Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui M. M. ir jo atstovui advokatui Aleksander Višnevski bei atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI, Inspekcija) 2015-03-16 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-155 dalyje dėl: apskaičiuotų 18488,54 Lt palūkanų, t. y., už 2010 metus - 5157 Lt, 2011 metus - 4896 Lt, 2012 metus 4223,54 Lt, 2013 metus - 4212 Lt; komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorio, pagal kurį apmokestintos gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos 166830,25 Lt (174000 Lt - 7169,75 Lt); buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorio, pagal kurį apskaičiuota 61666,25 Lt (182000 Lt - 120333,75 Lt) pajamų, apmokestinamų 15 proc. GPM tarifu; nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo apmokestinamųjų pajamų 197537,75 Lt (450000 Lt - 252462,25 Lt); atitinkamai panaikintoms sprendimo dalims sumažinant apskaičiuotą GPM sumą, GPM delspinigius ir GPM baudą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-06-15 sprendimą Nr. 68-108; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015-09-07 sprendimą Nr. S-161(7-153/2015).

Skunde teigiama, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų yra neteisėti ir nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal 2009-02-05 paskolos sutartį E. S. suteikė jam 90 000 Lt neatlygintinę paskolą grynais pinigais, kurią pareiškėjas įsipareigojo grąžinti iki 2016-02-05. Inspekcija padarė išvadą, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautą paskolą, gavo naudą, t. y. pajamas natūra, kurios yra apmokestinamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ). Su nurodytu vertinimu pareiškėjas nesutinka. Teigia, kad paskolos sutartyje buvo susitarta dėl palūkanų, nurodant, jog paskola yra beprocentė, ir mano, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Pažymi, kad VMI ir Komisijos taikytos CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatos, yra taikomos siekiant nustatyti sutarties rūšį, esant ginčui tarp šalių, tačiau apmokestinimui reikšmės neturi.

Pareiškėjas teigia, kad iš E. S. gautą paskolą panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei paskolai suteikti, todėl laiko, kad paskola buvo gauta asmeniniams arba vartojimo poreikiams tenkinti, o ne kitiems tikslams, kaip teigia atsakovas.

Pareiškėjo nuomone E. S. parodymai, kad paskolos sutarties patvirtinti pas notarą nebuvo tikslo, nes jis pasitikėjo skolininku, o parašais patvirtinta paskola turi tokią pat juridinę galią, patvirtina tarp šalių buvusius civilinius teisinius santykius, tačiau ne naudos davėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui, kaip teigiama skundžiamuose sprendimuose.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamų sprendimų išvadomis, kad jo tėvai D. M. ir K. M. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, dovanojimo ir vėliau pardavimo sandoriuose buvo tarpininkai, o pareiškėjas įgijo ir pardavė nurodytas patalpas bei gavo pajamas. Mano, kad atsakovai nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo-pirkimo-pardavimo sandoriams. Nurodo, kad sprendimuose buvo padarytos nepagrįstos išvados, jog UAB „Merkio transportas“ 2010-04-07 pateikė paraišką 130000 Lt kreditui gauti, skirtą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui.

Pareiškėjas teigia, kad UAB „Merkio transportas“ kreditą ėmė apyvartinėms lėšoms gauti, tai buvo nurodyta paraiškos grafoje „Kredito paskirtis”, be to, prašomo suteikti kredito dydis neatitiko turto pardavimo kainos. Nurodo, kad atsakovai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 2010 m. viduryje rengėsi išvykti gyventi į užsienį, turėjo 2010-04-07 vienkartinę vizą ir 2010-05-18 daugkartinę Rusijos Federacijos vizą, todėl teigia, kad sprendimas parduoti dovanotą turtą buvo logiškas ir pagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad jam neatsirado prievolė metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2010 m. nurodyti savo išvykimo, kadangi nepavykus įsikurti užsienyje jis iki 2010 metų pabaigos grįžo gyventi į Lietuvą.

Pareiškėjas sutiko, kad nuo 2007-10-15 iki 2013-09-09 dirbo UAB „Daramis SV”, o nuo 2006-09-05 – IĮ ELIFE.LT, tačiau nurodo, kad iš UAB „Daramis SV” darbo užmokesčio negaudavo, o IĮ ELIFE.LT buvo raštiškai informavusi, kad nuo 2010 metų įmonės veikla sustabdoma. Tuo tarpu bankinių operacijų atlikimas, pinigų įnešimas į sąskaitą ir iš jos tik patvirtina pareiškėjo pasirengimą išvykti į užsienį.

Pareiškėjas neneigia, kad jis ir jo tėvai GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies prasme yra susiję asmenys ir dovanojimo sutartyje nebuvo nurodytos turto dovanojimo priežastys, tačiau pažymi, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalis, neatima teisės iš tėvų dovanoti turtą vaikui, o įstatymai neįpareigoja rinktis tokį turto perleidimo būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui.

Pasak pareiškėjo, Inspekcijos argumentas, kad nekilnojamasis turtas dovanojimo metu įvertintas 153000 Lt brangiau, nei nurodyta kaina įsigyjant šį turtą, nėra pakankamas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Tai, kad turtas buvo įgytas už palankesnę kainą, o parduotas rinkos verte, nereiškia, kad sandoris buvo nesąžiningas ir juo buvo siekiama mokestinės naudos.

Pareiškėjas tvirtina, kad sandorio šalys buvo sąžiningos, veikė gavusios atitinkamus leidimus, sandorius įformino įstatymų nustatyta tvarka ir už turto vertintojų nustatytą rinkos kainą, bei oficialiai deklaravo mokesčių administratoriui. UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai” patalpas D. M. ir K. M. pardavė dėl jų nelikvidumo, nepritaikymo komercinei veiklai, už didesnę kainą jų niekas nepirko Be to, buvo siekiama grąžinti paskolą bankui Nordea Bank AB. Patalpų pardavimo kainai bankas pritarė. Pinigai už pirkinį buvo pervesti bankui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija duomenų iš Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus nepareikalavo ir neapklausė atsakingų asmenų apie sandorio sudarymo aplinkybes.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad negalėjo organizuoti ir dalyvauti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įgijimo sandoryje dėl patirtos traumos, po kurios negalėjo vaikščioti, o nuo 2010-01-13 iki 2010-02-28 turėjo nedarbingumą. Pareiškėjas prašė Inspekcijos gauti ligoninės išrašus, patvirtinančius traumos sunkumą, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta, o pareiškėjo būklė nelaikyta eliminuojančia galimybę organizuoti, dalyvauti ir užbaigti sandorius.

