- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- A-2347-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00512-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- S. S.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 17 280 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad teismas jo reikalavimui neturėtų taikyti sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, nes 2014 m. spalio 9 d. patekęs į Pravieniškių PN nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, higienos normomis, informacija buvo slepiama arba pasenusi. Nurodė, kad buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje. Gyveno avarinės būklės, negyvenamame, tikriausiai ne pagal paskirtį naudojamame pastate. Pastato stogas dengtas šiferiu (asbestas), išorinės sienos įskilusios, iš stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos nusėdusios, o tai kėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Tvirtino, kad 4 būrio 2 miegamosios patalpos plotas buvo 33 kv. m, joje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė nuteistųjų baldai, asmeniniai daiktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus buvo apsunkinta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, teko stovėti eilėse, todėl jautė nepatogumus ir skausmus. Nurodė, kad ginčo būryje nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl jie buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje bei siauruose koridoriuose. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistą laikė miegamajame. Nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Virtuvėlė buvo per maža, dėl patalpų perpildymo ji negalėjo patenkinti visų nuteistųjų poreikių, todėl kildavo konfliktų. Miegamojo gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, todėl jis negalėjo rašyti, skaityti, skaudėjo akis. Gyvenamojoje patalpoje veisėsi tarakonai ir blakės. Atsakovo atstovas nesudarė tinkamų sąlygų pasivaikščioti, nes 4–7 būrių nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme neįrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nėra lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacijos šulinių, todėl nuolat buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Pasivaikščiojimo kiemelis 70–100 m atstumu nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas. 4–5 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nėra įrengtos patalpos rūkymui, pastato viduje draudžiančių rūkyti ženklų nebuvo, todėl visą ginčo laikotarpį buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigoje nuteistieji, sergantys tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl jis nuolat jautė baimę užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to daug kartų kreipėsi į psichologines tarnybas, medikus. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pritaikyti praleistą ieškinio senaties terminą.
4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Duomenų apie tai, kiek asmenų gyveno ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju, negali pateikti, nes tokie duomenys nekaupiami ir nesisteminami. 4 ir 9 būrių patalpos vėdinamos per langus, nuteistieji aprūpinami baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos prie grindų nepritvirtintos. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkyti patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose neatsirastų buitinių parazitų, pelėsio. 9 būrio virtuvėlė yra 11,16 kv. m ploto, 4 būrio – 16,11 kv. m. Kiekvienoje brigadoje yra šaldytuvai asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. 4–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas yra 2317 kv. m, 8–9 būrių – 425 kv. m, teisės aktai nenumato inventoriaus pasivaikščiojimo kiemuose įrengimo. 4–7 būrių kiemas nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, 8–9 būrių pasivaikščiojimo kiemas nuo sporto aikštyno buvo atskirtas. 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Pataisos namuose gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose uždrausta rūkyti, bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkymui. Pareiškėjas su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo nesikreipė. Pareiškėjo nurodyti higienos normų reikalavimų neatitikimai ar gedimai yra nuolat tvarkomi. Buitiniai parazitai naikinami su pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Pataisos namuose per pastaruosius metus atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo, buvo nustatyta pora susirgimų neatvira tuberkuliozės forma. Ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus kyla tik šiferį laužant ar ardant. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. 3-iame sektoriuje nėra deginamos jokios atliekos, skundų dėl iš VĮ Mūsų amatai sklindančių kenksmingų dūmų nebuvo gauta. Pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, t. y. su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas įvertino, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 8 d. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Esant šioms aplinkybėms, teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2015 m. kovo 7 d. pritaikė ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai teismas nurodė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos, buvusios nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.
