Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Institucija, remdamasi aptartomis aplinkybėmis, pripažino, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 30 d. sprendimai Nr. 38-20401 ir Nr. 38-20402 dalyje dėl nuosavybės teisių į 0,23 ha ploto namų valdos žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) atkūrimo J. V. ir B. V. turi būti panaikinti, kadangi priimti, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Taip pat turi būti panaikinti ir nekilnojamojo turto registro įrašai apie daiktinių teisių įregistravimą J. V. ir B. V. į 0,23 ha ploto namų valdos žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Teigė, kad sprendimų neteisėtumą patvirtino skundą išnagrinėjęs Kauno apygardos administracinis teismas ir 2008 m. spalio 30 d. sprendimu patenkinęs pareiškėjos S. B. - skundą ir panaikinęs Alytaus apskrities viršininko 2005-05-30 sprendimą Nr. 38-20401 ir 2005-05-30 Alytaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 38-20402 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. V. ir B. V. į 0,2300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei panaikinęs 2007-07-25 įrašą nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) apie daiktinių teisių įregistravimą J. V. ir B. V. į 0,2300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)

Nurodė, kad sprendimų neteisėtumą nustatė ir 2010-03-10 Varėnos rajono apylinkės prokuratūra ikiteisminio tyrimo Nr. 55-2-00013-10 metu - „ginčijama situacija bei galima žala, atkuriant nuosavybės teises atsirado dėl neteisingai taikytų teisės aktų“.

Prokurorė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 19 str. numato, jog prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Įstatymo leidėjas nepateikia viešojo intereso sąvokos, tačiau teismų praktikoje viešasis interesas suprantamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Prokurorė atkreipė dėmesį, kad teisė inicijuoti teisminį procesą prokurorui suteikta viešojo intereso apsaugos tikslais, šia teise prokuroras negali naudotis vien siekdamas apginti privataus asmens interesus. Asmenų turtinių interesų gynimas, net ir konstatavus įstatymų pažeidimą, negali būti suprantamas kaip viešasis interesas, ginamas prokuroro jam įstatymo suteiktos kompetencijos ribose, kadangi viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų - dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę išimtis, nustatyta apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, interesus.

Prokurorė teigė, kad skundžiami administraciniai aktai liečia išimtinai S. B. turtinius interesus, kurie negali būti ginami prokuroro, pasitelkus viešojo intereso gynimo institutą. Duomenų, jog šioje situacijoje buvo pažeisti valstybės ar žymios visuomenės dalies interesai, kuriuos įstatymo jam suteiktomis viešojo intereso gynimo priemonėmis turi teisę ginti prokuroras, nenustatė.

Prokurorė sprendė, kad S. B. nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, ir savo galimai pažeistų teisių negynė per įstatyme numatytą laiką. Kadangi S. B. mėgino teisme apginti savo galimai pažeistas teises, prašydama panaikinti skundžiamus administracinius aktus, tačiau to jai nepavyko padaryti dėl praleistų terminų, laikė, jog S. B. savo teisę į teisminę gynybą yra realizavusi.

S. B. atstovas V. B. dėl Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės I. Zaikienės 2012 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 17.9.-877 „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“ pateikė skundą aukštesniam prokurorui.

1. Prokuroro teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., nustatančios, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenes ir valstybės teises bei teisėtus interesus, ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. nuostatų.

2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylų, ar ne, taip pat laikomasi pozicijos, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebūvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3291/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009 ir kt.).

Aukštesnė prokurorė teigė, kad tyrimo metu nesurinkta duomenų, kad S. B. pati negali tinkamai apginti savo teisių ar teisėtų interesų.

Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų bei kitų teisės aktų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Negalima tokia padėtis, kai Kauno apygardos administraciniam teismui nustačius, jog Alytaus apskrities viršininkas pažeidė teisę, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad skundas buvo paduotas, praleidus terminą, teisės pažeidimas ir neteisėti Alytaus apskrities viršininko sprendimai lieka galioti. Beje pati institucija, priėmusi ginčijamus sprendimus, patvirtino, jog šie administraciniai aktai yra neteisėti. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, ignoruojant teisę, teisėtumą ir teisingumą bei pamatinį principą, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisė, nebuvo apginti ne tik asmens (S. B.) teisėti interesai, tačiau ir valstybės interesas - teisėtai ir skaidriai vykdyti žemės reformą. Tai, kad prokurorai formalizuotais pagrindais atsisako ginti viešąjį interesą, diskredituojamas prokuratūros vardas, iškreipiama viešojo intereso samprata.

Nagrinėjamu atveju taikytinas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą. Asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos, t. y. bus apsaugotos teisinių santykių dalyvių teisėtai įgytos teisės - nagrinėjamu atveju disponuoti namų valda prie asmeninės nuosavybės teise įregistruoto gyvenamojo namo dalies. Neužtikrinus teisėtai įgytų teisių įgyvendinimo, kartu būtų menkinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis bei teise. Savo aktuose aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia - tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 1 d. įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama“. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1993-12-13 nutarime laikosi pozicijos, kad nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Žin., 1993, Nr. 70-1320). Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 str. 1 d. Pagal Konstituciją garantuojama nuosavybės apsauga. Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe. Taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, kurios saugomos pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000-07-05 nutarimas).

Įvertinus aptartas aplinkybes bei teisės principus, galima pagrįstai teigti, jog V. B. pateiktame skunde atskleidė viešojo intereso, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes ir kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, buvimą. Tai atitinka nuostatą, jog nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, butų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Iš to seka, kad prokurorai, matydami akivaizdžius teisės aktų bei LR Konstitucijos pažeidimus, privalėjo reaguoti ir kreiptis į teismą, kuris būtų galutinai sprendęs apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą.

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.

Atskirai pažymėtina, kad prokurorė visiškai nenagrinėjo skundo argumentų dėl pozicijos, kurios buvo laikytasi Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarime Nr. IX-1701 „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens atkūrimo sprendimo“ 2 straipsnyje, kuriame įtvirtinta prokuratūros pareiga ginti viešąjį interesą, kad priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Prokurorė nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija 2006-03-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K- 3-194/2006, kurioje LAT pažymėjo, jog faktas, kad viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, vienareikšmiškai yra pripažįstamas viešojo intereso pažeidimu. Taip pat visiškai buvo ignoruotos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvados, kuriomis V. B. skundas dėl teisės į tinkamą viešąjį administravimą buvo pripažintas pagrįstu. Seimo kontrolierius rekomendavo Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui dėl viešojo intereso gynimo inicijuoti sprendimo teismo tvarka priėmimą. Seimo kontrolierius, atlikęs išsamų tyrimą, konstatavo, kad teisės aktų reikalavimų priskirti valstybės išperkamai statinių eksploatacijai reikalingą žemę, bei galimybę į natūrinės žemės plotą įskaičiuoti tik paties pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą privatizuojamą namų valdos žemės plotą pažeidimas liko nepašalintas.