Dėl buto esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo dovanojimo–pardavimo pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose klaidingai teigiama, jog dar iki jo tėvams įsigyjant butą, pareiškėjas jau turėjo tikslą jį parduoti A. P. ir T. P.. Nurodo, kad A. P. ir T. P. turto vertinimo užsakymas iki pareiškėjo tėvams įsigyjant butą (2010-06-23), nesudaro pagrindo taikyti sandoriui MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pirkėjai greičiausiai jau buvo pasidomėję turtu dar iki jo pardavimo pareiškėjo tėvams, tačiau šiems butas buvo parduotas dėl palankesnės kainos. Vilniaus apskrities VMI netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nesiaiškino šio sandorio šalių tikrosios valios sudarant sandorius.

Tai, kad A. P. ir T. P. paraiškos kreditui gauti išraše buvo nurodytas buto adresas, pareiškėjo nuomone taip pat nesudaro pagrindo taikyti sandoriui MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes adresas į kredito paraiškos formą galėjo būti įrašytas vėliau, paaiškėjus ar bankas suteiks paskolą ir kokį konkretų turtą asmenys nori įsigyti. Apie šias aplinkybes banko atstovai bei A. P. ir T. P. nebuvo apklausti.

VMI neatsižvelgė į tai, kad A. P. nedalyvavo turto, (duomenys neskelbtini), vertinime, tačiau vis tiek rėmėsi jos paaiškinimais, kad pareiškėjas dalyvavo atliekant vertinimą. Pareiškėjas jau duodamas paaiškinimus pažymėjo, kad turto vertinime nedalyvavo, turto vertinimo neužsakinėjo, už turto vertinimą nemokėjo.

Pareiškėjas laiko nepagrįstomis sprendimų išvadas, jog nėra įrodymų, patvirtinančių jo tėvų atsiskaitymą už buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą. Nurodo, kad notariškai patvirtintos 2010-06-23 pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo dieną V. J. patvirtino apie 120000 Lt sumokėjimą ir pinigų gavimą šios sutarties – 2.1 punktas. Teigia, kad VMI neįsitikino ar V. J. paaiškinimai, jog nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoriai buvo pasirašyti vienu kartu, kavinėje, ne pas notarą, turto nemačius, už jį nemokėjus ir negavus pajamų, yra tikroviški, negavo informacijos apie sandorių sudarymo aplinkybes iš sandorius tvirtinusio notaro. Pareiškėjas pažymi, kad V. J. dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo kreipėsi į notarą, todėl jo parodymai yra paneigti oficialiais dokumentais ir įrašais notaro knygose.

Pareiškėjas teigia, kad Inspekcija, neturėdama jokių įrodymų, padarė nepagrįstą prielaidą, kad pareiškėjas už buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą atsiskaitė iš pajamų, gautų pagal 2010-04-30 Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį už komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą.

Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos išvada, jog nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo kaina bei įsigijimo ir perleidimo išlaidos sudaro 252462,25 Lt, todėl 197537,75 Lt pripažintinos pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjas nurodo, kad mokestiniam patikrinimui buvo pateikti turto įsigijimo išlaidas patvirtinantys dokumentai: 2010-03-02 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2260 ir 2011-01-31 Sąskaita-faktūra, serija DAR Nr. 11/01/31. Pareiškėjas teigia, kad negalėjo pateikti atsiskaitymą pagal šią sąskaitą faktūrą patvirtinančių dokumentų, kadangi jų neišsaugojo, tačiau nemano, kad ši aplinkybė gali paneigti kasos operacijų atlikimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcijai pateikė 2011-01-31 UAB „Daramis SV“ kasos pajamų orderio kvito serija KPO Nr. 30 kopiją, tačiau Inspekcija nelaikė jos tinkamu įrodymu, padariusi prielaidą, kad parašai ant dokumento vizualiai neatitinka už UAB „Daramis SV“ vyr. buhalterį bei kasininką pasirašiusio direktoriaus G. S. parašų. Pareiškėjo nuomone, Inspekcija viršijo jai MAĮ suteiktus įgaliojimus, kadangi juose nenumatyta funkcija vertinti parašų tikrumo.

Skunde nurodoma, kad mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos nepagrįstai nepripažino patirtų turto įsigijimo išlaidų. Pareiškėjas pažymi, kad iš 2010-03-02 Kredito sutarties Nr. 10-014493-FA su vėlesniais pakeitimais matyti, jog kreditas buvo gautas gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui. Perkant namą su priklausiniais jo baigtumas buvo 39 procentai, 2010-06-10 susitarimu Nr. 10-014493-FA-1 kreditas padidintas gyvenamojo namo pirkimui ir statybos darbų užbaigimui, taigi, kreditai yra tiesiogiai skirti išlaidoms susijusioms su nekilnojamojo turto įsigijimu. Parduodant minėtą gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, namo baigtumas sudarė 100 proc.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė iš esmės jame išdėstytų argumentų pagrindu. Prašė skundą tenkinti ir skundžiamus sprendimus panaikinti.

Atsakovas VMI atsiliepimu prašo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą teigiama, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjo tėvai K. M. ir D. M. iš UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ 2010-01-20 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 672 už 7000 Lt įsigijo 30,23 m² ploto komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). K. M. ir D. M. 2010-04-14 nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi Nr. 4204 perleido šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui. Pagal 2010-01-29 preliminarią turto vertės nustatymo pažymą Nr. 10–010 komercinių patalpų rinkos vertė buvo 160000 Lt, tokia kaina įvertintas ir dovanojamas turtas. Pareiškėjas 2010-04-30 pirkimo-pardavimo sutartimi už 174000 Lt šias komercines patalpas pardavė UAB „Merkio transportas“.

Pagal banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad UAB „Merkio transportas“ bankiniu pavedimu pareiškėjui 2010-05-13 pervedė 130500 Lt į banko sąskaitą ir 43500 Lt sumokėjo grynais pinigais.

Pareiškėjas deklaravo gautas pajamas 2010 m. metinėje pajamų deklaracijoje, nurodydamas 160 000 Lt šio turto įsigijimo kainą ir 174 000 Lt pardavimo kainą.

Atsakovas nurodo, kad pagal Vilniaus miesto 6-to notarų biuro 2010-01-29 preliminarią turto vertės nustatymo pažymą Nr. 10–010 preliminari vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė vertinimo dieną (2010-01-29) sudarė 160000 Lt. Pažymoje nurodyta, kad patalpos pirmame aukšte ir rūsyje, eksploatuotinos, po remonto, būklė gera. AB DNB NORD banko pateiktame Turto vertinimo akte Nr. K18.3–28/173 nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) rekonstruotas 2002-2004 metais. Komercinės patalpos yra neįrengtos, rūsyje, jose sumontuoti namo vandens ir dujų apskaitos prietaisai, ir centrinio šildymo dujų katilai.

