Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-06 · Administracinė byla Nr. A-62-2706-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-12-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-06
Bylos Nr.
A-62-2706-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00718-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus
Administracinė byla Nr. A62 – 2706/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00718-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 24(S).
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

teismo posėdyje rašytine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjai K. G. dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, Klaipėdos VGTPT, Klaipėdos tarnyba), atsakydama į pareiškėjo J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. rugsėjo 20 d. prašymą (toliau – ir Prašymas) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo tvarka iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo, priėmė 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1450-10 (toliau – ir 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas).

Tarnyba šiame sprendime nusprendė: „1. Teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. S. privataus kaltinimo tvarka iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją pirmos instancijos teisme. 2. Paskirti advokatę M. K. <...>, teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą <...>“. 3. Sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. <....>. 6. Informuoti pareiškėją J. S., kad: <...>. 6.2. Antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jei paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, asmuo sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas, pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais. Jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šių priežasčių, teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. <...>. 6.6. Tais atvejais, kai valstybė garantuoja ir apmoka dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei kai antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra išieškomos sprendimo 6.2. punkte nustatytu atveju, pareiškėjas privalo sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su gynyba ir atstovavimu bylose <...>.“

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą tokiu būdu: 1) numatyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. S. privataus kaltinimo tvarka iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo, rengiant procesinius dokumentus, atstovaujant pareiškėją teisme iki visiško bylos išnagrinėjimo, įskaitant vykdymo procesą bei bylinėjimosi išlaidas; 2) numatyti, jog sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą; 3) antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu neginčijamai nustatoma, kad asmuo <....> (toliau kaip 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendime); 4) tais atvejais, kai valstybė garantuoja ir apmoka dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei <....> (toliau kaip 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendime) pašalinti iš 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo; 5) kitus 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo punktus palikti nepakeistus. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 4-5).

Nurodė, jog jis 2010 m. rugsėjo 20 d. į Tarnybą kreipėsi su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą („Teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi <...> nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, įskaitant atvejus, kai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas baudžiamojoje byloje“). Prašyme pažymėjo, jog prašo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, atstovauti jį byloje iki visiško bylos išnagrinėjimo, įskaitant vykdymo procesą bei apmokant bylinėjimosi išlaidas. Tarnyba priėmė 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą. Pareiškėjas su šio sprendimo dalimi sutiko, bet nurodė, jog kita 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo dalis keistina, 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 3 punktas reikalauja išaiškinimo, o 6.6 punktas naikintinas. Prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvavo VGTPĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Ši įstatymo norma suteikia asmenims teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į turtą ir pajamas.

Teigė, kad atsakovas 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendime nepagrįstai vadovavosi VGTPĮ 14 straipsnio 4 dalies 1 punkto norma, taip suvaržydamas pareiškėjo teises gauti antrinę teisinę pagalbą kituose teisminiuose ginčuose. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu (1 punktas) suteikė teisę teikti antrinę teisinę pagalbą, atstovaujant pareiškėjo teises ir interesus tik pirmosios instancijos teisme. Tokia atsakovo pozicija suvaržo pareiškėjo teises, gali sukelti negatyvias pasekmes, iškilus būtinumui ginti savo teises ir interesus apeliaciniame procese, todėl ši 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo dalis keistina.

Pažymėjo, jog abejoja, ar 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 3 punktas, kuriame atsakovas paveda advokatei teikti antrinę teisinę pagalbą ir suteikia advokatui įgaliojimus atstovauti pareiškėją byloje, yra teisėtas. 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendime nenumatomas pareiškėjo sutikimas, kitos jo teisės, susijusios su atstovavimu.

Nesutiko su 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 6.6 punktu, kuriame įteisinama bešališka teisė dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo. Šis punktas suteikia atsakovui ne ginčo tvarka reikalauti išlaidų apmokėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, jog su pateiktu skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11-15).

Nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas yra parengtas remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 patvirtinta „Rekomenduojama Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma“ (toliau – ir Forma).

