- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 1A-148-86-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zenonas Birštonas (pirm.), Regina Pocienė, Virginija Švedienė
- Advokatai
- Viktoras Muravskis
Pranešėjas Zenonas Birštonas Baudžiamoji byla Nr. 1A-148/2011
1.2.14.1.2.2.; 1.2.28.4.; 2.4.6.3.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2011 m. vasario 17 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zenono Birštono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. N., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. N., remiantis Lietuvos Respublikos BK 38 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius ir baudžiamoji byla V. N. atžvilgiu nutraukta.
Paskirta V. N. baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N., vadovaujantis BK 38 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 str. 2 d, už tai, kad 2009-01-09 apie 20.50 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), paimdamas nuo A. P. veido A. P. priklausančius akinius, atvirai pagrobė 320 Lt vertės A. P. priklausančius akinius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-11-08 nuosprendį ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Apeliantas pripažįsta, kad paėmė nuo A. P. veido jam priklausančius akinius. Bet tai jis padarė ne tikslu juos pagrobti, o tam, kad nukentėjusysis pripūstų nuleistas jo automobilio padangas. Pažymi, kad tiek A. P., tiek liudytojai patvirtino, kad jis, nuimdamas akinius, sakė gražinsiąs akinius, kuomet A. P. pripūs jo automobilio ratą. Apelianto teigimu, jis buvo įsitikinęs, jog iš jo automobilio rato orą išleido A. P.. Tą patvirtino ir kiti liudytojai. Taip pat pažymi, kad be nuleistos padangos, jam buvo sugadinti galinių ratų ventiliai bei nuimta automobilio galinė apdailos juosta. Todėl jis buvo tikras, kad būtent dėl A. P. neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta žala ir todėl vietoje reikalavo, kad jis pašalintų jo veiksmų pasekmes. Tai, pasak apelianto rodo, kad jis neturėjo jokių savanaudiškų paskatų, neturėjo tikslo pagrobti A. P. akinių, o tik norėjo, kad pastarasis pripūstų nuleistas padangas. V. N., pateikdamas ištraukas iš konkrečių LAT priimtų apeliacinių nutarčių, teigia, kad atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kad A. P. pats padarė neteisėtus veiksmus; kad jis pagrįstai reikalavo padarytos žalos pašalinimo; kad akinių vertė 320 Lt; kad konfliktas truko neilgą laiką- apie 30 min., padarytina išvada, kad A. P. dėl apelianto savavališkų veiksmų nebuvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Tokiu būdu kilęs konfliktas neįgavo nusikalstamai veikai (savavaldžiavimui) būdingų požymių. Apelianto įsitikinimu, nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 str. l d. ir 178 str. 2 d., požymių baudžiamoji byla turi būti nutraukta ( BPK 3 str. 1d l p.).
Teismo posėdžio metu apeliantas V. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
V. N. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Pirmos instancijos teismas V. N. veiksmus kvalifikavo kaip atvirą vagystę pagal BK 178 str. 2 d. nepagrįstai. Vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Norint veiką kvalifikuoti kaip svetimo turo pagrobimą, būtina nustatyti objektyviuosius ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Subjektyvioji grobimo pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas, ir nori (siekia) jį neatlygintinai užvaldyti suprasdamas, kad turto savininkui ar teisėtam valdytojui bus padaryta turtinė žala. Kaip matyti iš bylos medžiagos V. N. nuėmė akinius, neturėdamas siekio jų neatlygintinai užvaldyti, jis paėmė akinius tam, kad būtų įvykdytas jo reikalavimas pripūsti padangas.