2010-04-07 UAB „Merkio transportas“ pateikė AB „DnB NORD bankas“ paraišką 130000 Lt kreditui įsigyti komercines patalpas (duomenys neskelbtini), gauti. Tai atsakovo teigimu patvirtina, kad bendrovė jau žinojo būsimą komercinių patalpų kainą, nors tuo metu nekilnojamojo turto savininkai dar buvo K. M. ir D. M. ir patvirtina, jog tikrasis pardavėjas buvo pareiškėjas.

VMI nurodo, kad, įvertinus tai, jog nuo komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo 2010-01-20 iki šio turto pardavimo 2010-04-30 nepraėjo 3 metai; nuo komercinių patalpų dovanojimo 2010-04-14 iki pardavimo 2010-04-30 praėjo tik 16 dienų; nuo turto įsigijimo K. M. ir D. M. vardu iki galutinio pardavimo praėjo 3 mėn.; K. M., D. M. ir pareiškėjas, yra susiję asmenys; nekilnojamasis turtas dovanojimo metu 2010-04-14 įvertintas 153000 Lt brangiau nei nurodyta kaina įsigyjant šį turtą 2010-01-20; nei pareiškėjo tėvai, nei jis pats turto nenaudojo, patikrinimo akte pagrįstai buvo konstatuota, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius nekilnojamojo turto įsigijimo kito asmens vardu ir dovanojimo sandorius, turėjo vieną tikslą – padidinti turto įsigijimo kainą ir tuo išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinę naudą. Atsižvelgiant į tai, VMI laiko, kad Inspekcija pagrįstai atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą, laikydama, kad nekilnojamąjį turtą įsigijo ir pardavė pareiškėjas, dėl ko jam atsirado prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM.

VMI teigia, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjo gautas nekilnojamojo turto pardavimo 174000 Lt pajamas priskyrė apmokestinamoms pajamoms. Nurodo, kad sprendimo priėmimo metu buvo įvertinta, jog nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo 2010-06-23 iki pardavimo 2010-07-02 nepraėjo 3 metai; nuo buto dovanojimo 2010-06-29 iki pardavimo 2010-07-02 praėjo 4 dienos; nuo buto įsigijimo K. M. ir D. M. vardu iki galutinio pardavimo praėjo 9 dienos; iki 2010-06-23 tėvams įsigyjant butą, nekilnojamojo turto būsimieji pirkėjai (A. P. ir T. P.) užsakė atlikti nekilnojamojo turto, tuo metu pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis priklausančio V. J., vertinimą, ketindami šį turtą įsigyti; Pareiškėjas dalyvavo vertinant turtą; 2010-06-22, t.y. iki D. ir K. M. įsigyjant šį butą, A. P. ir T. P. paraiškos 145 000 Lt kreditui gauti pateikimo metu nekilnojamojo turto savininkas buvo V. J., o šio buto pirkimo–pardavimo sutartį A. P. ir T. P. pasirašė 2010-07-02 su pareiškėju; nekilnojamasis turtas dovanojimo metu 2010-06-29 įvertintas 62 000 Lt brangiau nei nurodyta kaina įsigyjant šį turtą 2010-06-23 bei tokia pačia suma, kaip ir nurodyta pardavimo sutartyje 2010-07-02, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius nekilnojamojo turto įsigijimo kitų asmenų vardu ir dovanojimo sandorius, turėjo vieną tikslą – padidinti turto įsigijimo kainą ir tuo išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinę naudą.

Atsakovas teigia, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjo gautas nekilnojamojo turto pardavimo 182000 Lt pajamas priskyrė apmokestinamoms pajamoms ir apskaičiavo 61666,25 Lt (18 2000 Lt – 120 333,75 Lt) apmokestinamų pajamų, priskirtinų 15 proc. tarifu apmokestinamoms pajamoms. Nurodo, kad taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo vienintelį tikslą – gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą. Šiuo atveju mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas, sudarydamas aukščiau nurodytus santorius siekė mokestinės naudos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad jis 2010 m. Viduryje rengėsi išvykti gyventi į užsienį, yra nepakankamas įrodymas paneigti Inspekcijos nustatytas aplinkybes. Būdamas rūpestingas ir sąžiningas mokesčių mokėtojas pareiškėjas, išvykdamas nuolat gyventi į užsienį nuo 2010 metų vidurio, šią aplinkybę turėjo nurodyti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2010 m., tačiau to nepadarė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo disponavimas daugkartine Rusijos Federacijos dalykine arba verslo viza neįrodo būtinybės kuo skubiau parduoti padovanotą nekilnojamąjį turtą, juo labiau, kad nekilnojamojo turto pareiškėjas turėjo daugiau. Be to, pareiškėjas 2007-10-15–2013-09-09 laikotarpiu dirbo UAB „Daramis SV“, nuo 2006-09-05 - IĮ „ELIFE.LT“, 2010 m. nuolat vykdė finansines operacijas Lietuvoje esančiuose bankuose „Swedbank“ AB ir Nordea Bank. Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, nepatvirtina, kad pareiškėjas turtą skubiai pardavinėjo dėl planuojamo išvykimo.

VMI laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad UAB „Merkio transportas“ 130000 Lt kreditą gavo apyvartinėms lėšoms, kadangi bendrovė 2010-04-10 paraiškoje kreditui gauti pažymėjo, jog kreditas imamas komercinėms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), įsigyti. Taip pat nepagrįstu ir neįrodytu laiko pareiškėjo argumentą, kad adresas į kredito, skirto butui pirkti (duomenys neskelbtini) paraiškos formą galėjo būti įrašytas vėliau.

Dėl pareiškėjo pajamų natūra atsakovas nurodė, kad 2009-02-05 paskolos sutartimi E. S. pareiškėjui suteikė 90000 Lt paskolą grynais pinigais. Už suteiktą paskolą nebuvo numatytos palūkanos. Sutartyje paskolos tikslas nebuvo nurodytas. Pareiškėjas teigė, kad paskolą panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei paskolai teikti, todėl VMI nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog paskola buvo gauta kitiems tikslams. VMI teigimu, pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautą paskolą, gavo naudą – pajamas natūra, todėl Inspekcija patikrinimo metu pritaikiusi Lietuvos Banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas namų ūkiams, pagrįstai nustatė 18488,54 Lt nemokėtų palūkanų sumą, priskirtiną pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo patikrinimo metu nagrinėti teisiniai santykiai buvo reguliuojami viešosios teisės normų pagrindu, todėl pareiškėjo nurodomos CK nuostatos, susijusios su sutarčių sudarymu, jų laisve neturi įtakos patikrinimo akto rezultatams.

