Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-06-15 · Civilinė byla Nr. 2A-406/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-15
Bylos Nr.
2A-406/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
R. P.
Trečiasis asmuo
notarė L
Kategorijos
  • 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-406/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.1; 35.6.1; 45.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Justui Sakavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės administratoriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-393-194/2008 pagal ieškovo bankrutavusios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės administratoriaus ieškinį atsakovui R. P. dėl pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Trečiasis asmuo byloje notarė L. S. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovo bankrutavusios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės (toliau tekste – Bendrovė) bankroto administratoriaus atstovas 2008 m. balandžio 15 d. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis tarp Bendrovės ir atsakovo R. P. 2004 m. kovo 1 d. sudarytas pastatų ir kitų inžinerinių statinių pirkimo-pardavimo bei 2004 m. kovo 1 d. sandėlio pirkimo-pardavimo sutartis ir statinių perdavimo priėmimo aktus, pritaikyti dvišalę restituciją – grąžinti Bendrovę ir R. P. į iki ginčijamų sutarčių sudarymo buvusią padėtį - pripažinti Bendrovei nuosavybės teisę į atsakovui R. P. perleistus statinius: mechanines dirbtuves, plane pažymėtas indeksu 1P1p, garažus, plane pažymėtus indeksu 2G1p, dispečerinę, plane pažymėtą indeksu 3T2p, arkinį sandėlį, plane pažymėtą indeksu 4F1p(g), ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 5I1p, estakadą, plane pažymėtą indeksu e1, sandėlį, plane pažymėtą indeksu 1F1p, priteisti atsakovui 87 300 Lt.

Ieškovo bankroto administratoriaus atstovas nurodė, kad teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi Bendrovei iškelta bankroto byla. 2004 m. kovo 1 d. tarp Bendrovės ir R. P. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Sutartimi R. P. buvo parduotos mechaninės dirbtuvės, garažai, dispečerinė, arkinis sandėlis, ūkinis pastatas, estakada, esantys (duomenys neskelbtini). Statiniai parduoti už 74 300 Lt, tačiau jų vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis pardavimo dieną buvo 225 956 Lt. Tą pačią dieną tarp Bendrovės ir R. P. buvo sudaryta dar viena pirkimo-pardavimo sutartis, kuria parduotas sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini). Sandėlis parduotas už 13 000 Lt, nors jo vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis pardavimo dieną buvo 40 600 Lt. Bendrovė šių sandorių neprivalėjo sudaryti. Bendrovė statinius pardavė už žymiai mažesnę kainą, negu buvo jų rinkos vertė, tai yra nenaudingomis sąlygomis. Pardavusi statinius, Bendrovė naudos negavo, o priešingai - patyrė 179 256 Lt nuostolį. Minėti sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Bendrovei buvo nenaudinga sudaryti ginčo sandorius, kadangi kaina, už kurią buvo parduoti statiniai, neatitiko net vidutinės rinkos kainos. Sudarius ginčo sandorius, buvo ženkliai sumažintas Bendrovės turtas, iš kurio galėjo būti tenkinami jos kreditorių reikalavimai. Bendrovės mokumas žymiai sumažėjo, o kartu sumažėjo ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl ginčo sandoriai pažeidžia kreditorių teises. Sutarčių šalys veikė nesąžiningai. R. P. , įsigydamas turtą už mažesnę nei rinkos kainą, turėjo žinoti, kad sudaryti sandoriai pažeidžia Bendrovės kreditorių interesus. Bendrovė taip pat žinojo ir turėjo žinoti, jog pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis pažeis Bendrovės kreditorių teises ir interesus. Bendrovė, parduodama turtą už ženkliai mažesnę nei vidutinė rinkos kainą, neefektyviai naudojo turtą, negavo pelno, kurį būtų galėjusi gauti, todėl tokie sandoriai prieštarauja jos veiklos tikslams ir turi būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina dvišalė restitucija, įpareigojant atsakovą grąžinti perleistus pastatus. Actio Pauliana ieškinys teikiamas siekiant apginti visų bankrutuojančios Bendrovės kreditorių interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Sprendime nurodoma, kad ieškovas ieškinį pareiškė Actio Pauliana pagrindu. Ginčijami sandoriai sudaryti 2004 m. kovo 1 d. Sandorių sudarymo dieną Bendrovė turėjo vieną kreditorių – Šiaulių AVMI Joniškio skyrių, kurio kreditorinis reikalavimas sudarė 12 687,79 Lt sumą. Pagal 2004 m. sausio 1 d. balanso duomenis Bendrovė turėjo turto už 1 620 294 Lt, o balanse nurodyta bendra skolinių įsipareigojimų suma siekė 87 755 Lt. Teismo vertinimu, ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu bendrovė turėjo tik nežymius trumpalaikius arba einamuosius skolinius įsipareigojimus, todėl teismas konstatavo, jog ieškinys dėl kreditorių teisių pažeidimo neįrodytas.

