltininkams padegant patį turtą arba degimo procesą skatinančią medžiagą (pvz. benziną). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju A. V. pasielgė priešingai – žinodamas apie chemines polistirolio savybes, padegė atvira liepsna nedegančią medžiagą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu ir tai, jog A. V. yra nukentėjusiosios kaimynas. Tiek nuteistojo, tiek V. M. buto durys išeina į tą patį koridorių, tad iš tikrųjų padegęs nukentėjusiosios buto duris, A. V. būtų neišvengiamai sukėlęs itin pavojingą situaciją ne tik sau pačiam, bet ir tuo metu pas jį buvusiems draugams bei giminaičiams.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamame nuosprendyje konstatuota aplinkybe, jog dėl A. V. veiksmų – polistirolio gabalų padegimo, buvo sugadintos nukentėjusiosios duris. Pažymėtina, kad pačios nukentėjusiosios teigimu, dėl minėto padegimo, jos durys buvo tik aprūkusios. Šiuo metu jos yra nuplautos ir naudojamos toliau. Sutiktina su tuo, jog kalbėdama apie A. V. veiksmus, nukentėjusioji teigė, jog durys buvo sugadintos, tačiau V. M. nurodomi apgadinimai – sulūžo durų rankena, buvo pakeista spyna, yra kilę ne dėl padegimo, bet dėl kitų nuteistojo veiksmų, o būtent dėl spyrio koja į duris. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis nebuvo kaltintas padaręs minėtus apgadinimus visuotinai pavojingu būdu, tad nustačius, jog dėl putplasčio padegimo joks turtas sugadintas nebuvo bei atsižvelgiant į kitas aukščiau teismo aptartas A. V. kaltę paneigiančias byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog jo veiksmuose nėra BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Kaip jau buvo minėta, bylos medžiaga nustatyta, jog dėl A. V. spyrio į duris 2014-03-26 buvo apgadintos V. M. durų spyna ir rankena. Teismui nustačius, jog kaltininkas neveikė visuotinai pavojingu būdu, itin reikšmingu tampa tinkamas ir tikslus sugadinto turto vertės nustatymas. Pažymėtina, jog apskaičiuojant sugadinto turto vertę ir sprendžiant klausimą dėl asmens veiksmų kvalifikavimo, neatsižvelgiama į atkuriamąją turto vertę bei dėl turto apgadinimo patirtas bei ateityje atsirasiančias išlaidas. Šiuo atveju reikšminga yra tiksli sugadinto turto vertė, kuri nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta. Pripažindamas A. V. kaltu dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, apylinkės teismas konstatavo, kad jis sugadino nukentėjusiosios buto duris 1000 Lt vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundžiamo nuosprendžio teiginys yra nepagrįstas jokia bylos medžiagos, todėl juo negalima vadovauti sprendžiant A. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Akcentuotina, kad kalbėdama apie patirtą žalą, nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti patirtos turtinės žalos dydžio. Taip 2014-05-08 V. M. paaiškino, jog dėl durų apgadinimo patyrė 1500 Lt žalą (durų rankena, meistro iškvietimas ir pan.) (b. t. 1, b. l. 26). Tuo tarpu 2014-09-14 civiliniame ieškinyje jau nurodė, jog buvo sugadinta durų spyna ir pačios durys. Anot nukentėjusiosios, durų naudoti jau neįmanoma, nes buvo sugadinta vidinė pertvara. Pasak V. M., buto durų kaina - 1100 Lt, spynos – 250 Lt (b. t. 1, b. l. 165). Pažymėtina, kad sugadintos durų rankenos, kuri yra minima A. V. pareikštame kaltinime, kainos nukentėjusioji net nenurodė, akcentuodama tik spynos vertę. Iš V. M. parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, galima suprasti, kad priešingai nei teigiama civiliniame ieškinyje, tomis pačiomis durimis, kaip ir įvykio metu, nukentėjusioji naudojasi iki šiol. Taigi duomenų, patvirtinančių, jog dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų būtų iš tikrųjų pažeista vidinė V. M. durų pertvara, byloje nėra. Nukentėjusioji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jos buto durys buvo taisomos ir dėl to ji patyrė kažkokių išlaidų. Kita vertus, pastarojo turto vertė esminės reikšmės A. V. veiksmų kvalifikavimui neturi, kadangi jam suformuluotame kaltinime nurodoma, jog savo neteisėtais veiksmai jis apgadino nukentėjusiosios durų rankeną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu atsakydama į advokato gynėjo klausimą, nukentėjusioji patvirtino norinti pasigerinti turimas duris, įsidėti geresnes, kurių kaina yra 1960 Lt. Apeliacinės instancijos teismo jau buvo minėta, kad nustatant apgadinto turto vertę vadovautis jo atkuriamąja verte, dėl turto apgadinimo patirtomis ar ateityje atsirasiančiomis išlaidomis, nėra jokio pagrindo. Juo labiau sprendžiant asmens veiksmų kvalifikavimo klausimą, negalima vadovautis išlaidomis, atsirasiančiomis dėl apgadinto turto pagerinimo.

Ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus jokių duomenų, patvirtinančių V. M. sugadinto turto vertę, o pačiai nukentėjusiajai tiksliai nurodžius tik sugadintos spynos vertę, kuri sudaro 250 Lt (72,40 Eur) (nepagrįsta jokiais dokumentais), konstatuotina, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad sugadinto turto vertė viršytų 5 MGL (BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis) ar 3 MGL (BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis) dydį, tad nenustačius vieno iš minėtų nusikalstamų veikų požymių, nėra pagrindo teigti, jog A. V. padarė šiame straipsnyje numatytą nusikaltimą. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl A. V. pripažinimo kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, naikintinas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nesant galimybės nustatyti tikslios A. V. sugadinto turto vertės, tačiau byloje surinktais duomenimis įrodžius nukentėjusiosios turto sugadinimo faktą, A. V. pradėtina administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nustačius, kad jo veiksmuose yra Administracinių teisės pažeidimo kodekso 50³ straipsnyje numatyto pažeidimo požymių.

Byloje laikytina nustatytu, jog A. V. 2014 m. kovo 26 d., apie 00.25 val., namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje, tyčia, spirdamas ne mažiau trijų kartų, sulaužė V. M. priklausančio buto Nr. 106 durų rankeną ir spyną, t. y. tyčia sugadino nukentėjusiajai priklausantį turtą, nepadarydamas jai žymios žalos.

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog A. V. veiksmuose nėra BK 187 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys dalyje dėl jos patirtos turtinės žalos, susijusios su durų sugadinimu, paliktinas nenagrinėtas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustačius, jog savo neteisėtais veiksmais A. V. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl jai priteistos turtinės – 195,54 Eur, ir neturtinės – 434,43 Eur žalos atlyginimo paliktinas nepakeistas.

Apelianto dėmesys atkreiptinas į tai, kad sprendžiant civilinį ieškinį, pareikštą baudžiamajame procese, Civilinio proceso kodekso nuostatos taikomos tiek, kiek klausimo sprendimo nereglamentuoja BPK. Tuo tarpu BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažindamas kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, teismas turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl 434,43 Eur priteisimo V. M. jos advokato paslaugoms apmokėti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

A. V. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2015-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.

Priimti šioje dalyje naują nuosprendį ir baudžiamąjį procesą, pradėtą A. V. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nutraukti, nustačius, kad nebuvo padaryta veika turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Pradėti A. V. administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 50³straipsnį.

Nukentėjusiosios V. M. civilinį ieškinį dalyje dėl jos patirtos turtinės žalos, susijusios su durų sugadinimu, priteisimo, palikti nenagrinėtą.

Priteisti V. M. iš A. V. 195,54 (118,93+76,61) eurų turtinės žalos atlyginimo ir 434,43 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje 2015-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

V. M. sveikatos istoriją bei rentgenogramas grąžinti VšĮ Antakalnio poliklinika.