Dėl Pareiškėjo nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų VMI nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. pagal 2011-05-25 Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį gavo 450000 Lt žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini)., pardavimo pajamų. 2011 m. metinėje pajamų deklaracijoje pareiškėjas deklaravo 450000 Lt kito turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, 469254 Lt bendrą turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumą.

Atsakovas pažymėjo, kad patikrinimo metu Inspekcija įvertino, jog pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų 219264 Lt sumai; Inspekcija nenustatė, kad 219264 Lt būtų apskaityti UAB „Damaris SV“ buhalterijoje; SODROS duomenimis 2007-10-15–2013-09-09 laikotarpiu UAB „Daramis SV“ dirbo du darbuotojai: G. S. (akcininkas) ir pareiškėjas ir padarė išvadą, kad 219264 Lt suma negali būti įskaičiuota į nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), parduoto pagal 2011-05-25 Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, įsigijimo kainą.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas iš AB „Swedbank“ 2010-03-02 paėmė kreditą Nr. 10–014493-FA 129999,99 Lt (37650,60 EUR) sumai, 2010-06-07 Susitarimu Nr. 10-014493-FA-1 jį padidino 49999,99 Lt (14481 EUR) suma. Kreditas buvo skirtas gyvenamajam namui su priklausiniais ir žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), pirkti bei statybos darbams užbaigti. Pareiškėjui 2010-04-06 ir 2010-06-18 buvo išmokėta 178352,14 Lt paskolos dalis. Atsiskaitydamas pagal 2010-03-02 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2260 už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjas 2010-04-06 bankiniu pavedimu pervedė 99770,48 Lt sumą, 2010-04-06 bankiniu pavedimu pervedė 20229,51 Lt L. E. Č., 2010-04-06 bankiniu pavedimu pervedė 10 000 Lt O. B. M.. Inspekcija nenustatė, kad likusią gautos paskolos dalį pareiškėjas būtų panaudojęs gyvenamojo namo statybos darbams užbaigti, todėl konstatavo, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo kaina bei įsigijimo ir perleidimo išlaidos sudaro 252462,25 Lt, o apmokestinamųjų pajamų suma – 197537,75 Lt.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktas UAB „Daramis SV“ 2011-01-31 kasos pajamų orderis, serija KPO Nr. 30, kuriame atvaizduotas 219264 Lt sumokėjimas UAB „Daramis SV“ už statybos darbus, nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas. Tokią išvadą atsakovas daro remdamasis duomenimis, kad nurodyta suma nebuvo apskaityta UAB „Daramis SV“ buhalterinėje apskaitoje, be to, pareiškėjo pateikto dokumento parašai vizualiai neatitiko už UAB „Daramis SV“ vyr. buhalterį bei kasininką pasirašiusio direktoriaus G. S. parašo. Taip pat buvo atsižvelgta į 2010-12-21 pareiškėjo paaiškinimą, kad UAB „Damaris SV“ veikla faktiškai nėra vykdoma, į tai, kad mokesčių administratorius UAB „Daramis SV“ 2010-09-03 išregistravo iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro kaip nevykdančią ekonominės veiklos ir/ ar nevykdančią įsigijimų iš kitų ES valstybių narių.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė skundą atmesti.

Atsakovas Vilniaus apskrities VMI atsiliepime į skundą palaikė VMI atsiliepimo į skundą argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Iš administracinėje byloje ir Komisijos byloje Nr. 7-153/2015 esančių raštinių įrodymų nustatyta, kad:

2009-02-05 tarp M. M. ir E. S. buvo pasirašyta 90000 Lt paskolos sutartis, pagal kurią M. M. iki 2016-02-05 įsipareigojo grąžinti E. S. pasiskolintą sumą (90000 Lt). Sutarties 3 p. šalys sutarė, kad sutartis yra neatlygintinė ir palūkanos pagal ją nenumatomos (Komisijos bylos tomas I, b.l. 121).

2010-01-20 pirkimo-pardavimo sutartimi K. M. už 7000 Lt iš UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ įsigijo negyvenamąją patalpą – komercinę patalpą adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 136-140).

2010-03-02 pirkimo-pardavimo sutartimi M. M. iš L. E. Č. už 250000 Lt įsigijo 0,1381 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 193-198).

2010-04-14 dovanojimo sutartimi D. M. ir K. M. padovanojo sūnui M. M. 160000 Lt vertės negyvenamąją patalpą – komercinę patalpą adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 141-144).

2010-04-30 pirkimo-pardavimo sutartimi M. M. pirkėjui UAB „Merkio transportas“ už 174000 Lt pardavė negyvenamąją patalpą – komercinę patalpą adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 146-151).

2010-06-23 pirkimo-pardavimo sutartimi D. M. iš V. J. už 120000 Lt įsigijo butą su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 169-173).

2010-06-29 D. M. ir K. M. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui M. M. 182000 Lt vertės butą su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 174-176).

2010-07-02 M. M. pirkimo-pardavimo sutartimi už 182000 Lt pardavė A. P. ir T. P. butą su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos tomas I, b.l. 178-183).

2015-03-16 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-155 Vilniaus apskrities VMI patvirtino M. M. papildomai apskaičiuotą 18579 Eur GPM, grąžintiną 88 Eur PSDĮ sumą ir paskyrė 1858 Eur GPM baudą bei apskaičiavo 6225 Eur GPM delspinigių.

2015-06-15 sprendimu Nr. 68-108 VMI patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2015-03-16 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-155.

2015-09-07 sprendimu Nr. S-161(7-153/2015) Komisija patvirtino VMI 2015-06-15 sprendimą Nr. 68-108.

Byloje spręstinas ginčas dėl Vilniaus apskrities VMI 2015-03-16 sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-155 ir VMI 2015-06-15 sprendimu Nr. 68-108 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Ginčo objektas šioje byloje yra ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos pagal mokestinio patikrinimo metu patikrintus sandorius – 2009-02-05 paskolos sutartį, 2010-04-30 pirkimo-pardavimo sutartį, 2010-07-02 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2011-05-25 pirkimo-pardavimo sandorį.

Visų pirma pažymėtina, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl aritmetinio mokesčio ir su juo susijusių sumų paskaičiavimo. Ginčas byloje tarp šalių kyla dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo taikant GPMĮ nuostatas.

