Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams I. L. ir K. L. dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, F. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės reikalavimų ir atsakovų atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Faktinės aplinkybės ir byloje kilusio ginčo esmė

16. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovams I. L., K. L. ir trečiajam asmeniui F. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo plotas – 8,2 ha, iš kurių 3,0264 ha sudaro žemės sklype esančių vandens telkinių plotas. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad žemės sklypui yra taikomos šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršiniai vandens telkiniai (VI skyrius, šeštasis skirsnis), plotas – 3,0264 ha, paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (VI skyrius, aštuntasis skirsnis), plotas – 2,2396 ha, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (VI skyrius, septintasis skirsnis), plotas – 2,2396 ha, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijos, jų apsaugos zonos (V skyrius, pirmasis skirsnis). Šiuo metu galiojančios specialiosios žemės naudojimo sąlygos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2020 m. sausio 2 d. Iš istorinių Nekilnojamojo turto registro įrašų matyti, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, minėtame žemės sklype galiojo jau nuo 1997 metų.

17. Byloje nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnai 2021 m. rugsėjo 22 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) statomas medinis karkasinis pastatas – pirtis, kurios ilgis apie 10,35 m, plotis – apie 8,40 m, aukštis – apie 6,43 m. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad žemės sklype registruotas II grupės nesudėtingas pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas 74,13 kv. m., statybos pradžios metai – 2021, baigtumas – 85 proc., būklė – nebaigtas statyti. Šis pastatas Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovams I. L. ir K. L.. Iš byloje pateiktos Deklaracijos Nr. 1 matyti, kad šiuo dokumentu statytojai patvirtino pirties pastato 4 proc. baigtumą, o Deklaracija Nr. 2 – 85 proc. baigtumą. Po šios civilinės bylos iškėlimo, 2022 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas K. L. surašė Deklaraciją Nr. 3, kuriuo patvirtino pirties pastato 100 proc. baigtumą, taip pat patvirtino tame pačiame žemės sklype pastatyto I grupės nesudėtingo statinio – ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos baigtumą 100 proc. Minėtas ūkinis pastatas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau daiktinės teisės į šį statinį nėra įregistruotos, nes VĮ „Registrų centras“ 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atmetė atsakovų prašymą įregistruoti pirties pastato ir ūkinio pastato kadastro duomenis bei jų pateiktą Deklaraciją Nr. 3. Inspekcija atliko Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 teisėtumo patikrinimą ir konstatavo, kad šios deklaracijos neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes statiniai (pirtis ir ūkinis pastatas) yra pastatyti pažeidžiant žemės sklype taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

19. Atsižvelgiant į šalių nurodytus reikalavimus ir atsikirtimus, darytina išvada, kad šioje byloje esminiai spręstini klausimai yra šie: 1) ar pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), patenka į žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas; 2) tuo atveju, jeigu pastatai patenka į minėtų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribas, ar jų statybai nėra taikomos įstatyme numatytos išimtys; 3) ar statinių statyba buvo galima neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto; 4) ar ieškovės reikalavimai yra susiję su viešojo intereso gynimu.

Dėl žemės sklype taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribų ir jų dydžio

20. Byloje tarp šalių kilo esminis ginčas dėl to, ar atsakovų statiniai buvo pastatyti jų žemės sklype taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos – galiojimo ribose.

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-248/2017 ir kt.). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pastato – pirties statybos pradžios metai – 2021, statybos pabaigos metai – 2022, o ūkio pastato statybos pradžios ir pabaigos metai – 2022.

22. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto redakcija nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., t. y. visą ginčo statinių statybos laikotarpį, nesikeitė ir nustatė, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai: a) atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai; b) statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime; c) už paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos statoma ne daugiau kaip viena ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto ir ne aukštesnė kaip 4,5 metro asmeninio naudojimo pirtis be rūsio sodyboje ar kitos paskirties žemės rekreacinių teritorijų naudojimo būdo žemės sklype; d) statomi elingai, numatyti savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane ir (ar) saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytoje rekreacijai skirtoje teritorijoje.

23. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas reglamentuoja paviršinių vandens telkinių (išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias) apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus. Aprašo 5.1.1 punkte nustatyta, kad apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, o kai pakrantės šlaito nėra, – nuo kranto linijos 5 metrų atstumu (atstumas matuojamas teritorijos projekcijoje), kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio/polinkio kampas iki 5°. Pagal Aprašo 9.3 punktą prie 50 km ir trumpesnių upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas mažesnis kaip 10 ha, bet didesnis kaip 0,5 ha, taip pat prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha, apsaugos zonų išorinė riba nuo kranto linijos turi būti nutolusi 100 metrų, išskyrus išimtis, nustatytas Aprašo 11 punkte. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad miško žemėje prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas mažesnis kaip 50 ha, miestų ir miestelių teritorijose prie visų paviršinių vandens telkinių, taip pat rekultivuotų į vandens telkinius karjerų – apsaugos zonų plotis lygus pagal šio tvarkos aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų apsaugos juostų pločiui.

25. Kaip matyti iš 2022 m. balandžio 15 d. Aplinkos apsaugos departamento rašto, ši institucija paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną ir juostą vertino pagal Lietuvos erdvinės informacijos portalo geoportal.lt duomenis ir anksčiau minėto Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimus, o Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų apie žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nevertino. Pažymėtina, kad ieškovė šioje byloje taip pat remiasi Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų nuostatomis ir tvirtina, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos bei pakrantės apsaugos juostos plotis turi būti matuojamas metrais, o ne hektarais. Taigi pagal Aplinkos apsaugos departamento pateiktus duomenis ginčo žemės sklype esančio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta yra 5 metrai, o paviršinio vandens telkinio apsaugos zona – 95 metrai (skaičiuojant nuo pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos). Šie duomenys atitinka byloje esančius Lietuvos erdvinės informacijos portalo geoportal.lt duomenis (Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos 2022 m. sausio 12 d. fotolentelė).

27. Kadangi byloje kilo ginčas, ar atsakovams priklausantys statiniai patenka į žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribas, šalims buvo pasiūlyta pateikti teismui papildomus įrodymus apie žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (2,2396 ha ploto paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir 2,2396 ha ploto paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos) išdėstymą bei tikslią jų vietą žemės sklype, taip pat pasiūlyta pateikti pirminius dokumentus, kurių pagrindu buvo nustatyti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotai.

29. Iš ieškovės pateikto 2022 m. gruodžio 7 d. UAB „Šiaurinis taškas“ aiškinamojo rašto ir kartu su juo pateikto brėžinio matyti, kad UAB „Šiaurinis taškas“ parengė brėžinį atsakovų žemės sklype esančių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų pločiui nustatyti pagal žemės sklypo planuose vaizduojamą kranto liniją. Iš aiškinamojo rašto matyti, kad brėžinys sudarytas vektorizuojant žemės sklypų planuose vaizduojamą kranto liniją, brėžinyje pavaizduotos trys skirtingos vandens telkinio pakrantės apsaugos zonos ir juostos – pagal 2008 m. birželio 26 d. žemės sklypo plane pavaizduotą tvenkinio kranto liniją (planas parengtas 2008 m. birželio 26 d. UAB „Gelmora“ sudarant žemės sklypo kadastro duomenų bylą), 2022 m. gegužės 27 d. žemės sklypo plane pavaizduotą tvenkinio kranto liniją ir Lietuvos erdvinės informacijos portalo geoportal.lt duomenis. Iš UAB „Šiaurinis taškas“ sudaryto plano ir jo aiškinamojo rašto matyti, kad pagal 2008 m. birželio 26 d. žemės sklypo plane pavaizduotą tvenkinio kranto liniją ir UAB „Gelmora“ paaiškinime nurodytą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotų nustatymo metodą (juostos ir zonos plotį skaičiuojant po 10 metrų nuo kranto linijos) buvo apskaičiuotas 1,0094 ha pakrantės apsaugos juostos ir zonos plotas. Tokiu atveju abu ginčo statiniai patenka į apsaugos juostos ir zonos plotą. Iš UAB „Šiaurinis taškas“ sudaryto plano ir jo aiškinamojo rašto matyti, kad pagal 2022 m. gegužės 27 d. žemės sklypo plane pavaizduotą tvenkinio kranto liniją ginčo statiniai nepatenka į pakrantės apsaugos juostą (5 metrai), tačiau patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotą. Tokiu atveju pakrantės apsaugos juostos plotas sudaro 0,5219 ha, o apsaugos zonos – 4,5656 ha.