Liudytojas L. S. - buvęs Bendrovės vadovas, kuris pasirašė sutartis dėl ginčo statinių pardavimo R. P. , nurodė, kad visi ginčo statiniai buvo ūkinės komercinės paskirties. Prie ginčo pastatų buvo tik ūkininko R. P. žemė. Pastatai buvo seni, statyti 1960 metais, neremontuoti, prastos išvaizdos, nepaklausūs, nes buvo parduodami be žemės. Tai mažino jų kainą. Pardavimo kainą nustatė Bendrovės pajininkų susirinkimas, kuris ir leido parduoti pastatus. Pastatai buvo parduodami todėl, kad Bendrovė mažino gamybos apimtis, buvo atleidžiami iš darbo žmonės, todėl pastatai tapo nebereikalingi ir buvo nutarta juos parduoti. Atsakovas R. P. taip pat pažymėjo, kad parduodami pastatai buvo seni, kiaurais stogais, vandeniui pralaidžiu grindiniu, todėl juos teko remontuoti. Įsigytų pastatų remontui išleistos didelės sąnaudos. Nepateiktas parduoto turto Nepriklausomų turto vertintojų įvertinimas 2004 m. kovo 1 d. būklei, todėl nepagrįsta teigti dėl šio pardavimo Bendrovės tariamai patirtus 179 256 Lt dydžio nuostolius. Bendrovės vadovo parodymais nustatyta, jog parduoti pastatai buvo nebereikalingi bendrovei dėl ūkinės veiklos apimčių mažinimo. Bendrovės veiklos apimčių mažinimą nuo 2003 metų pabaigos iki 2004 metų patvirtina pateikti Šiaulių AVMI Joniškio skyriaus oficialių statistikos formų dokumentai. Jie sutampa su liudytojo L. S. parodymais bei patvirtina Bendrovės ginčo statinių pardavimo reikalingumą, kurį sąlygojo objektyvūs Bendrovės veiklos pasikeitimai. Bendrovė sudarė sandorį, kurį ir privalėjo sudaryti. Teismas konstatavo, kad ieškovo teiginys, jog skolininkas ginčo sandorių neprivalėjo sudaryti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Spendime nurodoma, kad sandorio kainą patvirtina Bendrovės narių susirinkimo protokolo išrašas Nr. 03/ 2003-12-05 „Dėl pastatų pardavimo“, pagal kurį bendra pastatų pardavimo kaina yra 117 300 Lt. Mokėjimo nurodymas, įrodo, jog R. P. už perkamus pastatus sumokėjo ir pervedė Bendrovei 117 300 Lt į jos sąskaitą. Parduodamų pastatų kaina nustatyta šalių susitarimu, be to, ji sutampa su Bendrovės pajininkų išreikšta valia parduoti pastatus ir jų patvirtinta pardavimo kaina. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo teiginį, jog turto pardavimas buvo nuostolingas Bendrovei, prieštaravo jos įstatų 10 punkto reikalavimams ir Bendrovės tikslams. Pastatų pardavimą sąlygojo objektyvios Bendrovės veiklos mažinimo apimtys, buvo išreikšta Bendrovės pajininkų valia nebenaudojamą turtą parduoti. Teismas sprendė, kad pagal nurodytą pardavimo metu buvusią pastatų būklę faktinė parduoto turto kaina atitiko pardavimo momentu statinių realią kainą, kuri nebūtinai sutampa su VĮ Registrų centro nurodoma kaina. VĮ Registrų centro nurodyta kaina neatspindi realaus parduodamo ar realizuotino turto tikrosios prekinės vertės bei rinkos paklausos-pasiūlos realizacijos metu toje vietovėje. Ieškovas neįrodė ir nepagrindė kitokios, negu nurodyta sutartyse, parduoto turto kainos pardavimo dienai. Teismas pažymėjo, kad įrodymų dėl pirkėjo menamo nesąžiningumo nepateikta. Pirkėjas R. P. yra ūkininkas, turėjęs savo nuosavos žemės prie perkamų pastatų. Jis už pastatus sumokėjo visą Bendrovės pajininkų nustatytą parduodamo turto kainą, pastatus įsigijo savo veiklai vykdyti, juos renovavo, naudoja pagal paskirtį. Teismo manymu, atsakovas laikytinas sąžiningu turto įgijėju. Iš sąžiningo įgijėjo turtas negali būti atimtas, todėl ieškovo reikalavimas taikyti restituciją nepagrįstas.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