Dėl 2009-02-05 paskolos sutarties

Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2009-02-05 su E. S. sudarė neatlygintinę 90000 Lt paskolos sutartį. Ginčijamais sprendimais nusprendus, jog tokiu būdu pareiškėjas gavo pajamas natūra, jam buvo paskaičiuotas GPM.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu, nurodo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai įsikišo į civilinius sutartinius santykius, susiklosčiusius tarp jo ir E. S.. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kadangi paskolos sutarties šalys buvo aptarusios palūkanų dydį, t.y. sutarusios, kad palūkanos nebus mokamos (0 proc. dydžio palūkanos), šiuo atveju CK 6.872 straipsnio nuostatos, nustatančios neaptartų palūkanų dydį, netaikytinos. Paskolos sutartis yra teisėta ir jos kitoks traktavimas, nei šalys sutarė, laikytina CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarties laisvės principo pažeidimu.

Vertinant pareiškėjo argumentus, svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjamas 2009-02-05 paskolos sutarties ir/ar jos vykdymo teisėtumas. Mokesčių administratorius, paskaičiuodamas GPM pagal šią sutartį, nesirėmė sutarties neteisėtumo faktu, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis turėjo teisę susitarti dėl beprocentės paskolos, vertinti, kaip nereikšmingi nagrinėjamų aplinkybių kontekste. Pareiškėjo minimos CK 6.872 straipsnio nuostatos pritaikytos mokesčių administratoriui įgyvendinant GPMĮ 2 straipsnio 14, 15 dalių, 15 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies bei Finansų ministro 2009-09-14 įsakymo Nr. 1K-301 nuostatas.

Vertindamas 2009-02-05 paskolos sutartį mokesčių administratorius šalių susitarimą dėl neatlygintinos paskolos vertino kaip pareiškėjo gautą naudą, t.y. pajamas natūra. GPMĮ 23 straipsnio 15 dalis pajamas natūra apibrėžia, kaip neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautą nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtą arba gautas paslaugas, taip pat kitą gautą naudą (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra (GPMĮ 2 str. 14 d.). GPMĮ 15 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta pareiškėjo pareiga šio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą.

GPMĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Finansų ministro 2009-05-19 įsakymu Nr. 1K-162, reglamentuoja gyventojo pajamų, gautų natūra iš Lietuvos ir užsienio vienetų bei nuolatinių ir nenuolatinių Lietuvos gyventojų, įvertinimą. Aprašo 7 punkte nustatyta, kad gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka, įvertinama kaip palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos skirtumas, apskaičiuojamas lengvatinių palūkanų mokėjimo momentu arba, jei palūkanos nemokamos, paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba, jei paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama – paskutinę mokestinio laikotarpio dieną. Ši Aprašo nuostata netaikoma ir pajamos natūra neskaičiuojamos tais atvejais, kai kredito arba paskolos suteikimo metu sutartyje nustatytos palūkanos, atitinkančios rinkos vertę. Tuo tarpu gyventojų gautos lengvatinės paskolos vertinamos kaip ekonominė nauda, jeigu paskolos suteikimo momentu už ją sutartos mokėti palūkanos neatitinka tikrosios rinkos kainos. Tokiu atveju gyventojo gauta nauda yra skirtumas tarp palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos. Atsižvelgiant į tai, kad šalys tariasi dėl naudos tada, kai išduodama paskola, taip pat į tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu rinkoje mokamos palūkanos gali svyruoti, natūra gauta nauda laikoma: skirtumas tarp paskolos sutekimo momentu buvusių rinkos palūkanų ir (ne) mokamų palūkanų, o jei rinkoje palūkanos krito – skirtumas tarp pajamų pripažinimo momentu esančių palūkanų ir (ne) mokamų palūkanų.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes (2015-02-05 paskolos sutarties šalių susitarimas dėl palūkanų nemokėjimo) bei vadovaujantis aukščiau paminėtu teisiniu reglamentavimu visiškai sutiktina su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad paskola be palūkanų pripažintina ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Paskolos tokiomis sąlygomis davėjas neabejotinai suteikė paskolos gavėjui naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis.

Pareiškėjo argumentai dėl 2009-02-05 paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo vertinimo Civilinio kodekso nuostatų taikymo prasme, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl pareiškėjo gautos naudos pajamų natūra forma, kurios pagrįstos mokesčius reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Remiantis anksčiau išdėstytu darytina pagrįsta išvada, kad mokesčių administratorius šiuo atveju tinkamai aiškino ir pritaikė GPMĮ 9, 15 straipsnių bei Aprašo 7 punkto nuostatas ir pareiškėjo gautą naudą pagal 2009-02-05 paskolos sutartį laikė pareiškėjo pajamomis natūra ir jas apmokestino GPM. Vadovaujantis Aprašu GPMĮ nustatyta tvarka apmokestinama tik nuo 2010-01-01 gyventojo gauta nauda mokant lengvatines palūkanas ar jų išvis nemokant pagal iki 2010-01-01 sudarytas paskolų ir kredito sutartis. Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad pareiškėjui GPM paskaičiuotas už 2010-2013 metus. Kaip jau minėta ginčo dėl aritmetinio paskaičiavimo tarp šalių nėra.

Dėl 2010-01-20 pirkimo-pardavimo, 2010-04-14 dovanojimo ir 2010-04-30 pirkimo-pardavimo sutarčių ((duomenys neskelbtini))

Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo paskaičiuotas GPM nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo – dovanojimo – pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu. Mokesčių administratoriaus vertinimu, 2010-01-20 sandoris, kuriuo pareiškėjo tėvai K. ir D. M. už 7000 Lt įsigijo nekilnojamąjį turtą, 2010-04-14 sandoris, kuriuo pareiškėjo tėvai K. ir D. M. padovanojo tą patį turtą tik jau 160000 Lt vertės pareiškėjui, ir 2010-04-30 sandoris, kuriuo pareiškėjas turtą pardavė už 174000 Lt, buvo sudaryti su tikslu padidinti turto įsigijimo kainą ir tuo išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinę naudą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus vertinimu, nurodo, jog: tėvų dovanoto turto pardavimą lėmė jo ketinimai išvykti gyventi į užsienį; tai, kad tėvai turtą įsigijo už palankesnę kainą, nesuponuoja išvados dėl sandorio nesąžiningumo; pareiškėjas organizuoti ir dalyvauti turto pirminio įsigijimo sandoryje fiziškai neturėjo galimybės dėl patirtos traumos ir to sąlygotos apribotos galimybės judėti; UAB „Merkio transportas“ paraiškos kreditui gauti paskirtimi nurodė, ne nekilnojamojo turto įsigijimą, o apyvartines lėšas. Pareiškėjas teigia, jog mokesčių administratorius neįvertino visos faktinių aplinkybių visumos, netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir padarė nepagrįstas išvadas bei sandoriui dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), pirkimo-dovanojimo ir vėliau pardavimo taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas bei laikydamas, kad D. ir K. M. sandoryje tebuvo tarpininkais, o pareiškėjas įgijo ir pardavė nurodytas patalpas ir gavo pajamas, nepagrįstai apskaičiavo 166830,25 Lt apmokestinamųjų pajamų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, kurio 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, nurodoma, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (LVAT 2008-02-20 nutartis Nr. A556-250/2008).

