- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-20
- Bylos Nr.
- e2-760-1185/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05641-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Simona Čėsnienė
- Ieškovas
- T. N.
- Atsakovas
- N. N.
- Kategorijos
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. N. ieškinį atsakovui N. N. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė T. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui N. N., prašydama pripažinti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio padalinimo klausimas nutraukiant santuoką su atsakovu nespręstas, jos asmenine nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad jos ir atsakovo santuoka nutraukta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2001 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o ginčo butas nors ir įgytas iki santuokos nutraukimo, t. y. (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė butą iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo valdė nuo 1987 m., o atsakovas bute niekada nebuvo registruotas ir jame negyveno ir negalėjo gyventi, kadangi su ieškove nebegyveno nuo 1975 m. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas ne tik kad reikalavimo į butą niekada nereiškė, bet ir apie tai, kad ieškovė įsigijo butą, nežinojo ir negalėjo žinoti, o ieškovė mokėjo mokesčius komunalinių paslaugų tiekėjams ir butą laikė savo asmenine nuosavybe, tačiau, neturėdama teisinių žinių, nežinojo, kad santuoka laikoma nutraukta ne nuo gyvenimo skyrium pradžios.
2. Ieškovė T. N. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovė paaiškino, kad, pradėjus ginčo buto dovanojimo procedūras pas notarą, jis paaiškino, kad ginčo butas įgytas būnant santuokoje su atsakovu, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė taip pat paaiškino, kad butą jai paskyrė, kai su atsakovo jau kartu nebegyveno, tačiau ji nežinojo, kad reikėjo kreiptis dėl santuokos nutraukimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas neturėjo pastovaus darbo, vartojo alkoholį, neišlaikė šeimos ir neteikė išlaikymo sūnui, dingo ir daugiau negrįžo, kai jų sūnui (duomenys neskelbtini) buvo apie 4-5 metai. Ieškovė taip pat nurodė, kad sudarydama ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį už įsigyjamą turtą sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir savo asmeninėmis lėšomis, o atsakovas neprisidėjo.
3. Ieškovės T. N. atstovė advokatė I. A. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai. Atstovė pažymėjo, kad ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), todėl taikytinos Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso nuostatos, kurios nereikalavo, kad nutraukiant santuoką būtų padalintas turtas. Atstovė pažymėjo, kad sprendime, kuriuo nutraukta šalių santuoka, nurodyta, kad atsakovas nedalyvavo teismo posėdyje, o iki kreipimosi į teismą šalys kartu negyveno jau 26 metus, ieškovė apie atsakovą neturėjo jokių žinių, atsakovas šeimos neišlaikė. Atstovė nurodė, kad nors turtas įgytas santuokos metu laikomas bendrąja jungtine nuosavybėn, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) atsakovas prie ginčo buto išlaikymo neprisidėjo ir pretenzijų į turtą niekada nereiškė, t. y. nelaikė savo turtu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai
Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe
4. Nagrinėjamu atveju ieškovė T. N. ir atsakovas N. N. (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nutraukta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2001 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad iki santuokos nutraukimo ieškovė 1992 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuri sudaryta pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, pagrindu įsigijo butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Nors ieškovė ir atsakovas faktiškai kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė nuo 1975 m., tačiau ginčo turtas buvo įgytas ieškovės ir atsakovo santuokai dar nepasibaigus. Kaip nurodė ieškovė, ginčo butą iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ji valdė nuo 1987, sudarydama ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį turto kainą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis – savo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir pinigais, o atsakovas ne tik kad neprisidėjo prie buto įsigijimo, bet ir apie tai, kad ieškovė įsigijo butą, nežinojo ir negalėjo žinoti. Ieškovė prašė ginčo turtą pripažinti jos asmenine nuosavybe, todėl ieškovės ieškinio reikalavimo dalykas yra bendrosios jungtinės nuosavybės režimo turtui prezumpcijos paneigimas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Todėl, nors ginčo turtas buvo įgytas 1992 m. gegužės 2 d., o santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) ir ištuokos akto įrašas atliktas (duomenys neskelbtini), dėl turto teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.