30. Taigi šioje byloje susiklostė faktinė situacija, jog atsakovams priklausančiame žemės sklype galiojančių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas nustatant pagal Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimus, jų plotas (atitinkamai 0,5219 ha ir 4,5656 ha) neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų apie šių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotą (po 2,2396 ha). Vis dėlto, teismo nuomone, vien netikslių duomenų apie teritorijos, kuriai taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, plotą įrašymas į Nekilnojamojo turto registrą šiuo atveju negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, jog šiam žemės sklypui atitinkami veiklos apribojimai nenustatyti ir negalioja.

31. Visų pirma, Nekilnojamojo turto registro duomenys tik išviešina, o ne nustato žemės sklypui taikomus apribojimus. Paviršinių vandens telkinių (išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias) apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus, taip pat konkrečius ir tikslius pakrantės apsaugos juostos ir apsaugos zonos išorinės ribos atstumus, skaičiuojamus metrais nuo kranto linijos, reglamentuoja Aprašo nuostatos. Tai reiškia, kad pagal Apraše įtvirtintus reikalavimus metrais nustatytos sklypui taikomos vandens telkinių apsaugos zonos užimami plotai vėliau yra apskaičiuojami ir išviešinami registre. Šiuo aspektu atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymu, kai jos nėra įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą, bei galimų procedūrinių tokių apribojimų pažeidimų. Šio teismo praktikoje pažymima, kad apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA2212-520/2018). Šių išaiškinimų laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021).

32. Antra, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie buvo registruoti ir ginčo statinių statybos metu, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotas nurodytas 2,2396 ha. Pažymėtina, kad bendras žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas yra 8,2 ha, iš kurių 3,0264 ha sudaro žemės sklype esančių vandens telkinių plotas. Tai reiškia, kad registre įregistruotos 2,2396 ha apsaugos zonos plotas iš esmės apima beveik pusę visos žemės sklypo sausumos teritorijos. UAB „Šiaurinis taškas“ atlikus pakrantės apsaugos juostos skaičiavimus pagal 2022 m. gegužės 27 d. žemės sklypo plane pavaizduotą tvenkinio kranto liniją gauti duomenys, jog 5 metrų pločiu aplink vandens telkinius esančios pakrantės apsaugos juostos bendras plotas sudaro 0,5219 ha, o tai yra mažiau nei 1/4 dalis Nekilnojamojo turto registre registruotos pakrantės apsaugos juostos ir apsaugos zonos ploto. Įvertinus tai, kad pirties pastatas nuo kranto linijos pastatytas tik 5,03 metro atstumu, o ūkinio pastato mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos yra 12,9 metro, teismui nekelia abejonių aplinkybė, jog abu ginčo statiniai patenka į Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2,2396 ha ploto vandens telkinių apsaugos zonos galiojimo ribas net ir tuo atveju, jeigu registro duomenys nėra tikslūs. Pažymėtina, kad atsakovai neteikė į bylą papildomų įrodymų apie jų žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išdėstymą bei tikslią jų vietą žemės sklype, nors tokį siūlymą teismas teikė abiem ginčo šalims. Vadinasi, statinių statybos metu atsakovai negalėjo nežinoti apie jų sklypui taikomus apribojimus, netgi jei viešajame registre įregistruoti duomenys apie jų sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotą nėra tikslūs. Kasacinio teismo praktikoje dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo taip pat išaiškinta, kad esant registre išviešintiems ribojimams asmuo neturi pagrindo gintis jų nežinojimo ar neišviešinimo aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017). Pažymėtina ir tai, kad ginčo pastatų statybos metu buvo nustatytos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nurodytas jų plotas apima beveik pusę jų sklypo sausumos teritorijos, todėl esant abejonių dėl sklypui taikomų apribojimų pobūdžio ir apimties, statytojai, veikdami sąžiningai ir apdairiai, siekdami nepažeisti imperatyvių teisės aktų reikalavimų, galėjo šiuos klausimus kelti atsakingoms institucijoms, tačiau byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovai tai būtų darę.

