Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. P. ir I. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams M. P. ir I. P. dėl teisės naudotis butu pripažinimo, raktų perdavimo, tretieji asmenys -Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarė O. Ž., Danske Bank A/S Lietuvos filialas, G. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo A. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų M. P. ir I. P. atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs ieškovo melagingai nurodomas faktines aplinkybes, nepagrįstai pripažino, kad yra grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nėra nei vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos;Ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis reikšdamas nepagrįstą ieškinį, ieškovo reikalavimo pagrindas ir ieškinio dalykas yra visiškai nesuprantamas. Net ir preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą, matyti, kad ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas;Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų ir nepagrindė būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas net nenurodė, kodėl atsakovams nuosavybės teise priklausančio buto ir garažo jie negali nuomoti ar perduoti naudotis kitiems asmenims ar atlikti kitus veiksmus pagal šeimos poreikius;Teismas nutartyje nemotyvavo ir visiškai nepasisakė, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrins galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą. Teismas tik šabloniškai konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog perleidus minėtus objektus tretiesiems asmenims, priėmus ieškovui palankų sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo A. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį butą su terasa, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini) areštą, uždraudžiant atsakovams disponuoti ir sudaryti nuomos, panaudos ar kitus sandorius dėl minėto buto ir garažo naudojimosi kitiems asmenims; leisti ieškovui naudotis, iki kol bus galutinai išnagrinėta civilinė byla, butu su terasa, esančiu (duomenys neskelbtini) ir garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovus per 3 darbo dienas perduoti raktus ieškovui nuo minėtų buto ir garažo. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovams M. P. ir I. P. sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini) nuomos, panaudos ar kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad perleidus aukščiau nurodytus nekilnojamojo turto objektus tretiesiems asmenims bei priėmus ieškovui palankų sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliantai skunde nurodė, jog nėra grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes, pasak apeliantų, šiuo atveju nėra nei vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.).

Susipažinus su byloje esančiais duomenimis matyti, jog atsakovai aukščiau minėtą turtą įsigijo 2015-04-27 pirkimo-pardavimo sutartimi ir šiuo metu yra teisėti turto savininkai. Kaip jau minėta, pateiktu ieškiniu ieškovas siekė, jog būtų pripažinta jam teisė naudotis butu su terasa ir garažu, esančiais (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti atsakovus perduoti buto ir garažo raktus. Savo reikalavimą ieškovas iš esmės grindė tuo, jog tarp jo ir atsakovų buvęs tam tikras susitarimas, kad net ir atsakovams nupirkus butą su garažu, ieškovas ir jo žmona galės toliau netrukdomai naudotis turtu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimo klausimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas – nustatoma tikimybė, ar gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, tačiau ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1241/2014; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2647/2013). Šiuo atveju net ir preliminariai vertinant ieškinio reikalavimo pagrįstumą matyti, jog aukščiau nurodyta ieškovo pozicija apie susitarimą su atsakovais nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais, todėl spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turėjo suabejoti dėl reikalavimo pagrįstumo ir galimybės tenkinti ieškinį. Be to, atskirajame skunde apeliantai patvirtino, jog nei rašytinių, nei žodinių susitarimų su ieškovu ar jo žmona nebuvo ir nėra; tokių susitarimų taip pat nenumatyta ir 2015-04-27 pirkimo-pardavimo sutartyje.

Pažymėtina ir tai, jog pagal formuojamą teismų praktiką teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios neprieštarautų ekonomiškumo principui, reikalaujančiam, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Ginčijamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovo prašymas uždrausti atsakovams disponuoti butu ir garažu yra nepagrįstas ir jam tenkinti nėra teisinio pagrindo, nes būtų nepagrįstai suvaržytos nekilnojamojo turto teisėtų savininkų teisės į nuosavybę. Dėl nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismas uždraudė atsakovams M. P. ir I. P. tik sudaryti buto ir garažo nuomos, panaudos ar kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikytas nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė savo pozicijos, kad uždraudimas sudaryti turto nuomos, panaudos ar kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis nepažeis atsakovų, kaip teisėtų turto savininkų, teisių ir teisėtų interesų. Be to, sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog teismo nustatytas draudimas sudaryti „kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis“ yra neapibrėžtas ir nėra aišku, kokie sandoriai turimi omenyje, kadangi „kitais sandoriais“ galėtų būti laikomas ir turto pirkimas ar pardavimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, jog pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra nepagrįstai ir neproporcingai suvaržytos apeliantų, kaip teisėtų turto savininkų, teisės ir interesai.

Taip pat sutiktina su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir visiškai nepasisakė, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrins galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovo argumentas, kad atsakovai negyvena ginčo bute ir gali jį išnuomoti ar kitaip perleisti, nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais ir tėra niekuo neparemta ieškovo nuomonė. Dėl nurodyto, pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas manyti, kad perleidus minėtus objektus tretiesiems asmenims, priėmus ieškovui palankų sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas, yra nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pateiktu ieškiniu ieškovas neginčija atsakovų nuosavybės teisės į turtą bei turto perleidimo sandorio, todėl tam tikrų apribojimų nustatymas atsakovams nuosavybės teise priklausančiam turtui prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantų atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – uždraudimo atsakovams M. P. ir I. P. sudaryti buto (duomenys neskelbtini) ir garažo (duomenys neskelbtini) nuomos, panaudos ar kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis – naikintina, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžiant iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visa apimtimi.