7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.1 punkte nustatytas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie miegamųjų vietų skaičiaus mažinimą 4 būrio 2 miegamajame, galbūt vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. balandžio 8 d., nepateikė įrodymų, patvirtinančių faktinį įrengtų miegamųjų vietų ar nuteistųjų skaičių ginčo gyvenamosiose patalpose pareiškėjo laikymo jose metu. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, jog Pravieniškių PN nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo laikymo 4 būrio 2 miegamajame metu šiame miegamajame buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, kurios nuolat buvo užimtos. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 4 būrio 2 patalpoje teko 2,23 kv. m gyvenamojo ploto, todėl buvo pažeista vienam nuteistajam turtinti tekti gyvenamojo ploto norma.
8. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys (5.8 p.), valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis (5.6 p.), batų ir drabužių džiovykla (5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p). Atsakovo atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pravieniškių PN 4 būryje nėra įrengto kambario maisto produktams laikyti, laisvalaikio kambario, sandėlio valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti. Nors pataisos namai ir nurodė, kad džiovykla buvo įrengta lauke, tačiau nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu neįvykdė Taisyklių 5.6, 5.8 ir 5.9 ir 5.10 punktuose nustatytų reikalavimų.
9. Teismas pažymėjo, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, galima daryti išvadą, jog papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus, maisto produktų, džiovinamų drabužių užimamas plotas dar labiau mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Su tuo susiję ir kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti, tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.), kurie vertinami kaip šio pažeidimo dalis.
10. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN nepateikė teismui jokių įrodymų apie statinio, kuriame buvo 4 bendrabutis, techninę būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t. y. objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl labai prastos pastato, kuriame buvo 4 bendrabutis, techninės būklės – seno, nusidėvėjusio stogo, suskilusių sienų, netvarkingų durų ir sienų sąramų ir pan., todėl pareiškėjo pretenzijas šiame kontekste laikė pagrįstomis. Teismas pažymėjo, kad, kita vertus, ir pats pareiškėjas privalėjo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl avarinės statinio būklės, asbesto bei šio pažeidimo įtakos jo teisėms. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui reiškė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės nulemtų jo teisių ar interesų pažeidimų. Iš to teismas sprendė, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo atsakomybė negalima.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo, nurodė, kad atsakovo atstovas dėl minėtų pareiškėjo argumentų nepasisakė, prieštaravimų neišreiškė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų dirbtinės apšvietos atitiktį higienos normų reikalavimams. Teismui nebuvo pagrindo netikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl netinkamos 4 būrio 2 miegamosios patalpos apšvietos.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl parazitų ir graužikų veisimosi, nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
13. Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte. Teismas nustatė, kad pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Teismas iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 4 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos 2015 m. birželio 16 d. (aptikti tarakonai). Tai, kad ginčo patalpoje kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos tik vieną kartą, patvirtina netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktą. Minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN yra perpildyti, patalpose randama buitinių parazitų, o kontrolė dėl to vykdoma nepakankamai, konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo gyvenamojoje patalpoje yra pagrįsti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pripažino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl pasivaikščiojimo kiemelio neatskyrimo nuo sporto aikštyno, todėl konstatavo Higienos normos HN 76:2010 18.3 punkto pažeidimą. Taip pat Pravieniškių PN nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl kiemelio oro taršos, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl oro užterštumo pasivaikščiojimo kiemelyje liko nepaneigti. Tačiau teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei minėtame pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galbūt pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamame kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.
15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl nepritvirtintų lovų, netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio, rūkymo, sergančiųjų tuberkulioze.
16. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
17. Teismas įvertino, kad nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (371 dieną), šis pažeidimas truko nuolat (išskyrus pertraukas, kai pareiškėjas buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Laisvės atėmimo vietų ligoninę), pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko 2,23 kv. m, be to, šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, džiovinami daiktai, kiti įrenginiai), taip pat byloje nustatyti ir kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai (netinkamas dirbtinis apšvietimas ir nepakankama buitinių parazitų kontrolė). Teismas sprendė, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.
18. Teismas, atsižvelgęs į prieš tai nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokių nors negrįžtamų sveikatos sutrikimų, nenustatęs, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 3 000 Eur, kuri priteistina jam iš atsakovo, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
III.
19. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
20. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjui teko mažiau bendrabučių tipo patalpų ploto nei nustatyta teisės aktuose, nepagrįstai atsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą patalpų plotą, taip pat turėjo įvertinti aplinkybę, jog pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Teismas turėjo remtis jo pateikta 2018 m. kovo 23 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog 4 būrio 2 miegamajame buvo 8 miegamosios vietos, o ne 2013 m. liepos 26 d. pažymoje nurodytais pasenusiais duomenimis apie įrengtas 16 miegamųjų vietų bei liudytojo V. T. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas nepagrįstai konstatavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6, 5.8 ir 5.9 punktų pažeidimus, t. y. kad nebuvo įrengto kambario maisto produktams laikyti, laisvalaikio kambario, sandėlio valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonės laikyti, batų ir drabužių džiovyklos. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog yra šaldytuvai maisto produktams laikyti, kas yra žymus buities pagerinimas ir mažina galbūt atsiradusios neturtinės žalos mastą, nepagrįstai neatsižvelgė į jo teiginius apie drabužių džiovyklą lauke.
22. Teismas neteisingai pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl netinkamos apšvietos. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo atlikta jokių patikrinimų, kurių metu būtų nustatytas netinkamas apšvietimas, pareiškėjas su skundais nei į pataisos namų administraciją, nei į kitas įstaigas nesikreipė, todėl nebuvo jokio pagrindo nustatyti minėtą pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas neteisingai pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl buitinių kenkėjų. Iš tiesų dėl kenkėjų atsiradimo atsakingi patys nuteistieji, pareiškėjas dėl to skundų neteikė, todėl atsakovo atstovas neturėjo pareigos organizuoti jų naikinimą.
Atsiliepimas
24. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (3 000 Eur), kuris yra socialiai neteisingas.
25. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisingas ir pagrįstas. Taip pat nurodo, kad teismo posėdyje norėtų dalyvauti asmeniškai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
27. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2015 m. kovo 7 d. pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.) pareiškėjui 371 parą teko mažiau bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto nei nustatyta teisės aktuose (pareiškėjui teko 2,23 kv. m, nors minimali ploto norma yra 3,1 kv. m); nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti; pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų (dėl buitinių parazitų ir apšvietimo), todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
28. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teisių pažeidimus nustatė neteisingai įvertinęs byloje esančius duomenis.
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti neįrengimo ir buitinių parazitų, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais šiais aspektais (žr. šios nutarties 8, 12–13 p.), todėl, vengdama motyvų kartojimo, jų neperrašo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas neneigia, jog pataisos namuose nėra įrengtų prieš tai nurodytų patalpų, taip pat, jog yra buitinių parazitų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, kad 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį būtų atliekama buitinių parazitų kontrolė ir naikinimas, kaip yra nustatyta 2014 m. lapkričio 18 d. sutartyje su UAB „Dezinfa“ (II t., b. l. 50–52), priešingai, iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašų (II t., b. l. 54–81) matyti, kad vertintu ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.) bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo atliktas tik 1 patikrinimas (b. l. 75), kurio metu buvo rasti ir naikinami kenkėjai. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisių pažeidimus nagrinėjamais aspektais bei atitinkamai atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą).
31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais šiuo aspektu (žr. šios nutarties 11 p.), todėl, vengdama motyvų kartojimo, jų neperrašo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal šios kategorijos bylose nustatytą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas detaliai aprašė savo nusiskundimus netinkamu gyvenamųjų patalpų apšvietimu savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 10), tuo tarpu atsakovo atstovas šių teiginių nepaneigė nei atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 27–37), nei kituose savo teiktuose dokumentuose, nors atsakovo atstovas, kaip asmuo, eksploatuojantis laisvės atėmimo vietą, turi užtikrinti tiek Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų gyvenamųjų patalpų dirbtinei ir natūraliai apšvietai laikymąsi, tiek ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų gyvenamųjų patalpų dirbtinei apšvietai laikymąsi. Aplinkybė, jog ginčo gyvenamosios patalpos nebuvo tikrinamos visuomenės sveikatos centro specialistų, prieš tai nurodytos atsakovo atstovo pareigos ir pareiškėjo detaliai išdėstytų nusiskundimų netinkama gyvenamųjų patalpų apšvieta nepaneigia. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisių pažeidimą nagrinėjamu aspektu bei atitinkamai atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą).
32. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 371 parą teko mažiau bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto nei nustatyta teisės aktuose, pažymi, kad atsakovo atstovas nei savo dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepatvirtino, jog jo teikti duomenys apie gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, laikytų asmenų skaičių yra aktualūs būtent ginčo laikotarpiui. Priešingai, atsakovo atstovas 2018 m. gegužės 24 d. rašte Nr. S-11120 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (II t., b. l. 107) patvirtino, kad „neturi tikslių duomenų, kada 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje iš 16 miegamųjų vietų pasidarė 8, tačiau teikia Teismui pažymas, kurios buvo teiktos kitose administracinėse bylose, kur ginčo patalpos buvo tos pačios. Teikiamose pažymose nurodyta, koks miegamųjų vietų skaičius buvo pažymų rašymo dienoms, todėl Atsakovas prašo Teismą vadovautis pažymose teikta informacija apie miegamąsias vietas“. Tačiau atsakovo atstovo apeliaciniame skunde minimoje 2018 m. kovo 23 d. pažymoje (I t., b. l. 41) yra nurodyti šioje administracinėje byloje kilusio ginčo teisingam išsprendimui neaktualūs duomenys apie pažymos išrašymo dieną buvusias 8 miegamąsias vietas 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kaip ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje (II t., b. l. 108). Tuo tarpu 2014 m. sausio mėn. pažyma yra nepasirašyta (II t., b. l. 109), todėl ja pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nesivadovavo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi pareiškėjo nurodytais duomenimis apie ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių, taip pat ir liudytojo V. T. parodymais (II t., b. l. 152), bei konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą nagrinėjamu aspektu, o taip pat atitinkamai ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą).
33. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl per mažo gyvenamųjų bendrabučio tipo patalpų ploto nėra esminis, nes pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę.
34. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo atstovo teiginiais nesutinka, nes, kaip jau buvo minėta prieš tai, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 371 parą teko 2,23 kv. m bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, nors minimali ploto norma yra 3,1 kv. m.
35. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2017 m. spalio 17 d. sprendime byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13) yra nurodęs, kad jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Šiame sprendime EŽTT pripažino nepagrįstu Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentą, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė.
36. Nagrinėjamu atveju nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos nėra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; šie nukrypimai lemia kitus nepatogumus, susijusius su per dideliu nuteistųjų skaičiumi; taip pat konstatuota, jog nėra įrengto laisvalaikio kambario ir kitų patalpų, kas tam tikra dalimi galėtų būti laikoma pakankamą judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu, taip pat į kurias perkėlus dalį nuteistųjų daiktų, iš dalies būtų laisvesnės gyvenamosios patalpos; pareiškėjas buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (dėl buitinių parazitų ir apšvietimo). Tačiau nenustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų asmenų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog visi nurodyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
37. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje konstatuotų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo teisė į minimalų bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą buvo pažeista 371 parą, taip pat nebuvo įrengto laisvalaikio kambario ir kitų patalpų, nustatyti higienos normų reikalavimų pažeidimai (dėl buitinių parazitų ir apšvietimo), kitų pažeidimų nenustatyta), į aplinkybę, kad byloje nėra jokių duomenų apie žalą pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 3 000 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
39. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą nurodo, jog pageidauja teismo posėdyje dalyvauti asmeniškai. Šiuo aspektu pareiškėjui išaiškintina, kad pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi, pareiškėjui negali būti sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes pagal bendrą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skirtas žodinis bylos nagrinėjimas; proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis norėtų papildomai paaiškinti; pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais.
40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.