Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant bankrutuojančios Satkūnų žemės ūkio bendrovės administratoriaus įgaliotam asmeniui A. Stankaičiui, jo atstovui advokato padėjėjui J. Sakavičiui, atsakovui R. P. ir jo atstovei advokatei D. Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios Satkūnų žemės ūkio bendrovės administratoriaus pareikštą ieškinį atsakovui ūkininkui R. P. , trečiam asmeniui notarei Loretai Stankevičienei, dėl pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007-12-18 nutartimi Satkūnų žemės ūkio bendrovei iškelta bankroto byla. Administratoriumi paskirta UAB „ Tytus“. Administratoriaus įgaliotas asmuo, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 36 mėnesių laikotarpį, nustatė, jog kai kurie pirkimo- pardavimo sandoriai ginčytini, todėl 2008-04-18 pateikė teisme ieškinį sumai 179 256 Lt dėl pirkimo- pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pagal Actio Paulina ieškinį LR CK 6.66 str. pagrindu ir nurodo, jog, be to, jog šie sandoriai pažeidžia kreditorių teises, ginčijami sandoriai yra priešingi įmonės veiklos tikslams, kas sąlygojo šios įmonės nemokumo atsiradimą, t.y., pagal LR CK 1.82 str. 1 dalies nuostatas.

Minėti visi statiniai parduoti R. P. už 74 300 Lt kainą, kai parduodamų statinių vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis pardavimo datai buvo 225 956,- Lt;

2004-03-01 tarp Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės ir ūkininko R. P. buvo sudaryta antra pirkimo- pardavimo sutartis:

1. Parduotas – sandėlis (duomenys neskelbtini).

Šis sandėlis parduotas R. P. už 13 000 Lt, o jo vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis pardavimo datai buvo 40 600 Lt.

Pagal LR CK 6.66 str. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio ir pažeidžiančio kreditorių teises, kreditorius turi teisę paduoti per 1 metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas bankrutuojančiai įmonei skaičiuojamas nuo sužinojimo apie tokį sandorį momento. Kadangi sandorius ginčija bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris apie tokius sandorius sužinojo, tik iškėlus bankroto bylą ir administratoriui perdavus dokumentus( bankroto byla iškelta 2007-12-18, ir teismo nutartis įsiteisėjo 2007-12-29, o ieškinys pateiktas 2008-04-18,) t.y., per vienų metų terminą po bankroto bylos iškėlimo. Todėl terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas.

Satkūnų bendrovė iki minėtų sandorių sudarymo nebuvo įsipareigojusi ūkininkui R. P. , o statinius pardavė už žymai mažesnę kainą, nei jų rinkos vertė, ir tai yra savo įmonei nenaudingomis sąlygomis. Pardavusi minėtus statinius, Satkūnų bendrovė esminės turtinės naudos negavo, o priešingai patyrė 179 256,- Lt nuostolio, nes tiek negavo piniginių lėšų. Taigi, Satkūnų bendrovei buvo nuostolinga sudaryti ginčo sandorius, kadangi kaina, už kurią buvo parduoti statiniai neatitiko net vidutinės rinkos kainos. Sudarius ginčo sandorius , buvo ženklai sumažintas Satkūnų bendrovės turtas, iš kurio ateityje galėjo būti tenkinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. O, negavus pakankamai lėšų, Satkūnų bendrovės mokumas žymiai sumažėjo ir sumažėjo jos galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl ginčo sandoriai, ieškovo manymu, pažeidžia kreditorių teises, sumažino bendrovės galimybes įvykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus.

Be to, ieškovo manymu. ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais, nes skolininkas ir trečias asmuo veikė nesąžiningai.