Vilniaus apskrities VMI mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo tėvai pagal 2010-01-20 turto pirkimo-pardavimo sandorį už 7000 Lt įsigijo negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). 2010-04-14 dovanojimo sutartimi minėtas patalpas tėvai padovanojo pareiškėjui (dovanojimo sandorio sudarymo metu patalpos įvertintos 160000 Lt), o pastarasis 2010-04-30 pirkimo-pardavimo sandoriu ginčo turtą už 174000 Lt pardavė UAB „Merkio transportas“.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas, tarpininkaujant tėvams įsigydamas turtą už 7000 Lt ir perleisdamas jį už 174000 Lt, siekė sau mokestinės naudos, t.y. turėjo tikslą išvengti GPM mokėjimo, kurį būtų tekę sumokėti, jei nekilnojamąjį turtą jis būtų tiesiogiai už 7000 Lt įsigijęs iš UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ ir po trijų mėnesių už 174000 Lt pardavęs UAB „Merkio transportas“. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas GPM, taikė turinio viršenybės prieš formą principą, pripažino, jog mokestinės naudos gavėjas buvo pareiškėjas.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnį. Nagrinėjamu atveju, vertinant turinio viršenybės prieš formą principo taikymą, yra reikšmingos šios aplinkybės. Visų pirma nekilnojamojo turto perleidimo (dovanojimo) sandoris sudarytas tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų. Visi minėto turto perleidimo sandoriai vyko itin sparčiu tempu, t.y. 2010-04-14 sudaromas dovanojimo sandoris, o jau po šešiolikos dienų (2010-04-30) patalpos parduodamos. Be to, palyginus įsigyto ir dovanoto, o vėliau parduoto turto kainą, matyti, kad sudarant 2010-04-14 dovanojimo sandorį, o vėliau ir 2010-04-30 pardavimo sandorį turto vertė ypač daug pakilo – nuo 7000 Lt iki 174000 Lt. Nuo pareiškėjo tėvų turto įsigijimo iki dovanojimo pareiškėjui tepraėjo nepilni trys mėnesiai. Įvertinus su ginčo nekilnojamuoju turtu atliktų veiksmų seką, atsižvelgus į minėto turto dovanojimo ir pardavimo sandoriuose kintančią turto vertę, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog tokiu būdu buvo siekta mokestinės naudos. Teismo vertinimu mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, jog UAB „Merkio transportas“ 2010 m. balandžio 7 d. pateikdamas AB DnB NORD bankui paraišką kreditui gauti (Komisijos bylos tomas I, b.l. 168), nors ir nurodydamas jog kreditas imamas apyvartinėms lėšoms, tačiau patikindamas, jog kredito grąžinimui bus įkeistos komercinės paskirties 160000 Lt vertės patalpos, dar ginčo turtui esant D. ir K. M. nuosavybėje, visų aplinkybių visumoje leido VMI padaryti logišką ir pagrįstą išvadą, jog UAB „Merkio transportas“ dar iki pareiškėjui dovanojimo būdu įgyjant nekilnojamąjį turtą, žinojo kad, įsigys 160000 Lt vertės ginčo patalpas. Taigi, dovanojimo sandorio metu buvo žinoma apie būsimą pardavimo sandorį ir parduodamo buto vertę, o negyvenamųjų patalpų pirkėjas buvo rastas dar iki dovanojimo sandorio sudarymo.

Pareiškėjas ir ginčo turtą jam dovanoją tėvai (K. ir D. M.), sudarydami 2010-04-14 dovanojimo sutartį, padidino parduodamo turto įsigijimo kainą siekiant išvengti GPM. Pareiškėjas ir jo tėvai, t.y. pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 4 punktą – susiję asmenys, todėl galimybė sudaryti tarpinius sandorius, turint tikslą gauti mokestinę naudą yra reali. Jeigu pareiškėjas ginčo turtą būtų įgijęs tiesiogiai, t.y. be tarpinio tėvų sudaryto sandorio, už 7000 Lt ir po trijų mėnesių jį pardavęs už 174000 Lt jam būtų kilusi prievolė mokėti GPM nuo skirtumo tarp turto įsigijimo ir pardavimo kainos.

Pareiškėjo argumentai, jog organizuoti ginčo turto pirkimo iš UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ jis dėl patirtos traumos fiziškai neturėjo galimybės, priešingai nei skunde teismui teigia pareiškėjas, mokesčių administratoriaus buvo įvertinti ir dėl jų ginčijamuose sprendimuose pasisakyta. Sutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija, jog ši aplinkybė lemiamos reikšmės vertinant sandorių grandinę GPMĮ taikymo prasme, neturėjo. Taip pat nustatytų aplinkybių kontekste, kaip nereikšminga ir negalėjusi nulemti kitokio teisinio įvertinimo vertintina ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog tokį skubų dovanų gauto nekilnojamojo turto pardavimą nulėmė jo ketinimai išvykti gyventi į užsienį. Kaip nurodo pats pareiškėjas jo ketinimus išvykti įrodo gautos Rusijos Federacijos vizos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas vizomis ėmė rūpintis, t.y. ketinimus išvykti suformulavo, jau 2010-04-07, gaudamas vienkartinę vizą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtą jam 2010-04-14 padovanojo artimai susiję asmenys, t.y. tėvai, logiškai nėra paaiškinamas sprendimas dovanoti išvykstančiam sūnui nekilnojamąjį turtą, kuris jam išvykus gyventi į užsienį nėra taip reikalingas, kaip lėšos.

Atsižvelgiant į nagrinėjant administracinę bylą nustatytų ir anksčiau teismo sprendime aptartų faktinių aplinkybių visumą, remiantis išdėstytais motyvais ir vadovaujantis MAĮ, GPMĮ nuostatomis ir LVAT suformuota teismų praktika, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog ir šiuo atveju (nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo sandoriai) pareiškėjas neabejotinai siekė gauti mokestinę naudą išvengiant atitinkamų mokesčių sumokėjimo ir pagrįstai sandoriui taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog mokesčių administratorius pilnai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino reikšmingas aplinkybes, susijusias su Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Sprendimai šioje dalyje visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t.y. sprendimai yra objektyviai pagrįsti ir tinkamai motyvuoti.

