Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau ir – Kauno apylinkės teismas, Apylinkės teismas) 2024 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 51 MGL dydžio (2 550,00 Eur) bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir R. P. paskirta galutinė sumažinta bausmė – 34 MGL, tai yra 1 700,00 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo dienos, tai yra nuo 2024 m. gegužės 29 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punktu, R. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės „BMW 5ER Reihe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskacija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos nuosprendžio esmė

1. R. P. nuteista už tai, kad ji 2024 m. gegužės 27 d. apie 12.20 val. (duomenys neskelbtini) sankryža vairavo automobilį „BMW 5ER Reihe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje, policijai nepranešė, iš įvykio vietos pasišalino, tačiau apie 14.35 val. atvyko į įvykio vietą ir jai alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0423 buvo nustatytas 1,90 promilių neblaivumas, tai yra, R. P. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

2.1. Skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos trukmę, Apylinkės teismas sprendė, kad kaltinamoji dalyvavo eismo įvykyje ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, po to vartojo alkoholį ir jai nustatytas neblaivumo laipsnis reikšmingai viršijo 1,51 promilių neblaivumą, automobilį vairavo naudodamasi jai suteikta specialia teise vairuoti transporto priemones, todėl siekiant užkirsti kelią tokio pobūdžio veikas daryti ateityje, įvertinus kaltinamąją bei jos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, taip pat kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad teisę vairuoti kaltinamoji buvo įgijusi pakankamai neseniai, tačiau naudodamasi ja įvykdė aptariamą nusikalstamą veiką, Apylinkės teismas nuteistajai uždraudė naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones 2 metus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad R. P. vairuota transporto priemonė nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė nuteistajai, ji pati teisiamojo posėdžio Apylinkės teisme metu patvirtino, kad būtent šiuo automobiliu naudojosi tik ji, skyrė R. P. transporto priemonės „BMW 5ER Reihe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos darymo priemonės, konfiskaciją.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei prašymai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios R. P. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistosios R. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tai yra, kad po eismo įvykio ji vartojo alkoholinius gėrimus, veikos kvalifikavimo, tačiau ginčija jai paskirtos baudos dydį, taip pat nesutinka su jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminu, konfiskavimo instituto taikymu. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, abejoti nuteistosios veiksmų teisiniu vertinimu, jokio pagrindo neturi, dėl to byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. P., visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino R. P. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, atsižvelgė į jos asmenybę apibūdinančius duomenis. Įvertinęs visas šias aplinkybes ir nenustatęs R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas jai už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą parinko švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė artimą minimaliam (BK 47 straipsnis 3 dalis 2 punktas), tai yra 51 MGL (2 550,00 Eur). Paskirta bausmė, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, iš tiesų yra švelni, todėl nėra pagrindo jos dar labiau mažinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

8. Dėl baudos sumokėjimo termino pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudos bausmė įvykdoma savanoriškai arba priverstinai, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Taigi, įstatymas numato dviejų mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą, nebent teismas nustato kitą laikotarpį.

9. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas nuosprendį, išaiškino R. P., kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Akivaizdu, kad Apylinkės teismas paskirdamas ilgesnį nei įstatyme numatytą dviejų mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą atsižvelgė į tai, kad šiuo metu nuteistosios finansinė padėtis yra sunki – ji neteko darbo, neturi nuosavo turto, gyvena socialiniame būste, taigi, Apylinkės teismo paskirtas 12 mėnesių terminas paskirtas baudai sumokėti yra proporcingas nuteistosios teisinei padėčiai ir nevaržantis jos labiau nei turėtų. Tokios trukmės baudos sumokėjimo termino savo apeliaciniame skunde neginčija ir pati nuteistoji, prašydama jai paskirtą baudą sumažinti, tačiau baudos sumokėjimo terminą nustatyti 12 mėnesių. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nustatyti ilgesnį, nei numatyta įstatymo, baudos sumokėjimo terminą. Kita vertus, tai neužkerta kelio nuteistajai BPK 362 straipsnio nustatyta tvarka, teismo paskirtam savanoriško baudos sumokėjimo terminui, kreiptis į skundžiamą nuosprendį priėmusį pirmosios instancijos teismą ir, pateikus jos sunkią materialinę padėtį patvirtinančius duomenis, prašyti nustatyti ilgesnį terminą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino (BK 68 straipsnis).

10. Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasi specialia teise, tai yra teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniame skunde neginčijamas šios baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jos taikymo trukme. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dvejiems) metams pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apeliantės padaryto nusikaltimo pavojingumą, jos asmenybę.