Nėra pagrindo sutikti su teismo teiginiais, kad ginčijami sandoriai nepažeidė tuometinių ieškovo kreditorių interesų. Šaulių apskrities VMI Joniškio skyriaus pažymoje nurodyta, kad 2004 m. sausio 1 d. Bendrovė turėjo 12 687,79 Lt mokestinę nepriemoką. Kadangi atsakovo turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu jis buvo vertas tuo metu, konstatuotina, kad ginčijami sandoriai buvo priešingi įmonės kreditorių interesams. Ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovas turėjo pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams. Teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus. Atsakovas nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio jo deklaruojamą ginčijamais sandoriais parduotų pastatų vertę jų pardavimo dienai. Bendrovės narių susirinkimo protokolo išrašas „Dėl pastatų pardavimo“ neatspindi realios ir tikros parduodamo turto rinkos kainos. Byloje nebuvo pateikta rašytinių įrodymų dėl ginčo turto būklės. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo turtą buvo mėginta realizuoti kuo aukštesne kaina. Tuometinis bendrovės direktorius L. S. nedėjo maksimalių pastangų parduoti ginčo pastatus kuo didesne kaina, o juos pardavė su Bendrove susijusiam asmeniui – atsakovui R. P. . Atsakovas R. P. , įsigydamas ginčo turtą už neįprastai žemą kainą, buvo nesąžiningas.Ieškovas ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.82, 6.66 straipsnių pagrindais. Ieškovo manymu, yra visos sąlygos sandorius pripažinti negaliojančiais minėtais pagrindais. Teismas neteisingai aiškino, kad dėl mažinamų bendrovės veiklos apimčių, Bendrovė privalėjo sudaryti sandorius. Tokia situacija nelaikytina prievole teisine prasme. Šalys, sudarydamos sandorį, veikė nesąžiningai. Bendrovė ir atsakovas buvo susiję asmenys, buvo pažįstami, dėl ko ieškovo direktorius net nesivargino ieškoti rimtų nekilnojamojo turto pirkėjų, o ginčo turtą už neadekvačią kainą pasiūlė pažįstamam asmeniui. Ieškovas negavo atitinkamos pajamų dalies už parduodamą turtą, kadangi turtas buvo perleistas už neadekvačią kainą. Įvykdžius ginčijamus sandorius buvo pabloginta ieškovo turtinė padėtis, dėl ko sumažėjo ieškovo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijami sandoriai neatitinka ir Bendrovės veiklos tikslų, numatytų Bendrovės įstatų 10 punkte, kadangi Bendrovė ginčijamais sandoriais prarado atitinkamą dalį gautinų lėšų.