Seimo kontrolierius taip pat pažymėjo, kad iki 2010-07-01, vadovaujantis tuo metu galiojusia Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustačiusios, kad sprendimai dėl žemės įsigijimo, priimti, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, neiškilus ginčams, sprendimą galėjo tikslinti apskrities viršininkas, o iškilus ginčams sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos turėjo pareigą inicijuoti sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Taigi, iki 2010-07-01 institucijos turėjo pareigą pašalinti nustatytus pažeidimus. Tuo tarpu, pasikeitus teisiniam reguliavimui, tokios pareigos žemės reformą kontroliuojančioms institucijoms nebeliko, o visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, kad S. B. teisė privatizuoti arba nuomotis namų valdos, kurios bendraturtė ji yra, daliai eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį yra pažeista, visą namų valdos žemės sklypą privatizavus kitų namų valdos bendraturčių vardu, tuo tarpu sprendimų, kurių pagrindu nekilnojamasis turtas registruotas kitų asmenų vardu, teisėtumo ir nekilnojamojo turto registro duomenų panaikinimo klausimas spręstinas tik teismo tvarka, Seimo kontrolierius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 16 punktu, Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui siūlė inicijuoti sprendimo dėl viešojo intereso gynimo teismo tvarka priėmimą, nes Lietuvos A. T., formuodamas viešojo intereso sampratą teismų praktikoje, žemės reformos tinkamą vykdymą yra priskyręs prie viešojo intereso srities. Atkreipė dėmesį, kad LAT laikosi pozicijos, kai nuosavybės teisės, atkuriamos nesilaikant specialiųjų teisinį reglamentavimą nustatančių normų, yra pagrindas tokį privatizavimą pripažinti neteisėtu, nes viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti administraciniai aktai, kurie prieštarauja imperatyvioms Įstatymo normoms.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos skundas buvo paduotas Vilniaus 1- am apylinkės teismui pagal LR Generalinės prokuratūros buveinės vietą ir CPK nustatytu terminu. Vienok, Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos S. B. įgalioto asmens skundą, kadangi, kaip nurodoma nutartyje, skundas nėra teismingas Vilniaus miesto 1-am apylinkės teismui. Iš to seka, kad terminas skundu kreiptis į teismą terminas nebuvo praleistas. Tačiau, teismui pripažinus, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, jis turi būti atnaujintas, nes praleistas dėl objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių.

Remiantis aukščiau išdėstytu, pareiškėja teismo prašė:

2. Panaikinti LR Generalinės prokuratūros laikinai einančios Civilinių bylų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas S. V. 2012-04-26 nutarimą atmesti V. B. skundą ir palikti galioti Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės I. Zaikienės 2012 m. kovo 8 d. nutarimą Nr. 17.9.-877 „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones'“ ir panaikinti Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės I. Zaikienės 2012-03-08 nutarimą Nr. 17.9.-877 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir išspręsti klausimą iš esmės - kreiptis į administracinį teismą dėl Alytaus apskrities viršininko 2005-05-30 sprendimo Nr. 38-20401 ir 2005-05-30 sprendimo Nr. 38-20402 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. V., a. k. (duomenys neskelbtini) į 0,2300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir įrašų, apie žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.

3. Įpareigoti LR Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyrių iš naujo nagrinėti V. B. pateiktą skundą teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

5. Skundo padavimo data laikyti pirminio skundo išsiuntimo dieną.

Pareiškėjo atstovas adv. Ž. Rupšys posėdžio metu palaikė pareiškime nurodytas aplinkybes. vadovaudamasis LAT praktika, nes mano, kad ginčas tiesiogiai susijęs su viešu interesu.

LR Generalinė prokuratūra dėl pareiškėjos skundo pateikė teismui į bylą atsiliepimą nurodydama šiuos motyvus.

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2012 m. birželio 25 d. gautas Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. išsiųstas pranešimas Nr. 2-587-200/2012 „Dėl atsiliepimų į pareikštą skundą pateikimo“ kartu su S. B. skundu dėl Generalinės prokuratūros 1. e. Civilinių bylų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas S. V. 2012 m., balandžio 26 d. nutarimo Nr. 17.9.-1355. Teismo nustatytu terminu teikiame savo atsiliepimą į S. B. skundą, kurio reikalavimus ir motyvus laikome nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo naikinti skundžiama nutarimą.

Prokuratūros funkcijas apibrėžiančiame Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad be baudžiamojo persekiojimo funkcijų, prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina ir viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Taigi tam, kad tinkamai įgyvendintų funkciją ginti viešąjį interesą, prokuroras turi nustatyti dvi būtinas sąlygas: teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir tai, kad teisės aktų reikalavimų pažeidimu pažeidžiamas viešasis interesas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra teisinio pagrindo prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu.

Teismų jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog įstatymų leidėjas teisės aktuose nėra jai pateikęs viešojo intereso apibrėžimo, todėl jo egzistavimas turi būti nustatomas teismo kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau ABTĮ), paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004). Pripažįstama, kad viešasis interesas nėra tapatinamas vien tik su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu.

Teismai taip pat pabrėžia, kad vien prokuroro nuomonės, kad teisės akto pažeidimas turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ar visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, nepakanka, reikalaujant iš prokuroro įrodyti, kad objektyviai egzistuoja būtinybė ginti viešąjį interesą, bei nurodyti, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar kokiai konkrečiai jos daliai, įstatymų saugomiems teisiniams gėriams sukelia ar sukels skundžiamas aktas, bei koks yra ar bus šių pasekmių (žalos) pobūdis ir mastas.

Prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas, sprendimus priima savarankiškai ii vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu (Prokuratūros įstatymo 3 str. 2 d. ir 11 str. 2 d.) Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvados prokurorui yra rekomendacinio pobūdžio. Prokuroras savarankiškai atlieka tyrimą, vertina medžiagą, susijusią su galimai viešąjį interesą pažeidžiančiais sprendimais, taiko teisės normas, ir taip savarankiškai konstatuoja (ar nekonstatuoja) esant viešojo intereso pažeidimą. Nors galutinį viešojo intereso buvimą ir pažeidimo konstatavimą atlieka teismas, prokuroras yra pirminė šio proceso grandis ir pagal įstatymus bei suformuotą teismų praktiką prokurorui yra suteikta teisė spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę ar civilinę bylą, ar jo nėra.

Nors nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisiniai santykiai yra saistomi viešojo intereso apsaugos, tačiau nagrinėtu atveju atsižvelgus į teismų praktikos formuojamus išaiškinimus bei visapusiškai įvertinus faktinę situaciją, nenustačius ginčo dėl B. V. ir J. V. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą apskritai, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos į didesnį nei savininko valdytas žemės plotas, prokuroro procesiniuose sprendimuose buvo prieita išvados, kad skundžiamais administraciniais aktais 1/3 ginčo žemės sklypo dalies, reikalingos S. B. priklausančiai 1/3 daliai gyvenamojo namo su priklausiniais eksploatuoti, suteikimas nuosavybėn B. V. ir J. V. liečia išimtinai S. B. turtinius interesus, todėl Alytaus apskrities viršininko 2005 m. gegužes 30 d. sprendimų Nr. 38-20401 ir Nr. 38-20402 dalyje dėl B. V. ir J. V. nuosavybes teisių į 0, 2300 ha žemės sklypą Rudnios k., Varėnos rajone, atkūrimo ginčijimas teismo keliu nagrinėjamu atveju iš esmės reikštų S. B. interesų gynimą, kurie negali būti ginami prokuroro pasitelkus viešojo intereso gynimo institutą.

Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų - dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2008).

S. B. nebuvo apribotos jos konstitucinės teisės į teisminę gynybą. Pareiškėja mėgino teisme apginti savo galimai pažeistas teises ir kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti dalyje tuos pačius administracinius aktus, dėl kurių panaikinimo 2012 m. vasario 13 d. skundu ir 2012 m. kovo 26 d. skundu ginant viešąjį interesą į teismą prašė kreiptis prokurorą. Tačiau pareiškėjai to nepavyko padaryti, kadangi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad S. B. praleido ABTĮ 33 str. numatytą terminą kreiptis į teismą ir neprašė jo atnaujinti, 2010 m. sausio 18 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė. Vadovaujantis pozicija, kurios laikosi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. balandžio 26 d. prokuroro nutarime Nr. 17.9.-1355 pagrįstai laikyta, kad S. B. savo teisę į teisminę gynybą yra realizavusi, dėl ko mėginti dar kartą teismine tvarka apginti tas pačias teises prokuroras nebeturi reikalavimo teisės. Prokuroras neturi didesnės apimties teisių į teisminį galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimą nei jų turi pats teisinių santykių subjektas (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-1582-05 ir kt.). Taip pat 2012 m. kovo 8 d. nutarime Nr. 17.9.-877 atkreiptas dėmesys, kad pareiškėja jau nuo 2007 m. spalio mėnesio žinojo, kad nuosavybės teisės į žemę prie paveldėtų pastatų atkurtos tik jos broliui ir seseriai. Tačiau ji nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir savo galimai pažeistų teisių negynė per įstatyme numatytą laiką. Aplinkybė, kad S. B. į prokuratūrą dėl jos manomai pažeistų teisių kreipėsi praėjus daugiau nei 2 m. nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutarties, taip pat liudija apie pareiškėjos nepakankamą aktyvumą.

