Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-554-315/2015

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00550-2014-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.5.; 2.4.7.

2015 m. spalio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. - 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 284 str. l d. - l metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l ir 4 dalimis paskirtas bausmes subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskiriant galutinę bausmę - 3 metus 10 mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. R. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai - 26,47 Eur, turtinės žalos atlyginimui; A. S. - 26,64 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad panaudojęs fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent jis, 2014-09-16, apie 20 val., kieme prie nakvynės namų, esančių A. Kojelavičiaus g. 50, Vilniuje, kaltinamasis reikalavo pinigų iš nukentėjusiojo A. S.. Nukentėjusiajam atsakius, kad jis pinigų neturi, kaltinamasis, panaudodamas fizinį smurtą: stumdydamas, suplėšydamas striukę, bei durdamas A. S. peiliu į kairę ir į dešinę kojas, bei tuo padarydamas A. S. nežymų sveikatos sužalojimą, o būtent durtines-pjautines žaizdas kairės ir dešinės kojų šlaunų priekiniuose paviršiuose, pagrobė iš A. S. 12 Lt vertės piniginę, kurioje buvo 30 Lt bei Vilniečio kortelė ir pasišalino iš nusikaltimo padarymo vietos, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d.

Taip pat, A. R. pažeidė viešąją tvarką, o būtent jis, 2014-09-17, apie 17.30 val., viešoje vietoje, važiuodamas 74 maršruto autobusu - S. Batoro gatve, Vilniuje, A. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje grasinimais ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Kitų žmonių akivaizdoje garsiai keikėsi, sukėlė konfliktą su E. R., kurį stumdė, pargriovė ant grindų, o kai autobuso vairuotojas abu išlaipino stotelėje „Pučkorių atodanga“, tęsdamas konfliktą su nukentėjusiuoju, vieną kartą sudavė kumščiu E. R. į krūtinę, turėtu peiliu dūrė pastarajam į kairės kojos šlaunį, padarydamas nukentėjusiajam kairės šlaunies išoriniame paviršiuje durtinę-pjautinę žaizdą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. l d.

Apelianto manymu, kad apylinkės teismas priėmė neteisingą sprendimą. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie yra nenuoseklūs, iš esmės keitėsi ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje. O būtent, nukentėjusysis A. S. pirminiuose parodymuose tvirtina, kad nusikaltimas padarytas stotelėje, akistatos metu jo parodymai nesikeičia, o tik papildomai jis tvirtina, kad prieš 2-3 metus jis, t.y. nuteistasis, iš nukentėjusiojo atėmė 200 Lt. Be to, parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis parodė, kad jam kojos buvo subadytos ir apiplėštas jis buvo stotelėje, t.y. vienoje vietoje. Tuo tarpu po akistatos, kurios metu nuteistasis paprašė video įrašo iš Nakvynės namų, nukentėjusysis parodymus pakeitė ir teigė, kad apiplėštas buvo kitoje stotelės pusėje, kur nėra kamerų. Taip pat nenuoseklūs ir liudytojo V. M. parodymai. Teisme jis parodė, kad matė vaizdo įraše apiplėšimą tik po to, kai į Nakvynės namus atvažiavo policijos pareigūnai. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, su pareigūnai prašė peržiūrėti įrašą, su kuo buvo A. S. ir su kuo galėjo išeiti. Tačiau pareigūnai jokios informacijos tame įraše nepamatė. Mano, kad jei viskas būtų taip, kaip sako V. M., tai tas įrašas bet kokiu atveju būtų pareigūnų rankose. Kai jis paklausė tyrėjos, kodėl nėra byloje vaizdo įrašo, ši atsakė, kad gavo Nakvynės namų pažymą, jog ta kamera neveikė ir nefilmavo.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog byloje nėra jokio įrodymo, kad buvo įvykdytas plėšimas - nei daiktų, nei striukės. Be to, A. S. apie apiplėšimą nepranešė, kai buvo paimtas greitosios pagalbos bei pareigūnams. Tačiau niekam nekilo klausimas, kad A. S. apiplėštas. Tik rugsėjo 19 d. nukentėjęs parašė pareiškimą, ir kaip teisme aiškina V. M., kad labai ilgai reikėjo įtikinėti A. S. parašyti pareiškimą dėl plėšimo, tai jau tada būtų kalbėjęs apie vaizdo įrašą, bet to nebuvo. Nukentėjusysis neatsimena, kokiu laiku atvyko į nakvynės namus, ar buvo šviesu, ar tamsu, nors jie atvyko kartu 20 val., buvo tamsu. Taip pat nukentėjusysis tikina, kad buvo beveik blaivus, nors jis buvo girtas. Dėl to buvo neįleistas į Nakvynės namus. Pažymi, kad apie šį nusikaltimą prisipažino 18 d., o pareiškimas parašytas 19 d. Teigia, kad visada pripažįsta savo nusikaltimus, bet šį kartą jis to žmogaus neapiplėšė, nors nėra logikos, bet tai tiesa. Dėl ko jį apkalba, jis negali paaiškinti, nes jo daug kas nemėgsta dėl daugelio priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. dėl įvykdyto plėšimo A. S.. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. R. kaltę įvykdžius plėšimą, išanalizavo tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo A. S., tiek liudytojo V. M. parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jam inkriminuoto plėšimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Nors, nuteistojo A. R. manymu, jis turėjo būti nuteistas tik už A. S. sužalojimą, tačiau toks apelianto teiginys yra paneigiamas nukentėjusiojo ir liudytojo V. M. parodymais. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad A. R. stotelėje šalia nakvynės namų jam sudavė smūgius, peiliu dūrė į kojas ir iš striukės, išplėšdamas užtrauktuką, pagrobė piniginę, kurioje buvo 30 Lt ir Vilniečio kortelė (t. 2, b.l. 190-193). Tai, jog A. S. buvo ne tik sužalotas, bet ir apiplėštas, patvirtino ir liudytojas V. M., teisme nurodydamas, kad peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašus buvo matyti, kaip A. R. krausto A. S. kišenes (t. 3, b.l. 27-29).