Teismo argumentas, kad V. N. paėmus A. P. akinius ir įsidėjus juos į savo kišenę, jo nusikalstama veika dar nebuvo baigta, kadangi A. P. reikalavo grąžinti akinius, šalia buvo kitų žmonių, todėl V. N. dar neturėjo galimybės pilnai disponuoti A. P. turtu, yra nepagrįstas, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, V. N. tikslo užvaldyti paimtų akinių neturėjo, todėl šiuo atveju apie vagystės baigtinumo momentą, t.y. galimybę disponuoti paimtu turtu, kalbėti nėra prasmės. Priešingai kaip pažymi teismas V. N. akinius iš A. P. paėmė tam, kad priversti pastarąjį įvykdyti jo reikalavimus pripusti padangas. Taigi akinių paėmimo tikslas buvo ne juos užvaldyti, o tam, kad įvykdyti V. N. pateiktus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai ir turi būti sprendžiamas veikos kvalifikacijos klausimas. Savavaldžiavimas, kurio metu paimamas svetimas turtas, nuo vagystės atribojamas kaltininko veiksmų tikslais ir motyvais, savavaldžiavimo metu kaltininkas turtą paima tam, kad įgyvendinti savo teisę ir priversti kitą asmenį atlikti veiksmus šią teisę įgyvendinant, tuo tarpu vagystės tikslai ir motyvai yra užvaldyti svetimą turtą ir gauti turtinės naudos. Pažymėtina, kad šiuo atveju svarbią reikšmę turi kaltininko tikslai ir motyvai turto paėmimo metu, o ne vėlesnėse stadijose.
Savavaldžiavimas yra nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Tikra teisė – tai realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Ginčijamos teisės vykdymas yra tuomet, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. N., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę.
Pagal BK 294 str. 2 d. atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Psichinės prievartos panaudojimas gali būti įvairūs grasinimai nukentėjusiajam. Taikant psichinės prievartos požymį kaip savavaldžiavimą kvalifikuojantį būtina atsižvelgti į tai, kad kaltininkas siekia priversti nukentėjusįjį įvykdyti jo prievolę ir taip įgyvendinti atitinkamą savo teisę. Kaip matyti iš bylos medžiagos V. N., paimdamas akinius iš nukentėjusiojo, grasina jų neatiduoti, jei pastarasis neįvykdys jo reikalavimo, t.y. nepripūs oro į jo automobilio padangas. Taigi objektyvios bylos aplinkybės rodo, kad šis grasinimas buvo realus, t.y V. N. iš tikrųjų siekė įbauginti A. P. ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas pretenzijas. Atsižvelgiant į tai, apelianto aiškinimas, kad jo savavališkais veiksmais nebuvo padaryta didelė žala A. P. teisėms ir teisėtiems interesams, todėl kilęs konfliktas neįgavo nusikalstamai veikai (savavaldžiavimui) būdingų požymių ir baudžiamoji byla turi būti nutraukta, yra nepagrįstas. Kaip minėta akinių nuėmimas ir grasinimo jų negrąžinti pateikimas, jei A. P. neįvykdys V. N. reikalavimo pripūsti padangas, vertintinas kaip psichinis smurtas. Pagal teismų praktiką savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstama veika ir kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 2 d., net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (2K -171/2005, 2K-464/2007, 2K-167/2008). Atsižvelgiant į tai V. N. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 294 str. 2 d.
Be to, savavaldžiavimas panaudojant psichinę prievartą yra baigtas nuo grasinimų pagarsinimo pačiam nukentėjusiajam, todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad V. N. paėmus A. P. akinius ir įsidėjus juos į savo kišenę, jo nusikalstama veika dar nebuvo baigta, yra nepagrįstas.
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog V. N. negrąžino akinių ir atvykus policijos pareigūnams tik patvirtina psichinės prievartos panaudojimą (kad grasinimai buvo realūs). Šiuo atveju akinių vertė turi reikšmę ne veikos kvalifikavimui, bet savavaldžiavimu padarytos žalos, t.y. civilinio ieškinio klausimo išsprendimui.
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad yra visos sąlygos V. N. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. ir nutraukti baudžiamąją bylą V. N. susitaikius su nukentėjusiuoju.
Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
nusprendė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti. V. N. veiką iš BK 178 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 294 str. 2 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.