6. Pažymėtina, kad tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
7. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kaip teisingai nurodė ieškovė, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teisinę praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).
8. Kaip minėta, ieškovė siekia, kad ginčo turtas, nors ir įgytas iki santuokos nutraukimo ir ištuokos įrašo padarymo bei ištuokos liudijimo gavimo, būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe. Ginčo buto orderyje esantys įrašai patvirtina, kad ieškovei orderis išduotas Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, o bute buvo registruoti tik ieškovė ir jos sūnus V. N.. 1992 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, ieškovė įsigijo ginčo butą, didžiąją kainos dalį sumokėdama savo valstybės vienkartinėmis išmokomis.
9. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Nors ieškovės ir atsakovo santuoka faktiškai buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) ir ištuokos akto įrašas atliktas (duomenys neskelbtini), tačiau tiek Šiaulių miesto liaudies teismo 1971 m. gruodžio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek Šiaulių miesto apylinkės teismo 2001 m. kovo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovas nuo 1975 m. nebebuvo ieškovės šeimos narys, ieškovė, neturėdama pakankamai teisinių žinių, buvo įsitikinusi, kad santuoka yra pasibaigusi, jie bendro ūkio nevedė, gyveno skyrium, byloje nėra duomenų, kad atsakovas reiškė reikalavimus dėl ginčo turto padalijimo. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybė patvirtina, kad ginčo turtas buvo įgytas už ieškovės asmenines lėšas ir kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn.
10. Be to, kaip minėta, turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas gali būti nustatytas, kai turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
11. Kaip minėta, ginčo butas įsigytas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Ginčo buto įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kadangi atsakovas neatitiko minėtame teisės akte nustatytų sąlygų, todėl nei vienas, nei su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise ginčo turto įsigyti neturėjo teisės.
12. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, laikytina, kad ieškovė paneigė bendrosios jungtinės nuosavybės režimo ginčo turtui prezumpciją. Todėl ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai ir pripažintina, kad ieškovė butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 1992 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kitų klausimų
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo procesas išsiskiria tuo ypatumu, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva, t. y. net be atskiro šalies prašymo ar pareiškimo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias atitinkamos bylos procese. Taigi bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-684/2023).
14. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019).
15. Nagrinėjamu atveju ieškovė už ieškinį sumokėjo 638,00 Eur žyminį mokestį, tačiau ieškovė neprašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų. Todėl, nors atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, o procesiniai dokumentai jam įteikti viešo paskelbimo būdu, ieškovei iš atsakovo priteistinos jos šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos – 638,00 Eur žyminis mokestis.
16. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje nesusidarė, todėl jų atlyginimo valstybei klausimas nespręstinas.
17. Kadangi atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, todėl teismo sprendimas atsakovui įteiktinas viešo paskelbimo būdu, paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklalapyje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 259, 260, 263, 265, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti, kad ieškovė T. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 1992 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Priteisti ieškovei T. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo N. N., gimusio (duomenys neskelbtini), 638,00 Eur (šešių šimtų trisdešimt aštuonių eurų 00 ct) žyminį mokestį.
Sprendimo nuorašą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos atsakovui N. N. įteikti viešo paskelbimo būdu, paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt tokio turinio pranešimą:
„Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) visiškai patenkintas ieškovės T. N. ieškinys atsakovui N. N., gimusiam (duomenys neskelbtini), dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, todėl jam sprendimas yra įteikiamas viešo paskelbimo būdu. Atsakovas informuojamas, kad sprendimas laikomas jam įteiktu pranešimo specialiame interneto tinklapyje dieną. Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus. Informacijos teirautis tel. (0 41) 598 494.“.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.