Atsiliepimas

Atsakovas R. P. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pasak atsakovo, apeliantas nepateikė įrodymų, kad ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartys pažeidė Bendrovės kreditorių interesus, kad sutarčių sudarymo metu Bendrovė negalėjo atsiskaityti pagal įstatymais ir sutartimis prisiimtas prievoles. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie iš bankroto bylos kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudarytos ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartys, turėjo finansinių pretenzijų Bendrovei. Sudarant ginčijamas sutartis Bendrovė neturėjo finansinių sunkumų ir jomis nebuvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai. Bendrovė pardavė jai nereikalingą turtą, nes tuo metu buvo mažinamos darbų ir gamybos apimtys. Ginčijamose sutartyse nurodyta parduodamo turto kaina yra tokia, kokia ir buvo sutarta tarp ieškovo ir atsakovo įgyvendinant sutarties laisvės principą. Sutarties sudarymo metu parduodamo turto būklė buvo prasta, be to, tuo metu turto pasiūla buvo didesnė už paklausą, o tai sąlygojo mažesnes pardavimo kainas. Kaina, už kurią buvo nupirktas turtas, buvo reali ir atitiko tuo metu buvusią turto vertę. Konstatavimas atsakovo nesąžiningumo dėl mažos ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių kainos neturi teisinio pagrindo. Vien sandorio ekonominis nenaudingumas Bendrovei negali būti pagrindu šį sandorį pripažinti negaliojančiu. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Šiuo atveju taikyti restitucijos neįmanoma, nes nuo ginčijamų sutarčių sudarymo praėjo daugiau kaip ketveri metai, per tą laiką buvo investuota daug lėšų į turto pagerinimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Ieškinys dėl ginčijamų sutarčių grindžiamas dviem sandorių negaliojimą reguliuojančiais pagrindais: 1. kreditoriaus teisių pažeidimais, kurie gali būti pašalinti taikant actio Pauliana instituto normas (CK 6.66 str.); 2. veiksmais, prieštaraujančiais sandorio šalies veiklos tikslams (CK 1.82 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nei vienu iš nurodytų pagrindų ieškinys nėra įrodytas, todėl reikalavimas pripažinti ginčo sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais ji nėra paneigta.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratorius gali pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu, kad gindamas kreditorių interesus administratorius gali reikšti ieškinius, tačiau Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik nurodo ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės nemokumui. Iš to darytina išvada, kad bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti Civiliniame kodekse nustatytais atitinkamais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2004, „Teismų praktika“ Nr. 23, p. 87-94).

Pagrindinė actio Pauliana ieškinio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Reiškiant Pauliano ieškinį, pirmiausiai siekiama atstatyti pažeistą skolininko mokumą ir sugrąžinti tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atstačius pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus šansai, jog skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdys savo prievolę. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra priemonė atstatyti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001, „Teismų praktika“ Nr. 17, p. 93-105). Atsižvelgiant į tai, jog actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu ir taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko ir trečiųjų asmenų teisių suvaržymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2004, „Teismų praktika“ Nr. 25, p. 71-89).

CK 6.66 straipsnyje nustatytos šios actio Pauliana taikymo sąlygos:

1. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad ginčo sandorių sudarymo momentu kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai.

2. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

3. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti.

4. Kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris buvo atlygintinis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga (galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės buvimas) ir su ja susijusios aplinkybės nebuvo tyrimo objektu nagrinėjamoje byloje.

Kalbant apie antrąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą laikytina, kad skolininko sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu įrodoma bent viena iš trijų aukščiau paminėtų sąlygų: 1. dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2. skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3. kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Antroji iš šių nurodytų sąlygų byloje neanalizuota, nes apskritai nebuvo įrodinėjama, jog ginčo sandorių sudarymo metu Satkūnų ŽŪB buvo nemoki bendrovė. Analizuojant pirmąją kreditoriaus teisių galimo pažeidimo sąlygą pažymėtina, kad šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, jog būtent dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, nebetenka realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų arba atsiranda reali grėsmė, kad tie įsipareigojimai nebus įvykdyti. Tačiau kreditoriui neturi būti suteikiama nepagrįstų privilegijų, nes jeigu skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimui patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų. Pažymėtina, kad Pauliano ieškinys gali būti reiškiamas jį grindžiant tik tokiu sumažėjusiu skolininko mokumu, dėl kurio šis negali patenkinti kreditoriaus reikalavimo. Faktinių bylos aplinkybių analizė ir vertinimas leidžia daryti išvadą, kad sudarius ir įvykdžius ginčijamas pirkimo - pardavimo sutartis Satkūnų ŽŪB netapo nemokia bendrove, jos mokumo galimybės nesumažėjo iki tokios būklės, dėl kurios ji negalėtų atsiskaityti su savo kreditoriais, turėjusiais galiojančią skolinio reikalavimo teisę šių sutarčių sudarymo ir įvykdymo metu.