Pardavėjas pardavė pastatus, tuo sumažindamas savo turimo turto masę, o pirkėjas turėjo pareigą pasidomėti, kokia yra tikroji statinių vertė ir kokius skolinius įsipareigojimus turi pardavėjas. Turėjo pasidomėti, ar pardavėjas neturi kreditorių, ar jų interesai nebus pažeisti, tačiau to nedarė, todėl, ieškovo manymu, yra priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija( LR CK 6.67 str. 1d.4p.) Statinių vertė ženkliai neatitiko atsakovo sumokėtos pardavimo kainos. Tai rodo, jog skolininkas ir trečiasis asmuo veikė nesąžiningai.

Ieškovas tvirtina, jog statinių pardavimo kaina yra ženklai mažesnė už vidutinę rinkos kainą ir tai yra bendrovei nuostolinga. Bendrovės Įstatų 10p. numato, jog vienas bendrovės tikslų yra efektyviai panaudoti žemę, bei jai ir pajininkams priklausantį turtą, didinti bendrovės konkurencingumą. Pardavus turtą už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, neefektyviai naudojamas bendrovės turtas, negaunama pelno, kuris galėjo būti gautas, todėl toks sandoris laikytinas prieštaraujančiu bendrovės tikslams , todėl privalo būti pripažintinas negaliojančiu pagal LR CK 1.82 str. 1dalies nuostatas.

Pripažinus sandorius negaliojančiais, prašoma taikyti dvišalę restituciją. ( LR CK 6.145 str. 1d.).

Šalys laisva valia sudarė abi pirkimo- pardavimo sutartis.

Parduodamo daikto kaina yra nustatoma pinigais šalių susitarimu. Piniginis įvertinimas už perkamą ir parduodamą turtą yra nustatytas realus, pagal to turto tikrąją vertę pardavimo datai. LR CK 6.313 str. 1 dalis. Ši teisės norma taip pat yra imperatyvi ir įgyvendina sutarties laisvės principą. Ji galioja ir nekilnojamo turto sandoriams. Nekilnojamo turto pirkimo- pradavimo sutartims privaloma ir esminė sąlyga yra kaina, o ne priežastys, dėl kurių šalys nurodė sutartyje vienokią ar kitokią kainą. Dauguma įsigytų pastatų yra statyti 1960 metais ir turi virš 53 procentų nusidėvėjimą, todėl jų pardavimo kaina yra reali. 2004 metais Joniškio rajone ir kaime esančių gamybinės- sandėliavimo paskirties pastatų paklausa nebuvo didelė. Pastatų paskirtis- gamybinė- sandėliavimo, taip pat lėmė ir pardavimo kainą. Tokio turto pardavimo pasiūla buvo didesnė, nei paklausa. Rinkos sąlygomis realiai už dar didesnę kainą tokios blogos kokybės, virš 53 procentų nusidėvėję statiniai negalėjo būti parduoti. Perkamų statinių kaina buvo susitarimu sumažinta tik dėl perkamo viso komplekso statinių vienu metu, nors visų jų būklė buvo itin bloga. Todėl atsakovas teigia, kad pardavimo kaina buvo reali ir atitiko tuo metu buvusią to turto tikrąją vertę.

Yra žinomas 2004-01-01 tik vienas Satkūnų bendrovės kreditorius – tai Šiaulių AVMI Joniškio skyrius ir jo kreditorinis reikalavimas 12 678 Lt sumai. Taigi, už parduotus pastatus, bendrovė pilnutinai galėjo su šiuo kreditoriumi atsiskaityti. Apie jokius kitus bendrovės kreditorius nebuvo žinoma, todėl mano, jog 2004 kovo 1dienai kreditorių teisės dėl šių sandorių sudarymo nebuvo pažeistos. Pirkėjas domėjosi tik parduodamu turtu. Pirkėjas yra fizinis asmuo ir jis negalėjo gauti informacijos apie juridinių asmenų kreditorius ir skolininkus, nes fiziniam asmeniui tokia informacija yra nepasiekiama. Todėl mano, jog jis buvo sąžiningas įgijėjas ir veikė sąžiningai.