33. Įvertinęs anksčiau paminėtus argumentus, teismas sutinka su ieškovės pozicija, jog šiuo atveju atsakovų žemės sklypui taikomų apribojimų apimtis turi būti nustatyta remiantis ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bet ir Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimais, kurie lemia, jog pagal šioje byloje pateiktus įrodymus sklype esančio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinė riba yra 5 metrai nuo kranto linijos (Aprašo 5.1.1 punktas), o vandens telkinių apsaugos zonos išorinė riba yra 100 metrų nuo vandens telkinio kranto linijos ir atitinkamai 95 metrai nuo pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos.

34. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu atsakovų atstovas teigė, kad Aprašo nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos vykdant specialiųjų žemės naudojimo sąlygų laikymosi kontrolę, tačiau teismas su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Aprašas reglamentuoja paviršinių vandens telkinių (išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias) apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus. Apraše nustatyti reikalavimai yra privalomi asmenims, rengiantiems teritorijų planavimo dokumentus, žemėtvarkos projektus, kitus dokumentus ir planus, kuriuose nustatomos teritorijų prie paviršinių vandens telkinių naudojimo sąlygos, bei asmenims, vykdantiems tokios veiklos valstybinę kontrolę (Aprašo 2 punktas). Aprašo nuostatos taip pat reglamentuoja konkrečius ir tikslius metrais nuo kranto linijos skaičiuojamus pakrantės apsaugos juostos ir apsaugos zonos išorinės ribos atstumus. Be to, pagal teismui pateiktus duomenis matyti, jog UAB „Gelmora“ geodezininkui 2008 m. birželio 26 d. atliekant sklypo kadastrinius matavimus ir rengiant žemės sklypo planą su jame įrašytomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis, buvo remiamasi atitinkamais Aprašo punktais. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje kilus šalių ginčui dėl atsakovų žemės sklype taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribų bei faktinio jų dydžio, šiai faktinei aplinkybei nustatyti aktualios ir aptariamo Aprašo nuostatos.

36. Iš atsakovų pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog žemės sklype anksčiau iš tiesų galėjo būti išgaunamos iškasenos, t. y. kasamas smėlis, žvyras. Ši aplinkybė yra konstatuota ir UAB „Kelprojektas“ parengtoje išvadoje, kurioje taip pat nurodoma, jog teritorija, kurioje buvo įrengtas ir veikė karjeras, yra rekultivuota į šiuo metu jame esantį vandens telkinį. Vis dėlto, susipažinus su atsakovų pateikta specialisto išvada matyti, jog esminis dėmesys rengiant šią išvadą buvo skiriamas siekiant nustatyti, ar šiuo metu sklype esančio vandens telkinio vietoje anksčiau buvo smėlio/žvyro karjeras. Šioje specialisto išvadoje nors ir nurodoma, tačiau nėra vertinama ta aplinkybė, jog per aptariamą vandens telkinį teka Babrūnės upelis. Teismo vertinimu, ši aplinkybė šiuo atveju yra esminė sprendžiant klausimą dėl galimybės taikyti Aprašo 11 punkto nuostatas. Nors Apraše tiesiogiai nėra įtvirtinta rekultivuoto į vandens telkinį karjero sąvoka, tačiau jame yra pateikta dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio sąvoka – tai techninėmis priemonėmis sukurtas paviršinis vandens telkinys, įrengtas iškasant daubą arba apipylimuojant tam tikrą teritoriją, bet nenaudojant hidroizoliacinių priemonių, apribojančių vandens telkinyje esančio vandens ryšį su gruntiniu vandeniu, bei neturintis tiesioginio ryšio su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu ar kanalu (kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras ar pan.). Taigi iš Aprašo 4 punkte pateiktų jame vartojamų sąvokų apibrėžimų matyti, kad rekultivuotas į vandens telkinį karjeras Aprašo taikymo prasme yra suprantamas kaip dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 166 patvirtintos Pažeistų žemių, iškasus naudingąsias iškasenas, rekultivavimo metodikos 9.3 punktas, pagal kurį rekultivavimas į vandens telkinį galimas tais atvejais, kai pažeistą žemę sudaro uždara nenuotaki dauba, kurios dugne kaupiasi arba gali kauptis paviršinio nuotėkio ir/ar gruntinis vanduo.

37. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad per atsakovų žemės sklype esantį vandens telkinį teka Babrūnės upė. Šią aplinkybę patvirtina tiek byloje esantys žemės sklypo planai, tiek specialisto išvada, tiek kiti byloje esantys įrodymai. UAB „Kelprojektas“ išvadoje nurodoma, kad į sklype esančio vandens telkinio pietrytinę dalį įteka ir iš vandens telkinio šiaurės vakarinės dalies išteka Babrūnės upelis, kuris prasideda ties Raguviškių kaimo apylinkėmis ir teka pietų, pietvakarių kryptimi linko Jokūbavo, o toliau vakarų kryptimi teka Kretingos ir Klaipėdos rajonų teritorijose ir yra kairysis Danės upės intakas. Upelis yra identifikuotas ir Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, jo ilgis pagal byloje pateiktus duomenis yra 14,2 km. Vadinasi, ginčo žemės sklype esantis paviršinis vandens telkinys turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu – Babrūnės upe. Tai reiškia, kad žemės sklype esantis vandens telkinys negali būti laikomas rekultivuotu į vandens telkinį karjeru Aprašo 11 punkto taikymo prasme. Teismo nuomone, atsakovų sklype esančiam vandens telkiniui turint tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu neišvengiamai padidėja neigiamų padarinių aplinkai atsiradimo rizika lyginant su ta rizika, kuri egzistuotų tuo atveju, jeigu paviršinis vandens telkinys būtų nepratekamas, pavyzdžiui, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Dėl šios priežasties rekultivuotame į vandens telkinį karjere Aprašo 11 punkto nuostatos leidžia sumažinti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ribas, jas sulyginant su pakrantės apsaugos juostos ribomis, o tai pagal Aprašo reikalavimus nėra leidžiama pratekamų vandens telkinių atveju. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, jog nustatant paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotį atsakovams priklausančiame žemės sklype, Aprašo 11 punkto nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

38. Apibendrindamas anksčiau nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovams priklausantis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), patenka į žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas.

Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte numatytų išimčių (ne)taikymo

39. Atsakovai savo atsikirtimus grindžia tuo, kad jų statiniams taikytina Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje numatyta išimtis, nes pirtis ir ūkinis pastatas pastatyti sodyboje ir savivaldybių ar jų dalių bendrajame plane numatytoje urbanizuoti teritorijoje kaime.

40. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje numatyta, kad draudimas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos netaikomas tais atvejais, kai statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime.

41. Visų pirma, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kompaktiškai užstatyta teritorija – tai didesnė kaip 5 ha užstatyta teritorija (pastatų, kiemų, aikštelių užimta žemė, kita tiesioginiam statinių eksploatavimui naudojama žemė), kurioje užstatymo tankis ne mažesnis kaip 20 procentų. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas su jame esančiais atsakovams priklausančiais pastatais yra Jokūbavo kaime, Kretingos rajone. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovų pastatai ir jų žemės sklypas yra kaimų kompaktiškai užstatytoje teritorijoje.

42. Antra, sodybos apibrėžimas yra pateiktas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų 2 straipsnio 55 dalyje, pagal kurią sodyba – tai vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ir su šių statinių, sodybos želdinių, sodo, daržo, aikštelių užimama žeme. Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra jokių gyvenamosios paskirties pastatų, jame pastatyti tik šioje byloje ginčo objektu esanti pirtis ir ūkinis pastatas. Be to, šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, kad žemės sklypas, kuriame yra ginčo pastatai, yra žemės ūkio paskirties. Remiantis Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, kuri minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama kaip nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti. Vis dėlto, kaip minėta anksčiau, šiuo metu žemės sklype nėra pastatyta jokių gyvenamosios paskirties pastatų. Be to, ūkininko sodybai įrengti turi būti išduotas leidimas statyti ūkininko sodybą (Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis), teisės aktų nustatyta tvarka parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybai įrengti. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovams priklausantys pastatai yra pastatyti sodyboje.