Šalies argumentai

Dėl pareiškėjo prašymo pakeisti 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 1 punktą nurodė, jog pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 20 d. prašymu prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje iki visiško bylos išnagrinėjimo, įskaitant vykdymo procesą, tačiau Tarnyba 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu antrinę teisinę pagalbą suteikė tik vienai bylos stadijai. Tokį sprendimą Tarnyba priėmė, remdamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos (toliau – ir Kolegija) (VGTPĮ 9 str.) 2010 m. gegužės 24 d. posėdžio metu priimtu sprendimu Nr. 5, kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. priimti sprendimus dėl antrinės teisinė pagalbos teikimo atskiroms bylos stadijoms. Taigi Tarnyba, vykdydama Kolegijos rekomendacinį sprendimą, nuo 2010 m. liepos 1 d. teisinę pagalbą suteikia tik vienoje bylos proceso stadijoje. Nuo 2010 m. liepos 1 d. tokią pat praktiką vieningai taiko visos penkios Lietuvoje veikiančios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, o Vilniaus valstybės garantuojame teisinės pagalbos tarnyba tokią praktiką taikė ir anksčiau. Kolegijos sprendimo suskaidyti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal bylos proceso stadijas priėmimą paskatino ilgametis tarnybų poreikis užtikrinti teisinį tikrumą ir stabilumą valstybės garantuojame teisinės pagalbos teikimo teisiniuose santykiuose, nes praktikoje tiek pareiškėjams, tiek advokatams, tiek teismams kildavo neaiškumų dėl sprendimu suteiktos antrinės teisinės pagalbos apimties ir galiojimo trukmės. Kadangi VGTPĮ iki šiol nenumato nei antrinės teisinės pagalbos teikimo trukmės, nei jos pabaigos, neterminuotai galiojantis sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos praktikoje nuolat kėlė teisinio netikrumo jausmą. Be to, sprendimu buvo siekiama pagerinti antrinės teisinės pagalbos teikimo apskaitą ir kontrolę, kad tarnybos optimaliomis žmogiškųjų išteklių sąnaudomis galėtų efektyviai valdyti aktualią informaciją apie tai, kokiose bylos proceso stadijose ir institucijose antrinė teisinė pagalba yra teikiama pagal atskirus jos sprendimus, ir ar jos teikimas nėra pasibaigęs savaime. Nurodė, kad, gavusi naują prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą paskesnėje stadijoje bei jį pagrindžiančius dokumentus (pvz., priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą), Tarnyba įgyja realią galimybę įvertinti antrinės teisinės pagalbos teikimo ankstesnėje proceso stadijoje rezultatus bei tolimesnės antrinės teisinės pagalbos poreikį ir pagrįstumą. Be to, antrinės teisinės pagalbos suteikimas konkrečiai bylos stadijai suteikia Tarnybai galimybę tiksliai nustatyti keliose bylose antrinė teisinė pagalba pareiškėjui yra realiai teikiama. Tai ypač svarbu siekiant tinkamai ir pagrįstai taikyti kitas VGTPĮ nuostatas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad antrinės teisinės pagalbos suteikimas 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu tik pirmosios instancijos teisme turės negatyvias pasekmes, iškilus būtinumui ginti jam savo teises ir interesus apeliaciniame procese, kadangi 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas neatima iš pareiškėjo teisės, pasibaigus vienai proceso stadijai, dar kartą kreiptis į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje proceso stadijoje. Nors toks antrinės teisinės pagalbos suteikimas vienai proceso stadijai aiškiai VGTPĮ ir nėra įvardintas, jis įstatymui neprieštarauja bei nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gauti kokybišką ir efektyvią antrinę teisinę pagalbą. Priešingai, 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas gina jo paties bei visų kitų pareiškėjų interesus.

Nurodė, jog dėl bylinėjimosi išlaidų 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 1 punktą papildyti pagrindo nėra, nes teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra aptarta 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 4 punkte.

Teigė, kad pareiškėjas reikalauja pakeisti ir 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 3 punktą. Tačiau pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl teksto dalies „ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas“ išbraukimo Tarnybai nesuprantami, nes neaišku, kaip ši sakinio dalis pažeidžia pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Tarnybos nuomone, ši teksto dalis niekaip nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Ši 3 punkto formuluotė yra visiškai teisinga, atitinkanti tiek VGTPĮ, tiek Lietuvos advokatūros įstatymo nuostatas (VGTPĮ 18 str. 6 d., Advokatūros įstatymo 49 str. 1 d.). Be to, šis punktas yra identiškas Formoje numatytam 3 punktui.

Pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, kodėl 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 6.2. punktas turėtų būti keičiamas. Pareiškėjo reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, esama 6.2. punkto redakcija nepažeidžia jo teisių ir teisėtų interesų. Tarnybos nuomone, tiek frazė „paaiškėja“, tiek frazė „neginčijamai nustatoma“ neturi esminės reikšmės, nes jos abi reiškia tą patį. Žodžiai „paaiškėja“ ir „nustatoma“ laikytini sinoniminę (tą pačią) reikšmę turinčiais žodžiais (Tarnyba nustato, Tarnybai paaiškėja, Tarnyba sužino). Žodis „neginčijamai“ yra perteklinis, be to, dėl savo daugiaprasmiškumo netgi klaidinantis. 6.2. punkto formuluotė identiškai atitinka VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindą bei yra identiškas rekomenduojamoje Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo formoje numatytam 6.2. punktui.

Dėl 6.6 punkto pašalinimo iš 2010 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo nurodė, jog ši nuostata neįteisina bešališkos teisės dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo ne ginčo tvarka. Sumų išieškojimas ne ginčo tvarka yra įmanomas tik įstatymų (pvz., Mokesčių administravimo įstatymas) ar sutarčių (pvz. sutartinė hipoteka) pagrindu. VGTPĮ nenumato antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo ne ginčo tvarka ir nesuprantama, kodėl pareiškėjas 6.6 punkto tekste rado tokią įteisintą Tarnybos teisę. 6.6. punkte pareiškėjui yra suteikta informacija apie Tarnybos teises ir pareiškėjo pareigas antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo atveju. Šis punktas atitinka tiek VGTPĮ įtvirtintas nuostatas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo (VGTPĮ 19, 24 str.), tiek Formos 6.6. punktą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 52-58).

Išanalizavęs VGTPĮ nuostatas (23 str. 1 d. 1, 2 ir 6 p., 19 str., 24 str., 21 str. 7 d.) ir įvertinęs ginčijamo sprendimo 1, 3, 6.2, 6.6. punktuose nurodytas formuluotes, nustatytus faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, jog 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 1, 3, 6.2. ir 6.6. punktai teisingi, pagrįsti ir teisėti, nes atitinka VGTPĮ nuostatas, reglamentuojančias antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytas 1, 3, 6.2, 6.6. punktų vertinimas yra jo subjektyvi VGTPĮ nuostatų interpretacija.

Konstatavo, jog 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas priimtas kompetentingos institucijos, teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis VGTPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis antrinės teisinės pagalbos teikimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 20 d. prašymo faktines aplinkybes, bei iš esmės pagrįstai laikantis ir (ar) atsižvelgiant į Kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. protokolo nuostatas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 60).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir formaliai, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Be to, netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 67-68).

Nurodo, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, jis nenurodo, kokioms įstatymų ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms Tarnybos 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas prieštarauja, nepagrindžia teiginio, kodėl manytina, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai ar šališkai, nepažymi, kokios procesinės teisės normos pritaikytos netinkamai.

Remiasi Tarnybos pozicija, išdėstyta atsiliepime į skundą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pareiškėjui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti baudą (b. l. 64-65).

Nurodo, jog apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų.