Dėl 2010-06-23 pirkimo-pardavimo, 2010-06-29 dovanojimo ir 2010-07-02 o pirkimo-pardavimo sutarčių ((duomenys neskelbtini))

Ginčijamais sprendimais pareiškėjui taip pat buvo paskaičiuotas GPM buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo – dovanojimo – pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu. Mokesčių administratoriaus vertinimu, 2010-06-23 sandoris, kuriuo pareiškėjo tėvai K. ir D. M. pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu iš V. J. už 120000 Lt įsigijo ginčo butą, 2010-06-29 D. ir K. Misevičių dovanojimo sutartis, kuria sūnui M. M. jie padovanojo 182000 Lt vertės butą, ir 2010-07-02 M. M. pirkimo-pardavimo sutartis su A. P. ir T. P., kuria pareiškėjas pirkėjams už 182000 Lt pardavė ginčo butą, buvo sudaryti su tikslu padidinti turto įsigijimo kainą ir tuo išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinę naudą.

Šiuo atveju mokesčių administratorius taip pat vadovavosi MAĮ 69 straipsnio ir atitinkamomis GPMĮ nuostatomis dėl kurių taikymo kriterijų teismas pasisakė teismo sprendimo dalyje dėl nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorių grandinės.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas, deklaruodamas 2010 metais gautas pajamas, nurodė, jog gavo 182000 Lt nekilnojamojo turto (butas (duomenys neskelbtini)) pardavimo pajamų ir patyrė tiek pat šio turto įsigijimo išlaidų. Įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes: asmenų, dalyvavusių sandoriuose, paaiškinimus, duomenis iš VĮ Registrų centro duomenų bazės, duomenis iš pirkėjus A. ir T. P. kreditavusio banko Nordea Bank Finland PLC, pažymą dėl turto vertės pokyčio, bei atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius nusprendė, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius sandorius, turėjo vieną tikslą – padidinti turto įsigijimo kainą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinę naudą. Jeigu turtas pirma nebūtų buvęs registruotas pareiškėjo tėvų (D. ir K. M.) vardu, nebūtų buvęs sudarytas dovanojimo sandoris, o butas iškart butų buvęs registruotas pareiškėjo vardu, buto neišlaikius 3 metus ir jį perleidus pirkimo-pardavimo sandoriu, jam būtų atsiradusi prievolė mokėti mokesčius nuo susidariusio kainų skirtumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimais, nurodo, kad VMI netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nesiaiškino sandorių šalių tikrosios valios, iki galo nenustatė A. P. ir T. P. paraiškos kreditui gauti pildymo ir pateikimo aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi prieštaringais V. J. paaiškinimais apie sandorio sudarymo aplinkybes.

Bylos medžiagoje yra Nordea Bank Finaland PLC Lietuvos skyriui 2010-06-22 A. P. ir T. P. pateikta paraiška kreditui gauti (Komisijos bylos tomas I, b.l. 190-192), kurioje šie asmenys nurodo ketinantys įsigyti 182000 Lt vertės būstą adresu (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu apklausta A. P. negalėjo įtikinamai paneigti paraiškoje nurodytų duomenų, negalėjo prisiminti sandorio sudarymo tikslių aplinkybių, todėl nesivadovauti jos mokesčių administratoriui patikrinimo metu duotais paaiškinimais bei objektyviais rašytiniais duomenimis, nėra pagrindo. Pabrėžtina, kad tuo metu (2010-06-22) ginčo butas nuosavybės teise priklausė V. J.. Šie duomenys bei aplinkybė, jog mokesčių administratoriui nebuvo pateikti objektyvūs duomenys, patvirtinantys pareiškėjo tėvų (D. ir K. M.) atsiskaitymą su buto pardavėju V. J., ir pareiškėjo lėšų judėjimo analizė (už objektą (duomenys neskelbtini) 2010-04-30 gavus 174000 Lt, per laikotarpį nuo 2010-05-14 – 2010-06-08 pinigus išgryninus ir nepagrindus jų panaudojimo iki 2010-06-23) mokesčių administratoriui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad už butą, kuris 2010-06-23 sandorio pagrindu buvo įregistruotas pareiškėjo tėvų vardu, atsiskaitė pareiškėjas.

Įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei teisminio nagrinėjimo metu proceso dalyvių pateiktus argumentus teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai atkūrė iškreiptas ir nuslėptas sandorių sudarymo aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą bei neatsižvelgė į D. ir K. M. sudarytus pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorius. Tokią logišką išvadą mokesčių administratoriui leido padaryti objektyviai nustatyti duomenys, kurių pareiškėjas nagrinėjant mokestinį ginčą nesugebėjo paneigti. Įvykių seka: D. ir K. M. 2010-06-23 už 120000 Lt įsigyja butą, po 6 dienų, t.y. 2010-06-29, bet jau 182000 Lt vertės tą patį turtą padovanoja sūnui M. M., o pastarasis po 4 dienų už tokią pat sumą (182000 Lt) butą parduoda A. ir T. P., kurie būstu domėjosi dar prieš jį įsigyjant D. ir K. M., nuo pirmo sandorio iki trečiojo sandorio sudarymo tepraėjo 9 dienos, neabejotinai leidžia spręsti, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius nekilnojamojo turto įsigijimo kitų asmenų vardu ir dovanojimo sandorius, turėjo tikslą padidinti turto įsigijimo kainą ir tuo išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinę naudą.

Pareiškėjo argumentai dėl to, kad mokesčių administratorius neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, paneigti teisminio nagrinėjimo metu. Kaip teismo sprendime jau minėta, teisme apklausta buto pirkėja A. P. nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir tiksliai negalėjo patvirtinti pareiškėjo pozicijos, jog konkretų butą ir jo vertę bankui ji nurodė vėliau, nei užfiksuota paraiškoje kreditui gauti. Aplinkybė, kad tarp pirmojo ir galutinio sandorio tepraėjo vos devynios dienos, yra pakankama spręsti, kad D. ir K. M. neturėjo tikslo įsigyti šį būstą sau, todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išsiaiškinta tikroji sandorio šalių valia, vertintini, kaip nepaneigiantys priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. V. J. paaiškinimų ir rašytinių duomenų apie sandorio notarinį patvirtinimą prieštaringumas, taip pat negali būti vertinamas kaip turėjęs lemiamos reikšmės ginčijamiems mokesčių administratoriaus sprendimams, o tuo pačiu ir nulėmęs jų neteisėtumą.

Apibendrinus tai, kas buvo išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu naikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo. Teismo vertinimu mokesčių administratorius nustatė pakankamai faktinių aplinkybių leidžiančių padaryti teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo apmokestinimo GPM.