43. Trečia, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad urbanizuojamos teritorijos – tai savivaldybės ir vietovės lygmens bendruosiuose planuose numatomos kompaktiškai pastatais užstatyti teritorijos su inžinerinių komunikacijų koridoriais ir neužstatomais bendrai naudoti pritaikytais želdynais, viešosiomis erdvėmis ir valstybiniais miškais miestuose. Iš byloje esančio Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 „Dėl Kretingos rajono savivaldybės teritorijos ir jos dalies – Kretingos miesto bendrojo plano keitimo patvirtinimo“ patvirtinto Kretingos rajono savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas), taip pat Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. rašto matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į tris funkcines zonas – 1) vandens telkinių zona (H); 2) miškų ir miškingų teritorijų zona (M); 3) rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1). Iš Bendrojo plano matyti, kad atsakovams priklausantys statiniai, t. y. pirtis ir ūkinis pastatas, yra pastatyti žemės sklypo dalyje, kuri priskirta rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonai (Zr1). Iš byloje esančio Bendrojo plano aiškinamojo rašto (3 skyriaus 1 dalies 2 punktas) matyti, kad Kretingos rajono savivaldybės teritorija bendrajame plane skirstoma į neurbanizuojamas teritorijas bei urbanizuotas ir urbanizuojamas teritorijas. Šios teritorijos zonuojamos nustatant atskiras funkcines zonas. Funkcinės zonos išskirtos pagal vyraujančią pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį bei konkrečius teritorijos panaudojimo tikslus. Iš Bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.1.1 lentelės „Funkcinės zonos bendrajame plane“ matyti, kad rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1) yra priskirta prie neurbanizuojamų teritorijų. Vadinasi, atsakovų žemės sklype esantys statiniai, kurie pagal Bendrojo plano sprendinius yra rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonoje (Zr1), nepatenka į Bendrajame plane numatytas urbanizuoti teritorijas kaime, todėl atsakovų nurodyti argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

44. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams priklausantys statiniai nepatenka į kaimų kompaktiškai užstatytas teritorijas, taip pat nepatenka į Bendrajame plane numatytas urbanizuoti teritorijas, o ūkininko ūkio sodyba šiuo metu nėra įkurta, atsakovai nustatyta tvarka nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, darytina išvada, kad atsakovams negali būti taikoma Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje numatyta išimtis dėl pastatų statybos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos.

Dėl pastatų statybos neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto

45. Ieškovė savo reikalavimus šioje byloje grindžia ir tuo, kad pagalbinio ūkio pastatų statyba žemės ūkio paskirties žemėje galima tik ūkininko sodyboje. Siekiant statyti ūkininko sodybą, pagal teisės aktų reikalavimus atsakovams buvo būtina parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Kadangi atsakovai nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, statinių statyba ir šiuo aspektu nėra galima. Atsakovai su šiais ieškovės argumentais nesutinka ir teigia, kad jų žemės sklype statinių statyba leistina pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, o pats žemės sklypas tinkamai tvarkomas pagal patvirtintą Bendrąjį planą, todėl kaimo plėtros žemėtvarkos projektas statiniams statyti jiems nėra būtinas.

46. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte numatyta žemės savininkų ir kitų naudotojų pareiga naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. To paties įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus: tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties.

47. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintame Žemės naudojimo būdų turinio apraše nustatyta, kad kiti žemės sklypai, nepriskirti 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytiems žemės naudojimo būdams, kuriuose galima žemės ūkio veikla: žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir apdorojimas, ūkyje pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimas ir šių produktų realizavimas, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimas ir geros agrarinės bei aplinkosauginės žemės būklės išlaikymas. Šiuose sklypuose galimi ūkininkų sodybų ir žemės ūkio veiklai ar alternatyviajai veiklai reikalingi statiniai.

48. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkte nurodyta, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektas – tai vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas. Šių taisyklių 6.3 punkte nustatyta, kad vienas iš planavimo tikslų rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą yra ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti.

49. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad pagrindinė (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio, žemės sklypo naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Tai reiškia, kad tvarkydami žemės sklypą bei statydami jame pastatus, atsakovai yra saistomi ne tik Bendrajame plane numatytų sprendinių, bet ir anksčiau aptartų imperatyvių Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių nuostatų, kurių taikymą lemia pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis ir jo naudojimo būdas.

51. Kaip minėta anksčiau, pagal Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 patvirtintą Bendrąjį planą žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į rekreacinio naudojimo žemės ūkio zoną (Zr1), kuri yra viena iš Bendrajame plane numatytų žemės ūkio teritorijų rūšių, o rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1) yra priskirta prie neurbanizuojamų teritorijų. Bendrojo plano aiškinamajame rašte (2.5.3 dalis) nurodyta, kad Bendrojo plano sprendiniams įgyvendinti žemės ūkio paskirties žemėje reikalinga rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus (seniūnijų teritorijoms) ir žemės konsolidacijos projektus. Taigi Bendrajame plane, kuriuo remiasi atsakovai, aiškiai nurodyta, kad įgyvendinant jame numatytus sprendinius turi būti rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, todėl akivaizdu, kad vien Bendrojo plano sprendiniai šiuo atveju nėra pakankami. Be to, tokią pareigą lemia ir pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis ir jo naudojimo būdas bei su tuo susijęs Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Žemės naudojimo būdų turinio apraše, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklėse įtvirtintas reguliavimas. Kartu su dubliku pateiktame Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. Inspekcijai adresuotame rašte nurodoma, kad Bendrojo plano sprendiniais yra nustatytos atskiros zonos, kuriose ūkininko sodybai ar žemės ūkio veiklai reikalingi statiniai galėtų būti statomi kaimo plėtros žemėtvarkos projektu nustatytose vietose. Tame pačiame rašte nurodoma, kad žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nėra parengtų ir patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai neginčijo aplinkybės, kad jų žemės sklypui nėra parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas.

52. Atsižvelgdamas į anksčiau aptartus argumentus, teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad nesant teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, atsakovams priklausantis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, bei ūkinis pastatas pastatyti neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies bei Bendrojo plano reikalavimus.

Dėl viešojo intereso (ne)egzistavimo šioje byloje

53. Teismas nesutinka su atsakovų nurodytais argumentais, jog šioje byloje ieškovė tinkamai nepagrindė patikslintu ieškiniu ginamo viešojo intereso. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, nustačius viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, turi teisę kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

54. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010).

55. Šioje byloje ieškovė ginčija atsakovų surašytas deklaracijas apie statybos užbaigimą, kuriomis buvo deklaruotas pagalbinio ūkio paskirties pastato – pirties, bei ūkinio pastato statybos baigtumas, jų pagrindu atsakovai siekė tapti šių pastatų savininkais ir įregistruoti savo daiktines teises į šiuos pastatus. Ieškovės reikalavimai grindžiami tuo, kad minėti pastatai pastatyti pažeidžiant žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, t. y. patenka į paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną ir yra pastatyti nesilaikant privalomojo 50 metrų atstumo iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, be to, šie statiniai pastatyti žemės ūkio paskirties žemėje nustatyta tvarka neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto. Pažymėtina, kad pastatų statyba laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir draudimų, žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentų yra ne tik privatus, bet ir visuomenės interesas, todėl teisėtumas statybos teisiniuose santykiuose neabejotinai sudaro viešojo intereso dalį.

56. Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos ginamas viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos išskiriamos siekiant, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis. Taigi pastatų statyba nesilaikant privalomojo 50 metrų atstumo iki paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos šiuo atveju paneigia patį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų nustatymo tikslą, juolab, kad žemės sklype esantis vandens telkinys turi tiesioginį ryšį su Babrūnės upe.

57. Įvertinus paminėtas aplinkybes, negalima sutikti su atsakovais, jog Inspekcijos nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju nelaikytini viešojo intereso pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad nesilaikant privalomojo 50 metrų atstumo iki paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos šiuo atveju buvo pastatyti du pastatai, vienas iš jų (pirties pastatas) nuo pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos pastatytas vos 3 cm atstumu, kitas – tik 7,9 metro atstumu, nors privalomasis atstumas yra 50 metrų. Be to, pastatai pastatyti neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, todėl nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ir paneigiantys ieškovės teisę ginti viešąjį interesą.

Dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo

58. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnio 4 punkte vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama taip pat ir statybos procese, ir ne tik pastatant naują statinį ar rekonstravus pastatą, bet ir statant, t. y. galimas nuosavybės teisės atsiradimas ir į nebaigtą statyti statinį. Tačiau įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007).

59. Teismų praktikoje pažymima, kad deklaracija apie statybos užbaigimą kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018). Kitaip tariant, deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens (statytojo) pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2020).

60. Šioje byloje nustatyta, kad statydami pagalbinio ūkio paskirties pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte įtvirtintą draudimą statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, taip pat šiuos pastatus pastatė neturėdami nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei Bendrojo plano sprendinius. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas ieškovės reikalavimus tenkinti ir panaikinti šioje byloje ginčijamų Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 galiojimą.

Dėl atsakovų įpareigojimo kreiptis į VI „Registrų centras“ su prašymu išregistruoti deklaracijas

62. Pažymėtina, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą įforminimas ir, ją pateikus kartu su kitais dokumentais, statinio ir nuosavybės teisės įregistravimas Nekilnojamojo turto registre atliekamas siekiant išviešinti statinį ir statytojo nuosavybės teisę į jį, įgytą statybos (daikto pagaminimo) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-403/2020 27 punktas). Panaikinus šioje byloje ginčijamų deklaracijų galiojimą, jos nebesukelia teisinių pasekmių, todėl ir jų teisinė registracija viešame registre turi būti panaikinta.

63. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28 punkte nustatyta, kad prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ar pakeisti duomenis nekilnojamojo daikto registro įraše gali pateikti teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos, įstatymų nustatytais atvejais ginančios viešąjį interesą, arba bet kuris proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvis. Vadinasi, šiuo atveju pati ieškovė, kuri šioje byloje gindama viešąjį interesą pareiškė ieškinį dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo, turi teisę kreiptis į registro tvarkytoją su prašymu išregistruoti nuginčytų deklaracijų pagrindu atliktą teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad tokios pozicijos aptariamu klausimu laikomasi ir aktualioje teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1789-432/2022).

64. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė, kaip viešąjį interesą ginantis subjektas bei šios civilinės bylos šalis, gali kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl deklaracijų pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo, patikslinto ieškinio reikalavimas įpareigoti šiuos veiksmus atlikti atsakovus vertintinas kaip perteklinis, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

66. Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovės siekiamas materialinis teisinis rezultatas šioje byloje buvo patikslintu ieškiniu ginčijamų deklaracijų galiojimo panaikinimas, kuris išnagrinėjus bylą yra pasiektas visiškai. Nors teismas netenkina reikalavimo dėl atsakovų įpareigojimo kreiptis į VĮ „Registrų centras“ dėl deklaracijų teisinės registracijos panaikinimo, tačiau šis reikalavimas vertintinas tik kaip išvestinis ir perteklinis iš pagrindinio reikalavimo dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo požiūriu teismas vertina, kad teismo sprendimas yra priimamas ieškovės naudai, todėl atsakovai neįgijo teisės į šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra pateikta įrodymų apie ieškovės šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

67. Valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 112,50 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo už byloje pareikštus tris neturtinio pobūdžio reikalavimus ieškovė buvo atleista (225 Eur), taip pat lygiomis dalimis priteistinos 13,44 Eur teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 6,72 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

68. Plungės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl atsakovams priklausančio pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės perleidimo draudimo, paliktinos galioti iki Deklaracijų Nr. 1 ir Nr. 2 išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1 galiojimą.

Panaikinti 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1-1 galiojimą.

Panaikinti 2022 m. rugpjūčio 1 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (tik registruojama) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. ARCCR-100-220801-13766 galiojimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovų I. L. ir K. L. po 112,50 Eur žyminio mokesčio ir po 6,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Plungės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl I. L. ir K. L. priklausančio pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo – palikti galioti iki 2021 m. gegužės 19 d. ir 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijų apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją nusiųsti valstybės įmonei „Registrų centras“.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.