Satkūnų bendrovė labai mažinosi savo darbo apimtis, buvo mažinamas darbuotojų skaičius, todėl parduodami pastatai bendrovei tapo nereikalingi. Mano, jog apie ekonominį tikslingumą dėl ginčo pastatų pardavimo sprendė pati bendrovė.

Atsakovas prašo atsižvelgti, jog jo nupirkti pastatai buvo esminiai pagerinti. Tai patvirtina jo pateiktos sąskaitos- dėl patirtų pagerinimo išlaidų. Nesutinka pastatus grąžinti bankroto administratoriui ir prašo ieškinį atmesti.

Tretysis asmuo notarė L. Stankevičienė su ieškiniu nesutinka.

Notarė pateikė eilę kitų notaro patvirtintų 2004 metų I pusmečio nekilnojamo turto pardavimo sutarčių Joniškio rajone, kurios rodo, jog sutartyse nurodyta pardavimo kaina daugeliu atveju nesutampa su VĮ Registrų centro įregistruota to turto kaina. ( b.l. 103-112, tomas I ).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas pareiškė ieškinį Actio Pauliana ( LR CK 6.66 str.) pagrindu, tai yra, kai ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus ar kreditorių teises.

Ginčo abu sandoriai yra sudaryti 2004-03-01. Sandorio sudarymo datai yra žinoma, jog Satkūnų bendrovė turėjo vieną kreditorių – Šiaulių AVMI Joniškio skyrius sumai - 12 687,79 Lt ( b.l. 29). Pagal 2004 sausio 1dienos balanso duomenis Satkūnų bendrovė turėjo turto už 1 620 294 Lt. o bendra skolinių įsipareigojimų balanse nurodyta suma – 87 755 Lt. Bankų paskolų ir kitų paskolų bendrovė neturėjo. Visos jos balanse nurodytos skolos sudarė eilutę – „ trumpalaikės skolos“- tai pirkimų skolos( skolos tiekėjams), bei kitos skolos- skolos iždui, socialiniam draudimui, darbuotojams už darbą, bei kitiems kreditoriams – 3240 Lt. sumai;( Šiaulių AVMI Joniškio skyriaus pateikti balanso duomenys.). Tai rodo, jog ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu bendrovė turėjo tik trumpalaikių arba einamųjų skolinių įsipareigojimų ir jos neslėgė didelių kreditorių dideli skoliniai įsipareigojimai. Taigi, ieškovo teiginys, jog ginčo sandoriai pažeidžia kreditorių teises laikytini neįrodytais.( LR CPK 178 str.). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus ( LR CPK 178 str.). Ši įrodinėjimo pareiga pagal Actio Paulina ieškinį tenka ieškovui. Teismas konstatuoja, jog ieškinys dėl kreditorių teisių pažeidimo yra ieškovo neįrodytas.

Tarp Satkūnų žemės ūkio bendrovės ir ūkininko R. P. iki ginčo sandorių sudarymo momento, nebuvo ikisutartinių ankstesnių įsipareigojimų. Tačiau, kaip parodė teisme liudininkas L. S. ( tuo metu buvęs Satkūnų bendrovės vadovas, kuris pardavė bei pasirašė sutartis dėl ginčo statinių pardavimo R. P. ), visi ginčo statiniai buvo ūkinės – komercinės- sandėliavimo paskirties statiniai, esantys Joniškio rajono kaime. Liudininkas L. S. parodė, jog apie ginčo pastatus buvo tik ūkininko R. P. nuosava žemė. Pastatai buvo siūlyti pirkti kitam ūkininkui Vaitkui, bei kitam stambiam juridiniam asmeniui - UAB „ Šiaurės vilkas“, tačiau pastarieji šių statinių nepirko. Taigi, pastatai pardavinėti laisvu pardavimu. Kaip paaiškino liudininkas L. S. pastatai buvo seni, statyti 1960 metais ir visiškai neremontuoti, prastos prekinės išvaizdos, ne paklausūs, nes parduodami buvo be žemės. Tai labai mažino jų pardavimo kainą. Kainą nustatė bendrovės pajininkų susirinkimas. Buvo pajininkų leidimas tuos pastatus parduoti. Pastatai buvo parduodami, nes bendrovė labai mažino gamybos apimtis. Tuo metu baigėsi žemės nuomos sutartys ir jos nebuvo tęsiamos. Bendrovė pati mažai turėjo nuosavos žemės ir dauguma jos nuomojo. Mažėjo gamybos apimtys, buvo atleidžiami žmonės, todėl pastatai tapo nebereikalingi, todėl buvo nutarta juos parduoti.

Analogiškus paaiškinimus davė ir ūkininkas R. P. . R. P. nurodė, jog ginčo pastatus pirko, nes jie buvo ant jo nuosavos žemės, tačiau parduodami pastatai buvo seni, kiaurais stogais, vandeniui pralaidžiu grindiniu, todėl juos teko remontuoti. Pastatų remontui įdėtos didelės sąnaudos, dėl kurių yra pateiktos sąskaitos.

Pirkimo – pardavimo sutartys yra sudaromos laisva šalių valia. Kad šalių valia buvo ydinga, kad šalių laisva valia nustatyta pirkimo- pardavimo kaina yra ydinga, ieškovas, taip pat neįrodė. ( LR CPK 178 str.) Nepateiktas Nepriklausomų turto vertintojų parduoto turto įvertinimas 2004 metų kovo 1dienos stoviu, todėl yra visiškai nepagrįsta kalbėti apie Satkūnų bendrovės patirtus, neva, dėl šio pardavimo 179 256 Lt nuostolius. Netenka kalbėti ir apie Satkūnų bendrovės turto sumažėjimą pardavus minėtus pastatus, nes bendrovės vadovo parodymais nustatyta, jog parduoti pastatai tapo nebereikalingi bendrovei dėl bendrovės ūkinės veiklos apimčių mažinimo. Bendrovės veiklos apimčių mažinimą nuo 2003 metų pabaigos iki 2004 metų patvirtina Šiaulių AVMI Joniškio skyriaus oficialių statistikos formų teismui pateikti dokumentai ( Ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo kaitos ataskaita už 2003m.; darbuotojų skaičiaus ir jų darbo apmokėjimo ataskaita – kuri parodo, jog metų pradžioje bendrovėje dirbo 32 žmonės, o pabaigoje – 12 asmenų, žemės ūkio bendrovės sąnaudų ataskaita, produkcijos pardavimų ataskaita, žemės ūkio bendrovės augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos gamybos ir savikainos ataskaita ir produkcijos kaitos ataskaita bei žemės plotų ataskaitos. Žemės plotų ataskaita rodo, jog 2003 metų pabaigai bendrovė turėjo tik 33 ha žemės, nuomojamos iš valstybės ir 662 ha žemės, nuomojamos iš fizinių asmenų, o nuosavos žemės – nėra visiškai. Šie oficialūs statistiniai rodikliai, pateikti Šiaulių AVMI visiškai sutampa su liudininko L. S. parodymais, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Tai yra įrodymai, patvirtinantys Satkūnų bendrovės ginčo statinių pardavimo iškilusį reikalingumą, kurį sąlygojo objektyvūs bendrovės veiklos pasikeitimai. Iš to seka išvada, jog bendrovė sudarė sandorį, kurį ir privalėjo sudaryti. Taigi, teismas konstatuoja, jog LR CK 6.66 str. prasme, ieškovo teiginys, jog skolininkas ginčo sandorių neprivalėjo sudaryti, yra prieštaraujantis byloje nustatytoms ir išaiškintoms faktinėms aplinkybėms.

Dėl sandorio kainos.

Sandorio kainą patvirtina rašytinis įrodymas – Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės narių susirinkimo protokolo išrašas Nr. 03/ 2003-12-05 „ Dėl pastatų pardavimo“. ( b.l. 78, tomas II).

grūdų sandėlį, (duomenys neskelbtini) už 30 000 Lt; sandėlį, (duomenys neskelbtini) už 13 000 Lt; mechanines dirbtuves, (duomenys neskelbtini), garažus, (duomenys neskelbtini), dispečerinę, (duomenys neskelbtini), arkinį sandėlį, (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), estakadą, (duomenys neskelbtini), už 74 300 Lt; Bendra visų pastatų pardavimo suma – 117 300 Lt.

Mokėjimo nurodymas Nr. 216133/2004-03-02( b.l. 79, tomas II) apie pervestus pinigus sumoje 117 300 Lt, įrodo, jog R. P. už perkamus pastatus sumokėjo ir pervedė Satkūnų bendrovei 117 300 Lt sumą į bendrovės sąskaitą.

Parduodamų pastatų kaina nustatyta šalių susitarimu, tačiau ji sutampa su kolegialaus organo- bendrovės pajininkų išreikšta valia pastatus parduoti ir jų įvardinta pardavimo kaina. Būtent pajininkų nustatyta pardavimo kainą ir gavo mokėjimo pervedimu Satkūnų bendrovė į savo sąskaitą. Taigi, yra nepagrįstas ieškovo teiginys, jog turto pardavimas buvo nuostolingas bendrovei, kad prieštaravo bendrovės įstatų 10p. reikalavimams ir prieštaringas bendrovės tikslams. ( LR CK 1.82 str. 1d.)

Yra nustatyta, jog pastatų pardavimą sąlygojo objektyvios bendrovės veiklos mažinimo apimtys ir buvo išreikšta bendrovės pajininkų valia, bendrovės nebenaudojamą turtą (pastatus) parduoti. Pagal nurodytą pardavimo metu buvusią parduodamų pastatų būklę- pastatai statyti 1960 metais, visiškai neremontuoti, nenaudojami paskutiniu metu bendrovės reikmėms, kiaurais stogais. Pastatai randasi Joniškio rajono, kaime ir parduodami buvo be žemės ploto apie juos. Priešingų įrodymų ieškovas nepateikė( LR CPK 178 str., 185 str.) Todėl faktinė parduoto turto kaina pardavimo datai laikytina, jog atitiko pardavimo momentu buvusią ūkinės paskirties statinių realią kainą, kuri nebūtinai sutampa su VĮ Registrų centro nurodoma to turto kaina, nes VĮ Registrų centro nurodyta kaina, neatspindinti realaus parduodamo ar realizuotino turto tikrosios prekinės vertės bei rinkos paklausos- pasiūlos realizacijos metu toje geografinėje vietovėje. Kitokios nei nurodyta sutartyse, parduoto turto kainos pardavimo datai dėl ginčo pastatų - ieškovas neįrodė ir tinkamais įrodymais nepagrindė.( LR CK 6.313 str. 1d., LR CPK 178 str.)

Jokių įrodymų nepateikta ir dėl pirkėjo menamo nesąžiningumo. Pirkėjas R. P. yra ūkininkas, turėjęs savo nuosavos žemės plotus apie perkamus pastatus. Jis verčiasi žemės ūkio produkcijos gamybos- ūkininkavimo veikla. Už pastatus sumokėjo pilną bendrovės pajininkų nustatytą parduodamo turto kainą. Jis pastatus įsigijo tik savo veiklai vykdyti, juos renovavo, naudoja pagal tikslinę paskirtį. Taigi, atsakovas laikytinas sąžiningu to turto įgijėju. Iš sąžiningo įgijėjo, turtas negali būti atimtas, todėl ieškovo reikalavimas taikyti restituciją- yra nepagrįstas.

Pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais LR CK 6.66 str. pagrindu bei LR CK 1.82 str. 1 dalies pagrindu, yra nepagrįsta, neįrodyta, todėl ieškinys atmestinas.

Ieškinio reikalavimų netenkinus, iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei. ( LR CPK 88 str. 1d. 3p.)

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš bankrutuojančios Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovės 90,25 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Spendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.