Pažymi, jog pareiškėjas nuolat inicijuoja teisminius procesus, nepagrįstai įtraukdamas į bylą Teisingumo ministeriją bei kitas valstybės institucijas ir fizinius asmenis, pateikdamas nepagrįstus reikalavimus ir teikdamas formalius apeliacinius skundus, grindžiamus vien subjektyvia nuomone, elgiasi nesąžiningai, pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, t. y. piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl teismas turėtų skirti pareiškėjui baudą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba privataus kaltinimo tvarka iškeltoje baudžiamojoje byloje, 1, 3, 6.2 ir 6.6 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktą, sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir tarnybos). Šių sprendimų rekomenduojama forma, vadovaujantis VGTPĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktu, yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, pirma, ginčijamo sprendimo 3 punkto formuluotė yra analogiška VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalies teisės normai inter alia Formos 3 punktui, antra, ginčijamo sprendimo 6.2 punktas yra analogiškas VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 6 punktams bei 24 straipsnio 1 daliai inter alia Formos 6.2 punktui, trečia, ginčijamo sprendimo 6.6 punktas taip pat atitinka VGTPĮ 19, 24 straipsnius bei Formos 6.6 punktą. Dėl 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 6.6 punktą pažymėtina, jog jis, priešingai nei teigia pareiškėjas, neįtvirtina bešališkos Tarnybos teisės išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ne ginčo tvarka. Tarnyba teisę į išlaidų išieškojimą įgyja VGTPĮ 24 straipsnio nustatytais atvejais ir šiame straipsnyje apibrėžta tvarka, kuri neprieštarauja įtvirtintai ginčijamo įsakymo 6.6 punkte. Teisėjų kolegija minėtų VGTPĮ normų nekartoja, nes jos išsamiai ir sistemiškai buvo išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada, jog 2010 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo 1 punktas, pagal kurį pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama tik pirmosios instancijos teisme, valstybinę teisinę pagalbą reguliuojančių normų nepažeidė.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad VGTPĮ įtvirtina, jog sprendimą dėl antrinės pagalbos teikimo, kuriame inter alia nurodomas šios pagalbos turinys, priima Tarnyba (9 str. 3 d. 3 p., 18 str. 4 d.). Minėto įstatymo nuostatos imperatyviai nenurodo keliose teisminėse instancijose antrinė teisinė pagalba privalo būti teikiama. Iš to seka, kad antrinės teisinės pagalbos turinį, remdamasi 2 straipsnio 3 dalimi, apibrėžiančia antrinę teisinę pagalbą, taip pat valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais (VGTPĮ 3 str.) bei įvertinusi pareiškėjo pateiktą prašymą, sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apibrėžia Tarnyba. Pareiškėjo argumentai, jog tokiu būdu suvaržomos jo teisės, sukeliamos neigiamos pasekmės, iškilus būtinumui ginti savo teises ir interesus apeliaciniame procese, vertintini kaip nepagrįsti. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nėra užkertamas kelias, iškilus būtinybei, kreiptis į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apeliacinės instancijos teisme. Be to, Tarnyba tokį sprendimą, vadovaudamasi VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalimi, priima itin operatyviai – ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo reikiamų dokumentų pateikimo. Taigi pareiškėjo teisė į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, kad šis galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nėra pažeidžiama. Tokiu būdu, kaip pažymi ir pats atsakovas, Tarnyba taip pat įgyja galimybę tiksliai nustatyti keliose bylose antrinė teisinė pagalba konkrečiam asmeniui yra teikiama, taip užtikrinant realų ir efektyvų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų ir kitų normų (pvz., VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p.) taikymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai apriboto antrinės teisinės pagalbos teikimo tik pirmosios instancijos teisme, yra atmestini.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomas ne tik skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą, bet ir ginčijami klausimai, įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes (ABTĮ 130 str. 2 d.). Proceso šalys nagrinėjimo teisme metu grįsdamos skundą ar nuo jo besigindamos, taip pat naudojasi proceso šalių teise teikti įrodymus (ABTĮ 53 str., 57 str. 4 d.), o teismui tenka pareiga pateiktus įrodymus įvertinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–225/07, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438 – 401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–662/11).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teises normas, bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir formaliai, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, tačiau nenurodo, kokiais konkrečiais teismo veiksmas pasireiškė minėtos aplinkybės. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą, nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai, argumentuotai, teisingai interpretuodamas ir taikydamas ginčijamo sprendimo priėmimo metu metu galiojusias teisės normas, įvertino kilusį ginčą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2010 m. gruodžio 23 d. Sprendimą nėra, pareiškėjo skundas atmestinas.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nenustatyta.

Taip pat pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato administracinio teismo teisės skirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (ABTĮ 59 str. 1 d., 71 str. 6 d., 77 str. 2 d., 84 str.), todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas nevertintinas. Pagrindo taikyti ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas