- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-199-562-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-00093-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- Ž. K.
- Nukentėjusysis
- J. S., G. J.
- Advokatai
- Gytis Jonas Gutauskas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-562/2014
Teisėjas Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00093-2013-4
2014 m. kovo 20 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 187 str. 3 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu Ž. K. taip pat pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir Ž. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 64¹ str., šiuo teismo nuosprendžiu Ž. K. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jai paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 str. reikalavimais, Ž. K. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant Ž. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nuspręsta kardomąją priemonę palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Nuspręsta išieškoti iš Ž. K. nukentėjusiosios J. S. naudai 300 (tris šimtus) litų turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo G. J. naudai 100 (vieną šimtą) litų turtinės žalos atlyginimo, o Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 5552 (penkis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt du) litus 5 centus nukentėjusiųjų G. J. ir J. S. gydymo išlaidų.
Nuspręsta peilį, saugomą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus daiktinių įrodymų saugykloje, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti kaip menkavertį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. K. nuteista pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. už tai, kad ji 2013 m. sausio 9 d., apie 20 val. 20 min., viešoje vietoje, bendrame koridoriuje, prie buto Nr. 214, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažeisdama viešąją tvarką, t. y. ignoruodama elementarias elgesio taisykles ir demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, be jokios priežasties, iš buto Nr. 217, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsineštu peiliu, tyčia dūrė vieną kartą nukentėjusiajam G. J. į šlaunies dešinę pusę, tuo padarydama G. J. durtinę - pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje, ir tuo tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, padarydama nukentėjusiajam G. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Ž. K. taip pat nuteista pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji 2013 m. sausio 9 d., apie 20 val. 20 min., bute, esančiame Vilniuje(duomenys neskelbtini), tyčia dėl chuliganiškų paskatų peiliu dūrė vieną kartą nukentėjusiajai J. S. į nugarą, tuo padarydama nukentėjusiai J. S. durtinę - pjautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje, kas specialisto išvadoje konstatuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Ž. K. taip pat buvo kaltinama pagal BK 187 str. 3 d. už tai, kad ji 2013 m. sausio 9 d., apie 20 val. 20 min., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia dėl chuliganiškų paskatų peiliu dūrė vieną kartą nukentėjusiajai J. S. į nugarą, ir taip sugadino nukentėjusiosios J. S. megztinį - 300 Lt vertės, tokiu būdu sugadindama nukentėjusiajai J. S. priklausantį 300 Lt nedidelės vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, Ž. K. dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 3 d. išteisino, kadangi jos veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių.
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras Gedvydas Vaivada prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria Ž. K. išteisinta pagal BK 187 str. 3 d.; Ž. K. pripažinti kalta pagal BK 187 str. 3 d. ir paskirti jai 30 parų arešto, BK 64¹ str. pagrindu šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir ja subendrinti apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p., 140 str. 1 d., padarymą bei galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 mėnesiams; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtintais įrodymais, nevertino jų visumos, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai išteisino Ž. K.. Pasak apelianto, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nuosprendis Ž. K. atžvilgiu pakeistinas, panaikinant išteisinimą dėl BK 187 str. 3 d.
Prokuroras pažymi, kad BK 187 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos objektas - nuosavybė. Veika pasireiškia alternatyviai svetimo turto sunaikinimu arba jo sužalojimu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje taip pat pažymima, jog sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnį galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Pažymėtina, jog vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Pagal BK 187 str. 3 d. atsako tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės (kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos) svetimą turtą. Apeliantas pažymi, kad turto sunaikinimas ar sugadinimas yra materiali nusikalstama veika, todėl jai būtini įstatyme numatyti padariniai, t. y. turi būti sunaikintas ar sugadintas konkretus turtas. Be to, turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių padarinių. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia pasekmėms atsirasti. Pasak prokuroro, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Ž. K. veikė neapibrėžta tyčia, t. y. siekė padaryti bet kokį kūno sužalojimą (J. S.), taip pat būdama psichiškai sveika ir turėdama galimybę numatyti, kad dėl savo pavojingos veikos gali ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir sugadinti turtą (megztinį, buvusį ant nukentėjusiosios kūno). Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos, vertintinos kaip padarytos idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi, kadangi tuo pačiu veiksmu buvo pažeisti du valstybės saugomi gėriai, tai yra asmens sveikata bei nuosavybė. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad Ž. K. veikė neapibrėžta tyčia, todėl ji turi atsakyti pagal kilusius padarinius, šiuo atveju už sveikatos sutrikdymą ir už turto sugadinimą. Pasak prokuroro, konstatuotini du svarbūs momentai šioje byloje, pirma, kad buvo būtinasis priežastinis ryšis, tai yra smūgis peiliu, kuris tiesiogiai lėmė turto sugadinimą (jei nebūtų smūgio peiliu į kūną, nebūtų kilę padariniai, susiję su turto sugadinimu) ir antra, kilę materialieji padariniai (megztinio sugadinimas). Todėl apeliantas mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino Ž. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d. padarymo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Gedvydas Vaivada prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuteistoji Ž. K., jos gynėjas advokatas Gytis Jonas Gutauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Ž. K. taip pat buvo kaltinama pagal BK 187 str. 3 d. už tai, kad ji 2013 m. sausio 9 d., apie 20 val. 20 min., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia dėl chuliganiškų paskatų peiliu dūrė vieną kartą nukentėjusiajai J. S. į nugarą, ir taip sugadino nukentėjusiosios J. S. megztinį - 300 Lt vertės, tokiu būdu sugadindama nukentėjusiajai J. S. priklausantį 300 Lt nedidelės vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, Ž. K. dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 3 d. išteisino, kadangi jos veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių.
Apeliantas mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino Ž. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d. padarymo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje taip pat pažymima, jog sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnį galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje konstatuotini du svarbūs momentai, pirma, kad buvo būtinasis priežastinis ryšis, tai yra smūgis peiliu, kuris tiesiogiai lėmė turto sugadinimą (jei nebūtų smūgio peiliu į kūną, nebūtų kilę padariniai, susiję su turto sugadinimu) ir antra, kilę materialieji padariniai (megztinio sugadinimas). Todėl apeliantas mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino Ž. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d. padarymo.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisės reikalavimų požiūriu nėra pagrįsti.
Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad Ž. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d., sudėties.
Pagal BK 187 str. 3 d. atsako tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės (kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos) svetimą turtą. Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra materiali nusikalstama veika, todėl jai būtini įstatyme numatyti padariniai, t. y. turi būti sunaikintas ar sugadintas konkretus turtas. Be to, turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių padarinių. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia pasekmėms atsirasti.
Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu Ž. K. parodė, kad su nukentėjusiaisiais vartojant alkoholinius gėrimus, tarp jos ir nukentėjusiojo G. J. kilo konfliktas dėl negrąžinto mobilaus ryšio telefono. Tarpusavio konflikto metu, ji paėmė nuo virtuvinio stalo virtuvinį peilį ir peiliu dūrė G. J. į dešinės kojos šlaunį, o po to, peiliu dūrė J. S., tačiau į kurią kūno vietą, ji neprisimena. Taip pat negali pasakyti, kodėl būtent peiliu dūrė ( b. l. 131). Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Ž. K. neturėjo tikslo ar motyvo tyčia sugadinti J. S. vilkėtą megztinį. Norint asmenį baudžiamojon atsakomybėn patraukti pagal BK 187 str. 3 d., be objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, būtina nustatyti ir subjektyvųjį požymį - kaltę. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog bylos duomenimis nėra nustatytas Ž. K. nusikalstamas siekis bei tyčinė kaltė padaryti žalą J. S. priklausančiam turtui, nes nagrinėjamu atveju nusikalstamų veiksmų objektu buvo nukentėjusiosios J. S. sveikata.
Prokuroras nurodo, kad Ž. K. veikė neapibrėžta tyčia, t. y. būdama psichiškai sveika ir turėdama galimybę numatyti, kad dėl savo pavojingos veikos gali ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir sugadinti turtą (megztinį, buvusį ant nukentėjusiosios kūno).
Vertinant šias apelianto nurodytas aplinkybes, pažymėtina, kad kaltė yra asmens psichinis santykis su padaryta veika ir kilusiais padariniais. Be to, kaltė turi formą ir turinį. Kaltės turinys, t. y. daromos veikos pavojingumo suvokimo laipsnis ir galimų padarinių numatyto ribos, gali būti nevienodos. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį netiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Taigi netiesioginei tyčiai ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. Netiesioginė tyčia skiriasi nuo tiesioginės tuo, kad kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams. Jam tas pats, ar jie įvyks ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-428-2008). Nors prokuroras nurodo, kad Ž. K. veikė neapibrėžta tyčia, tačiau išsamiau nepagrindė netiesioginės tyčios buvimo Ž. K. veiksmuose, apsiribodamas vien tik šios kaltės formos konstatavimu. Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas nagrinėjamu atveju gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Nagrinėjamos situacijos atveju nusikalstamų veiksmų objektu buvo nukentėjusiosios J. S. sveikata.
Tai, kad prokuroras nurodo, jog yra nustatytas būtinasis priežastinis ryšis, tai yra smūgis peiliu, kuris tiesiogiai lėmė turto sugadinimą (jei nebūtų smūgio peiliu į kūną, nebūtų kilę padariniai, susiję su turto sugadinimu) bei kilę materialieji padariniai (megztinio sugadinimas), nepaneigia apylinkės teismo išvadų dėl išteisinimo pagrindų. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl šiuo atveju turi būti nustatyti visi baudžiamajame įstatyme numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys BK 187 str. 3 d. pavojingą veiką. Taigi, jeigu veikoje nėra bent vieno iš minėtų požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo išteisintosios kaltės klausimu daryti priešingas, negu padarė apylinkės teismas, išvadas. Nustačius, kad Ž. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d., sudėties požymių visumos, naikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.