Nagrinėjamu atveju yra svarbi ir teismų praktika, suformuota Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-1576/2008. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų - ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Taip pat teismas pažymėjo, kad K. T. aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (K. T. 2004 tu. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d. nutarimu yra pripažinęs, kad Konstitucija neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti ir ginti ir asmens teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai.

LR Generalinės prokuratūros atstovė skundą prašė atmesti, kadangi pareiškėja neįrodė, kad prokurorai netinkamai ištyrė ar įvertino aplinkybes ir įrodymus.

Suinteresuoti asmenys J. V. ir B. V. taip pat pateikė teismui savo atsiliepimus dėl pareiškėjos skundo ir nurodė šiuos motyvus.

Iš byloje esančių duomenų seka, kad 1991-10-31 į Varėnos raj. Kaniavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl anksčiau savininkui V. V. priklausiusios nuosavybės grąžinimo trims įpėdiniams, kreipėsi J. V. Visi trys įpėdiniai J. V., B. V. ir S. B. (iki santuokos V.) prašė grąžinti 40 ha ploto žemės sklypą. Dėl nepakankamo kiekio duomenų apie savininko V. V. valdytą žemės plotą iki nacionalizacijos įpėdiniai kreipėsi ir į teismą prašydami nustatyti, jog miręs savininkas nuosavybės teise valdė 29,04 ha žemės sklypą. Šis juridinę reikšmę turintis faktas Varėnos raj. apylinkės teismo buvo nustatytas 1995-08-18 sprendimu. Pareiškėja dar iki nuosavybės teisų atkūrimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikė minėtai Agrarinės reformos tarnybai prašymą už jai priklausančią žemės sklypo dalį (9,68 ha) išmokėti kompensaciją. Tačiau vėliau pareiškėja savo nuomonę pakeitė ir pagal 2000-07-05 sutartį perleido nuosavybės teisę į jai atkurtos žemės sklypo dalį sūnui V. B. Taip pat, tie patys trys įpėdiniai pagal 1988-06-10 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą įgijo nuosavybės teises ir į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus esančius Rudnios k., Kaniavos sen., Varėnos rajone. Pagal įstatymo nuostatas įpėdiniai galėjo kartu ar atskirai įgyti nuosavybė teises ir į aplink gyvenamojo namo valdą suformuotą žemės sklypą, kurio dydis yra 0,23 ha. Tokia teise pasinaudojo tik du iš trijų įpėdinių, tai yra J. V. ir B. V., kurie tik 2005-07-25 įregistravo nuosavybės teises į minėtos valdos žemės sklypą. Pareiškėja S. B. dar 2004-08-23 sutikimu atsisakė jai priklausančios nuosavybės teisės įsigyti (ar atkurti) į dalį žemės sklypo suformuoto prie namų valdos. Šis teisinis faktas laikytinas sandoriu (CK 1. 63-64 str.), kuris nėra nuginčytas ir laikytinas teisėtu jos atsisakymu į jai įstatymo suteiktą teisę. Taip pat teismui nėra pagrindo jį laikyti niekiniu.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje. Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme 2010-01-18 priimta ir įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje Nr. A146-90/2010 tarp pareiškėjos, šioje byloje suinteresuotų asmenų, dalyvaujant viešojo administravimo subjektams. Minėtoje byloje teismas nustatė daug faktinių aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą, kad šie prejudiciniai faktai nėra nuginčyti ir teismui yra pagrindas jais remtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje nurodė, kad bylose, kuriose taikoma prejudicija (lot. praeiuducio - iš anksto nuspręstas) itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. CPK 182 straipsnio 2 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad kitoje civilinėje ar administracinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys. Kad galima būtų taikyti prejudicinio fakto taisyklę, nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Byloje dalyvaujančio asmens procesinė padėtis nesvarbi. Taikyti faktų prejudicijos taisyklę galima ir tais atvejais, kai kitoje byloje dalyvauja ne visi tie patys byloje dalyvavę asmenys. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba netgi būti skirtingas. Gali nesutapti ir kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje įrodinėjamas faktas, kitoje byloje galėtų būti laikomas prejudiciniu.

Pirmesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai pripažįstami prejudiciniais tik įsigaliojus teismo sprendimui ir praranda šią galią, jeigu pirmesnis teismo sprendimas yra panaikinamas. Todėl pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tokiu atveju, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

CPK 182 straipsnio 2 punktas, įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybę, tiesiogiai nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti dėl jų pasisakyta, ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, jog prejudicinę reikšmę turintys faktai, nustatyti kitoje byloje, turi būti užfiksuoti tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į bendrosios civilinės teisės bei civilinio proceso teisės teorijos pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą ieškinio sampratą, jų reikalavimų formulavimo bei teismo sprendimo turinio reikalavimų praktiką darytina išvada, jog bylai reikšmingi faktai, yra ir turi būti išdėstomi (dėl jų pasisakoma) ne sprendimo rezoliucinėje, o būtent motyvuojamojoje dalyje. Dėl to nukreipimas į kito teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes (prejudicinių faktų atveju) yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto reikalavimus.

Remiantis aukščiau nurodytu teismas daro išvadą, kad nei pareiškėja, nei jos vardu prokuroras jau nebeturi teisės kreiptis į teismą dėl pareiškėjos teisių pažeidimo, kadangi pagal šioje ir kitoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius faktus, pareiškėja pirmiausia, yra praleidusi terminus ginčyti administracinius teisės aktus, kuriais kitiems dviem įpėdiniams yra leista įsigyti nuosavybėn žemės sklypą idealiomis dalimis, esantį Rudnios k., Kaniavos sen., Varėnos rajone, kaip gyvenamojo namo valdą. Tuo pačiu pažymėtina, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareiškėjos praleistas terminas ginti savo pažeistas teises turi būti atnaujintas. Tokia išvada seka atsižvelgiant ir minėtą administracinę bylą. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, teismas daro išvada, kad nebėra teisinio pagrindo pareiškėjos reikalavimui patenkinti. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo remtis ir pareiškėjos skunde nurodytu teisėtų lūkesčių principu, kadangi ir jis galioja nustatyta laiką. Be to nė vienam iš teisės principų negali būti teikiamas pirmenybė neatsižvelgiant į kitus teisė principus. Ginčo atveju neegzistuoja ir negali egzistuoti formalus teisės aktų taikymas, kadangi kitaip būtų pažeistas teisingumo principas.

Šiandien vienareikšmiškai pripažįstama esant tam tikras privatinės teisės sritis, kur aiškiai išreikštas viešasis interesas. Todėl būtina atsižvelgti į viešąjį interesą nagrinėjant bylas, kylančias iš atitinkamų teisinių santykių. Tokios yra bylos, kylančios iš šeimos ir darbo teisinių santykių, taip pat bylos, kur šalis yra valstybė, socialiai silpni asmenys ir panašiai. Viešasis interesas nagrinėjant tokias bylas gali pasireikšti keleriopai:

1. numatant CPK jų nagrinėjimo ypatumus ir ribojant rungimosi principo įgyvendinimą jose, t. y. suteikiant teismui daugiau galių renkant įrodymus;

CPK yra numatytos abi galimybės. Viešojo intereso sąvoka reikalinga viešajam gyvenimui arba, kitaip tariant, žmonių tarpusavio sąveikai tvarkyti. Viešasis gyvenimas tvarkomas politiniais sprendimais. Todėl visų pirma politinis diskursas turėtų atskleisti, kaip suprantama viešojo intereso sąvoka. Viena vertus, ši sąvoka funkcionuoja teisės aktuose. Tačiau jokiame Lietuvos Respublikos įstatyme nėra pateiktas šios sąvokos apibrėžimas. Kita vertus, pakankamai konkretų viešojo intereso apibrėžimą formuoja ir pateikia teismų praktika bei teisės doktrina.