Ginčijamos nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos 2004 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sandorių sudarymo momentu Satkūnų ŽŪB turėjo kreditorių – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Joniškio skyrių, kurio pradelstas kreditorinis reikalavimas (skolininko mokestinė nepriemoka) tuo metu sudarė 12 687,79 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, ieškinyje apsiribojęs tik bendro pobūdžio nuoroda, kad sudariusi ginčijamas turto perleidimo sutartis Bendrovė ženkliai sumažino turimą turtą, iš kurio ateityje galėjo būti tenkinami jos kreditorių reikalavimai, niekaip neįrodinėjo, ar ginčijami sandoriai pažeidė jų sudarymo momentu buvusių Bendrovės kreditorių interesus actio Pauliana instituto taikymo kontekste. Byloje yra pateikti Bendrovės 2003 m. metinės finansinės atskaitomybės dokumentai (t. 2, b. l. 4-29). Iš balanso duomenų matyti, kad 2003 m. pabaigoje Bendrovė turėjo turto, kurio balansinė vertė sudarė iš viso 1 620 294 Lt, iš to skaičiaus ilgalaikio turto buvo už 491 910 Lt, trumpalaikio – už 1 128 384 Lt. Materialaus ilgalaikio turto buvo apskaitoma už 483 717 Lt, trumpalaikio materialaus turto – už 916 899 Lt. Iš Bendrovės ilgalaikio turto kaitos ataskaitos matyti, kad Bendrovės balanse buvo apskaitomas įvairios paskirties likvidus turtas: pastatai ir kiti statiniai, mašinos ir įrengimai, transporto priemonės, darbiniai gyvuliai. Tuo metu Bendrovė turėjo tik trumpalaikių finansinių įsipareigojimų už 86 755 Lt, kurie sudarė vos apie 6 proc. apskaityto materialaus turto balansinės vertės. Pagal byloje pateiktą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Joniškio skyriaus pažymą 2004 m. sausio 1 d. Satkūnų ŽŪB turėjo 12 687,79 Lt mokestinę nepriemoką biudžetui (t. 1, b. l. 29). Byloje nėra duomenų apie kitus konkrečiai įvardintus Bendrovės kreditorius, skolinių prievolių jiems dydžius ir jų įvykdymo terminus ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ginčijamais sandoriais Bendrovės turtas atsakovui parduotas už 87 300 Lt kainą. 2004 m. kovo 2 d. pirkėjas R. P. pervedė visą sumą už įsigytus pagal pirkimo – pardavimo sutartis daiktus – 117 300 Lt (t. 1, b. l. 10-17, t. 2, b. l. 34-37 ir 79). Taigi, sprendžiant pagal byloje esančius duomenis dėl sandorių sudarymo ir atsiskaitymo už parduotus daiktus gavimo metu buvusių Bendrovės finansinių (kreditorinių) prievolių dydžio, vien tik už ginčo sutartimis atsakovui parduotus daiktus gautų lėšų sumos tuo metu užteko visiškai padengti visus tuo metu buvusius Bendrovės kreditorinius įsiskolinimus. Byloje liudytoju apklausto L. S. parodymais, Bendrovė pastatus pardavinėjo pagal jų balansinę vertę (t. 2, b. l. 96). Jeigu ginčo sutartyse nurodyti pastatai ir statiniai būtų įkainoti pardavimui pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nurodytą vidutinę rinkos vertę, ginčo sutartimis parduodamų daiktų vertės ir Bendrovės balanse apskaityto viso materialaus turto vertės santykis sudarytų tik 19 proc., o atėmus iš atsakovo gautą už įsigytus daiktus sumą šis santykinis dydis sumažėtų iki 12,80 proc. Tokie santykiniai Bendrovės apskaitoje fiksuoto materialaus turto vertės ir atsakovui parduoto turto kainos dydžiai, juos palyginant su balanse nurodyta bendra Bendrovės kreditorinio įsiskolinimo suma, fiksuota ginčo sutarčių sudarymo metu, leidžia daryti išvadą, kad šiomis sutartimis Bendrovės turėto turto masė nebuvo sumažinta tokiu mastu, dėl kurio Bendrovė būtų tapusi nemoki arba jos turtinė ir finansinė padėtis pasidarytų tokia, kuri keltų realią grėsmę tinkamai įvykdyti tuo metu turėtas finansines prievoles ir iš esmės sutrukdytų patenkinti Bendrovės kreditorinius reikalavimus iš jos turto. Byloje neįrodyta, kad pardavus atsakovui Bendrovės turtą už ginčo sutartyje nurodytas kainas, po tokio sandorio sudarymo kreditorius nebegali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti.