12. R. P. vairuodama automobilį pateko į eismo įvykį ir po jo vartojo alkoholinius gėrimus, jai nustatyta 1,90 promilės etilo alkoholio koncentracija. Apeliantė yra teisi teigdama, kad ji nėra teista ar bausta administracine tvarka už panašaus pobūdžio veikas, tačiau apeliantės argumentai, susiję su suvartoto alkoholio kiekiu, teigiant, kad jai buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis, dėl to jai buvo iškelta baudžiamoji byla, atskleidžia jos netinkamą požiūrį į padarytos veikos pavojingumą, kadangi lengvu neblaivumo laipsniu pripažįstamas toks neblaivumas, kuris viršija 0,40 promilės, tai yra nuo 0,41 promilės ir neviršija 1,5 promilės (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 126 straipsnis). Už lengvą neblaivumo laipsnį taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė, tame tarpe ir už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kurį R. P. ginčija savo apeliaciniame skunde prašydama aukštesniojo teismo panaikinti jai dėl to kaltinimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjama baudžiamoji byla nėra iškelta dėl to, kad nuteistoji pasišalino iš įvykio vietos ar jai buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis, nes kaip minėta, jei ji būtų pasišalinusi iš įvykio vietos blaivi arba po eismo įvykio jai būtų nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis, jai būtų taikoma administracinė atsakomybė. Tuo tarpu apeliantės akcentuojamą kaltės klausimą sukėlus eismo įvykį kelia tik ji pati, nes nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nei pačios apeliantės prie bylos medžiagos pridėtame administracinio nusižengimo protokole šis klausimas nekeliamas ir apeliantė dėl to kaltinama nėra. Be to, nors apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad iš eismo įvykio vietos nepasišalino, kadangi atvyko iškart paskambinus pareigūnams, pažymėtina, kad iš nuteistosios parodymų matyti, kad ji nuo baudžiamojo proceso pradžios laikėsi pozicijos, jog kontakto su kita transporto priemone nejuto ir negirdėjo, be to, paskambinus policijos pareigūnams ji iš pradžių melagingai tvirtino esanti Jurbarke ir tik vėliau, po ilgo laiko sutiko sugrįžti į įvykio vietą, kai jai buvo išaiškintos teisinės pasekmės. Vėliau teigė, kad buvo išvykusi į sodybą, kur vartojo alkoholį, galiausiai, teisme nurodė, kad alkoholį vartojo grįžusi į namus. Atvykusi į įvykio vietą, elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, savo kaltę neigė. Tik bylai pasiekus teismą ir susipažindinus nuteistąją su vaizdo registratoriumi užfiksuotais vaizdo įrašais, nuteistoji pripažino, kad kontaktą su kita priemone vis dėl to juto. Kaip matyti iš byloje esančių vaizdo registratoriumi darytų įrašų, ji netgi po eismo įvykio praėjus kuriam laikui, važiuodama atgal tuo pačiu keliu iš parduotuvės, nesustojo prie sankryžoje stovėjusio „VW Polo“ automobilio, su kuriuo pateko į eismo įvykį ir buvo visiškai abejinga eismo įvykio metu galimai kilusiems padariniams. Šiuo metu apeliantė nurodo, kad pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, tačiau sutiktina su Apylinkės teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nuteistosios gailėjimas ir prisipažinimas yra tik formalus, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog ji ne tik savo kaltę pripažino visiškai, tačiau ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi. Net teikdama apeliacinį skundą aukštesniajam teismui apeliantė akcentuoja ne tai, kad gailisi po eismo įvykio vartojusi alkoholinius gėrimus, tačiau dėl to, kad galimai pasišalino iš eismo įvykio. Pažymėtina, kad nuteistajai pirmuoju patikrinimu alkoholio kiekio matuokliu 14.38 val. buvo nustatytas net 2,00 promiles viršijantis neblaivumo laipsnis, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu Apylinkės teisme, ji tvirtino išgėrusi vos 3-4 stikliukus likerio ir pora butelių alaus iš vakaro. Šios pozicijos kaltinamoji laikosi ir teikdama apeliacinį skundą aukštesniajam teismui. Paminėtos aplinkybės ir šie nuteistosios teiginiai sudaro pagrindą abejoti kaltinamosios nurodomų aplinkybių nuoširdumu, juolab kad ir sau artimiems asmenims iš karto po įvykio ji nurodė, jog iš eismo įvykio vietos pasišalino, nes jai „būtų pripūtę“.