A. R. skunde pažymi, jog A. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi dėl apiplėšimo vietos, nes pirminiuose parodymuose tvirtina, kad subadytos ir apiplėštas jis buvo stotelėje, o teisme – jog apiplėštas buvo kitoje stotelės pusėje, kur nėra kamerų. Tai, jog apklausiamas teisme jis nurodė, kad apiplėštas buvo kitoje stotelės pusėje nepaneigia jo parodymų patikimumo, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, atstumas tarp stotelių nėra didelis, taip pat pažymėtina, jog jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po apiplėšimo jis dar paėjo A. Kojelavičiaus gatve, A. S. buvo išgėręs, todėl, kolegijos vertinimu, nevisiškai tiksliai galėjo prisiminti nusikaltimo įvykdymo vietą.

Nepagrįstas A. R. apeliacinio skundo teiginys, jog nenuoseklūs ir liudytojo V. M. parodymai. Pažymėtina, jog liudytojo V. M. apklausa pas tyrėja labai trumpa, neinformatyvi, joje visiškai nenurodytos aplinkybės dėl vaizdo kamerų įrašų (t. 1, b.l. 75-76), tačiau ši apklausa nepaneigia jo parodymų, duotų teismo posėdžio metu, kur jam teisėja ir kiti proceso dalyviai galėjo užduoti klausimus (t. 3, b.l. 190-193).

A. R. kaltės dėl plėšimo A. S. atžvilgiu nepaneigia ir tai, jog byloje nebuvo surasti daiktai, t.y. pagrobta piniginė ir A. S. striukė, taip pat aplinkybė, kad nukentėjusysis pareiškimą parašė praėjus trims dienoms po apiplėšimo. Kaip parodė A. S., jo striukė buvo suplėšyta, todėl jis ją išmetė, nurodė kurioje vietoje stovi konteineris ir toks jo paaiškinimas, kolegijos vertinimu, yra logiškas. Akivaizdu ir tai, kad pas A. R. nebuvo surasta iš nukentėjusiojo pagrobta piniginė, nes jis nebuvo sulaikytas iš karto po nusikaltimo padarymo. Tiek nukentėjusysis A. S., tiek liudytojas V. M. parodė, kad A. S. yra agresyvus, konfliktiškas, V. M. teisme parodė, kad A. S. bijojo rašyti pareiškimą, kas patvirtina faktą, jog nukentėjusysis po nusikaltimo jo atžvilgiu padarymo dvejojo, ar kreiptis dėl to į policiją. Juo labiau, kad iš A. S. parodymų matyti, kad A. R. ir anksčiau iš jo buvo pagrobęs 200 Lt, tačiau jis į teisėsaugos institucijas nesikreipė.

Kolegijos vertinimu, aukščiau išvardintų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog A. R. padarė plėšimą A. S. atžvilgiu (Lietuvos Respublikos 180 str. 2 d.), o apeliaciniame skunde nurodyti neva nukentėjusiojo A. S. ir liudytojo V. M. parodymų prieštaravimai, o taip pat kiti argumentai jo kaltės nepaneigia.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos, suteiktos A. R., išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, kurias sudaro 69,48 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinti.