Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Skundas administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-1151-1128/2025

2025 m. rugsėjo 18 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Š., gimusios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos 2025 m. balandžio 25 d. nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato vyresnioji tyrėja 2025 m. balandžio 25 d. priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 493 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.

Nutarimas nutraukti administracinę teiseną priimtas, ištyrus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ajame policijos komisariate 2025 m. sausio 21 d. registruotą L. Š. pareiškimą, kuriuo skundžiami I. B. ir K. B. veiksmai, pasireiškę melagingų specialiųjų tarnybų iškvietimu laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2025 m. sausio 17 d., kuriais I. B. ir K. B. pranešė, jog L. Š. su savo sutuoktiniu skriaudė vaiką. Nutarime nurodyta, kad atlikus patikrinamuosius veiksmus nustatyta, kad I. B. ir K. B. girdėjo nuolat verkiantį vaiką, kurio verksmas jiems kėlė įtarimą, todėl, nežinodami priežasties, jie kvietė specialiąsias tarnybas, turinčias teisę patikrinti esamą situaciją. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2019 m. dėl verkiančio vaiko bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo tik du Bendrojo pagalbos centro kvietimai: vienu atveju priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesant nusikaltimo sudėties, kitu – patikrinus informaciją, ji nepasitvirtino.

Teismo posėdžio metu pareiškėja L. Š. palaikė skundą jame nurodytais motyvais ir paaiškino, kad į policiją kreipėsi, jog būtų ištirta B. kenkėjiška veikla, kuri tęsėsi nuo pat vaiko gimimo. B. buvo informuoti, kad šeimoje viskas gerai, tačiau jie toliau tęsė veiksmus. Po vieno iš išpuolių – policijos pareigūnų kvietimo dėl galimų vaiko teisių pažeidimų – ji norėjo rašyti pareiškimą, tačiau (duomenys neskelbtini) patikino, jog pasikalbės su K. B. kaip su kolega, kad namuose vaikas nėra skriaudžiamas, o verkimo priežastys yra kitos. Vis dėlto, tai padarė tik trumpalaikį poveikį, nes netrukus sulaukė kito išpuolio. Atvyko policija, greitoji pagalba. 2021 m. buvo atvejis, kai I. B. paskambino trumpuoju pagalbos numeriu 112 ir pranešė, kad apačioje verkia vaikas, nes šiam paliepta eiti į kambarį. Vaikui nurimus, maždaug po minutės, ji perskambino ir pasakė, kad pagalbos nereikia. Po to buvo gautas skambutis iš Vaiko teisių tarnybos specialisčių, kurios informavo, kad privalės atvykti patikrinti jų šeimos. Tarnybai paaiškino, kad I. B. tokių žodžių negalėjo girdėti, nes vaiko kambaryje vyko remontas, o vaikas miegojo jos ir sutuoktinio kambaryje. Šis pranešimas policijos registre nebuvo užfiksuotas. Be to, kartu su pareiškimu buvo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame, jos nuomone, aiškiai matyti viešosios tvarkos pažeidimas. Minėtame įraše fiksuotas svetimos moters įsibrovimas į automobilį ir mažamečio vaiko kalbinimas neatsiklausus tėvų. Pareiškimas buvo dėl visų kenkėjiškų veiksmų jų atžvilgiu, išdėstytas chronologine tvarka: apie Vaiko teisių atvykimus, tada apie I. B. išpuolį, po to apie pareigūnų atvykimus, kai B. buvo paaiškinta, jog nieko blogo nevyksta, tada apie I. B. skambutį ir galiausiai apie paskutinį iškvietimą. Pasak jos, B. buvo paaiškintos vaiko verkimo priežastys, tačiau jie ir toliau kvietė tarnybas, todėl tai turėtų būti vertinama kaip melagingi pranešimai. Melagingi pranešimai buvo ir dėl Vaiko teisių atstovo kvietimo, tačiau buvo atmestinai pasakyta, jog policija tokia informacija nedisponuoja, o pasikreipus į Vaiko teisių tarnybą, ši nurodė, kad tai policijos darbas. Policija, vertindama pareiškimą, susikoncentravo tik į vieną aspektą iš kelių. Ji mano, kad K. B., kaip (duomenys neskelbtini), turėtų išmanyti procesus ir suprasti, kad jeigu būtų nustatyti pažeidimai, vaikai iš jų šeimos būtų paimti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas, advokatas E. Kieras prašo skundą tenkinti, nutarimą naikinti bei bylą grąžinti institucijai atlikti tyrimą. Paaiškino, kad asmuo, neturintis specialių žinių, surašė faktines aplinkybes į skundą ir paprašė policijos pradėti administracinio nusižengimo bylą pagal tas aplinkybes. Nebuvo vertinamos skunde paminėtos aplinkybės bei neanalizuotas su skundu pateiktas vaizdo įrašas. Esą policija Vaiko teisių tarnybos duomenimis nedisponuoja, nors turėjo rinkti visus reikiamus duomenis, kad visapusiškai galėtų įvertinti pateiktą situaciją. Melagingų pranešimų pažeidimų vertinimo kontekste B. buvo ne kartą informuoti pačių institucijų, kad vaikui jokios grėsmės nėra. Jo vertinimu, incidentas prie automobilio su I. B. turėtų būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos sutrikdymas (ANK 481 straipsnis), todėl nutarimą prašo naikinti bei bylą grąžinti institucijai atlikti tyrimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Pagal ANK 569 straipsnio 2 dalį, įrodymus renka pareigūnai, atliekantys administracinio nusižengimo tyrimą. ANK 593 straipsnis reglamentuoja administracinius nusižengimus tiriančių pareigūnų įgaliojimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas išsamus tyrimo veiksmų sąrašas, kuriuos turi teisę atlikti administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai.

Nagrinėjamu atveju teismas, patikrinęs skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjos skundo argumentus ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato vyresnioji tyrėja išsamiai ir nešališkai ištyrus visas reikšmingas bylos aplinkybes, visus įrodymus įvertino jų visumoje ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad policijos pareigūnai buvo kviečiami melagingai, žinant, jog pagalba nereikalinga, o nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių I. B. ir K. B. tyčią pareiškėjos atžvilgiu veikti teisei priešingu būdu, atsakomybė pagal ANK 493 straipsnio 2 dalį negalima.

Administracinių nusižengimų kodekso 493 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicinos pagalbos ir kitų specialiųjų tarnybų iškvietimą žinant, kad pagalba nereikalinga. ANK 493 straipsnis saugo normalų priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicinos pagalbos ir kitų specialiųjų tarnybų darbą nuo piktybiškų, melagingų iškvietimų, eikvojančių tarnybų išteklius ir sudarančių prielaidas nukreipti jų dėmesį nuo iš tikrųjų įvykusių nelaimių, kilusių grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Šis administracinis nusižengimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia, t. y. suvokiant, kad specialiųjų tarnybų pagalba yra nereikalinga. Sprendžiant klausimą dėl aptariamo administracinio nusižengimo padarymo svarbu nustatyti, ar administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo suprato, jog kreipdamasis į policijos pareigūnus pateikia žinomai melagingus tikrovės neatitinkančius duomenis ir suvokia, kad kviečia policiją be priežasties ir tai atlieka sąmoningai (Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartis Nr. AN2-254-581/2024, Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis Nr. AN2-150-526/2023).

Byloje esantys duomenys liudija, kad nutarimas nutraukti administracinę teiseną priimtas, ištyrus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ajame policijos komisariate 2025 m. sausio 21 d. registruotą L. Š. pareiškimą, kuriuo skundžiami I. B. ir K. B. veiksmai, pasireiškę specialiųjų tarnybų iškvietimu laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2025 m. sausio 17 d. I. B. ir K. B. iškvietimus inicijavo todėl, nes girdėjo iš L. Š. buto sklindančius vaiko riksmus bei klyksmus.

Teismo posėdžio metu L. Š. atstovas advokatas patikslino skundo reikalavimus ir prašė nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą. Pažymėjo, kad institucija nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė bei neargumentavo savo sprendimo nutraukti administracinę teiseną. Su tokia pareiškėjos pozicija teismas neturi pagrindo sutikti, nes iš byloje esančio pareiškimo turinio matyti, kad L. Š. nurodytos aplinkybės bei paaiškinimai aiškiai siejami tik su I. B. ir K. B. veiksmais, kuriais jie kvietė specialiąsias tarnybas ir padavė skundus Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Teismo posėdžio metu L. Š. atstovas advokatas nurodė, kad pareiškimas buvo surašytas bendrai, nurodant faktines aplinkybes, kurių visumą pareigūnai privalėjo įvertinti. Jo manymu, būtent vaizdo įraše fiksuotas automobilyje įvykęs konfliktas tarp I. B. ir pareiškėjos sutuoktinio turi ANK 481 straipsnyje numatyto nedidelės viešosios tvarkos pažeidimo požymių. Tačiau pareigūnai vaizdo įrašo turinio nevertino bei nedidelės viešosios tvarkos pažeidimo požymių nenustatinėjo. Įvertinus pareiškimo turinį, pastebėtina, kad pareiškime vaizdo įrašo kontekstas aprašytas labiau kaip pagrindas K. B. melagingam anoniminiam pranešimui pagrįsti, nei pranešti apie dar vieną padarytą nusižengimą pareiškėjos atžvilgiu. Be to, vaizdo įrašo turinys plačiai neaptariamas, toliau pareiškime jis neanalizuojamas. Paskutinėje pareiškimo pastraipoje visos abejonės dėl administracinio nusižengimo kvalifikacijos pašalinamos, L. Š. nurodant, jog „galbūt juos galima kažkaip nuo tokio elgesio atgrasyti pateikus įspėjimą, nes už nuolatinius melagingus pranešimus <...> baudžia“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad L. Š. pareiškime aprašyti pažeidimo požymiai atitinka ANK 493 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimo sudėtį, todėl sutiktina su institucijos atsiliepime pateiktu argumentu, kad vaizdo įraše fiksuotos aplinkybės nėra reikšmingas aptarto nusižengimo požiūriu.

Be to, pareiškėja tvirtina, kad nebuvo įvertintas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateiktas vaiko situacijos vertinimo sprendimas bei neišreikalauti bylai reikšmingi dokumentai. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, šie teiginiai taip pat nėra vertintini kaip reikšmingi ANK 493 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo inkriminavimui. Minėti dokumentai bei reikalaujama informacija nėra aptarto nusižengimo sudėties įrodinėjimo dalykas, todėl institucija pagrįstai neišreikalavo ir netyrė Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos specialistės sprendimo.

ANK 569 straipsnio 4 dalis numato, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Taigi, tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateiktas vaiko situacijos vertinimo sprendimas, tiek neišreikalauti dokumentai, tiek vaizdo įraše užfiksuota medžiaga neturi įrodomosios reikšmės pagal ANK 493 straipsnio 2 dalį, kadangi ji nėra susijusi su tuo, ar minėtų asmenų pranešimai apie galimą smurtą buvo tikri ar melagingi jų pateikimo metu. Todėl teismas jo turinio ir nevertina.

Teismas taip pat pažymi, kad L. Š. neatimta galimybė kreiptis į atsakingas institucijas dėl ANK 481 straipsnyje numatyto nedidelio viešosios tvarkos sutrikdymo teisenos pradėjimo.

Sutiktina su institucijos atsiliepime pateiktų argumentu, kad nebuvo nustatyta jokių įrodymų, kad šie pranešimai buvo sąmoningai melagingi ar turėjo tikslą pakenkti. Pareigūnai nustatė tik du atvejus, kuomet adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo kviestos specialiosios tarnybos siekiant užtikrinti, kad vaikui šeimoje negresia pavojus: vienu atveju priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesant nusikaltimo sudėties, kitu – patikrinus informaciją, ji nepasitvirtino. Todėl laikytina, kad pareiškėjos nurodytas sistemingumo požymis nepasitvirtino.

Iš vyresniosios tyrėjos priimto I. B. paaiškinimo bei nutarimo matyti, kad tiek I. B., tiek K. B. girdėjo nuolatinį vaiko riksmą bei verksmą, kuris sukėlė pagrįstų abejonių dėl vaiko gerovės bei saugumo, todėl jiedu siekė, jog atitinkamos tarnybos patikrintų namuose esančią situaciją. Pati pareiškėja patvirtino, kad vaikas iš tiesų verkė: ji pareiškime nurodė, kad 2025 m. sausio 16 d. vakare, „dukra vėl užsikaprizino, nes nenorėjo eiti miegoti, pradėjo rėkti, verkti, bet tokia jau ji yra ir tada būna sunku ją nuraminti“. Kas be ko, pareiškėja teigė, kad kaimynams vaiko verksmo aplinkybės buvo paaiškintos, tačiau praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai ne visos aplinkybės būna išsamiai atskleidžiamos aplinkiniams. Todėl dažnai pasikartojančios aplinkybės, šiuo atveju vaiko riksmas bei verksmas, iš tiesų gali sukelti įtarimų kaimynystėje gyvenantiems asmenims ar vaiko gerovei bei saugumui negresia pavojus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato vyresnioji tyrėja 2025 m. balandžio 25 d. nutarime padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju I. B. ir K. B. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 493 straipsnio 2 dalyje sudėties, todėl jų atsakomybė pagal ANK 493 straipsnio 2 dalį negalima. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. balandžio 25 d. nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną yra motyvuotas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Esant visumai nurodytų aplinkybių, L. Š. skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

L. Š. skundo netenkinti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos 2025 m. balandžio 25 d. nutarimą palikti nepakeista.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.