Plačiausiai viešojo intereso apibrėžimas skleidžiamas Lietuvos Respublikos K. T. nutarimuose. Juose teigiama, kad viešojo intereso įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Taip pat pripažįstama, kad tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei iškylantys konkretūs uždaviniai yra dinamiški ir kinta, todėl ir viešasis interesas yra kintantis ir dėl to gali būti labai įvairus net tos pačios visuomenės ribose.

Aiškinama, jog dėl šių priežasčių Europos žmogaus teisių doktrinoje yra įsitvirtinęs požiūris, kad įstatymo leidėjas gali nustatyti viešojo intereso ribas. Vienintelis reikalavimas, keliamas tokiam viešojo intereso apibrėžimui, yra jo realus pagrįstumas ir teisėtumas.

Viešasis interesas Konstitucinio Teismo nutarimuose yra apibūdinamas kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas (taip pat ir atskiro asmens), kuris yra grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis. Šios pamatinės visuomenės vertybės yra įtvirtintos, saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Jos apima tokius dalykus kaip visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir pan. Kadangi individualus asmens interesas taip pat yra Konstitucinė vertybė, tai viešasis interesas, kaip bendrasis interesas, privalo būti suderinamas su individualiu interesu. Šie du interesai bendrasis ir individualusis negali būti priešpriešinami. Taigi viešasis interesas yra Konstitucinio Teismo apibrėžiamas kaip bet koks asmens ar visuomenės ar visuomenės dalies interesas, kurio nepatenkinus būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, saugomos ir ginamos vertybės. Taip pat esama ir konkretesnių mėginimų jį apibrėžti (LR Gen. prokuroro 2006-01-19 įsakymas Nr. I-11 ,,Dėl metodinių rekomendacijų viešajam interesui ginti patvirtinimo“). Vis dėlto, net jeigu ši viešojo intereso sąvoka viešajame diskurse egzistuoja, funkcionuoja ir yra daugiau ar mažiau aiškiai apibrėžta, vis dar lieka galimybė paklausti, ar ji patenkina intuicijas dėl to, kokie dalykai turėtų ar neturėtų būti viešuoju interesu.

Visuomenė yra teorinė sąvoka. Ši sąvoka leidžia paaiškinti tam tikrus žmonių tarpusavio santykių reguliarumus ar ypatumus, tačiau visuomenės, bendrąja prasme, niekas nėra stebėjęs. Viskas, kas buvo stebėta atskiri žmonės. Išvados apie visuomenę yra daromos niekaip kitaip, kaip tik stebint, matuojant ir aiškinant atskirus ar sugrupuotus individus ir jų veiksmus. Neįmanoma nieko apie visuomenę pasakyti, kas nebūtų išvesta iš šio individų stebėjimo, matavimo ir aiškinimo. Dėl šios priežasties teigtina, kad ir viešasis interesas, net jei jį norėtumėme tapatinti su visuomenės interesu, negali nekilti iš atskirų visuomenę sudarančių asmenų interesų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d. nustato, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, jog prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas; prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Aptariamojo straipsnio 2 d. 7 p. įtvirtinta, jog prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kiti institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Prokuroro teises inicijuoti procesą ginant viešąjį interesą reglamentuoja CPK 49 str.

Pareiškėjos teisės galėtų būti ginamos tik tuomet kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo ir toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kadangi nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui ar jo įpėdiniams, o kitaip yra pažeidžiamas viešasis interesas.