Dėl turto įsigijimo kainos pagal 2010-03-02 pirkimo-pardavimo sutartį ((duomenys neskelbtini))

Ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius GPM apmokestino ir pareiškėjo pajamas iš sandorio, kuriuo pareiškėjas 2011-05-25 už 450000 Lt pardavė žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai į šio turto įsigijimo kainą neįskaitė pareiškėjo patirtų 219264 Lt išlaidų pagal 2011-01-31 sąskaitą-faktūrą serija DAR Nr. 11/01/31 (Komisijos bylos tomas II, b.l. 2) ir 2011-01-31 UAB “Daramis SV” kasos pajamų orderio kvitą serija KPO Nr. 30 (Komisijos bylos tomas II, b.l. 2).

Ginčas tarp šalių iš esmės kilęs dėl pareiškėjo pateikto 2011-01-31 UAB “Daramis SV” neoriginalaus kasos pajamų orderio kvito serija KPO Nr. 30 kopijos vertinimo ta prasme, ar tai yra tinkamas ir pakankamas įrodymas, kuris leistų nustatyti, jog jame nurodyta suma (219264 Lt) buvo apskaityta UAB “Daramis SV” buhalterinėje apskaitoje, kas tuo pačiu patvirtintų pareiškėjo patirtų išlaidų realumą.

Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius neturi įrodymų, jog nurodyta kasos operacija atlikta nebuvo. Tokios informacijos negali nei patvirtinti, nei paneigti ir įmonės bankroto administratorius, kadangi jam nebuvo perduota kasos dokumentacija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratorius neturi kompetencijos spręsti dėl parašų ant ginčijamo kasos pajamų orderio tikrumo ir jų identifikavimo. Todėl mokesčių administratoriaus abejonės dėl parašų tikrumo galėjo būti pašalintos tik apklausus pasirašiusį asmenį, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl sprendimai yra paremti niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir dėl to negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2010-03-02 jis paėmė kreditą ginčo turtui, kurio baigtumas įsigijimo metu buvo tik 39 proc., įsigijimui. Vėliau, t.y. 2010-06-10, susitarimu kreditas buvo padidintas statybos darbų užbaigimui. Iš šių kreditų paskirties akivaizdu, kad jie skirti tiesiogiai išlaidoms su nekilnojamojo turto įsigijimu. Parduodant šį turtą 2011-05-25 jo baigtumas sudarė jau 100 proc. Šie duomenys, kartu su kasos pajamų orderiu, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad jis patyrė 219264 Lt išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto įsigijimu, o mokesčių administratorius nepagrįstai šių išlaidų nepripažino ir apmokestino GPM.

Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad UAB „Daramis SV“ bankroto administratoriaus UAB „Actualis“ pateikta informacija bei informacija gauta patikrinus pareiškėjo banko sąskaitų išrašus nepatvirtino, kad 219264 Lt suma buvo apskaityta UAB “Daramis SV” buhalterinėje apskaitoje, todėl šios sumos neįskaitė į ginčo turto įsigijimo kainą.

Vertinant šalių argumentus pastebėtina, kad mokesčių administratorius savo išvadas dėl kasos pajamų orderio nelaikymo tinkamu ir pakankamu įrodymu apie patirtas tikslines pareiškėjo išlaidas nekilnojamojo turto įsigijimui, pagrindė ne vien abejone dėl parašo tikrumo, ką akcentuoja pareiškėjas. Mokesčių administratorius išvadas, jog nagrinėjant mokestinį ginčą nenustatyta, jog pareiškėjas patyrė 219264 Lt išlaidų nekilnojamojo turto įsigijimui, pagrindė objektyviais duomenis, t.y. BUAB “Daramis SV” bankroto administratoriaus 2014-05-06 raštu pateikta informacija, kad išanalizavus trečiųjų asmenų pateiktus duomenis, o taip pat AB SEB banke UAB “ Daramis SV” vardu atidarytos bankinės sąskaitos išrašus, piniginių judėjimų ar bankinių pavedimų iš pareiškėjo nerasta. Be to, mokesčių administratorius pažymi, kad laikotarpiu nuo 2007-10-15 – 2013-09-09 įmonėje dirbo tik du darbuotojai, t.y. pats pareiškėjas ir G. S.. Įmonės turtas nuo 2009 metų areštuotas kreditorių. Nuo 2010-09-03 įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdanti veiklos. Pareiškėjas pats, mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad įmonės veikla faktiškai nevykdoma dėl kreditorių pritaikyto arešto įmonės turtui. Nors pareiškėjas teisus, teigdamas, kad mokestinio ginčo metu jis turi teisę teikti papildomus įrodymus, tačiau aplinkybė, jog mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nurodė neturintis įmonės buhalterinių dokumentų, vėliau pateikia neoriginalaus dokumento, kasos pajamų orderio, kopiją nepateikiant jokių patikimų duomenų apie dokumento originalą, kitų surinktų objektyvių duomenų kontekste vertintina kaip pagrįstai kelianti abejonių dėl šio rašytinio įrodymo patikimumo ir pakankamumo. Pažymėtina ir tai, kad vien įrašas PVM sąskaitoje-faktūroje, kad 219264 Lt suma yra už namo statybos ir įrengimo darbus (duomenys neskelbtini)., bei kasos pajamų orderis, kuriame nurodyta jog atsiskaitoma pagal anksčiau paminėtą sąskaitą faktūra, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie statybos ir įrengimo darbų atlikimą, jų apimtis ir kainas, negali būti laikomi pakankamais pagrįsti įsigijimo turto kainai GPMĮ taikymo prasme.

Anksčiau sprendime išdėstytų motyvų pagrindu teismas daro išvadą, kad ir šioje dalyje mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir naikinti juos nėra pagrindo.

Dėl sprendimų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui

Vienas iš pagrindinių pareiškėjo argumentų dėl ginčijamų sprendimų neteisėtumo yra tai, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, neapklausė visų faktines aplinkybes galinčių nurodyti asmenų, nesurinko visų reikšmingų duomenų ir todėl tinkamai nepagrindė savo sprendimų.

LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnis reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-11-15 sprendimas Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011-06-27 sprendimas Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, 2016-01-12 nutartis Nr. eA-1321-575/2016).

Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, sprendžia, kad mokesčių administratorius nustatė ir įvertino pakankamai objektyvių duomenų, kurie beje bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti, leidžiančių taikyti MAĮ 69 straipsnio nuostatas bei GPMĮ atitinkamas nuostatas dėl pajamų apmokestinimo.

Teismas taip pat nenustatė ir kitų ABTĮ 89 straipsnyje įtvirtintų administracinių aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 -129 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo M. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.