Išdėstytos aplinkybės įgalina konstatuoti, kad ginčijamais sandoriais atlygintinai perleidusi atsakovui atskirus turtinius objektus, Bendrovė netapo nemoki, nesumažino savo galimybės įvykdyti finansines prievoles kreditoriams, todėl šių sandorių metu nepažeidė kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms šioje byloje actio Pauliana ieškinys buvo negalimas, nes neegzistavo viena iš esminių tokio teisinio instituto taikymo sąlygų, t. y. ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos Bendrovės kreditorių teisės ir interesai.

Nenustačius kreditorių teisių pažeidimo dėl sudarytų ginčo sandorių, išnyksta teisinis pagrindas aiškintis ir vertinti likusias actio Pauliana taikymo sąlygas suponuojančias aplinkybes: ar Bendrovė privalėjo ar neprivalėjo sudaryti ginčijamas sutartis; ar ginčijamų sandorių šalys buvo sąžiningos ar veikė nesąžiningai. Nežiūrint to, teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo paneigta ginčijamų dvišalių atlygintinių sandorių šalies – daiktų pirkėjo R. P. sąžiningumo prezumpcija. Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens (šiuo atveju – atsakovo R. P. ) sąžiningumo prezumpcijos esant atlygintiniam sandoriui. Pažymėtina tai, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas R. P. ginčijamo sandorio sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia arba gali pažeisti Bendrovės kreditorių teises ar prieštarauja jos veiklos tikslams. Ta aplinkybė, kad pastatai ir statiniai buvo parduodami mažesne nei VĮ Registrų centras duomenų bazėje fiksuota vidutinė tų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė, savaime nėra pagrindas teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Atsakovo nesąžiningumą būtina įrodyti ne prielaidomis, o konkrečiais faktais, kurių ieškovas ir apeliantas iš esmės nenurodė. Ieškovo atstovo paaiškinimų teismo posėdyje, kad atsakovas galėjo žinoti, jog jam parduodami daiktai už kainą, mažesnę nei turto registro duomenų bazėje nurodyta jų vertė, negalima vertinti kaip įrodymų apie atsakovo žinojimą ar turėjimą žinoti, jog ginčijamų sandorių sudarymu bus iš esmės pabloginta daiktus parduodančios Bendrovės turtinė ir finansinė padėtis, žymiai susilpnės Bendrovės mokumo galimybės, o tuo pačiu bus pažeisti jos esamų ar galimų kreditorių interesai. Skolininko turto pardavimas už žymiai mažesnę kainą tam tikrais atvejais gali būti pripažįstamas kaip aplinkybė, leidžianti taikyti nesąžiningumo prezumpciją pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, bet tai savaime nereiškia, kad toks sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, juolab kad bet kurio civilinės apyvartos dalyvio interesas pirkti turtą už kuo mažesnę kainą yra teisėtas, racionalus ir pagrįstas.

