Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 7 d.; b. l. 68), byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. liepos 20 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 25, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Tačiau iš bylos duomenų (b. l. 18) nustatyta, kad N. I. kamerų tipo patalpoje Nr. 25 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. birželio 25 d. ir nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. liepos 20 d. (toliau ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, jam atliekant bausmę kameroje Nr. 25.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. birželio 25 d. ir nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. liepos 20 d. buvo paskirtas į kameros tipo patalpas Nr. 25, patalpų plotas 12,84 kv. m, juose įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpose teko 4,28 kv. m (12,84/3) ploto (b. l. 18, 19).

Pareiškėjas skunde teigia, kad kameroje virš lango buvo dideli plotai pelėsio, sienos dėmėtos, aplink tualeto duris sienų tinkas sutrūkinėjąs, vietomis nuo sienų atsilupę dažai, lubose yra penkios skylės, sienų ir grindų plytelės išdužę.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas), Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovo atstovas atsiliepime teigė, jog vadovaujasi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) reikalavimais ir užtikrina, kad šiltuoju metų laiku bendrabučio tipo patalpose oro temperatūra būtų 18 °C - 28 °C, šaltuoju metų laiku gyvenamųjų patalpų oro temperatūra ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu būtu 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku 0,15 m/s, šaltuoju – 0,05 – 0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Teigė, jog kamerų tipo patalpų Nr. 25 sanitarinis mazgas yra tvarkingas ir atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Uždarosios zonos kameros ventiliuojamos atidarius langus. Paaiškino, jog vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 37 punktu patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykle, valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių sanitariniuose mazguose, miegamuosiuose ir kitose bendro naudojimo patalpose atmestini.

Atsakovės atstovas skunde nurodė, jog remontas baudos izoliatoriaus kamerose buvo atliktas 2009-2010 metais, pagal remonto atlikimo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76 reikalavimus, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kameros Nr. 25, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būklę vertinamuoju laikotarpiu. Todėl konstatuotina, jog atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kameros tipo patalpų Nr. 25 sienos dėmėtos, aplink tualeto duris, sienų tinkas sutrūkinėjąs, vietomis nuo sienų atsilupę dažai, lubose yra penkios skylės, sienų ir grindų plytelės išdužę, pareiškėjo teisė į techniškai tvarkingas bei prižiūrimas patalpas (Higienos norma HN 134:2015 12 punktas) buvo pažeista.