Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, kurios įvykdymo terminas nustatytas – per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš T. L. priteista nukentėjusiajam D. A. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš T. L. priteista 217,28 Eur proceso išlaidų (antrinės teisinės pagalbos) valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. L. nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 22 d. apie 21.00 val. kieme, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), nežymiai sutrikdė mažamečio D. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) sveikatą, kai tyčia sugriebė mažametį už drabužių krūtinės srityje bei kaklo ir, pirštais spausdamas kaklą, kita ranka kelis kartus smūgiavo mažamečiui per galvą – momeninę galvos bei pakaušio sritis, ir taip smurtaudamas dėl mažiausiai vienu trauminiu poveikiu padarytos poodinės kraujosruvos kaklo dešinėje pusėje, nežymiai sužalojo nukentėjusįjį D. A. ir sukėlė jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.2. Teismas nuosprendyje nurodė kai kuriuos teiginius, kurie niekaip negali įtakoti skiriamos bausmės dydžio, nes tai lemia padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme numatytai normai (BK 140 straipsnio 3 dalis), todėl teismo nurodyti teiginiai apie nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kilusius padarinius, nusikaltimo sunkumą (nesunkus), apie tai, kad veika tyčinė, smurtinė, jų nesusiejus su šios konkrečios bylos aplinkybėmis, yra pertekliniai ir bereikšmiai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Nuteistojo T. L. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylą, apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį nuteistajam T. L., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, sprendimą tinkamai motyvavo, todėl gynėjo skundas dalyje dėl T. L. paskirtos bausmės sušvelninimo BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti nuteistojo gynėjo skundą dalyje dėl proceso išlaidų (217,28 Eur už nukentėjusiajam D. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą) išieškojimo iš nuteistojo T. L. valstybės naudai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas ir šios proceso išlaidos iš nuteistojo T. L. neišieškotinos (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

5. Skundžiamu nuosprendžiu T. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, už kurį baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas T. L. paskyrė 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą. Už nesunkaus nusikaltimo padarymą įstatymas numato galimybę skirti baudą nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas T. L. paskyrė pačią švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir nustatė mažiausią įstatyme numatyta baudos už nesunkaus nusikaltimo padarymą dydį.

6. Baudžiamasis įstatymas nustato principinę taisyklę, pagal kurią už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veikia padarytą žalą veiki (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99-511/2018).

7. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

8. Įstatymų leidėjas, siekdamas įgyvendinti kiekvieno kaltininko teisę į teisingą bausmę ir sukurti teisingos bausmės paskyrimo prielaidas, įtvirtino ir išimtinę bausmės švelninimo taisyklę, kuri suteikia teismui teisę parinkti bausmės rūšį ir (arba) jos dydį vadovaujantis teisingumo principu. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018 ir kt.).

9. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam T. L. parinkdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė, atsižvelgė į bausmės paskirtį bei jos skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose. Nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nustatyti mažesnį nei įstatyme numatytas baudos bausmės už nesunkų nusikaltimą dydis, kaip yra prašoma gynėjo skunde, nėra pagrindo.

10. Nesutiktina su skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai vadovavosi bausmės skyrimo pagrindais, neįsigilino į padarytos veikos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo turtinę padėtį ir pan. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. L., atsižvelgė bei įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį – padarytas nesunkus nusikaltimas, veika tyčinė, smurtinė; į kilusius padarinius; į nuteistojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, į tai, kad jis neteistas, nebaustas administracine tvarka; į jo šeiminę bei turtinę padėtį; į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens (D. A. smurtas nuteistojo sūnaus atžvilgiu) elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nepagrįstai skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo paminėtos aplinkybės niekaip negali įtakoti skiriamos bausmės dydžio T. L., jog jos yra, perteklinės, bereikšmės ir pan. Kaip minėta, teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, privalo vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, kuriais, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas šioje byloje ir vadovavosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, nuteistajam už aptariamo nusikaltimo padarymą skirdamas pačią švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą ir nustatydamas mažiausią įstatyme numatyta baudos bausmės už nesunkaus nusikaltimo padarymą dydį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, T. L. už BK 140 straipsnio 3 dalyje padarytą nusikaltimą paskirta galutinė bausmė – 2 500 Eur bauda, atsižvelgus tiek į aptariamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę, nėra aiškiai per griežta ar prieštaraujanti teisingumo principui. Pagrindo taikyti išimtį – BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam mažesnę baudą gynėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

11. Pažymėtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikalstamos veikos prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis – nusikalstamos veikos esmė, kėsinimosi dalykas ir jo vertingumas, veikos padarymo būdas, vieta, kilę padariniai ir kt. Šioje byloje T. L. pasikėsino į nukentėjusiojo mažamečio (gim. (duomenys neskelbtini).) D. A. sveikatą, jo atžvilgiu panaudojo gana intensyvų fizinį smurtą – sugriebė mažametį už drabužių krūtinės srityje bei kaklo ir pirštais spaudė kaklą, kita ranka kelis kartus smūgiavo mažamečiui per galvą – momeninę galvos bei pakaušio sritis, ir taip smurtaudamas padarė poodinę kraujosruvą kakle – nežymiai sužalojo nukentėjusįjį D. A. ir sukėlė jam fizinį skausmą. Dėl T. L. panaudoto smurto nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą, kuri pirmosios instancijos teismo įvertinta 500 Eur, lankėsi psichologo konsultacijose (25 b. l.). Be to, fizinis smurtas panaudotas viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, kitų mažamečių vaikų akivaizdoje: įvykį matė paties nuteistojo mažametis sūnus M. L. (1 t., b. l. 127-130) bei mažametis G. A. (1 t., b. l. 138-142). Negalima neįvertinti ir nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdinančių požymių – jo elgesio po nusikalstamos veikos padarymo: nepadėjo išaiškinti nusikaltimo, davė nenuoseklius parodymus (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusįjį D. A. tik suėmė už drabužių, nestipriai ir nedaug patempė link šone stovėjusio sūnaus M. L. ir iš karto paleido; nemano, kad tuo patempimu galėjo sužaloti D. A. (1 t., b. l. 170-171); teisme parodė, kad sugriebė nukentėjusiajam D. A. už kaklo, suspaudęs už kaklo jį truputi papurtė, tačiau kaip ir ikiteisminio tyrimo metu neigė sudavęs jam smūgius (2 t.,. b. l. 29) (šios aplinkybės įrodytos kitais bylos įrodymais)). Tai rodo, jog nuteistasis savo elgesio nevertino kritiškai, o siekė švelninti savo padėtį bei atsakomybę už atliktus neteisėtus veiksmus. Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kad nukentėjusiajam jis būtų atlyginęs bent dalį priteistos neturtinės žalos. Nors nuteistojo T. L. gynėjas skunde akcentuoja, kad neteisėtai elgėsi pats nukentėjusysis D. A., kuris vartojo fizinį smurtą prieš nuteistojo T. L. sūnų ir taip išprovokavo T. L., tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo ši aplinkybė buvo įvertinta ir pripažinta T. L. atsakomybe lengvinančia aplinkybe (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens (D. A. smurtas nuteistojo sūnaus atžvilgiu) elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)), kas, kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, suponavo pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl švelniausios sankcijoje numatytos bausmės rūšies ir mažiausio jos dydžio skyrimo T. L.. Vien ši aplinkybė, įvertinus ją visų pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, nesuponuoja išvados dėl mažesnio veikos ir/ar nuteistojo asmenybės pavojingumo ir negali būti vertinama kaip ypač švelninanti nuteistojo padėtį BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste.

12. Minėtų nuostatų taikymo nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjo dėstomos aplinkybės kad T. L. padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio, jis seniūno yra teigiamai charakterizuojamas, gyvena faktinėje santuokoje su S. V., kuri yra bedarbė, su ja augina du mažamečius sūnus, taip pat akcentuojama nuteistojo sunki turtinė padėtis ir pan., tai nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Nors bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad nuteistojo T. L. turtinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga (registruotas Užimtumo tarnyboje, gauna nedideles socialines išmokas, šeima yra išsimokėtinai įsigijusi gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais, augina du mažamečius vaikus), tačiau akcentuotina, kad T. L. yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurie rodytų, jog jis šiuo metu negali dirbti (iš nuteistojo gynėjo pateiktų medicininių išrašų matyti, kad T. L. dėl pilvo raumens skausmų į gydymo įstaigą kreipėsi 2020-06-03, o nuo 2020-06-04 iki 2020-06-17 gydėsi ambulatoriškai (2 t. b. l. 56, 57); duomenų, kad jis šiuo metu turi sveikatos problemų dėl kurių negalėtų dirbti, nėra), iki veikos padarymo T. L. dirbo, be to jis vykdo individualią veiklą. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį ir jam nustatė šešių mėnesių baudos sumokėjimo terminą. Be kita ko, paminėtina, kad esant nuteistojo prašymui, nuosprendį priėmęs teismas nuosprendžio vykdymo metu nustatęs, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo pasikeitė tam tikros aplinkybės, dėl kurių nuteistajam sudėtinga sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą per teismo nurodytą terminą, gali svarstyti klausimą dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo (BPK 362 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso V skyrius).

13. Pažymėtina, kad bausmė turi užtikrinti specialiąją ir bendrąją prevenciją, sukelti kaltininkui pasekmes, kad jis realiai įvertintų padarytą nusikalstamą veiką ir žalą, bei ateityje darytų tinkamas išvadas, atgrasytų daryti naujas nusikalstamas veikas. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti T. L. skiriant straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – minimalaus dydžio baudą. Byloje nenustačius išimtinių aplinkybių, mažinančių padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ar susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, konstatuotina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos T. L. netaikytinos, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nuteistajam skirtinos bausmės yra teisinga, padaryta išsamiai įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.

15. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo T. L. priteista 217,28 Eur proceso išlaidų valstybei argumentuodamas tuo, kad nuteistojo turtinė padėtis yra sunki. Teisėjų kolegija šį prašymą pripažįsta pagrįstu.

16. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas.

17. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme mažamečio nukentėjusiojo D. A. interesus atstovavo įgaliotoji atstovė advokatė Vaiva Savickienė. Advokatė V. Savickienė pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam D. A. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, išlaidų suma yra 217,28 Eur (2 t., b. l. 20). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmiau aptarti bylos duomenys rodo, jog nuteistojo T. L. turtinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga (aptarta nutarties 15 punkte), į tai, kad nuteistasis dar turi atlyginti nukentėjusiajam D. A. priteistą neturtinę žalą, sprendžia, kad yra pagrindas išlaidų už nukentėjusiajam D. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo T. L. valstybei nepriteisti, todėl Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu

nutaria:

nuteistojo T. L. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 19 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo T. L. priteista 217,28 Eur proceso išlaidų (antrinės teisinės pagalbos) valstybei ir šių išlaidų iš T. L. nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.