13. Kiekvienas įtariamasis, kaltinamasis turi teisę laikytis savo pasirinktos gynybinės pozicijos ir dėstyti įvykio versijas, tačiau nepasitvirtinus kaltininko teiginiams ir esant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, toks kaltininko pozicijos laikymasis parodo, kad asmuo rimtai nevertina savo veiksmų. Be to, pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde R. P. neginčija nuosprendžiu nustatytų faktų, savo kaltės, tačiau kaip jau minėta aukščiau, ir šiuo metu ji linkusi savo kaltę minimalizuoti, akcentuodama ne tas aplinkybes dėl kurių yra nuteista, tai yra, kad vartojo alkoholinius gėrimus po eismo įvykio ir jai nustatytą vidutinį neblaivumo laipsnį, tačiau tai, kad dėl sukelto eismo įvykio nėra kalta, iš jo nepasišalino, be to, teigia, kad jai nustatytas neblaivumo laipsnis buvo lengvas. Būtent šios aplinkybės atskleidžia apeliantės neatsakingumą ir jos pavojingumą. Teisėjų kolegija neabejoja, kad neteisėti apeliantės veiksmai, nors jais ir nebuvo sužaloti asmenys ar padaryta turtinė žala, galėjo sukelti didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties apeliantės sveikatai ar net gyvybei, to išvengta buvo tik laimingo atsitiktinumo dėka.

14. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Apylinkės teismo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones terminas yra neproporcingai per ilgas. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukelia apeliantei tam tikrų nepatogumų, tačiau pabrėžia, kad, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Nuteistoji aukštesnės instancijos teismo prašo jai specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą sutrumpinti iki 3 mėnesių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir R. P. asmenybei. Siekiant bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2 (dvejų) metų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, kuris, yra artimas minimaliam, kadangi 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje minimalus galimas terminas, kuriam gali būti atimta teisė vairuoti transporto priemones yra 1 (vieneri) metai, maksimalus – 5 (penkeri) metai, tačiau gali būti uždraudžiama naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones net iki 7 metų. Tuo tarpu R. P. prašomo skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 3 mėnesių laikotarpiui baudžiamoji teisė nenumato, o savo iniciatyva taip esmingai sumažinti baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą aukštesnės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo.

15. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad automobilis „BMW 5ER Reihe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, pagrįstai nutarė taikyti BK 72 straipsnio nuostatas. Nustatyta, kad transporto priemonė „BMW 5ER Reihe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė kaltinamajai, ji pati teisiamojo posėdžio metu Apylinkės teisme patvirtino, kad būtent šiuo automobiliu naudojosi tik ji. Šią aplinkybę patvirtina 2024 m. gegužės 28 d. VĮ „Regitra“ išrašas, kuriame nurodyta, jog automobilio „BMW 5ER Reihe“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) valdytojas-savininkas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo R. P. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad po eismo įvykio R. P. elgėsi nesąžiningai, kadangi suprasdama, kad dėl jos neteisėtų veiksmų automobilis, atsižvelgiant į tai, kad buvo įregistruotas jos vardu, galimai bus konfiskuotas, jau sekančią dieną po įvykio sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su savo motina, kuriai automobilį perrašė. Nors R. P. teismo posėdyje tvirtino, kad automobilį perrašė motinai, kadangi ši jį pirko už savo lėšas, o jai padarius nusikalstamą veiką, motina nenorėjo, kad nuteistoji šiuo automobiliu daugiau naudotųsi, šie argumentai laikytini apeliantės gynybine versija ir yra deklaratyvūs, kadangi transporto priemonė buvo priverstinai nutransportuota į saugomą automobilių stovėjimo aikštelę iš karto po įvykio ir R. P. šiaip ar taip nebuvo jokios galimybės minėtu automobiliu naudotis. Tuo tarpu toks staigus automobilio perrašymas šeimos nariui neturinčiam teisės vairuoti, automobiliu fiziškai nedisponuojant, neabejotinai įrodo sandorio fiktyvumą ir siekį išvengti automobilio konfiskacijos. Taigi, nagrinėjamu atveju R. P. priimdama sprendimus dėl automobilio valdymo ir naudojimo, prisiėmė atsakomybę ir už visus galimus neteisėto automobilio panaudojimo teisinius padarinius, tarp jų – šios transporto priemonės konfiskavimą, todėl automobilis buvo pagrįstai konfiskuotas, nes pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai R. P. paskyrė teisingą bausmės dydį, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminą ir tinkamai taikė turto konfiskavimą reglamentuojančias teisės normas. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.