Ieškinys dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo reiškiamas ir pagal CK 1.82 straipsnį, kuriame nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Žemės ūkio bendrovė - gamybinei ir komercinei veiklai fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų įsteigta įmonė, kuri yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 3 str.). Bendrovė laisvai gali valdyti jai priklausantį turtą ir juo disponuoti, sudarant atitinkamus sandorius, taip pat įvertinti (perkainoti) bendrovės turtą (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 4 str. 1 d. 4, 5, 8 p., Satkūnų ŽŪB įstatų 13.8, 13.9, 13.12 p.). Bendrovės narių susirinkimas yra aukščiausias bendrovės organas, o jos valdymo organai yra valdyba arba administracija (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 str. 1 d., 23 str.). Pagal Satkūnų įstatus bendrovės vykdomasis valdymo organas yra direktorius, t. y. vienasmeniškai veikiantis administratorius (įstatų 67 p.). Ginčijamų sutarčių objektas – pastatai ir statiniai buvo parduodami remiantis Satkūnų ŽŪB visuotinio narių susirinkimo 2003 m. gruodžio 25 d. nutarimu (t. 2, b. l. 78). Visuotiniame narių susirinkime taip pat buvo patvirtintos ir kiekvieno daikto konkrečios pardavimo kainos. Teisme liudijęs L. S. parodė, kad susirinkime patvirtintos pardavimo kainos atitiko turto balansines vertes. Tokiu būdu aukščiausias Bendrovės organas įgyvendino įstatymo numatytą Bendrovės teisę laisvai disponuoti Bendrovei priklausančiu turtu, sudaryti sandorius ir įkainoti (įvertinti) Bendrovės turtą. Teismas neturi duomenų, kad Satkūnų ŽŪB 2003 m. gruodžio 25 d. visuotiniame narių susirinkime priimtas nutarimas Bendrovės turto pardavimo ir jo įkainojimo klausimais būtų negaliojantis, panaikintas ar kitaip netekęs galios. Ginčijamais sandoriais, kuriuos pasirašė tuometis Satkūnų ŽŪB direktorius L. S. ir atsakovas R. P. turtas buvo parduotas už ne mažesnę kaip Bendrovės narių visuotinio susirinkimo nutarimu patvirtintą kainą. Byloje neįrodyta, kad daiktų pardavimo kaina būtų buvusi aiškiai nepagrįsta, neprotingai žema, kad tokia kaina realizavus daiktus Bendrovės sudarytas sandoris būtų akivaizdžiai jai nenaudingas. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Bendrovės vadovas nedėjo pastangų realizuoti numatytą parduoti turtą kuo aukštesne kaina, savaime nepatvirtina siekiamo įrodyti fakto, jog ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant Bendrovės interesus ir prieštaravo jos įstatuose numatytiems veiklos tikslams. Be kita ko, pažymėtina, kad neįrodyta yra ir kita sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu sąlyga – kitos sandorio šalies, t. y. pirkėjo R. P. nesąžiningas veikimas. Kaip jau pažymėta, bet kurio civilinės apyvartos dalyvio interesas įsigyti turtą už kuo optimalesnę ir priimtinesnę jam kainą yra teisėtas, racionalus ir pagrįstas, o jokių objektyvių duomenų apie tai, kad šiuo konkrečiu turto pardavimo atveju atsakovas R. P. būtų žinojęs ar turėjęs žinoti, jog tiek Bendrovės narių susirinkimas, tiek jo nutarimą vykdantis Bendrovės vadovas veikia ar gali veikti priešingai Bendrovės tikslams, nenustatyta.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, ieškovo apeliacinio skundo ir apelianto atstovo teismo posėdyje pateiktais motyvais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prie prašymo atsakovas pridėjo du pinigų priėmimo kvitus, pagal kuriuos iš viso sumokėjo už advokato teisinę pagalbą 2895,30 Lt (t. 2, b. l. 119 ir121). Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas tam tikroje bylos proceso stadijoje turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas priteisia atitinkamos instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą. Atsakovo pateiktame pinigų priėmimo kvite serija LAT Nr. 458735 įrašyta data – 2008 m. gegužės 23 d. patvirtina, kad 2360 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovas patyrė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tokiu atveju, tiek prašymą dėl šių išlaidų priteisimo, tiek jų dydį patvirtinančius dokumentus atsakovas privalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos šiame teisme išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d. nuostata). Tokių aplinkybių nenustatyta, todėl pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, atsakovo patirtos advokato pagalbos išlaidos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (2360 Lt) negali būti priteisiamos. Atsakovui priteistina iš ieškovo 530 Lt išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (2009 m. vasario 12 d. atstovavimo sutartis ir 2009 m. vasario 12 d. pinigų priėmimo kvitas – t. 2, b. l. 120-121).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą

Priteisti R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės (kodas 5754627) 535,30 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisNijolė Piškinaitė